Redakcijos paštas. Ar ilgai klaidžiosime po asmenvardžių rašymo brūzgynus?
Ko­dėl mes jau 25 me­tus ieš­ko­me ke­lio iš­trūk­ti iš var­dų ir pa­var­džių ra­šy­mo do­ku­men­tuo­se brūz­gy­nų? Ar mes pa­tys klai­džio­ja­me, ar mus ve­džio­ja? Ko­kios prie­žas­tys? Ku­ris iš­ėji­mo ke­lias ge­riau­sias?

Kons­ti­tu­ci­nis Teis­mas (KT) sa­vo spren­di­muo­se yra pa­žy­mė­jęs, kad vie­nas es­mi­nių Kons­ti­tu­ci­jo­je įtvir­tin­to tei­si­nės vals­ty­bės pri­nci­po ele­men­tų yra tei­si­nis aiš­ku­mas. Tei­sės nor­mos tu­ri bū­ti for­mu­luo­ja­mos tiks­liai, jo­se ne­ga­li bū­ti dvip­ras­my­bių. Sei­me ko­mi­te­tuo­se svars­to­mi XIIP-1653 (Ge­di­mi­no Kir­ki­lo) ir XIIP-1675 (Va­len­ti­no Stun­džio) var­dų ir pa­var­džių ra­šy­mo do­ku­men­tuo­se įsta­ty­mo pro­jek­tai bei Vals­ty­bi­nės lie­tu­vių kal­bos ko­mi­si­jos (VLKK) Iš­va­dos. Jie vi­si tu­ri es­mi­nių trū­ku­mų, juo­se tei­gi­niai nei aiš­kūs, nei dar­nūs, nei tiks­lūs, dvip­ras­miš­ki. La­bai svar­bu tai, kad vie­šai gir­di­mi po­li­ti­kų, žur­na­lis­tų aiš­ki­ni­mai ne­ati­tin­ka pro­jek­tuo­se pa­teik­tiems tei­gi­niams. Įsta­ty­mo pro­jek­tu XIIP-1653 no­ri­ma įtei­sin­ti ne­lie­tu­viš­kų as­men­var­džių ra­šy­mą as­mens ir ki­tuo­se do­ku­men­tuo­se vi­so pa­sau­lio lo­ty­niš­ko pa­grin­do raš­me­ni­mis, o šū­kau­ja­ma „ar ga­li pa­kenk­ti lie­tu­vių kal­bai pa­var­dė­je par­ašy­ta rai­de­lė W?“. To­dėl, aiš­ku­mo dė­lei, rai­džių Q, W, X var­to­ji­mą ir ki­tų lo­ty­niš­ko pa­grin­do raš­me­nų var­to­ji­mą ap­tar­ki­me at­ski­rai.

Da­bar už­sie­nie­tis, ve­dęs lie­tu­vai­tę ir įgi­jęs Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę, ga­li iš­sau­go­ti sa­vo pa­var­dė­je Q, W, X ir ki­tas rai­des, o lie­tu­vai­tė nau­ją sa­vo pri­im­tą pa­var­dę tu­ri ra­šy­ti lie­tu­viš­kais raš­me­ni­mis su rai­de „V“. To­dėl ky­la daug su­nku­mų, ne­su­sip­ra­ti­mų, ski­ria­si vy­ro ir žmo­nos pa­var­dės. KT 2014 m. va­sa­rio 27 d. spren­di­me tei­gė: „vi­suo­ti­nai ži­no­ma, kad nors lie­tu­vių kal­bos abė­cė­lė su­kur­ta lo­ty­niš­kų raš­me­nų pa­grin­du, ji tu­ri ir sa­vi­tų raš­to ženk­lų, ku­rie at­spin­di uni­ka­lias lie­tu­vių kal­bos fo­ne­ti­nes ypa­ty­bes“. Mes „vi­suo­ti­nai ži­no­me“, kad iš lo­ty­nų abė­cė­lės pa­siė­mė­me 23 rai­des lie­tu­vių abė­cė­lės pa­grin­dui, o Q, W, X pa­li­ko­me klai­džio­ti tarp lo­ty­nų ir lie­tu­vių abė­cė­lių. Kaip jas var­to­ti lie­tu­vių kal­bo­je, tei­sės ak­tų nė­ra, iš­sky­rus mi­nė­tos for­mu­luo­tės „vi­suo­ti­nai ži­no­ma“ ir Da­bar­ti­nės lie­tu­vių kal­bos gra­ma­ti­kos pa­aiš­ki­ni­mo, kad ne­lie­tu­viš­kuo­se žo­džiuo­se (ypač as­men­var­džiuo­se) dar pa­var­to­ja­mos rai­dės Q, W, X. Mes „vi­suo­ti­nai ži­no­me“, kad Q, W, X pui­kiai „jau­čia­si“ mū­sų ka­ta­lo­guo­se, te­le­fo­nų kny­go­se, gy­ven­to­jų as­men­var­džiuo­se bei įmo­nių abė­cė­li­niuo­se są­ra­šuo­se, kom­piu­te­rių kla­via­tū­ro­se, ant tua­le­tų du­rų, įmo­nių pa­va­di­ni­muo­se bei pre­ki­niuo­se ženk­luo­se, ofi­cia­liuo­se do­ku­men­tuo­se. Net KT be skru­pu­lų jas var­to­ja sa­vo ofi­cia­lių do­ku­men­tų ne­lie­tu­viš­kuo­se žo­džiuo­se, pvz. „exp­res­sis ver­bis“. Di­de­lė vi­suo­me­nės, po­li­ti­kų, kal­bi­nin­kų da­lis, pa­si­sa­ko už lo­ty­niš­kų Q, W, X rai­džių ra­šy­mą as­mens ir ki­tuo­se do­ku­men­tuo­se įtei­si­ni­mą. Eu­ro­pos Tei­sin­gu­mo Teis­mas tei­gia, kad X, Q, W nau­do­ji­mas mums dau­ge­ly­je at­ve­jų bū­tų pro­por­cin­gas ir tin­ka­mas. Ta­čiau mes to­kio pa­ta­ri­mo ne­pak­lau­sė­me. Kai ku­rios ša­lys taip pat tu­ri ri­bo­to var­to­ji­mo rai­džių. Len­ki­jos abė­cė­lė­je rai­džių Q, V, X nė­ra, bet jos bū­na iš ki­tų kal­bų pa­im­tuo­se žo­džiuo­se. Jei bū­tų ren­gia­mas re­fe­ren­du­mas, ma­nau, dau­gu­ma gy­ven­to­jų (ir aš) pa­si­sa­ky­tų už Q, W, X rai­džių var­to­ji­mo įtei­si­ni­mą tik as­men­var­džiuo­se ir ne­lie­tu­viš­kuo­se žo­džiuo­se. Įtei­si­nus W ra­šy­bą as­men­var­džiuo­se, vi­suo­me­nė su­nku­mų ne­pa­jus­tų. Di­de­lė da­lis žy­mių kal­bi­nin­kų, po­li­ti­kų ma­no, kad tai ne­tu­rė­tų ne­igia­mos įta­kos lie­tu­vių kal­bai.

Lo­ty­niš­ko pa­grin­do raš­me­nų var­to­ji­mas yra su­dė­tin­ges­nė prob­le­ma. No­ri­ma įtei­sin­ti tai, kas ne­įma­no­ma. Pa­sau­ly­je yra ne­lo­ty­niš­ko pa­grin­do raš­me­nys (ara­bų, ki­ri­li­cos, grai­kų, ja­po­nų, ki­nų ir kt.) ir lo­ty­niš­ko pa­grin­do raš­me­nys, var­to­ja­mi maž­daug 500 lo­ty­niš­ko pa­grin­do abė­cė­lių (žr. In­dex of lan­gua­ges by writ­ting sys­tem-om­nig­lot), ku­rio­se yra apie 300 di­džių­jų ir ma­žų­jų rai­džių su dia­kri­ti­niais ženk­lais. (Žr. La­tin alp­ha­bets). Ki­to­se len­te­lė­se ga­li­ma ras­ti net 700 raš­me­nų su dia­kri­ti­niais ženk­lais. Vien rai­dė A tu­ri 61 raš­me­nį: Áá • Àà • Ăă • Ắắ • Ằằ • Ẵẵ • Ẳẳ • Ââ • Ấấ • Ầầ • Ẫẫ • Ẩẩ • Ǎǎ • Åå • Ǻǻ • Ää • Ǟǟ • Ãã • Ȧȧ • Ǡǡ • Ąą • Āā • Ảả • Ȁȁ • Ȃȃ • Ạạ • Ặặ • Ậậ • Ḁḁ • ȺⱫ • ᶏ •. Dar yra ir sa­vis­to­vių, be dia­kri­ti­nių ženk­lų, lo­ty­niš­ko pa­grin­do abė­cė­lių rai­džių (In­de­pen­dent let­ters and li­ga­tu­res, žr. La­tin alp­ha­bets):

Æ • Ɑ • Ð • Ǝ • Ə • Ɛ • Ɣ • IJ • Ɩ • Ŋ • Œ • Ɔ • Ʊ • (K‘) • (S) • ẞ • Þ • Ʋ • Ƿ • Ȝ • ʔ (di­džio­sios) ir æ • ɑ • ð • ǝ • ə • ɛ • ɣ • ij • ɩ • ŋ • œ • ɔ • ʊ • ĸ • ſ • ß • þ • ʋ • ƿ • ȝ • ʔ (ma­žo­sios)

Įsta­ty­mo pro­jek­to XIIP-1653 4 straips­nis skam­ba taip: „Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pi­lie­čio pra­šy­mu jo pa­var­dė Var­dų ir pa­var­džių ra­šy­mo tai­syk­lių nu­sta­ty­ta tvar­ka ra­šo­ma ne­lie­tu­viš­kais lo­ty­niš­ko pa­grin­do raš­me­ni­mis, jei­gu pa­var­dė šiais raš­me­ni­mis įra­šy­ta do­ku­men­to šal­ti­ny­je...“. O už­sie­nio vals­ty­bės pi­lie­čio var­das ir pa­var­dė, jei do­ku­men­to šal­ti­ny­je įra­šy­ti lo­ty­niš­ko pa­grin­do raš­me­ni­mis, į do­ku­men­tus bū­tų nu­ra­šo­mi par­ai­džiui. Pa­na­šūs ir VLKK siū­ly­mai. Tai reiš­kia, kad vi­so­je Lie­tu­vo­je (dar­že­liuo­se, gy­dy­mo ir mo­ky­mo įstai­go­se, sa­vi­val­dy­bė­se, įmo­nė­se) bū­tų įtei­sin­tas vi­so pa­sau­lio lo­ty­niš­ko pa­grin­do abė­cė­lių raš­me­nų var­to­ji­mas. Tai jau avan­tiū­ra.

Už­sie­nio pi­lie­čių as­men­var­džių ra­šy­ba do­ku­men­tuo­se įvai­rio­se ša­ly­se ski­ria­si. Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo kan­ce­lia­ri­jos par­uoš­to­je in­for­ma­ci­jo­je tei­gia­ma, kad Ai­ri­jo­je, Če­ki­jo­je, Is­pa­ni­jo­je, J. Ka­ra­lys­tė­je, Pra­ncū­zi­jo­je, Šve­di­jo­je už­sie­nie­čių pa­var­dės už­ra­šo­mos be spe­ci­fi­nių dia­kri­ti­nių ženk­lų ar­ba dia­kri­ti­nius ženk­lus kon­ver­tuo­jant į ang­liš­ko rai­dy­no rai­des. Jo­nas Va­lan­čiū­nas, kirs­da­mas JAV ar Ka­na­dos sie­ną, tei­sė­tai tam­pa Jo­nu Va­lan­ciu­nu. Kai ku­rios ša­lys dek­la­ruo­ja, kad per­ra­šo ori­gi­na­lius as­men­var­džius. Pa­ti VLKK pir­mi­nin­kė Dai­va Vaiš­nie­nė vie­šai pri­pa­ži­no: „Len­ki­jo­je ir ki­to­se vals­ty­bė­se, ku­rios lei­džia ori­gi­na­liai ra­šy­ti už­sie­nio pi­lie­čių ir tau­ti­nėms ma­žu­moms pri­klau­san­čių pi­lie­čių as­men­var­džius, dau­ge­liu at­ve­jų ra­šo­ma be dia­kri­ti­nių ženk­lų, nes įves­ti į in­for­ma­ci­nes sis­te­mas, re­gis­trus ne­lei­džia tech­ni­nės ga­li­my­bės“. 2013 me­tais VLKK or­ga­ni­zuo­tos įstai­gų apk­lau­sos me­tu taip pat kons­ta­tuo­ta, kad ki­tų kal­bų as­men­var­džių dia­kri­ti­niai ženk­lai Lie­tu­vo­je į do­ku­men­tus ne­per­ra­šo­mi, kai įstai­go­se nė­ra tech­ni­nių ga­li­my­bių jų per­teik­ti. Tai lo­giš­ka, bet ne­tei­sė­ta. Sa­va­va­liš­kai ne­per­ra­šius do­ku­men­te nors vie­no dia­kri­ti­nio ženk­lo, pa­si­kei­čia žmo­gaus ta­pa­ty­bė, – pi­lie­čio Ūse­lio kar­vė tam­pa kai­my­no Use­lio nuo­sa­vy­be. Ir žmo­na ga­li tap­ti ne­tei­sė­ta. Mo­ra­li­nius ir ma­te­ria­li­nius nuo­sto­lius tu­ri at­ly­gin­ti per­ra­ši­nė­to­jas, nes var­das ir pa­var­dė, kol ne­pa­keis­ti, nuo gi­mi­mo iki mir­ties ir vė­liau do­ku­men­tuo­se tu­ri ati­tik­ti re­gis­tro duo­me­nis. Įsi­vaiz­duo­ki­me, re­gis­tra­to­rė po­lik­li­ni­ko­je ne­ga­li su­ras­ti in­ter­ne­te Ǟǟ , pa­keis­ti ki­ta ne­ga­li, o G. Kir­ki­las ir Val­de­ma­ras To­ma­ševs­kis lau­kia di­džiu­lės ei­lės ga­le.

VLKK, su­pras­da­ma, kad įgy­ven­din­ti as­men­var­džių ra­šy­bą vi­so­je Lie­tu­vo­je ne tik len­kų Ć Ł Ń Ó Ś Ź Ż, es­tų Õ Ä Ö Ü lat­vių Ā Ē Ģ Ī Ķ Ļ Ņ ,slo­va­kų Á Ä Ď É Í Ĺ Ľ Ň Ó Ŕ Ť Ú Ý rai­dė­mis, bet ir vi­so pa­sau­lio lo­ty­niš­ko pa­grin­do abė­cė­lių raš­me­ni­mis su šim­tais dia­kri­ti­nių ženk­lų ne­įma­no­ma, sa­vo Iš­va­do­se pa­siū­lė ki­tą abs­trak­čią, ne­tei­si­nę for­mu­luo­tę. „Re­mian­tis tarp­tau­ti­ne pra­kti­ka, dia­kri­ti­niai ženk­lai dėl tech­ni­nių ga­li­my­bių ga­li bū­ti ne­per­tei­kia­mi“. Tuo­met ky­la klau­si­mai: ka­da ir ko­kių ženk­lų bus ga­li­ma ne­per­teik­ti, kas nu­sta­tys tech­ni­nių ga­li­my­bių ri­bas, kas tu­rės tei­sę at­mes­ti tei­sė­tą as­mens rei­ka­la­vi­mą? At­spaus­din­ti pa­se rai­des su bet ko­kiais su­dė­tin­giau­siais ženk­lais tech­ni­nės ga­li­my­bės yra ne­ri­bo­tos, pa­tei­si­na­mų su­nku­mų nė­ra. At­si­sa­ky­mas spaus­din­ti pa­se as­men­var­dį su įvai­rių ša­lių dia­kri­ti­niais ženk­lais, jei to pa­gei­dau­ja pats as­muo, bū­tų ne­tei­sė­tas, dis­kri­mi­na­ci­nis pa­gal kal­bą ir tau­ty­bę, by­los teis­muo­se bū­tų pra­lai­mi­mos. Iš­da­vus pi­lie­čiui pa­są, sa­vi­veik­la taip pat ne­lei­džia­ma. Pa­ti VLKK tei­gia: „(...) įstai­gų iš­duo­da­muo­se do­ku­men­tuo­se Lie­tu­vos pi­lie­čių as­men­var­džiai ne­ga­li bū­ti ra­šo­mi ki­taip nei as­mens do­ku­men­tuo­se“. Tai bū­tų žai­di­mas be tai­syk­lių. Siū­ly­mas yra „dū­mų už­dan­ga“ vi­suo­me­nei nu­ra­min­ti.

Klai­di­na ir pa­ti dvip­ras­miš­ka są­vo­ka „lo­ty­niš­ko pa­grin­do raš­me­ni­mis“. Ga­li­ma su­pras­ti, kad ne abė­cė­lė, o pats raš­muo yra lo­ty­niš­ko pa­grin­do. Lie­tu­viš­kos rai­dės Č, Š, Ž pe­rim­tos iš če­kų, yra sa­vi­tos ir sa­va­ran­kiš­kos rai­dės, ne­tu­rin­čios ki­tų ati­tik­me­nų nei lie­tu­vių, nei lo­ty­nų abė­cė­lė­je. Jos ta­po tik lo­ty­niš­ko pa­grin­do abė­cė­lės raš­me­ni­mis, bet jų pa­čių pa­grin­das če­kiš­kas. Sa­ky­ki­me, aš esu len­kiš­ko „pag­rin­do“ bend­ri­jos na­rys. Jei ne­įra­šy­si­me žo­džio „bend­ri­jos“, aš tap­siu len­kiš­ko „pag­rin­do“ na­riu, nors ma­no „pag­rin­das“ lie­tu­viš­kas. Ma­nau, for­mu­luo­tės „lo­ty­niš­ko pa­grin­do raš­me­nys“ ir „ne­lo­ty­niš­ko pa­grin­do raš­me­nys“ tin­ka vi­so pa­sau­lio kal­bų api­bū­di­ni­mui, o pa­čius raš­me­nis ge­riau tin­ka va­din­ti „lo­ty­niš­ko pa­grin­do abė­cė­lių raš­me­ni­mis“. Kar­tais taip pa­var­to­ja ir pa­ti VLKK.

Da­bar da­lis vi­suo­me­nės ma­no, kad „lo­ty­niš­ko pa­grin­do raš­me­nys“ reiš­kia tik lo­ty­nų abė­cė­lę su Q, X, W rai­dė­mis. Ki­ta da­lis ma­no, kad da­bar bus ga­li­ma ir ne­ra­šy­ti dia­kri­ti­nių ženk­lų, jei ne­no­ri. Tre­čio­ji vi­suo­me­nės da­lis ma­no, kad lie­tu­vai­tė Eme­ren­ci­ja, su­grį­žu­si su šei­ma iš Af­ri­kos, tu­ri „pri­gim­ti­nę“ tei­sę įsi­ra­šy­ti lie­tu­viš­ka­me pa­se au­ten­tiš­ką nau­ją pa­var­dę, o vi­suo­me­nė (nuo dar­že­lio iki Sei­mo) įgy­ja par­ei­gą tei­sin­gai vi­sur ir vi­sa­da, gal per am­žius, var­to­ti jos, vy­ro, vai­kų ir ai­nių eg­zo­tiš­kas pa­var­des. Di­dė­jant im­ig­ra­ci­jai, gal su­si­da­rys ir ne­di­de­lės bend­ruo­me­nės. Ar su­ge­bė­si­me vi­so­je vals­ty­bė­je tvar­ky­ti do­ku­men­tus jų raš­me­ni­mis – juk įra­šai pa­suo­se bū­tų viet­na­mie­čių, slo­va­kų ir ki­tų lo­ty­niš­ko pa­grin­do abė­cė­lių raš­me­ni­mis. Ket­vir­to­ji da­lis, pa­si­nė­rę į dar­bus, nie­ko ne­be­ma­no. O en­tu­zias­tai aiš­ki­na, kad pa­tys in­te­lek­tua­lai kny­go­se, straips­niuo­se ra­šo ori­gi­na­lias pa­var­des, ir Lie­tu­vo­je pa­čių pi­lie­čių lie­tu­viš­ki as­men­var­džiai daž­nai var­to­ja­mi be dia­kri­ti­nių ženk­lų, ir nie­ko ne­at­si­tin­ka. Ne­at­si­tin­ka, nes pi­lie­čių, ban­kų, kny­gų au­to­rių ir ki­tų su­bjek­tų tar­pu­sa­vio su­bjek­ty­vūs su­si­ta­ri­mai ra­šy­ti di­džio­sio­mis ar ma­žo­sio­mis rai­dė­mis, su dia­kri­ti­niais ženk­lais ar be jų, yra pri­va­tus, vi­sai vi­suo­me­nei ne­pri­va­lo­mas, as­mens lais­vo pa­si­rin­ki­mo rei­ka­las, tiek, kiek ne­įsi­ter­pia į vie­šą­jį gy­ve­ni­mą.

Įsta­ty­mo pro­jek­tas XIIP-1675, ma­nau, ge­res­nis, bet taip pat ne­išsp­ręs­tų rai­džių X, W, Q ra­šy­mo as­men­var­džiuo­se prob­le­mų. Siū­ly­mas ki­ta­me pa­so la­pe ra­šy­ti ori­gi­na­lius as­men­var­džius da­li­nai pa­ten­kin­tų am­bi­ci­jas, bet ne­su­ma­žin­tų su­lie­tu­vin­tų as­men­var­džių var­to­ji­mo su­nku­mų. Kaip par­ašy­ti as­men­var­dį lie­tu­viš­ka for­ma (lie­tu­viš­kais raš­me­ni­mis pa­gal ta­ri­mą), kai ne­si mu­zi­ka­lus kal­bos spe­cia­lis­tas ne­mo­ki vie­nos ar ki­tos kal­bos gra­ma­ti­kos. Ko­kia ga­li­ma iš­ei­tis?

Pir­ma, rei­kia įsta­ty­mu leis­ti Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ir už­sie­nio pi­lie­čiams pa­var­des ra­šy­ti as­mens ir ofi­cia­liuo­se do­ku­men­tuo­se su rai­dė­mis Q, W, X, jei­gu pa­var­dė šiais raš­me­ni­mis įra­šy­ta do­ku­men­to šal­ti­ny­je. Įsta­ty­mu pa­tvir­tin­ti, kad šias lo­ty­nų abė­cė­lės rai­des lie­tu­vių kal­bo­je ga­li­ma var­to­ti tik as­men­var­džiuo­se ir ne­lie­tu­viš­kuo­se (gal sve­ti­mos kil­mės žo­džiuo­se). Tai ne­bū­tų abė­cė­lės pra­plė­ti­mas, o tik mums jau ne­sve­ti­mų rai­džių Q, W, X var­to­ji­mo pa­aiš­ki­ni­mas. Pa­dau­gė­tų pa­var­džių su rai­de W, bet, VLKK tei­gi­mu, di­de­lės ne­igia­mos įta­kos lie­tu­vių kal­bai tai ne­pa­da­ry­tų. Su ne­pil­na lo­ty­nų abė­cė­le mes jau ne­be­ga­li­me oriai bend­rau­ti pa­sau­ly­je. Ne­iš­lai­kė­me pa­go­ny­bės, ne­iš­veng­si­me ir W.

An­tra, griež­tai at­mes­ti avan­tiū­ris­ti­nius siū­ly­mus as­men­var­džius ra­šy­ti vi­so pa­sau­lio lo­ty­niš­ko pa­grin­do raš­me­ni­mis. As­men­var­džių ra­šy­ba tu­ri bū­ti griež­tai lie­tu­vių ir lo­ty­nų abė­cė­lių rė­muo­se, jo­kių ne­lie­tu­viš­kų dia­kri­ti­nių ženk­lų, jo­kios dis­kri­mi­na­ci­jos už­sie­nio ar Lie­tu­vos pi­lie­čių at­žvil­giu. Įtei­si­nus as­men­var­džių ra­šy­mą „ne­lie­tu­viš­kais lo­ty­niš­ko pa­grin­do raš­me­ni­mis“ bū­tų pa­žeis­tas 14 Kons­ti­tu­ci­jos straips­nis. KT yra aiš­kiai pa­sa­kęs: „(...) jei­gu tei­sės nor­mo­mis bū­tų nu­sta­ty­ta, jog pi­lie­čių var­dai ir pa­var­dės Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pi­lie­čio pa­se ra­šo­mi ki­to­kiais, ne lie­tu­viš­kais, raš­me­ni­mis, bū­tų ne tik pa­neig­tas kons­ti­tu­ci­nis vals­ty­bi­nės kal­bos pri­nci­pas, bet ir su­trik­dy­ta vals­ty­bės ir sa­vi­val­dy­bių įstai­gų, ki­tų įmo­nių, įstai­gų bei or­ga­ni­za­ci­jų veik­la“.

Da­bar aiš­kė­ja, ko­dėl siū­lo­mi an­ti­kons­ti­tu­ci­niai pro­jek­tai. Jei su­in­te­re­suo­ti po­li­ti­kai aiš­kin­tų, kad as­men­var­džiai bus ra­šo­mi ne­lie­tu­viš­kais vi­so pa­sau­lio lo­ty­niš­ko pa­grin­do abė­cė­lių raš­me­ni­mis, kil­tų di­de­lis pi­lie­čių ne­pa­si­ten­ki­ni­mas. Aiš­ki­nant tik Q, W, X rei­ka­lin­gu­mą, o sle­piant ra­šy­mo lo­ty­niš­ko pa­grin­do abė­cė­lių raš­me­ni­mis su­nku­mus, mė­gi­na­ma ty­liai vi­so­je Lie­tu­vo­je įtei­sin­ti Ć, Ł, Ń, Ó, Ś, Ź, Ż, tiks­liau – vi­są len­kų abė­cė­lę. To­dėl V. To­ma­ševs­kis ir jo rė­mė­jai pa­si­sa­ko prieš vien tik tų tri­jų rai­džių Q, X, W var­to­ji­mo įtei­si­ni­mą. Bū­ti­na pra­šy­ti pro­ku­ra­tū­ros iš­siaiš­kin­ti, ar ne­bu­vo pa­žeis­tas vie­ša­sis in­te­re­sas, kai po­li­ti­kai ir žur­na­lis­tai aiš­kin­da­vo, kad rai­dės Q, X, W ti­krai ne­pa­kenks lie­tu­vių kal­bai, kai yra ži­no­ma, kad įsta­ty­mo pro­jek­te aiš­kiai pa­sa­ky­ta „Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pi­lie­čio pra­šy­mu jo pa­var­dė Var­dų ir pa­var­džių ra­šy­mo tai­syk­lių nu­sta­ty­ta tvar­ka ra­šo­ma ne­lie­tu­viš­kais lo­ty­niš­ko pa­grin­do raš­me­ni­mis“. Čia, ma­nau, ne pa­iku­mas, o są­mo­nin­gas nu­si­kal­ti­mas vals­ty­bei, vi­suo­me­nei. Ne­tie­sos sa­ky­mo fak­tui pa­tvir­tin­ti in­ter­ne­te me­džia­gos yra la­bai daug. Aš ne­su kal­bos ži­no­vas, bet jau­čiu pi­lie­ti­nę par­ei­gą par­eikš­ti nuo­mo­nę tų, ku­riems tek­tų tuos dia­kri­ti­nius ženk­lus ra­šy­ti. Aš ne­su prieš len­kų tau­tą ar len­kus Lie­tu­vo­je, pui­kiai su­ta­ria­me, drau­gau­ja­me. Ma­nau, re­fe­ren­du­me į aiš­kų klau­si­mą „ar su­tin­ka­te, kad vi­so­je vals­ty­bė­je var­to­tu­me ne­lie­tu­viš­kuo­se as­men­var­džiuo­se vi­so pa­sau­lio lo­ty­niš­ko pa­grin­do abė­cė­lių raš­me­nis?“, tei­gia­mai at­sa­ky­tų tik įsta­ty­mo pro­jek­to au­to­riai, VLKK ir V. To­ma­ševs­kis. Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mas 2010 me­tais su­ra­do jė­gų pa­sip­rie­šin­ti avan­tiū­ris­ti­niam pa­siū­ly­mui. Ti­kė­ti­na, kad ir šie­met Sei­me bus pri­im­tas tin­ka­mas spren­di­mas, ne­bus vil­ki­na­ma ir vis dis­ku­tuo­ja­ma, ar til­tą sta­ty­ti sker­sai upės, ar iš­il­gai.