Redakcijos paštas. Apie biurokratiją šiuolaikiniame pasaulyje
Ant šiuo­lai­ki­nės biu­ro­kra­ti­jos pa­pras­tai yra „ka­ria­mi vi­si šu­nys“. Tiek ant pa­čių biu­ro­kra­tų, tiek ant biu­ro­kra­tiz­mo, ku­ris ly­di dau­ge­lį or­ga­ni­za­ci­jų. Daž­nas iš mū­sų bai­si­si vals­ty­bės tar­ny­ba ar ki­tais pa­na­šiais dar­bais vien dėl to, kad įsi­vaiz­duo­ja, jog bus „ap­krau­tas po­pie­rių šūs­ni­mis“ ir dėl jų laks­tys iš vie­no ka­bi­ne­to į ki­tą. 

Ypač biu­ro­kra­ti­ne naš­ta yra ne­pa­ten­kin­ti vers­li­nin­kai, moks­li­nin­kai, žur­na­lis­tai ir me­ni­nin­kai, ku­riems įvai­rių do­ku­men­tų „biu­ro­kra­ti­nis pil­dy­mas“ tie­siog ga­li ati­mti no­rą kur­ti ir ga­liau­siai vi­sai su­žlug­dy­ti. Ti­kriau­siai, nie­kas taip pui­kiai ne­per­tei­kė vi­so biu­ro­kra­ti­jos ir biu­ro­kra­tiz­mo ab­sur­do kaip ra­šy­to­jas Fran­zas Kaf­ka sa­vo žy­mia­ja­me ro­ma­ne „Pro­ce­sas“, kai pa­grin­di­nis vei­kė­jas, ne­sup­ras­da­mas už ką yra kal­ti­na­mas, ga­liau­siai nu­si­žu­do. Ti­krai yra žmo­nių, ku­rie lai­ko „Pro­ce­są“ pa­čia įtai­giau­sia ir ge­riau­sia kny­ga pa­sau­ly­je ir ža­vi­si Kaf­kos su­ge­bė­ji­mais per­teik­ti šiuo­lai­ki­nio, daž­nai ab­sur­diš­ko, gy­ve­ni­mo es­mę, nors pa­ti kny­ga bu­vo par­ašy­ta ly­giai prieš šim­tą me­tų, mo­der­niz­mo for­ma­vi­mo­si lai­ko­tar­piu.

Šiuo­lai­ki­nė­je post­mo­der­nio­je vi­suo­me­nė­je biu­ro­kra­ti­ja ir biu­ro­kra­tas pi­lie­čiams ir­gi ti­krai ne vi­sa­da su­ke­lia tei­gia­mas aso­cia­ci­jas ir emo­ci­jas. Daž­niau­siai šios są­vo­kos sie­ja­mos su vis be­sip­le­čian­čio­mis vie­šo­jo sek­to­riaus ins­ti­tu­ci­jo­mis, il­ga­lai­kė­mis pro­ce­dū­ro­mis, lanks­tu­mo ir jau­tru­mo trū­ku­mu, įvai­rio­mis tai­syk­lė­mis, me­cha­ni­niu po­žiū­riu į pi­lie­tį, jo prob­le­mas, abe­jo­ti­nu lė­šų pa­nau­do­ji­mu. Biu­ro­kra­tas ne­igia­ma­me kon­teks­te taip pat ta­pa­ti­na­mas su pres­ti­ži­niu sluoks­niu, ku­riam ne­pai­sant in­di­vi­dua­lių veik­los re­zul­ta­tų su­tei­kia­ma ga­li­my­bė dirb­ti iki pen­si­jos, sta­bi­liai kil­ti kar­je­ros laip­tais, at­siž­vel­giant vien tik į dar­bo sta­žą.

Svar­bu ir tai, jog ban­do­ma įteig­ti, kad biu­ro­kra­ti­ja sto­ko­ja at­sa­ko­my­bės ir rea­lių veik­los re­zul­ta­tų. To­dėl, pa­tai­kau­jant vie­ša­jai nuo­mo­nei, po­li­ti­nia­me lau­ke vis daž­niau sten­gia­ma­si dis­kre­di­tuo­ti tra­di­ci­nę vie­šo­jo ad­mi­nis­tra­vi­mo biu­ro­kra­ti­jos kon­cep­ci­ją, ap­kal­ti­nant ją vi­so­mis val­dy­mo prob­le­mo­mis, pra­de­dant eko­no­mi­nė­mis, bai­giant so­cia­li­nė­mis. Po­li­ti­kai į biu­ro­kra­tus su­fo­ku­suo­ja vie­šą­jį ne­ga­ty­vų dė­me­sį, jiems su­vers­da­mi kal­tę dėl abe­jo­ti­nų po­li­ti­nių spren­di­mų (po­li­ti­kas ne­kal­tas, kad biu­ro­kra­tas jo spren­di­mo tin­ka­mai ne­įgy­ven­di­no), ar pro­jek­tas ne­bu­vo lai­ku par­uoš­tas (dėl biu­ro­kra­ti­jos for­ma­liz­mo, siau­rų funk­ci­jų), ar net dėl to jog rei­kia di­din­ti mo­kes­čius (nes biu­ro­kra­ti­ja švais­to mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gus, ne­tar­nau­ja ti­krie­siems pi­lie­čių in­te­re­sams).

Ta­čiau kri­ti­kai ne­at­siž­vel­gia į tai, jog biu­ro­kra­ti­jos kon­cep­ci­ja, jos ver­ty­bi­niai pri­nci­pai su­si­for­ma­vo dar vy­rau­jant mo­der­niz­mo pa­sau­lė­žiū­rai, par­em­tai švie­ti­mo epo­chos ver­ty­bė­mis, ra­cio­na­lu­mu, moks­li­niu mąs­ty­mu, prog­re­su, uni­ver­sa­lio­mis žmo­giš­ko­sio­mis ver­ty­bė­mis, kaip to­le­ran­ci­ja, lais­vė, žmo­giš­ko­sios pri­gim­ties vie­no­du­mas. Ji tu­rė­jo tap­ti at­sva­ra iki­mo­der­nis­ti­niam val­dy­mui, pa­si­žy­min­čiam pa­vel­di­ma ga­lia, au­to­ri­te­tu, fa­vo­ri­tiz­mu, gi­mi­nai­čių pa­sky­ri­mu į va­do­vau­jan­čius pos­tus. To­dėl bu­vo ma­no­ma, jog tik su­kū­rus hie­rar­chi­nį, ra­cio­na­lų, nu­as­me­nin­tą, cen­tra­li­zuo­tą, ad­mi­nis­tra­ci­ne tei­se par­em­tą val­dy­mo bū­dą, fi­lo­so­fo – so­cio­lo­go Ma­xo We­be­rio pri­nci­pais par­em­tą „ge­le­ži­nį nar­vą“, bus už­ti­krin­ti ti­krie­ji pi­lie­čių in­te­re­sai, de­mo­kra­ti­nės val­džios pri­nci­pai ir vals­ty­bi­nė tvar­ka. Vis dėl­to, ma­no­me, jog idea­lu­sis, teo­ri­nis biu­ro­kra­ti­jos mo­de­lis pra­kti­ko­je nie­ka­da pil­nai ne­bu­vo įgy­ven­din­tas. At­si­ra­do rea­li pra­ra­ja tarp dek­la­ruo­ja­mų ver­ty­bių, ki­taip ta­riant tarp to, kaip biu­ro­kra­ti­ja tu­rė­tų funk­cio­nuo­ti, ir tarp , kaip ji vei­kia iš ti­krų­jų.

To­dėl biu­ro­kra­ti­ja pra­ra­do sa­vo ver­ty­bi­nį tu­ri­nį, ta­po per daug ins­tru­men­ti­nė ir me­cha­ni­nė. For­ma­lūs pri­nci­pai iš­li­ko, o dar­bi­nė­je veik­lo­je su­si­for­ma­vo nau­ji elg­se­nos mo­de­liai, ne­tu­rin­tys nie­ko bend­ro su mo­der­niz­mo pa­sau­lė­žiū­ra. Di­džiau­siu iš­šū­kiu biu­ro­kra­ti­jos ak­tua­lu­mo pra­ra­di­mui taip pat ta­po pe­rė­ji­mas prie post­mo­der­nis­ti­nio mąs­ty­mo, ku­ria­me aps­kri­tai at­si­sa­ko­ma bet ko­kiu aiš­kių ri­bų ir kri­te­ri­jų. Jei­gu mo­der­niz­mo kul­tū­ro­je ri­ba tarp vals­ty­bi­nių ins­ti­tu­ci­jų ir pri­va­taus in­di­vi­dų vers­lo dau­ge­liu as­pek­tų bu­vo aiš­ki, post­mo­der­nio­je epo­cho­je ne­be­lie­ka stan­dar­ti­nio or­ga­ni­za­ci­jos val­dy­mo, ar vie­nos val­dy­mo for­mu­lės, įvyks­ta vers­lo ir vals­ty­bi­nių funk­ci­jų samp­lai­ka, hib­ri­di­za­ci­ja, su­si­lie­ja ri­bos, ski­rian­čios vie­šą­jį ir pri­va­tų ka­pi­ta­lą. Jei­gu mo­der­niz­mo biu­ro­kra­ti­ja rė­mė­si kar­je­ros sis­te­mos pri­nci­pais, post­mo­der­niz­me įsi­vy­rau­ja hib­ri­di­za­ci­ja, sten­gia­ma­si įdieg­ti vers­lo sek­to­riui bū­din­gą kon­trak­tų sis­te­mą, kuo­met su vals­ty­bės tar­nau­to­jų su­da­ro­ma su­tar­tis apib­rėž­tam lai­ko­tar­piui.

Pa­mi­nė­ti­na ir tai, jog da­bar­ti­nė­se vie­šo­sio­se or­ga­ni­za­ci­jo­se įsi­vy­rau­ja de­cen­tra­li­za­ci­jos, sa­va­ran­kiš­ku­mo ten­den­ci­jos, sten­gia­ma­si su­kur­ti ma­žas ir iš da­lies au­to­no­mi­nes struk­tū­ras, ku­rios tu­rė­tų dau­giau lais­vės, sie­kiant pa­di­din­ti jų efek­ty­vų funk­cio­na­vi­mą ir rea­ga­vi­mą į nuo­lat be­si­kei­čian­čias są­ly­gas. Or­ga­ni­za­ci­jos vyk­do ir nuo­la­ti­nius res­truk­tū­ri­za­ci­jos pro­ce­sus, kei­čia sa­vo funk­ci­jas, pa­da­li­nius, ma­ži­na dar­buo­to­jų skai­čių, de­ri­na įvai­rius val­dy­mo bū­dus.

Post­mo­der­ni era - tai glo­ba­li­za­ci­jos, nuo­la­ti­nių po­ky­čių lai­ko­tar­pis, to­dėl or­ga­ni­za­ci­jos, siek­da­mos iš­lik­ti pri­va­lo lanks­čiai į juos rea­guo­ti. To­dėl for­muo­ja­si nau­jas su­pra­ti­mas apie or­ga­ni­za­ci­jas, kaip nuo­la­tos be­si­mo­kan­čias struk­tū­ras. Vis dėl­to tra­di­ci­nis vie­ša­sis ad­mi­nis­tra­vi­mas la­bai pri­klau­so nuo tei­si­nės ap­lin­kos, to­dėl bū­ti­na su­vok­ti, kad pa­gal įsta­ty­mus po­ky­čiai trun­ka ga­na il­gai, be to, šia­me kon­teks­te ne ma­žiau svar­biu veiks­niu tam­pa ir po­li­ti­nė va­lia ar­ba jos trū­ku­mas, to­dėl post­mo­der­nio­je epo­cho­je šie veiks­niai ga­li tap­ti tra­di­ci­nio vie­šo­jo ad­mi­nis­tra­vi­mo stag­na­ci­jos prie­žas­ti­mis. Post­mo­der­niz­me taip pat įsi­vy­rau­ja ne­pa­si­ti­kė­ji­mas tra­di­ci­niais ga­lios cen­trais, šia­me lai­ko­tar­py­je bū­din­ga ma­žes­nė kon­tro­lė nei tra­di­ci­nia­me mo­der­niz­mo cen­tra­li­zuo­ta­me „ge­le­ži­nia­me nar­ve“, to­dėl pa­tys dar­buo­to­jai krei­pia­mi pri­žiū­rė­ti pa­tys sa­ve. Aiš­kiai apib­rėž­tas funk­ci­jas kei­čia dar­buo­to­jų uni­ver­sa­lu­mas. Tu­ri­me pa­ste­bė­ti ir tai, jog tra­di­ci­nė biu­ro­kra­ti­ja pre­ten­da­vo į ra­cio­na­liau­sio mo­de­lio sta­tu­są, hi­per­bo­li­za­vi­mo ra­cio­na­lu­mą, ta­čiau šiuo­lai­ki­nė­je epo­cho­je, sie­kiant spręs­ti vie­šą­sias prob­le­mas, ra­cio­na­lu­mo ne­beuž­ten­ka, prob­le­mos yra itin komp­lek­si­nės ir su­dė­tin­gos, ten­ka de­rin­ti dau­gy­bę skir­tin­gų in­te­re­sų, ne­beuž­ten­ka tie­sio­giai, hie­rar­chiš­kai įsa­ky­ti, pa­liep­ti, to­dėl pra­de­da­mas ver­tin­ti kū­ry­biš­ku­mas, kon­sen­su­sas, da­ly­va­vi­mas. Svar­bu ir tai, jog nyks­ta bend­ri vie­ni­jan­tys tiks­lai, įsi­vy­rau­ja pra­smių ir tiks­lų frag­men­ta­ci­ja, to­dėl silps­ta mo­ty­va­ci­ja, ky­la konf­lik­tai, do­mi­nuo­ja re­lia­ty­viz­mas.

At­siž­vel­giant į mi­nė­tus veiks­nius, ne­de­rė­tų teig­ti, jog biu­ro­kra­ti­ja yra iš pri­nci­po ne­tin­ka­mas val­dy­mo mo­de­lis, ar vi­sų vie­šo­jo val­dy­mo prob­le­mų prie­žas­tis. Ar­ba biu­ro­kra­ti­ja pra­ra­do sa­vo ver­ty­bi­nį, mo­der­niz­mo pa­sau­lė­žiū­rai bū­din­gą tu­ri­nį, ar­ba biu­ro­kra­ti­jos de­mo­ni­za­ci­jai tu­rė­jo įta­kos ne­igia­mos post­mo­der­niz­mo ten­den­ci­jos, ku­rios pa­ska­ti­no su­da­ry­ti si­mu­liuo­ja­mą biu­ro­kra­ti­jos deg­ra­da­ci­jos įspū­dį, sie­kiant po­li­ti­nei val­džiai at­si­sa­ky­ti pra­ei­ties tai­syk­lių, vals­ty­bi­nio sau­gu­mo ir sta­bi­lu­mo, pa­ša­li­nant bet ko­kias li­ku­sias kliū­tis ne­truk­do­mai pa­sa­ko­ti tik jų in­te­re­sams nau­din­gą na­ra­ty­vą.

Ar­vy­das Guo­gis yra My­ko­lo Ro­me­rio uni­ver­si­te­to Vie­šo­jo ad­mi­nis­tra­vi­mo pro­fe­so­rius,

Ado­mas Vin­cas Rakš­nys yra MRU Vie­šo­jo ad­mi­nis­tra­vi­mo magistras