Redakcijos paštas. Alfabetai ir analfabetai
Par­ašiau pir­mą­jį an­traš­tės žo­dį, no­rė­da­ma pa­pa­sa­ko­ti, ko­kia įdo­mi al­fa­be­tų kū­ri­mo­si is­to­ri­ja iki tol, kol jie virs­ta už­da­ro­mis ženk­lų sis­te­mo­mis kal­bos gar­sams žy­mė­ti ir įsi­jun­giau te­le­vi­zo­rių.

Koks džiaugs­mas! VDU pro­fe­so­rius Liu­das Ma­žy­lis Vo­kie­ti­jos dip­lo­ma­ti­nia­me ar­chy­ve ra­do Lie­tu­vos Ne­prik­lau­so­my­bės ak­to ori­gi­na­lą. Ste­biu tą džiu­ge­sį per vi­sas in­for­ma­ci­nes prog­ra­mas. Pa­ga­liau LRT Pa­no­ra­ma ro­do juo­dai įrė­min­tą sig­na­ta­ro par­ašą S. Na­ru­to­wicz ir sku­ba pra­neš­ti Man­to Ado­mė­no nuo­mo­nę, kad šio sig­na­ta­ro par­ašas yra ar­gu­men­tas Lie­tu­vos pi­lie­čiams len­kams do­ku­men­tus iš­duo­ti len­kų kal­ba. Ne­vy­kęs ar­gu­men­tas, nes ir len­kiš­ką pa­var­dę tu­rin­čiam Lau­ry­no Ivins­kio mo­ki­niui už­te­ko nuo­pel­nų Lie­tu­vai bū­ti jos Ne­prik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­ru. Ta­da ir pa­si­ra­šė an­tra­sis ne­igia­mos reikš­mės žo­dis.

„Kal­ba ir raš­tas – tai dvi skir­tin­gos sis­te­mos; an­tro­ji eg­zis­tuo­ja tam, kad rep­re­zen­tuo­tų pir­mą­ją. Kal­bo­ty­ros ob­jek­tas nė­ra ra­šy­ti­nio ir sa­ky­ti­nio žo­džių de­ri­nys, o vien sa­ky­ti­nis žo­dis. Ta­čiau ra­šy­ti­nis žo­dis taip glau­džiai su­si­jęs su sa­ky­ti­niu žo­džiu (jis yra pa­sta­ro­jo at­vaiz­das), kad jam ati­ten­ka pa­grin­di­nis vaid­muo“ (Saus­su­re F. de. Bend­ro­sios kal­bo­ty­ros kur­sas. Vil­nius, p.55). Ta­čiau, lai­kui bė­gant, ra­šy­ba, ku­ri iš pra­džių bū­na lo­giš­ka, ga­li virs­ti ab­sur­diš­ka. „Tai nu­tin­ka tik la­bai iš­si­vys­čiu­sio­se bend­ri­nė­se kal­bo­se, kur ra­šy­ti­niai teks­tai vai­di­na svar­bų vaid­me­nį. Ta­da vi­zua­li­nis at­vaiz­das ga­li są­ly­go­ti klai­din­gą ta­ri­mą. Tai iš­ties pa­to­lo­giš­kas reiš­ki­nys, ku­rį ne­re­tai ga­li­ma pa­ste­bė­ti pra­ncū­zų kal­bo­je“ (ten pat, p.62). Ne tik pra­ncū­zų, bet ir ki­to­se Eu­ro­pos kal­bo­se, tu­rin­čio­se vi­du­ram­žiais su­si­kur­tus lo­ty­niš­ko­jo al­fa­be­to pa­grin­du sa­vuo­sius al­fa­be­tus – vie­naip ra­šo­ma, o ki­taip ta­ria­ma. To­kiu at­ve­ju žo­dy­nuo­se gre­ta par­ašy­to žo­džio fo­ne­ti­ne trans­krip­ci­ja pa­tei­kia­mas ir ta­ri­mas. Lie­tu­vių, lat­vių, len­kų, ru­sų kal­bų žo­dy­nuo­se tar­ties nuo­ro­dų nė­ra, nes ta­ri­mas reikš­min­gai ne­nu­to­lęs nuo par­ašy­mo. To­dėl ti­kra kal­bos iš­da­vys­tė, kai į vi­sus be iš­im­ties fo­ne­ti­nės ra­šy­bos teks­tus pri­kai­šio­ja­ma is­to­ri­nės ra­šy­bos žo­džių.

Lie­tu­vių ir lat­vių al­fa­be­tai kū­rė­si ne vi­du­ram­žiais, bet XX a. pra­džio­je ar ant šio am­žiaus ri­bos. Lat­vių al­fa­be­to su­kū­ri­mo da­ta ir au­to­riai ži­no­mi. Iki ne­prik­lau­so­my­bės pa­skel­bi­mo lat­viai var­to­jo go­tiš­ką­jį rai­dy­ną. 1919 me­tų va­sa­rą Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­jos įsa­ky­mu bu­vo su­kur­tos įvai­rių moks­lo sri­čių ter­mi­no­lo­gi­jos ko­mi­si­ja, su­skirs­ty­ta į sek­ci­jas (bu­vo ir kal­bo­ty­ros sek­ci­ja). Jo­se dar­ba­vo­si žy­miau­si spe­cia­lis­tai. 1920 me­tais gruo­džio 30 d. Lat­vi­jos vy­riau­sy­bė iš­lei­do įsta­ty­mą dėl ra­šy­bos re­for­mos, ku­ria­me nu­ro­dy­ta, kad nuo 1921 m. lie­pos 1 d. vi­so­se įstai­go­se ir mo­kyk­lo­se bū­tų var­to­ja­mas rai­dy­nas lo­ty­nų kal­bos al­fa­be­to pa­grin­du. Per trum­pą lai­ką ne­spė­ta jo su­kur­ti, ter­mi­nas pa­il­gin­tas ir lat­viai da­bar­ti­nį sa­vo rai­dy­ną pra­dė­jo var­to­ti tik 1922 m. (Ban­kavs A., Jan­so­ne I. Va­lod­niecī­ba Lat­vijā: fak­ti un biogrā­fi­jas. Rīga, Lat­vi­jas Uni­ver­sitā­te, 2010, lpp. 27 – 28 ). Bet jau ta­da ap­sisp­ręs­ta, kad ta­ri­mas svar­biau už par­ašy­mą. Tai Ja­nio En­dze­ly­no nuo­pel­nas.

Lie­tu­vių rai­dy­nas for­ma­vo­si sti­chiš­kai. „Jau iš pir­mo­sios lie­tu­viš­kos kny­gos ti­tu­li­nio pus­la­pio ma­to­me, kad XVI am­žiu­je lie­tu­viai ša­lia mums da­bar įpras­tų lo­ty­niš­kų rai­džių daž­niau­siai var­to­jo la­bai pla­čiai tuo me­tu Eu­ro­po­je pa­pli­tu­sį va­di­na­mą­jį „go­tiš­ką“ jų va­rian­tą. Ma­žo­jo­je Lie­tu­vo­je šias rai­des lie­tu­viai var­to­jo il­gą lai­ką, iki pat an­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro. Di­džio­jo­je Ku­ni­gaikš­tys­tė­je jos iš­ny­ko jau XVII am­žiu­je“ (Zin­ke­vi­čius Z. Kal­bo­ty­ros pra­dme­nys. Kau­nas, Švie­sa, 1980, II lei­di­mas, p. 81 – 83; I lei­di­mas – 1969 m. ). Į Lie­tu­vą raš­tas ėjo per len­kus ir vo­kie­čius. Tai­gi gar­sams š ir č, ž žy­mė­ti var­to­jo­me sz, cz, rz iš len­kiš­ko rai­dy­no, o Ry­tų Prū­si­jos lie­tu­viai š ra­šė kaip vo­kie­čiai sch. Bet kar­tu ir pa­tys kū­rė­mės trūks­ta­mas rai­des. To­dėl ne­nuos­ta­bu, kad pir­mie­ji „Auš­ros“ nu­me­riai pa­si­ro­dė su sz, bet nuo penk­to­jo jau yra š, č, ž, nu­si­ra­šy­tos iš če­kų al­fa­be­to. Par­ašy­tas žo­dis Ausz­ra ar Ba­sa­na­wic­zius – taip pat ne ar­gu­men­tas ra­šy­ti Lie­tu­vos pi­lie­čių len­kų as­men­var­džius len­kiš­kai. Ne­bu­vo vals­ty­bės, vals­ty­bi­nės kal­bos, tai ir ra­šė­me įvai­riai. Tiks­lios lie­tu­vių rai­dy­no su­kū­ri­mo da­tos ne­ži­no­me, bet iš 1901 m. Pe­tro Kriau­šai­čio gra­ma­ti­kos teks­to ma­ty­ti, kad jis jau su­kur­tas, o šios gra­ma­ti­kos pra­tar­mė­je Jo­no Jab­lons­kio pa­teik­ta ir bend­ri­nės kal­bos kū­ri­mo prog­ra­ma (Jab­lons­kis J. Rink­ti­niai raš­tai. I, Vil­nius, 1957,p.59).

Be ga­lo ste­bi­na LRT kul­tū­ros ka­na­lo lai­dos, įti­ki­nė­jan­čios, kad men­kas da­ly­kas tos ke­lios rai­dės. Kad jie ži­no­tų, koks ne­men­kas! Jei bū­tų men­kas, Len­ki­jos pre­zi­den­tas jau se­niai bū­tų ap­lan­kęs Lie­tu­vos Pre­zi­den­tę. At­min­ty­je kaip ko­kia rakš­tis įstri­gu­si lai­da, skir­ta rai­dei W pa­gar­bin­ti. Ak­to­rius Rim­vy­das Bag­dze­vi­čius skai­to pir­mo­sios lie­tu­viš­kos kny­gos pra­ta­mę, o žiū­ro­vams per vi­są ekra­ną ro­do­mas teks­tas go­tiš­ko­mis rai­dė­mis. Žiū­rė­ki­te: jau pir­mo­jo­je kny­go­je yra W! Pa­skui pa­si­ro­do Alf­re­das Bumb­laus­kas ir aiš­ki­na, kad ku­ni­gaikš­tis Vy­tau­tas sa­vo var­dą ra­šė su W. Kaip jis no­rė­jo, taip ir ra­šė, nes tu­rė­jo vals­ty­bę, bet ne­tu­rė­jo vals­ty­bi­nės kal­bos. Mo­kė­jo jis ir len­kiš­kai. Jei tie­sa, ką sa­ko Vaiž­gan­tas, tai Vy­tau­tas iš­ver­tęs iš len­kų kal­bos „Tė­ve mū­sų“. Jo raš­ti­nė­je var­to­ta sla­vų kan­ce­lia­ri­nė kal­ba ir se­no­vi­nis sla­vų raš­tas – ki­ri­li­ca, o ry­šiams su Va­ka­rais Lie­tu­vos val­do­vai var­to­jo lo­ty­nų kal­bą ir lo­ty­niš­ką raš­tą.

An­ta­nas Sme­to­na, ne­ži­nia už ko­kius nuo­pel­nus pa­da­ry­tas di­džiau­siu kal­bos au­to­ri­te­tu, vi­so­mis pro­go­mis aiš­ki­na, kad lie­tu­vių kal­bos rai­dy­ną ga­li­ma pra­plės­ti tri­mis rai­dė­mis (q, w ir x), nes lai­kai kei­čia­si, bet jis ne­ži­no, kad tai, kas sis­te­miš­ka, be­veik ne­kin­ta. Pa­vyz­džiui, se­no­sios grai­kų kal­bos al­fa­be­tą su­da­rė 24 rai­dės, tiek pat jų tu­ri ir da­bar­ti­nė grai­kų kal­ba. Man su­nku bū­tų pa­sa­ky­ti, kaip da­bar­ti­nė grai­kų kal­ba san­ty­kiau­ja su kla­si­ki­ne, bet vis tiek keis­ta, ko­dėl bū­tent Sme­to­nai pa­ves­ta ir LRT kul­tū­ros ka­na­lo lai­da „Lie­tu­va mū­sų lū­po­se“.

Dar vie­nas ne ma­žiau ste­bi­nan­tis fak­tas, kad pra­ėju­sios ka­den­ci­jos Sei­mo kai­rie­ji bu­vo par­en­gę Lie­tu­vos len­kų do­ku­men­tų ra­šy­bos pro­jek­tą, ne­si­kė­si­nan­tį į lie­tu­vių kal­bos al­fa­be­tą, tik nu­ma­tan­tį tam ti­kras įsta­ty­mų pa­tai­sas. Ta­da de­ši­nie­ji siū­lė lat­viš­ką­jį va­rian­tą: sve­ti­muo­sius as­men­var­džius ori­gi­na­lo kal­ba ra­šy­ti pa­pil­do­ma­me pa­so la­pe ar­ba an­tro­jo­je ta­pa­ty­bės kor­te­lės pu­sė­je (Lat­viai dar rei­ka­lau­ja tau­ty­bę įro­dy­ti do­ku­men­tais). Da­bar bu­vęs de­ši­nių­jų prem­je­ras ini­ci­juo­ja įsta­ty­mą lie­tu­vių kal­bos al­fa­be­tą pa­pil­dy­ti w, q, x rai­dė­mis. Nau­jie­nų por­ta­le pra­ne­ša­ma, kad Skver­ne­lis ne tik su­ti­ko su šiuo įsta­ty­mo pro­jek­tu, bet ir pats ėmė rink­ti par­ašus (Eg­lė Sa­moš­kai­tė. Del­fi, 2017 ba­lan­džio 4 d.). Kam gi tas ne­rei­ka­lin­gas Sei­mo dau­gu­mos skal­dy­mas?

At­si­pei­kė­kim, su­vo­kim, kad len­kų pa­var­džių ra­šy­bai iš tri­jų tin­ka tik vie­na w, bet jos ne­už­ten­ka. Par­in­kau ke­le­tą žy­mes­nių len­kų kal­bi­nin­kų as­men­var­džių ir par­yš­ki­nu tas rai­des, ku­rio­mis, no­rint ra­šy­ti len­kiš­kai, rei­kė­tų pa­pil­dy­ti lie­tu­vių rai­dy­ną: Wi­told Do­ros­zews­ki. Andr­zej Gaw­rońs­ki, Jer­zy Ku­ry­ło­wycz, Włdys­ław Niedź­wiedź­ki, Jan Otrębs­ki, Sta­nys­ław Słońs­ki. Lie­tu­vos len­kams rei­kė­tų šių rai­džių: w, ł, cz [č], rz [ž], sz [s]. Tar­kim, įtrau­kiam jas į sa­vo rai­dy­ną, bet ta­da ko­kį vaid­me­nį pa­lie­ka­me sa­vo­sioms rai­dėms v, l, č, ž, s? Vo­kie­čiai tu­ri rai­des v[f] ir w[v], žy­min­čias skir­tin­gus gar­sus. Be to, len­kiš­kos lo­ty­niš­kų rai­džių samp­lai­kos yra ne dvi rai­dės, o pa­vie­nių gar­sų ženk­lai.

Tie­siog su­nku su­pras­ti, kaip mo­ky­tiems žmo­nėms at­ei­na į gal­vą idė­ja po­li­ti­kos reik­mėms keis­ti gim­to­sios kal­bos rai­dy­ną. Zig­mo Zin­ke­vi­čiaus moks­lo iš­va­dų tei­sin­gu­mą ro­do ir tai, kad Lie­tu­vos len­kų as­men­var­džiams ne­rei­ka­lin­gos rai­dės ń, ó, ś, ż . Pre­zi­den­tė, įteik­da­ma Zig­mui Zin­ke­vi­čiui už moks­lo nuo­pel­nus Ge­di­mi­no or­di­ną, pa­pra­šė, kad jis sau­go­tų lie­tu­vių kal­bą. Ju­bi­lia­tas pa­si­ža­dė­jo ją sau­go­ti kal­bos is­to­ri­jos dar­bais. Tad jei­gu pre­zi­den­tė su­ma­ny­tų dėl w kreip­tis į VLKK, ra­cio­na­lu jai pa­siū­ly­ti spe­cia­liai šiam mo­men­tui Zin­ke­vi­čiaus par­eng­tas moks­lo iš­va­das (Zig­mas Zin­ke­vi­čius www al­kas. lt 2017 ko­vo 29) ir pa­tar­ti pa­lik­ti lie­tu­vių kal­bos al­fa­be­tą to­kį, koks yra.

Pa­bai­gai Jur­gio Gied­rai­čio (Jer­zy Gied­royc) žo­džiai: „Bū­ti­na nu­ga­lė­ti sen­ti­men­tus, tar­pu­sa­vio ne­su­ta­ri­mus, dėl is­to­ri­nių įvy­kių su­sik­los­čiu­sią ne­apy­kan­tą tarp len­kų ir ukrai­nie­čių, len­kų ir lie­tu­vių. Len­kai pri­va­lo at­si­sa­ky­ti Lvo­vo ir Vil­niaus, nors ir kaip ne­ma­lo­nu tiems, ku­rie ten gi­mė. Var­dan at­ei­ties ne­va­lia reikš­ti prie­kaiš­tų Lie­tu­vai, Ukrai­nai. Jau vien to­dėl, kad ten iki šiol pri­si­me­na­mos Len­ki­jos fe­de­ra­li­nės idė­jos. Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bė dar la­bai glež­na, tad Len­ki­jos par­ei­ga iš­ties­ti jai drau­giš­ką ran­ką. Jei Lie­tu­vo­je dar pa­ste­bi­mas koks nors na­cio­na­liz­mas, jį rei­kia pa­tei­sin­ti, nes šios vals­ty­bės eg­zis­ta­vi­mui gre­sia kur kas dau­giau pa­vo­jų ne­gu Len­ki­jai. Į Bal­ti­jos vals­ty­bes ir Ukrai­ną Len­ki­ja tu­ri žiū­rė­ti kaip į ly­gia­tei­sius par­tne­rius ir tu­ri įro­dy­ti tai sa­vo dar­bais, ne vien žo­džiais“ (Del­fi 2017 sau­sio 27 d.). Lie­tu­viš­kai už­ra­šiau šio gar­saus len­kų žmo­gaus pa­var­dę to­dėl, kad jis pats sa­ve sie­jo su Lie­tu­vos Gied­rai­čiais, sva­jo­ju­siais apie Vy­tau­to lai­kų Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę.