Redakcijos paštas. 9-ios priemonės korupcijai ir netvarkai pažaboti
Šis ra­ši­nys yra tik ma­no nuo­mo­nė, ku­ri ne­bū­ti­nai tu­ri su­tap­ti su ki­tų po­žiū­riais ko­rup­ci­jos bei ne­tvar­kos reiš­ki­nių ap­ma­ži­ni­mo te­ma­ti­ka. Kar­tu tai nė­ra ig­no­ra­vi­mas tų, ku­rie ki­taip gal­vo­ja, iš­sky­rus tuos, ku­riems pa­tin­ka vi­sa tai, kas vals­ty­bė­je blo­gai ir tai gar­bi­na. Ar­ba pa­nau­do­ja me­to­dą – blo­gį ap­vel­ka gė­rio rū­bais, Kons­ti­tu­ci­jos dva­sia, teis­mų pra­kti­ko­mis, gy­ve­ni­mo ir tei­sės pre­ce­den­tais, po­ty­riais, po­ten­ci­jo­mis ir kom­pe­ten­ci­jo­mis, ko­mi­si­jo­mis ir dis­ku­si­jo­mis bei ki­to­mis iš­mo­nė­mis, ku­rių skai­čius kaip ir be­ga­li­nis.

Tie­sa, pir­miau­sia no­riu iš­reikš­ti kon­kre­tų pa­ste­bė­ji­mą nau­jos su­dė­ties val­džiai, ku­ris bu­vo ir lyg tai yra su­si­jęs su dve­jų mi­nis­te­ri­jų per­kė­li­mo idė­ja į Kau­ną. Jis yra toks. Per­kė­li­mo su­ma­ny­to­jai tu­rė­tų pa­gal­vo­ti ir apie spe­ci­fi­nės inf­ras­truk­tū­ros per­kė­li­mą kar­tu su šio­mis mi­nis­te­ri­jo­mis. Tai FNTT, STT, VSD ir ki­tų pa­na­šių struk­tū­rų pa­da­li­nių šiaip jau įpras­tas ly­dė­ji­mas tų vals­ty­bi­nių įstai­gų, ku­rios per­ke­lia­mos ki­tur. Mat, nė­ra jo­kių ga­ran­ti­jų, jog vie­šos pa­slau­gų pir­ki­mo su­tar­tys ir nau­jo­je vie­to­je ne­bus pri­den­gia­mos sod­res­niais vi­di­niais san­do­riais ar mo­der­nia ko­mi­si­ja kon­kre­čiam klau­si­mui su­for­mu­luo­ti, kad vie­šas tur­tas kuo su­bti­liau pe­raug­tų į as­me­ni­nį. Be to, jei ti­kė­ti lie­tu­viš­ko­mis ma­fi­jos kro­ni­kos lai­do­mis, tai lyg ir nuo­mo­nė bu­jo­ja, jog Kau­no mies­to ty­rė­jais ir ki­tų rū­šių spe­cia­li­zuo­tais vals­ty­bi­nin­kais ne vi­sa­da ga­li­ma pa­si­ti­kė­ti.

Pa­ke­liui ir ki­ta ma­ža pa­sta­ba Vy­riau­sy­bei – šiaip jau Vy­riau­sy­bės pir­miau­sias kons­ti­tu­ci­nis už­da­vi­nys ne po­ty­rių ar ko­kių iš­šū­kių ieš­ko­ji­mas ar šne­kos apie juos, bet įsta­ty­mų vyk­dy­mas ir rei­ka­lai, su­si­ję su šiuo už­da­vi­niu. Tas la­bai aiš­kiai yra nu­sta­ty­ta Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kons­ti­tu­ci­jos 94 ir ki­tuo­se straips­niuo­se. Ir vals­ty­bės par­ei­gū­nai ne vaikš­čio­ja kur tai ieš­ko­da­mi sa­vo at­sa­ko­my­bės, bet dir­ba. Jei dir­ba blo­gai, tai at­sa­ko tuoj pat ir be jo­kių at­sa­ko­my­bės ieš­ko­ji­mo ini­cia­ty­vų. Ir tu­ri at­sa­ky­ti vir­šes­nei pa­gal pa­val­du­mą įstai­gai (pa­pras­tai tai, ku­ri pri­ima į dar­bą) be tar­pi­nin­kų ir be jo­kių dirb­ti­nių eti­kos ar ko­kios tai mo­ra­lės sau­go­ji­mo ko­mi­si­jų pa­gal­bos. Tar­nau­to­jai ir par­ei­gū­nai dir­ba ne po­zi­ci­jo­se, bet kon­kre­čio­se par­ei­go­se, kaip kad įsta­ty­mai nu­ma­to.

Ne­mo­ra­li­zuo­ju nei bu­vu­sių, nei esa­mų Sei­mo ir Vy­riau­sy­bių su­dė­čių, kad jos nie­ko ar per ma­žai pa­da­rė, jog ko­rup­ci­jos ir ne­tvar­kos at­ve­jų su­ma­žė­tų, nes bet ko­kiu at­ve­ju ko­rup­ci­jos ir ne­tvar­kos šal­ti­nis pa­pras­tai yra val­džios par­ei­gū­nai. Ma­no gal­va, ga­li­mos ir bū­ti­nos to­kios ko­rup­ci­jos bei ne­tvar­kos pa­ža­bo­ji­mo prie­mo­nės (ku­rių dau­ge­lis tu­ri bū­ti pa­sto­vios).

1. Bet ku­ri įsta­ty­mų kū­ri­mo ar jau ga­lio­jan­čio įsta­ty­mo vyk­dy­mo idė­ja tu­ri bū­ti par­em­ta kons­ti­tu­ci­nės pi­lie­čių val­džios pa­grin­du. Ir ne šū­kiu, o val­džios es­me, t.y., tuo, kad val­džia pri­klau­so žmo­nėms. O tas be įvai­rių re­ga­li­jų ir ga­ran­ti­jų reiš­kia ir tai, kad įsta­ty­mo ne­ži­no­ji­mas ne­at­lei­džia nuo at­sa­ko­my­bės ( Kons­ti­tu­ci­jos 7 str. 3d. ). Ši nuo­sta­ta jau da­bar be jo­kių di­de­lių iš­lai­dų, o tik par­ei­gas vyk­dant, lei­džia pra­dė­ti vi­sas tei­si­nes pro­ce­dū­ras, tarp jų ir iki­teis­mi­nius ty­ri­mus, vie­to­se, kur sta­ty­bos ir tvo­rų mū­ri­ji­mas yra užd­raus­tas. Žmo­gus, tu­rin­tis miš­ke ar re­zer­va­te sa­vo nuo­sa­vy­bę, ži­no, kad jo­je ne­ga­li sta­ty­ti (ar­ba kaip ga­li sta­ty­ti) pa­gal įsta­ty­mų ži­no­ji­mo par­ei­gą. Jei jis, ne­žiū­rint į tai, pra­šo par­ei­gū­nų ne pa­gal tai­syk­les su­de­rin­ti pro­jek­tą ir su­de­ri­ni­mus gau­na, tai pi­lie­tis yra kar­tu su tais val­di­nin­kais ir at­sa­ko bau­džia­mą­ja ar ki­to­kia tvar­ka su gru­pi­nės at­sa­ko­my­bės ak­cen­tu, o ne kai­po lais­vas už­sa­ky­to­jas val­diš­kų pa­slau­gų tik su pa­sta­rų­jų at­sa­ko­my­be.

Ži­nia, ir rin­ki­mų me­tu bau­džia­mą­ja tvar­ka tu­ri bū­ti at­sa­kin­gas ne tik tas, ku­ris mo­ka rin­kė­jui na­tū­ra ar pi­ni­gais, bet ir pats rin­kė­jas. Tik jis yra val­džios šal­ti­nis de­mo­kra­ti­nė­je vi­suo­me­nė­je ir bal­sa­vi­mas tai­kos me­tu ren­kant val­džios įstai­gas yra to­kios pat svar­bos, kaip ir Tė­vy­nės gy­ni­mas už­puo­li­mo at­ve­ju. Val­džios for­ma­vi­mas, jos kas­die­ni­nė veik­la ne­ga­li bū­ti per­ka­mi bet ko­kiu at­ve­ju ir at­sa­ko­my­bė tu­ri bū­ti vi­siems kon­kre­ti. To­dėl dės­nis apie par­ei­gą ži­no­ti įsta­ty­mus ypač svar­bus ir tiems pi­lie­čiams, ku­rie no­ri bū­ti rink­tais ar skir­tais val­džios par­ei­gū­nais. Jie tu­ri ži­no­ti, jog bet ko­kia ne­tei­sy­bė apie sa­vo tur­to kil­mę, sa­ve pa­tį ir el­ge­sį ir pan. ga­li bū­ti pri­pa­žin­ta įsta­ty­mų ne­ži­no­ji­mui kar­tu su par­ei­ga at­sa­ky­ti už to­kį ne­ži­no­ji­mą pa­gal vi­sas at­sa­ko­my­bės rū­šis (bau­džia­mo­ji, ci­vi­li­nė, ad­mi­nis­tra­ci­nė ir t.t). Pri­me­nu, kad at­sa­ko­my­bė dėl įsta­ty­mo ne­ži­no­ji­mo nė­ra sais­to­ma su ty­čios ar ne­ty­čios, ne­at­sar­gu­mo ar ne­ap­si­žiū­rė­ji­mo bu­vi­mu ar el­ge­siu pa­gal tei­si­nin­kų ar ki­tų rū­šių pa­ta­rė­jų pa­ta­ri­mus. Pa­sta­ro­sios ap­lin­ky­bės ga­li tu­rė­ti įta­kos tik pa­čios baus­mės dy­džiui, bet ne fak­tui, kad at­sa­ko­my­bės nė­ra. Rei­kia tu­rė­ti gal­vo­je dar ir tai, jog pa­ta­rė­jai ga­li kar­tais net ap­sun­kin­ti pa­dė­tį, nes gru­pės po­žy­mis at­si­ran­da. O su juo at­sa­ko­my­bė vi­sa­da su­nkes­nė ir baus­mė di­des­nė.

Ne­per­se­niau­siai Lie­tu­vą ir ma­to­mai ki­tas ša­lis aps­krie­jo Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jos vaiz­di­niai ir ra­ši­niai ki­to­se ma­si­nės in­for­ma­ci­jos prie­mo­nė­se apie tai, kaip nau­jai iš­rink­tas Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­kas prof. V. Pra­nckie­tis lū­ku­riuo­ja Sei­mo apar­ta­men­tuo­se tar­tum ka­rei­viu­kas, lauk­da­mas dve­jų kai­my­ni­nių ša­lių am­ba­sa­do­rių pa­siš­ne­kė­ti dėl ko­kių tai spor­to, me­di­ci­nos ar kul­tū­ros klau­si­mų. Ka­da val­do­vai sve­čio­se ša­ly­se net mo­ki­nu­kams skel­bia, jog sve­čio­ji ša­lis ne­tu­ri sa­vo sie­nų, pa­si­rink­ta svars­ty­ti te­ma­ti­ka apie spor­tą ir kit­ką net or­ga­ni­za­ci­niu po­žiū­riu ne vi­sai vie­to­je. Dar ga­li­ma bū­tų su­pras­ti p. Pir­mi­nin­ko V. Pra­nskie­čio su­si­ti­ki­mą su NA­TO vals­ty­bių am­ba­sa­do­riais ir svars­ty­ti­ną die­not­var­kę su jais apie su­si­ta­ri­mų dėl NA­TO kai ku­rių vals­ty­bių ka­riuo­me­nės da­li­nių pri­ėmi­mo vyk­dy­mą Lie­tu­vo­je, jų bend­ra­vi­mo pla­nus ir t.t., bet spor­to rei­ka­lus ap­ta­ri­nė­ti...Po­nui Pir­mi­nin­kui tu­rė­tų bū­ti ži­no­ma, jog įsta­ty­mų vyk­dy­mas, su­si­jęs su už­sie­nio po­li­ti­ka, yra Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tės JE D. Gry­baus­kai­tės ir Vy­riau­sy­bės pre­ro­ga­ty­va. Po­nas Sei­mo Pir­mi­nin­kas pri­va­lo ži­no­ti, kad jis vals­ty­bė­je yra an­tras žmo­gus pa­gal sa­vo par­ei­gas, reikš­mę ir sim­bo­lius. To­dėl trep­sė­ti, te­gul ir Sei­mo pa­tal­po­se, be­lau­kiant sve­tin­gų ša­lių par­ei­gū­nų, ku­rių par­ei­gos to­se ša­ly­se pa­gal svar­bą su­ka­si apie 1000-ę ei­lę nuo vir­šaus že­myn, yra ti­krai ne aukš­ti­nan­tis poel­gis. Juo la­biau, pats Sei­mo Pir­mi­nin­kas p. V. Pra­nckie­tis yra pro­fe­so­rius – ci­vi­li­nio gy­ve­ni­mo ge­ne­ro­las –, kas sa­vai­me apsp­ren­džia su kuo ir ka­da ir dėl ko ir kaip su­si­ti­ki­nė­ti. Įsta­ty­mų ne­ži­no­ji­mo ir at­sa­ko­my­bės už tai as­pek­tu vals­ty­bės par­ei­gū­nai ne­tu­ri tei­sės vals­ty­bės įstai­gas ar aukš­tas (o ir že­mes­nes) par­ei­gas pa­nau­do­ti el­ge­siui, ku­ris kai ku­riems pi­lie­čiams pa­grįs­tai ga­li at­ro­dy­ti pa­na­šiu į ke­ti­ni­mą bū­ti pa­val­džiam ar že­mi­nan­tį nuo­lan­ku­mo pa­si­reiš­ki­mą tiek dėl su­si­ti­ki­mo te­ma­ti­kos ne­reikš­min­gu­mo, tiek dėl pa­čios pro­ce­dū­ros. Be­je, ir šiuo at­ve­ju tuoj at­si­ra­do gy­nė­jų, ne­va, raš­ti­nin­kai kal­ti ir pan. Ge­rai už­sis­py­rus ir pa­ty­ri­nė­jus vi­są to­kį ar pa­na­šų įvy­kį ir jo ap­lin­ky­bes, ais­trin­ges­nis ty­rė­jas ga­li ras­ti ne­tgi są­moks­lo prieš vals­ty­bę pra­dus, kas ga­li ir ati­tik­ti kons­ti­tu­ci­nei nuo­sta­tai apie par­ei­gą ži­no­ti įsta­ty­mus ir at­sa­ko­my­bę už įsta­ty­mų ne­vyk­dy­mą ar ne­tin­ka­mą vyk­dy­mą.

Dau­ge­lis žmo­nių pa­ste­bi, kad val­džios par­ei­gū­nai dar iki šiol ne­sup­ran­ta sa­vo pa­dė­ties rim­tu­mo tais at­ve­jais, ka­da jų el­ge­sys, švel­niai ta­riant, yra įtar­ti­nas – ką jie ir pa­tys jau­čia. No­rė­da­mi pa­si­tei­sin­ti ar pa­tei­sin­ti sa­ve, aiš­ki­na­si daž­niau­siai mo­ty­vais, pa­na­šiais į pa­sa­kų he­ro­jų sap­nus ar­ba į pa­ty­ru­sių nu­si­kal­tė­lių aiš­ki­ni­mus ir bū­na įsi­ti­ki­nę, jog jie tei­sūs ir kad tuo vi­si ki­ti pri­va­lo ti­kė­ti. Ypač ta­da, ka­da jo­kie ty­ri­mai ne­pra­de­da­mi ir ne­pa­do­ru­mo fak­tai tie­siog pa­lie­ka­mi sa­viei­gai. Pri­me­nu, jog vals­ty­bės par­ei­gū­nai, ku­rie pa­gal sa­vo par­ei­gas pri­sie­kia ir prie­sai­ką pa­tvir­ti­na žo­džiais „Te­pa­de­da man Die­vas“ yra at­sa­kin­gi už bet ko­kią me­la­gys­tę, ku­ri pa­gal ti­kė­ji­mo į Die­vą ka­no­nus yra smerk­ti­na. To­kiu at­ve­ju, prie­sai­ka su­lau­žo­ma, nes ne­si­lai­ky­ta ir Die­vo pa­lie­pi­mų, ku­rių lai­ky­tis par­ei­gū­nas įsi­pa­rei­go­jo pats be jo­kios psi­chi­nės ar fi­zi­nės prie­var­tos ir net pa­si­ra­šė, jog pri­sie­kė taip elg­tis. Ak­cen­tuo­ju, kad čia tei­si­nė at­sa­ko­my­bė tik ta­da pra­si­de­da, ka­da pa­aiš­kė­ja, jog pri­sie­kęs par­ei­gū­nas ne­siel­gia pa­gal prie­sai­kos bei Die­vo par­ėdy­mus ir jo­kių kal­tu­mo ar ne­kal­tu­mo pre­zum­ci­jų bei Bau­džia­mo­jo ko­dek­so ar Bau­džia­mo­jo pro­ce­so ko­dek­so ne­rei­kia.

O kad vi­si bū­tų at­sa­kin­gi, rei­kia, jog pi­lie­čiai ga­lė­tų ir ži­no­ti, kaip jie tu­ri elg­tis pa­gal įsta­ty­mus. Tai reiš­kia ma­žą smulk­me­ną – įsta­ty­mai tu­ri bū­ti pa­skelb­ti vie­šai, nes val­džia vie­ša ir įsta­ty­mų skel­bi­mas to vie­šu­mo pri­va­lo­ma da­lis. Kons­ti­tu­ci­ja nu­ma­to – „Ga­lio­ja tik pa­skelb­ti įsta­ty­mai“ (7 straips­nio 1 da­lis). Ne­ži­nia kam min­tis at­si­ra­do, jog įsta­ty­mus rei­kia skelb­ti tik elek­tro­ni­nė­mis ry­šio prie­mo­nė­mis ir tik kom­piu­te­riuo­se juo ga­li­ma ras­ti. Čia dar ne blo­giau­sia iš­ei­tis, nors kiek­vie­nas pi­lie­tis kom­piu­te­rio dar ne­tu­ri. Bet kur kas blo­giau yra tai, jog skelb­ti­ni įsta­ty­mai yra sle­pia­mi po įvai­riais, tik kom­piu­te­rių spe­cia­lis­tams ži­no­mais rak­tais. Čia ne­tu­ri bū­ti su­dė­tin­giau ne­gu nu­si­pirk­ti lai­kraš­tį, ku­ria­me ar ku­riuo­se anks­čiau įsta­ty­mai bu­vo skel­bia­mi. Ir tas tu­ri bū­ti ne­mo­ka­mai. At­ro­do, kad esan­čio­je tvar­ko­je sa­va­lai­kiš­ka in­for­ma­ci­ja apie pri­im­tą įsta­ty­mą vė­luo­ja, pa­ly­gi­nus su įsta­ty­mo ga­lio­ji­mo pra­džia. Ir ta in­for­ma­ci­ja tu­ri bū­ti la­bai aiš­ki ir pa­pras­ta, nes bet koks įsta­ty­mo ieš­ko­ji­mas ko­di­niu pa­va­di­ni­mu „įs­ta­ty­mas“ yra su­si­jęs su di­de­liais ne­pa­to­gu­mais.

2.Esu įsi­ti­ki­nęs, jog pa­ga­liau tu­ri bū­ti pa­baig­ta įgy­ven­din­ti vi­suo­ti­nė pa­ja­mų dek­la­ra­ci­ja. Da­bar jau ženk­li tur­to da­lis yra re­gis­truo­ta įvai­riuo­se ka­das­truo­se, dir­ban­čių žmo­nių pa­ja­mos tai­po­gi ži­no­mos ir prie­ina­mos įvai­rio­se struk­tū­ro­se. To­dėl te­li­ko da­lis gy­ven­to­jų (ar jų įpė­di­nių), ku­riems dėl sa­vo so­cia­li­nės pa­dė­ties gal ka­da ir ne­rei­kė­jo dek­la­ruo­ti sa­vo už­gy­ven­tų pa­ja­mų. Dėl to ga­li­ma ir rei­kia to­kią par­ei­gą li­ku­siems pi­lie­čiams nu­sta­ty­ti, kad jie ga­lė­tų sa­vo ir sa­vo pro­tė­vių pa­lik­tus tur­tus dek­la­ruo­ti. Tas pa­dė­tų iš­veng­ti rei­ka­lui esant, be­rei­ka­lin­gų iš­lai­dų ty­ri­nė­jant ir pa­sa­kas, ir ti­krus fak­tus apie su­gy­ven­tus tur­tus lai­kais, ka­da va­liu­ta bu­vo ca­ro lai­kų rub­liai ar ki­tos rū­šies pi­ni­gai. Gal­vo­ju, jog šiuo at­ve­ju ci­vi­li­nių įsta­ty­mų se­na­ties ter­mi­nai ne­tu­ri bū­ti tai­ko­mi, nes pa­ja­mų dek­la­ra­vi­mas yra su­si­jęs su dva­si­ne, pa­trio­ti­ne pi­lie­čio bū­se­na ir jam gar­bė dek­la­ruo­ti bei jaus­tis pil­na­ver­čiu su tais, ku­rie tą da­ro. Ne­tur­ti­nio po­bū­džio gy­ve­ni­mo rea­ly­bė se­na­ties pa­pras­tai ne­tu­ri. Pa­ga­liau, tai ir žmo­gaus oru­mo bruo­žas, ku­ris kai ku­riuos ko­rup­ci­nius šal­ti­nius pa­ša­lin­tų.

Be­je, tu­riu pa­žy­mė­ti, jog nuo pat Ko­vo 11-osios ci­vi­li­niai įsta­ty­mai tu­rė­jo tai­syk­les apie ne­pag­rįs­tą pra­tur­tė­ji­mą ar tur­to ga­vi­mą ir teis­mi­nius spren­di­mo bū­dus dėl jo ( da­bar CK 20 sky­rius), to­dėl ko­rup­ci­nis tur­tas tu­ri dre­bė­ti vi­sa­da, ne­tgi at­si­ra­di­mo mo­men­tu, nes įsta­ty­mų pa­ke­tas ap­si­sau­go­ti nuo ko­rup­ci­jos jau yra. Ir net at­sa­ko­my­bė spe­cia­li­zuo­ta.

Ko­rup­ci­nius po­mė­gius tu­rė­tų pa­dė­ti už­mirš­ti ir įsta­ty­mų apie pa­da­ry­tą kam nors ža­lą at­ly­gi­ni­mo vyk­dy­mas, ka­da dėl par­ei­gū­nų kal­tės ji at­si­ran­da. Ci­vi­li­nio ko­dek­so 6.280 str. nu­ma­to, jog val­di­nin­kai reg­re­so tvar­ka tu­ri at­ly­gin­ti ža­lą, pa­da­ry­tą vals­ty­bei. CK nor­mos ne­tgi pa­kar­to­jo iki 1940 m. pa­gal Lie­tu­vo­je ga­lio­ju­sio Ru­si­jos ci­vi­li­nių įsta­ty­mų są­va­do X to­mą dėl tei­sė­jų ir ki­tų par­ei­gū­nų ci­vi­li­nės at­sa­ko­my­bės, jei­gu jie sa­vo spren­di­mais pa­da­ro ža­lą (6.272 str.). To­kia pa­dė­tis ir­gi yra kons­ti­tu­ci­nės tvar­kos ga­ran­ti­ja, ku­ri pa­de­da nors iš da­lies grą­žin­ti pi­ni­gus reg­re­so tvar­ka, ka­da, pvz., pi­ni­gai iš­mo­kė­ti ne­tei­sė­tai grą­ži­nus žmo­nes į dar­bą ir t.t. Pro­ku­ro­rai, tur būt, kiek­vie­ną die­ną ga­lė­tų teis­mams pa­teik­ti reg­re­so ieš­ki­nius dėl ža­los at­ly­gi­ni­mo vals­ty­bei.

3. La­bai svar­bi prie­mo­nė ko­rup­ci­jai ap­ma­žin­ti yra tie­siog Kons­ti­tu­ci­jo­je nu­ma­ty­ta (67 str.), ku­riuo Sei­mas įpa­rei­go­tas pri­žiū­rė­ti Vy­riau­sy­bės veik­lą. To­kia veik­la pir­miau­sia pa­si­reiš­kia pa­sto­via Vy­riau­sy­bės kon­tro­le ir dėl įsta­ty­mų vyk­dy­mo. JAV Pre­zi­den­to (vyk­do­mo­sios val­džios svar­biau­sias par­ei­gū­nas) val­džia yra stip­ri kaip tik dėl to, kad ją Kong­re­sas per sa­vo ko­mi­te­tus ir ki­tas struk­tū­ras dėl įsta­ty­mų vyk­dy­mo kon­tro­liuo­ja be per­trau­kos –kiek­vie­ną va­lan­dą, iš­ti­są par­ą, iš­ti­sus me­tus. Ir ta kon­tro­lė tie­siog su­ma­ži­na šan­sus su­klys­ti ir at­si­dur­ti nu­ša­li­ni­mo nuo par­ei­gų (im­pyč­men­to) pro­ce­dū­ro­je, ku­ri ma­žiau­siai įdo­mi pa­čiam Pre­zi­den­tui, ne­kal­bant jau apie ko­kią tai bau­džia­mą­ją at­sa­ko­my­bę jam.

Ši kon­tro­lė ne­tu­ri ap­si­ri­bo­ti vien tik Vy­riau­sy­bės at­as­kai­to­mis ar jos va­do­vo va­lan­di­niu pa­kal­bė­ji­mu Sei­me. Kiek­vie­ną die­ną ir va­lan­dą kon­tro­lė tu­ri bū­ti įgy­ven­di­na­ma at­lie­ka­mais ty­ri­mais apie įsta­ty­mų vyk­dy­mą ko­mi­te­tuo­se, ko­mi­si­jo­se,– jei rei­kia, tai ir Sei­me – su liu­dy­to­jų, ku­rie pri­sie­kia, par­ody­mais. Jei bū­ti­na, tai ir eks­per­tų apk­lau­sos tu­ri bū­ti. Pa­pras­čiau kal­bant, tai po­sė­džiai, pa­na­šūs į teis­mų, tik su iš­va­do­mis (o ne baus­mės sky­ri­mu) apie ti­ria­mus da­ly­kus. Ra­dus įta­ri­mų apie ga­li­mai pa­da­ry­tus nu­si­kal­ti­mus, ty­ri­mo duo­me­nys tuoj pat per­duo­da­mi pro­ku­ro­rams. To­kia tvar­ka kar­tu pa­dė­tų ras­ti pa­čių įsta­ty­mų re­dak­ci­nio ir ki­to­kio po­bū­džio ne­tiks­lu­mus, to­dėl ty­ri­mų pa­grin­du ir įsta­ty­mų pa­kei­ti­mai bū­tų ga­li­mi. To­kia Sei­mo kon­tro­lė dėl įsta­ty­mų vyk­dy­mo nė­ra ap­ri­bo­ta – ir pi­ni­gų pa­nau­do­ji­mą ga­li­ma kon­tro­liuo­ti, ir su­tar­čių su­da­ry­mą, ir vals­ty­bės tur­to pa­nau­do­ji­mą, ir žmo­gaus tei­sių pa­dė­tį (tarp jų ir teis­mų pro­ce­suo­se) – žo­džiu, bet ku­rių įsta­ty­mų vyk­dy­mą, pvz., „Kons­ti­tu­ci­nio vie­šu­mo pri­nci­po vyk­dy­mas Lie­tu­vos teis­muo­se“.

Ma­nau, kad pats lai­kas įsteig­ti ne­prik­lau­so­mų ty­rė­jų ins­ti­tu­tą tiems at­ve­jams, ka­da įsta­ty­mo pa­žei­di­mo fak­tai yra su­si­ję su aukš­tais vals­ty­bės par­ei­gū­nais, pro­ku­ro­rais. To­kie ty­rė­jai tu­rė­tų bū­ti su­da­ry­ti kon­kre­čiam at­ve­jui su pro­ku­ro­rų tei­sė­mis pa­gal Bau­džia­mo­jo ko­dek­so pro­ce­so rei­ka­la­vi­mus. To­kia prie­mo­nė ne koks tai ki­tų par­ei­gū­nų pa­že­mi­ni­mas, bet rea­laus gy­ve­ni­mo pa­ži­ni­mas, nes val­di­nin­kai bro­ly­bės sėk­la tarp sa­vęs yra už­si­krė­tę šiek tiek gi­liau, ne­gu įpras­ta ma­ny­ti. Žmo­nės ti­kriau­siai ne­pa­mir­šo, kaip val­di­nin­kai gi­na vals­ty­bi­nės že­mės užg­ro­bi­mus – gir­di, tai nau­din­ga vi­suo­me­nei. Ne­prik­lau­so­mi ty­rė­jai su pro­ku­ro­rų tei­sė­mis tu­rė­tų pa­dė­ti pa­ge­rin­ti tvar­ką vals­ty­bė­je. Jei ne­klys­tu, tai to­kį ne­prik­lau­so­mų ty­rė­jų ins­ti­tu­tą tu­ri Jung­ti­nė Ka­ra­lys­tė, JAV. Ma­nau, kad pa­si­nau­do­ji­mas to­kiu pa­vyz­džiu ne­bus pla­gia­tu ir per dip­lo­ma­ti­nes at­sto­vy­bes be sku­bė­ji­mo apie tai ga­li­ma su­ži­no­ti. Tik rei­kia ne­už­mirš­ti, jog esant rei­ka­lui pa­si­mo­ky­ti Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je, ke­liau­ti į ją per Hon­kon­gą ne­bū­ti­na.

4. Ma­nau, jog val­džios įstai­gos (Sei­mas ir Vy­riau­sy­bė) tu­rė­tų dar kar­tą rim­tai aps­vars­ty­ti, ar ne­rei­kė­tų grįž­ti prie vals­ty­bi­nio tur­to vie­šo pri­va­ti­za­vi­mo. Aš net ir ne­si­re­miu sta­tis­ti­ka, bet vals­ty­bės tur­tas daž­no­kai yra prie­mo­nė ko­rup­ci­jai (te­gul ir ne­di­de­lei) kles­tė­ti pa­gal tur­to nuo­mos, pa­nau­dos ir ki­tas su­tar­tis ar net be jų. Be to, ti­krai vi­suo­ti­nai yra ži­no­ma, jog pri­va­tus ka­pi­ta­las ge­riau tur­tą pri­žiū­ri. Vals­ty­bi­nis ka­pi­ta­las kar­tais val­di­nin­kų pa­stan­go­mis tiek bū­na dirb­ti­nai pa­lie­gęs, kad net kai­nų di­dė­ji­mo rin­ko­je są­ly­go­mis su­ge­ba ga­na ženk­liai sa­vo ver­te su­ma­žė­ti, nors pa­klau­sus bei ge­ros ko­ky­bės bū­na. To­dėl jau ge­riau gau­ti iš pri­va­čių įmo­nių nau­dą mo­kes­čiais į biu­dže­tą, ne­gu lai­ky­ti ir pri­žiū­rė­ti vals­ty­bės tur­tą val­di­nin­kų rin­ko­je.

To­se sri­ty­se, kur dėl įvai­rių prie­žas­čių ne­ga­li­ma vals­ty­bi­nio tur­to pri­va­ti­zuo­ti, ži­nios apie vals­ty­bės tur­to pa­nau­do­ji­mą, ak­ci­jų ver­tę, pa­čio tur­to ver­tę, di­vi­den­dų dy­dį, val­diš­kų įmo­nių va­do­vų ir įvai­rių gran­džių dar­buo­to­jų at­ly­gi­ni­mus, pel­no nor­mas ir pan. tu­ri bū­ti vie­šos ir prie­ina­mos vi­siems die­ną ir nak­tį, nes vie­ši pi­ni­gai – mo­ka­mi ar su­kaup­ti ne­ga­li bū­ti vals­ty­bės ar as­me­ni­ne pa­slap­ti­mi dėl vie­šos val­džios pri­gim­ties. Vie­šos val­džios es­mė są­ly­go­ja ne tik jos vie­šu­mą pa­čio­je įsta­ty­mų lei­dy­bo­je ar ten, kur po­li­ti­kai kal­ba, bet ir ki­to­se sri­ty­se, tarp jų ir ži­nio­se apie fi­nan­si­nę pa­dė­tį vals­ty­bė­je ar bet ku­rio­je įmo­nė­je ar įstai­go­je, kur bent da­lis vals­ty­bės tur­to yra. Dėl to, bet ku­ris pi­lie­tis tu­ri tei­sę gau­ti in­for­ma­ci­ją apie vals­ty­bės fi­nan­sus, kas vie­šą val­džią pa­pil­do dar ir pi­lie­čių kon­tro­lės prie­mo­ne. Taip pat ne­ga­li­ma jo­kios pa­slap­ties skrais­te pa­tei­sin­ti vals­ty­bės lė­šų, ku­rios yra bend­ro­se įmo­nė­se su pri­va­čiu ar ki­taip mai­šy­tu ka­pi­ta­lu, slė­pi­mą. Pri­va­tūs as­me­nys ir­gi pri­va­lo ži­no­ti, jog bend­ros įmo­nės su bent vie­nu vals­ty­bės eu­ru yra vie­šos. Tas ir­gi pa­dė­tų at­si­ras­ti tvar­kai ir iš­veng­ti ko­rup­ci­jos.

5. Šiai die­nai at­ro­do, kad šioks toks ne­su­sip­ra­ti­mas yra su vie­šos val­džios pri­nci­pu, ka­da pi­lie­tis, tarp jų ir val­di­nin­kas, pa­da­ro nu­si­kal­ti­mą ar ki­tą tei­sės pa­žei­di­mą. Nuo­mo­nė vy­rau­ja to­kia, jog iki­teis­mi­nis ar ki­toks ty­ri­mas yra at­lie­ka­mas ir, gir­di, ne­ga­li­ma skelb­ti dė­ta­lių ar dar ko nors. Toks po­žiū­ris pa­gal įsta­ty­mus ne vi­sai tei­sin­gas. Pir­miau­sia val­džia yra vie­ša, dar­bas jo­je (iš­sky­rus re­tas iš­im­tis) ir­gi vie­šas, tei­sė tai­po­gi, o tei­sės pa­žei­di­mas vi­sa­da yra ir tu­ri bū­ti vie­šas ir jų slėp­ti ne­ga­li­ma jo­kia dings­ti­mi. Ne­kal­tu­mo pre­zum­ci­ja yra tik bau­džia­mo­jo­je tei­sė­je ir tik jo­je, o jos es­mė ta, jog tik teis­mas nu­sta­to žmo­gaus kal­tę. Kons­ti­tu­ci­jos 31 straips­nio 1 da­lis skel­bia taip: „As­muo lai­ko­mas ne­kal­tu, kol jo kal­tu­mas ne­įro­dy­tas įsta­ty­mo nu­sta­ty­ta tvar­ka ir pri­pa­žin­tas įsi­tei­sė­ju­siu teis­mo nuo­spren­džiu“. Ži­nia, nuo­spren­dis bau­džia­mo­sios at­sa­ko­my­bės nu­sta­ty­mo do­ku­men­tas, o ne ad­mi­nis­tra­ci­nės, ci­vi­li­nės ar ki­to­kios. Tai reiš­kia, kad apie pa­tį fak­tą, ža­los dy­dį, nu­ken­tė­ju­siuo­sius ir ki­ta, kas nė­ra su­si­ję su tvir­ti­ni­mu, jog tas ar anas kal­tas, ga­li­ma šne­kė­ti ir skelb­ti. Pro­ku­ro­rų ir teis­mų nu­sta­to­mi ap­ri­bo­ji­mai skelb­ti ar ne­skelb­ti iki­teis­mi­nio ty­ri­mo ar teis­mo po­sė­džių duo­me­nis tu­ri bū­ti su­re­gu­liuo­ti re­mian­tis vie­šu­mo pri­ori­te­to pri­nci­pu ir kon­kre­čiais kons­ti­tu­ci­niais ap­ri­bo­ji­mais, ku­rie drau­džia vie­šu­mą, pvz., Kons­ti­tu­ci­jos 22 str. 3 da­lis, sau­gan­ti nu­ken­tė­ju­sio žmo­gaus ar ne­pil­na­me­čio gy­ve­ni­mo pri­va­tu­mą ir pan. Ka­da ko­rup­ci­ja ar ne­tvar­ka vals­ty­bė­je no­ri įsi­bu­jo­ti, tai net ir pa­gei­dau­ja­ma, kad vie­šai kas nors kal­bė­tų ir skelb­tų duo­me­nis apie ne­tvar­ką kon­kre­čiais at­ve­jais.

Su­pran­ta­ma, kad vie­šu­mo pri­nci­pas ak­tua­lus ne tik ta­da, ka­da tei­sės pa­žei­di­mai yra pa­da­ro­mi. Ma­si­nės in­for­ma­ci­jos prie­mo­nių veik­la yra par­em­ta vie­šu­mo idė­ja, ku­ri pa­de­da iš­veng­ti ko­rup­ci­jos ir ne­tvar­kos vals­ty­bė­je, nes spau­da (ir ki­tos ma­si­nės in­for­ma­ci­jos prie­mo­nės) pa­sto­viai ir pra­ktiš­kai be per­trau­kos ra­šo, ro­do apie įvy­kius Lie­tu­vo­je ir už jos ri­bų, tarp jų ir apie val­džios veiks­mus. Čia ap­ri­bo­ji­mai ir­gi kla­si­ki­niai ir Kons­ti­tu­ci­jos 25-aja­me straips­ny­je su­re­gu­liuo­ti: in­for­ma­ci­jos skel­bi­mas ne­su­de­ri­na­mas su nu­si­kals­ta­mais veiks­mais, tau­ti­nės, ra­si­nės, re­li­gi­nės ar so­cia­li­nės ne­apy­kan­tos, prie­var­tos bei dis­kri­mi­na­ci­jos kurs­ty­mu, šmeiž­tu ir de­zin­for­ma­ci­ja ir ap­ri­bo­ji­mais, su­sie­tais su pri­va­čiu gy­ve­ni­mu, žmo­nių svei­ka­ta, gar­be bei oru­mu ir kons­ti­tu­ci­nės sant­var­kos gy­ni­mu. Įsta­ty­mu ne­ap­ri­bo­tos in­for­ma­ci­jos vie­šu­mas yra bet ko­kios val­džios ne­ge­rų ke­ti­ni­mų pre­ven­ci­ja.

6. Vi­suo­ti­nai ži­no­ma, jog pa­gal Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kons­ti­tu­ci­jos 30 str. 1d. bet ku­ris Lie­tu­vos pi­lie­tis tu­ri tei­sę kreip­tis į teis­mą, ka­da jo tei­sės ar lais­vės yra pa­žei­džia­mos. Ak­cen­tuo­ju, jog ši žmo­gaus tei­sė yra be iš­im­čių ir reiš­kia, jog žmo­gaus nė­ra sais­to­mas su pa­žei­di­mo te­ma­ti­ka ir su tei­sės, ku­rios pa­grin­du jo pa­žeis­ta tei­sė bū­tų gi­na­ma, rū­ši­mi (bau­džia­mo­ji, ci­vi­li­nė, ad­mis­tra­ci­nė ar ki­ta). To­liau, – ši kons­tiu­ci­nė nuo­sta­ta yra uni­ver­sa­li, kad ji ne­sais­to žmo­gaus tei­sės gy­ni­mo tuo, ar Sei­mas nu­ma­tęs tai­syk­les jo tei­sės gy­ni­mui ar ne. Jei to­kios pro­ce­dū­ros Sei­mas ir ne­nu­ma­tęs, teis­mas pri­va­lo tei­sę ap­gin­ti, va­do­vau­da­ma­sis pri­nci­pu „tik šiam at­ve­jui“, t.y., pa­si­nau­do­ti bet ko­kia esa­ma ir teis­mui ži­no­ma pro­ce­dū­ra ar ją su­gal­vo­ti. Taip pat ši žmo­gaus tei­sė reiš­kia, kad jo tei­sė ga­li bū­ti gi­na­ma ne vie­no žmo­gaus ini­cia­ty­va, bet ir gru­pės. Tar­kim, rei­ka­las at­si­ran­da ap­gin­ti eže­rin­go­je vie­to­vė­je pri­ėji­mus prie vie­šo eže­ro ar ki­to van­dens tel­ki­nio, ku­ris skir­tas bend­ram nau­do­ji­mui­si – nes pri­va­tus kai­my­nas, gy­ve­nan­tis ir­gi ne­to­li eže­ro, užt­ve­ria tvo­rą pri­ėji­mo prie eže­ro vie­to­je su val­di­nin­kų pa­lai­mi­ni­mu ar be jo, kad jo šu­ne­lis ne­bėg­tų į eže­rą skan­din­tis. Vie­tos val­džia, vi­suo­me­ni­niai gam­tos my­lė­to­jai ar šiaip bet ku­ri žmo­nių gru­pė, tė­vų ko­mi­te­tai ir ki­ti žmo­nės ga­li kreip­tis į teis­mą, kad tvo­ra bū­tų nu­griau­ta tie­siog teis­mo spren­di­mu, nes vie­šo pra­ėji­mo į vie­šą eže­rą ne­ga­li­ma užt­ver­ti.

Ši kons­ti­tu­ci­nė nuo­sta­ta tin­ka ir to­kiems at­ve­jams, dėl ku­rių bū­ti­nas iki­teis­mi­nis ty­ri­mas pa­da­ry­ti. Žmo­gus ar jų gru­pė ga­li kreip­tis į teis­mą ir dėl kie­no nors bau­džia­mo­sios at­sa­ko­my­bės. Teis­mas, pa­ti­kri­nęs skun­do ar­gu­men­tus ir ra­dęs, jog pre­ten­zi­jos pa­grįs­tos, per­duo­da nu­sta­ty­ta tvar­ka pro­ku­ro­rams ty­ri­mui. Su­pran­ta­ma, žmo­nės tu­ri ži­no­ti, jog krei­pi­mą­sis į teis­mą yra ne pre­ven­ci­nė prie­mo­nė ir krei­pi­mo­si do­ku­men­te tu­ri bū­ti pa­žei­di­mo fak­tas, prieš­in­gas tei­sei veiks­mas nu­ro­dy­tas ir ko­kia ža­la at­si­ra­do. Kai kas ga­li tvir­tin­ti, jog vie­šą in­te­re­są pro­ku­ro­rai gi­na, Tas tei­sin­ga, bet žmo­gaus ar žmo­nių gru­pės ieš­ki­nys teis­mui dėl ko nors, kas vie­ša yra, tik su­stip­ri­na de­mo­kra­ti­jos su­pra­ti­mą ir pro­ku­ro­rams ne­mai­šo. Ži­no­ti­na, jog kons­ti­tu­ci­nė žmo­gaus tei­sė kreip­tis į teis­mą dėl pa­žeis­tos tei­sės gy­ni­mo yra są­ly­go­ja­ma ne tik pa­čia krei­pi­mo­si tei­se kaip to­kia, bet ir pi­lie­čio tei­se val­dy­ti vals­ty­bę, t.y.,de­mo­kra­ti­jos samp­ra­ta.

7. Sta­tis­ti­kai sa­ko pa­ste­bė­ję, jog ko­rup­ci­ja yra la­biau gy­vy­bin­ga, ka­da ji tu­ri lais­vų ir leng­vai ran­da­mų pi­ni­gų. Dau­ge­liui ži­no­ma vo­ke­lių sis­te­ma ga­li­mai yra dau­gia­mi­li­jo­ni­nis, jei ne mi­li­jar­di­nis re­zer­vas ko­rup­ci­nei veik­lai. O juk jai pa­ža­bo­ti ir įsta­ty­mų, ir žmo­nių bei lė­šų ti­krai pa­kan­ka. Kri­mi­na­li­nės ža­val­gy­bos įsta­ty­mas lei­džia ir net pa­gei­dau­ja, kad par­uoš­ti ke­li žmo­nės ar net de­šim­tys žmo­nių tie­siog iš dar­bo bir­žos, ins­truk­ci­jų pa­mo­ky­ti ir su mi­ni­ma­lia apa­ra­tū­ra te­le­fo­ne bei su agen­tams skir­tais at­ly­gi­ni­mais, ga­lė­tų tre­je­tą mė­ne­sių pa­dir­bė­ti įmo­nė­je, tu­rin­čio­je daug vo­ke­lių ir by­la pro­ku­ro­rui ant sta­lo. Pro­ku­ro­rui iš pri­nci­po te­lik­tų kal­ti­na­ma­sis ak­tas su­ra­šy­ti ir by­lą pa­siųs­ti teis­mui. Te­rei­kė­tų tik gal dėl vaiz­do pil­nu­mos Ci­vi­li­nio ko­dek­so pa­grin­du ju­ri­di­niam as­me­niui, pra­kti­kuo­jan­čiam vo­ke­lius, teis­mo nu­ro­dy­mu su­pap­ras­tin­ta tvar­ka skir­ti me­tams ar pu­sei me­tų lai­ki­ną­jį ad­mi­nis­tra­to­rių (iš kar­to su di­rek­to­riaus, val­dy­bos ar ste­bė­to­jų ta­ry­bos tei­sė­mis), kad su­tvar­ky­tų vo­ke­lių sis­te­mą to­kiu bū­du – dar­buo­to­jų dar­bo su­tar­tys bū­tų pa­pil­dy­tos at­ly­gi­ni­mų vo­ke­liuo­se da­li­mi. Ad­mi­nis­tra­to­rių rei­kė­tų skir­ti iš tos pa­čios veik­los kon­ku­ruo­jan­čios fir­mos spe­cia­lis­tų, kas pa­di­din­tų ini­cia­ty­vą bei ope­ra­ty­vu­mą trū­ku­mams pa­ša­lin­ti. To­kiu bū­du, tos su­mos, ku­rios pa­kei­tus mo­kė­ji­mą vo­ke­liuo­se, jau var­giai ar ga­lė­tų bū­ti pa­nau­do­tos ko­rup­ci­jai, nes ati­tek­tų žmo­nėms, Sod­rai ir vals­ty­bės biu­dže­tui.

Dar vie­nas bū­das ap­ma­žin­ti lė­šas ga­li­mai ko­rup­ci­jai ga­lė­tų bū­ti va­lan­di­nio at­ly­gi­ni­mo mi­ni­mu­mo per va­lan­dą pa­gal dar­bo ir ki­tas su­tar­tis pa­di­di­ni­mas. Lie­tu­vo­je žmo­nės yra jau tiek ap­mo­ky­ti, o ir pra­ktiš­kai už­sie­niuo­se pa­ty­rę, kad ūkis Lie­tu­vo­je gy­ve­na pa­gal rin­kos dės­nin­gu­mus. Kas reiš­kia, jog ab­so­liu­ti dau­gu­ma pre­kių ir pa­slau­gų yra per­ka­ma pa­gal rin­kos kai­nas, o po ga­my­bos ar ki­to­kio pro­ce­so, ku­riuo su­ku­ria­ma pri­dė­ti­nė ver­tė – pre­kės ir pa­slau­gos par­duo­da­mos taip pat rin­kos kai­no­mis daž­nai į ten pat, iš kur bu­vo nu­pirk­tos iki pri­dė­ti­nės ver­tės su­kū­ri­mo pra­džios. Lie­tu­vos ir Eu­ro­pos sta­tis­ti­kai tei­gia žiau­rią tie­są – at­ly­gi­ni­mai Lie­tu­vos dir­ban­tie­siems mo­ka­mi 3–5 kar­tus ma­žes­ni, ne­gu Eu­ro­pos rin­kos ša­ly­se (iš­sky­rus po­rą-tre­je­tą ša­lių), nors rin­kos dės­nin­gu­mai ap­mo­kė­ji­mui už dar­bą ir­gi tie­siog įpa­rei­go­ja mo­kė­ti dir­ban­tie­siems tiek, kiek rin­kos dės­niai Eu­ro­po­je rei­ka­lau­ja. Ka­dan­gi Lie­tu­vo­je taip nė­ra, tai vers­las eko­no­mis­tų ter­mi­nais su­si­že­ria ne­pa­ma­tuo­tą rin­kos dės­nin­gu­mais pel­ną, kas kar­tais ne iš pik­tos va­lios, bet są­mo­nin­gai tie­siog pra­šo­si pa­nau­do­ti ko­rup­ci­jai.

To­dėl ir da­bar tin­ka­mas lai­kas nau­jo šau­ki­mo Sei­mui ir jo su­for­muo­tai Vy­riau­sy­bei pa­di­din­ti va­lan­di­nio at­ly­gi­ni­mo mi­ni­mu­mą iki Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­bių vi­dur­kio, at­me­tus duo­me­nis tri­jų vals­ty­bių, ku­rio­se že­miau­sias va­lan­di­nis mė­ne­si­nis at­ly­gi­ni­mas. Kar­tu ne pro ša­lį bū­tų ga­li­ma, o gal ir rei­kė­tų, įsak­miai suo­rga­ni­zuo­ti kur­sus vers­lui (iš­sky­rus smul­kų­jį), ku­riuo­se vers­las sa­vo lė­šo­mis bū­tų pa­mo­ko­mas, kaip žmo­gus tu­ri gy­ven­ti oriai ir kiek tam rei­kia vi­du­ti­niš­kai lė­šų, kad žmo­gus ga­lė­tų iš sa­vo už­dirb­to vi­du­ti­nio at­ly­gi­ni­mo tu­rė­ti (nuo­mo­ti) būs­tą su mi­ni­ma­liais šių die­nų pa­to­gu­mais, užau­gin­ti du-tris vai­kus ir pa­dė­ti jiems įsi­gy­ti spe­cia­ly­bę. Kaip ra­ši­niai ro­do spau­do­je, dar ne­pro­šal Lie­tu­vos vers­lo at­sto­vams pa­si­mo­ky­ti man­da­gu­mo pra­dme­nų, nes emig­ran­tai tei­gia, jog jo Lie­tu­vos vers­li­nin­kams trūks­ta, ka­da juos pa­ly­gi­na su už­sie­nio vers­li­nin­kais. To­kios val­džios ini­cia­ty­vos ga­li net emig­ra­ci­jos srau­tą pa­ma­žin­ti. Ir ne tik tai – pa­mo­ky­ti Lie­tu­vos vers­li­nin­kai ga­lė­tų sa­vo as­me­ni­niu pa­vyz­džiu in­ves­tuo­ti sa­vo su­ge­bė­ji­mus į Va­ka­rų rin­ką, o taip pat pri­trauk­ti į Lie­tu­vą ne ko­kių tre­čių­jų vals­ty­bių, o Va­ka­rų de­mo­kra­ti­jų dar­bi­nin­kų ir spe­cia­lis­tų. Vi­sai tai pri­si­dė­tų ir prie pa­si­kei­ti­mo pa­tir­ti­mi, ir prie ko­rup­ci­jos bei ne­tvar­kos ap­ma­ži­ni­mo, nes Va­ka­rų de­mo­kra­ti­jos žmo­nės ven­gia ko­rup­ci­nių įvy­kių. Pa­ga­liau, net pats vers­las ga­lė­tų at­ro­dy­ti oriai, nes jis jau bū­tų pri­pa­ži­nęs Va­ka­rų de­mo­kra­ti­jos pa­ty­ri­mą ir dar­bais, o žo­džiais, pri­si­dė­jęs prie ša­lies pa­žan­gos.

8.. Tei­gia­ma, kad ko­rup­ci­ja yra ma­žes­nė to­se vals­ty­bė­se, ku­rio­se ma­žes­nė val­di­nin­kų ar­mi­ja. Su­pran­ta­ma, jog bet koks, te­gul ir biu­ro­kra­tų, ge­rą­ją šio žo­džio pra­sme, ma­ži­ni­mas be ge­ros už­duo­ties su­ma­žin­ti ko­rup­ci­jos bei ne­tvar­kos ly­gį, tu­ri ir blo­gų­jų sa­vy­bių – kur dė­ti at­lei­džia­mus žmo­nes, ku­rie tu­ri iš­lai­ky­ti­nių, kur ras­ti jiems dar­bo ir t.t. Ta­čiau, nė­ra iš­ei­ties be pa­dė­ties. Te­ko ka­da tai skai­ty­ti, kad Ka­na­do­je bu­vo spren­džia­mas biu­ro­kra­tų klau­si­mas ir tei­gia­ma, jog jis pa­vy­ko dar Triu­do vy­res­nio­jo lai­kais (be­rods pra­ėju­sio am­žiaus 8-ja­me de­šimt­me­ty­je). Tai bu­vo prog­ra­ma dė­šimt­me­čiams – at­lei­džia­mi į pen­si­ją iš­ei­nan­tys nu­si­pel­nę dar­buo­to­jai ir vie­to­je jų ne­prii­ma­mi nau­ji; su­da­ry­ta prog­ra­ma ir skir­tos kas­me­ti­nės lė­šos mo­ky­mams už­siim­ti vers­lu, nau­jos spe­cia­ly­bės įsi­gi­ji­mui ir pan. Ir tą ne­sun­ku pa­ti­krin­ti Lie­tu­vos są­ly­go­mis. Juo­lab, Lie­tu­va drau­giš­ka Ka­na­dai vals­ty­bė ir kai ku­riuos pa­vyz­džius apie val­di­nin­kų su­ma­ži­ni­mą ti­kriau­siai gau­tų net ne­mo­ka­mai be ge­rai ap­mo­ka­mų spe­cia­lis­tų iš Lie­tu­vos so­cia­li­nio ap­rū­pi­ni­mo m-jos ap­lin­kos.

Ga­li bū­ti, kad ko­rup­ci­jos eg­zis­ta­vi­mui pa­de­da val­di­nin­kų funk­ci­jų kar­to­ji­mas. Štai kad nau­jos Vy­riau­sy­bės kan­ce­lia­ri­ja – kanc­le­ris, pa­ta­rė­jai ir t.t. Koks jų ry­šys ir ko­kia kon­ku­ren­ci­ja su mi­nis­trais ir mi­nis­te­ri­jos val­di­nin­kais? Juk aiš­kiau ne­gu aiš­ku, kad kiek­vie­nas mi­nis­tras sa­vo sri­ty­je yra Vy­riau­sy­bės va­do­vo pa­ta­rė­jas. Mi­nis­tras Pir­mi­nin­kas kraš­to gy­ny­bos už­duo­tis tik su kraš­to ap­sau­gos mi­nis­tru ap­ta­ria ir spren­džia, kar­tais, jei rei­kia, tai tą da­ro kar­tu, bet spe­cia­laus pa­ta­rė­jo kraš­to ap­sau­gai Vy­riau­sy­bės va­do­vui lyg ir ne­rei­kė­tų. Tei­sin­gu­mo mi­nis­tras yra vi­sos Vy­riau­sy­bės ad­vo­ka­tas ir pa­ta­rė­jas tei­sės klau­si­mais. Taip pa­na­šiai su vi­so­mis Vy­riau­sy­bės veik­los rū­ši­mis. Prie Vy­riau­sy­bės va­do­vo ne­rei­ka­lin­ga pa­si­kar­to­jan­čių tar­ny­bų struk­tū­ra, o tik raš­ti­nė, ku­rią dėl skam­bė­ji­mo ir kan­ce­lia­ri­ja ga­li­ma va­din­ti. Kan­ce­lia­ri­jai ar raš­ti­nei klau­si­mai tik apie tech­niš­ką tar­pu­sa­vio ry­šių tarp Mi­nis­tro Pir­mi­nin­ko, mi­nis­trų ir ki­tų aukš­čiau­sių vals­ty­bės struk­tū­rų su grei­tuo­ju pa­štu, pa­siun­ti­niais ir ki­to­mis tech­ni­nė­mis re­ga­li­jo­mis bei vals­ty­bės pa­slap­ti­mi tu­ri bū­ti pri­skir­ti. Kan­ce­lia­ri­jos dar­buo­to­jai tu­ri bū­ti tik raš­tų tvar­ky­to­jai, su­pran­tan­tys, kam raš­tą nu­kreip­ti; ūk­ve­dys, ap­rū­pi­nan­tis įstai­gą kan­ce­lia­ri­nė­mis reik­mė­mis, be­si­rū­pi­nan­tis šva­ra ir tvar­ka su va­ly­to­jų kor­pu­su, tei­si­nin­kas, pa­ta­rian­tis ei­na­ma­siais tei­sės klau­si­mais ir ki­ti tech­ni­nio po­bū­džio dar­buo­to­jai.

Kan­ce­lia­ri­jos ve­dė­jas (ar kanc­le­ris, jei taip jau jį va­din­ti) Vy­riau­sy­bės va­do­vo var­du mi­nis­trams ne­ga­li nei kal­bė­ti, nei nu­ro­di­nė­ti, nes jis ne Vy­riau­sy­bės na­rys ar jo ko­kia tai ki­ta Vy­riau­sy­bės da­lis (Kons­ti­tu­ci­jos 91 str.). Ma­no su­pra­ti­mu , pa­gal Kons­ti­tu­ci­ją Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­to ins­ti­tu­ci­ja ir­gi vyk­do­mo­sios val­džios da­lis ir ab­so­liu­ti dau­gu­ma klau­si­mų yra vie­nos pri­gim­ties ir pa­skir­ties, kaip ir Vy­riau­sy­bės, to­dėl mi­nis­trai yra ir Res­pub­li­kos Pre­zi­den­to pa­ta­rė­jai. Tik to­kio­se tar­ny­bo­se, ku­rios pri­klau­so iš­im­ti­nai Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tui, Pre­zi­den­tas tu­ri at­ski­rus, su mi­nis­trais ne­su­sie­tus pa­ta­rė­jus. Toks kaip ir kons­ti­tu­ci­nis po­žiū­ris pa­dė­tų ne tik ge­res­nei tvar­kai vals­ty­bė­je, bet ir ne­rei­kė­tų švais­ty­ti lė­šų. Ir, kas ne ma­žiau svar­bu, tu­rė­tų pri­si­dė­ti prie ko­rup­ci­jos ap­ma­žė­ji­mo, nes kon­ku­ren­ci­jos, kas ką ga­li pa­ža­dė­ti pa­da­ry­ti tarp vals­ty­bės tar­nau­to­jų ir par­ei­gū­nų ne­tu­ri bū­ti. Kad toks ar pa­na­šus lenk­ty­nia­vi­mas yra, te­ko su­si­dur­ti, be­rods, net vie­no­je pa­val­džio­je Svei­ka­tos m-jos įmo­nė­je. Jo­je di­rek­to­riaus pa­ta­rė­jas pa­va­duo­ja jį, ka­da jis dėl įvai­rių prie­žas­čių ne­dir­ba, nors eta­ti­niai pa­va­duo­to­jai yra nu­ma­ty­ti.

9. Tie­siog džiu­gu, kad uni­ver­si­te­ti­nė tei­si­nin­kų bend­ruo­me­nė pa­ga­liau vie­šai pa­skel­bė, jog ji nė­ra abe­jin­ga dėl vie­šos val­džios pa­dė­ties Lie­tu­vo­je. Tas yra ver­tin­ga, nes ne­be tei­si­nin­kų pa­gal­bos (ypač se­nes­nės kar­tos) tu­ri­me to­kius tei­si­nės min­ties kris­lus, ku­rių ir no­rė­da­mas ne­la­bai su­gal­vo­si. Štai kad ir Kons­ti­tu­ci­nis Teis­mas (to­liau – KT) su žmo­gaus ne­ga­lia kreip­tis į KT jau virš 20 me­tų ir tik su tei­sės klau­si­mu nag­ri­nė­ji­mo su­ge­bė­ji­mais ne bet ko­kiu, bet kam­ba­ri­niu bū­du (roo­ming mo­de). Tas įsta­ty­muo­se pa­va­din­ta kaip ra­šy­ti­nis pro­ce­sas, o pra­ktiš­kai, tai teis­mo po­sė­džiai be ša­lių ir jų pa­si­sa­ky­mų, be jo­kių kam nors pro­ce­si­nių tei­sių bei ga­ran­ti­jų. Ir tai dar ne vis­kas – KT nuo pat įstei­gi­mo die­nos per me­tus su­ge­ba iš­nag­ri­nė­ti apie 20 by­lų ir krū­vius tei­sė­jams skai­čiuo­ja pa­gal by­lų par­uo­ši­mą – tai po dvi, kai ka­da gal tris by­las per me­tus. Bet ku­riam Lie­tu­vos teis­mui ati­da­vus nag­ri­nė­ti tas 20 by­lų, ku­rias KT per me­tus iš­spau­džia, ko­rup­ci­jos ro­dik­lis ir ne­tvar­ka ša­ly­je ti­krai ne­pab­lo­gė­tų. Gal­vo­ju, jog vi­sai pa­grįs­ti veiks­mai ir min­tys apie tai, kad rei­ka­lin­gas Kons­ti­tu­ci­jos pa­kei­ti­mas dėl KT pa­nai­ki­ni­mo, nes toks da­bar­ti­nis KT veik­los su­re­gu­lia­vi­mas ir pra­kti­niai veiks­mai nė­ra dar­bas vals­ty­bės nau­dai ir žmo­nių gė­ry­bei. Ir ko­kios tai kal­bos apie tei­sę žmo­nėms kreip­tis į KT nu­sta­ty­mas pa­dė­ties ne­pa­gel­bės, nes tas bus da­ro­ma su at­ran­ka kam bū­ti tam iš­rink­ta­jam, ku­rio par­eiš­ki­mas KT at­si­durs, kas jau sa­vai­me kons­ti­tu­ci­nė ne­ly­gy­bė.

Liūd­niau­sia, jog ne ku­rie KT by­lų nag­ri­nė­ji­mo bruo­žai pe­rim­ti ki­tuo­se teis­muo­se – tai ir mi­ne­tas kam­ba­ri­nis-ra­šy­ti­nis by­lų nag­ri­nė­ji­mo bū­das, by­lų nag­ri­nė­ji­mas tik tei­sės as­pek­tu, jau ne­kal­bant apie gy­ri­mą­si, ko­kie teis­mai yra nu­si­ma­nan­tys. Vie­nas ko­le­ga la­bai taik­liai įver­ti­no pa­dė­tį, su­si­ju­sią su teis­mais, ku­rie spau­dos duo­me­ni­mis (nors ir ne­si­no­ri ti­kė­ti) ko­rup­ci­jos po­žiū­riu yra tre­ti nuo vir­šaus. Jis tei­gia, kad by­los teis­muo­se nag­ri­nė­ja­mos taip – pir­ma ins­tan­ci­ja, kaip gau­na­si; an­tra ins­tan­ci­ja kam­ba­ri­niu-ra­šy­ti­nio pro­ce­so bū­du; tre­čia (ka­sa­ci­nė) ins­tan­ci­ja nag­ri­nė­ja ta­da, ka­da no­ri­si nag­ri­nė­ti pa­čiai ka­sa­ci­nei ins­tan­ci­jai (lais­vo pa­si­rin­ki­mo ar el­ge­sio bū­das) ar tai kam­ba­ri­niu bū­du, ar su ša­li­mis. Tai ne vi­sai nor­ma­lu ir, kas svar­biau, yra prieš­in­ga Kons­ti­tu­ci­jo­je nu­sta­ty­toms žmo­gaus tei­sėms ir lais­vėms ir nu­ma­ty­tai tei­sin­gu­mo vyk­dy­mo samp­ra­tai ir, ma­to­mai, ska­ti­na ko­rup­ci­jos ap­raiš­kas teis­muo­se.

Su­pran­ta­ma, jog ir dau­giau ko­rup­ci­jos bei ne­tvar­kos pa­si­reiš­ki­mo prie­žas­čių yra. Ir jos nei per vie­ną die­ną, nei per ke­lis me­tus ne­dings. Svar­biau­sia, kad įsta­ty­mai bū­tų vyk­do­mi ir jų vyk­dy­mas bū­tų kon­tro­liuo­ja­mas kiek­vie­ną die­ną vi­sais Kons­ti­tu­ci­jos nu­ma­ty­tais bū­dais ir prie­mo­nė­mis.

Ša­rū­nas VIL­ČINS­KAS yra advo­ka­tas