Rasa Tapinienė: „Netikrų naujienų fenomenas baugina savo mastais“
„Kiek­vie­ną mė­ne­sį „Fa­ce­book­‘u“ vi­du­ti­niš­kai nau­do­ja­si 2 mi­li­jar­dai žmo­nių. Tad su­kur­tos is­to­ri­jos bei są­moks­lo teo­ri­jos plin­ta žai­biš­ku grei­čiu ir yra ne­iš­nai­ki­na­mos kaip ta­ra­ko­nai“, – tei­gia te­le­vi­zi­jos žur­na­lis­tė Ra­sa Ta­pi­nie­nė. Pa­sak jos, šian­dien, kaip nie­ka­da, svar­bus tam­pa ge­bė­ji­mas at­si­rink­ti in­for­ma­ci­ją ir ti­krin­ti jos šal­ti­nius.

„Jei­gu tai pus­la­pis, ko­kia jo mi­si­ja? Jei­gu au­to­rius – ar jis pa­ti­ki­mas? Ar skel­bia­mą in­for­ma­ci­ją pa­tvir­ti­na ki­ti so­li­dūs šal­ti­niai ir tos sri­ties spe­cia­lis­tai? Ar skel­bia­ma ži­nia nė­ra de­šimt­me­čio se­nu­mo ir šian­die­ni­nė si­tua­ci­ja vi­siš­kai ki­to­kia? Ki­taip ta­riant, jei in­ter­ne­tas yra in­for­ma­ci­jos rin­ka, tu­ri­me bū­ti iš­ran­kūs ir są­mo­nin­gi klien­tai“, – pa­ta­ria R. Ta­pi­nie­nė.

Jos tei­gi­mu, ge­ri ko­mu­ni­ka­ci­jos spe­cia­lis­tai šio­je si­tua­ci­jo­je yra ne­pa­mai­no­ma ver­ty­bė.

Pra­dė­da­mas tai­ky­ti 3+2 stu­di­jų mo­de­lį, ku­ris vy­rau­ja Va­ka­rų Eu­ro­po­je, Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­tas (KTU) sto­jan­tie­siems šiais me­tais pa­siū­lė nau­ją tre­jų me­tų truk­mės ba­ka­lau­ro stu­di­jų prog­ra­mą – „Ko­mu­ni­ka­ci­ja ir in­for­ma­ci­jos val­dy­mo tech­no­lo­gi­jos“.

Reng­da­mas šias stu­di­jas KTU So­cia­li­nių hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų ir me­nų fa­kul­te­tas (SHMMF) sie­kia bend­ra­dar­biau­ti su ko­mu­ni­ka­ci­jos sri­ties pro­fe­sio­na­lais bei moks­li­nin­kais, ku­rių įžval­gos ir pa­tir­tis lei­džia su­vok­ti da­bar­ti­nę si­tua­ci­ją rin­ko­je, spe­cia­lis­tų po­rei­kį ir pers­pek­ty­vas.

Apie šių die­nų ko­mu­ni­ka­ci­ją ir su ja su­si­ju­sias prob­le­mas bei spren­di­mus SHMMF de­ka­nas, po­li­to­lo­gas Ai­nius La­šas kal­bė­jo­si su žur­na­lis­te R. Ta­pi­nie­ne.

– Ko­kie su ko­mu­ni­ka­ci­ja su­si­ję įgū­džiai rei­ka­lin­gi mū­sų so­cia­li­nių me­di­jų ir in­ter­ne­ti­nės ži­niask­lai­dos pers­melk­ta­me pa­sau­ly­je? Gal, tarp­da­mas to­kio­je ap­lin­ko­je, tie­siog „na­tū­ra­liai“ iš­moks­ti ko­mu­ni­kuo­ti?

– Šian­dien kiek­vie­nas, tu­rin­tis pa­sky­rą so­cia­li­nia­me tink­le, tu­ri ga­li­my­bę bend­rau­ti su de­šim­ti­mis, šim­tais, net mi­li­jo­nais žmo­nių vi­sa­me pa­sau­ly­je. Ki­taip ta­riant, ga­li­me pa­skleis­ti ži­nią kur kas di­des­nei au­di­to­ri­jai. Ga­li­me rink­tis – su­tal­pin­ti sa­vo min­tis į 140 ženk­lų „Twit­ter­‘y­je“, su­ra­šy­ti il­giau­sią „pak­lo­dę“ „Fa­ce­book­‘e“ ar­ba ap­siei­ti vi­siš­kai be žo­džių. Trum­pi­niai ir „e­mo­ji“ pik­tog­ra­mos ta­po nau­ja kal­ba. O kur dar pa­pil­dy­to­ji rea­ly­bė ar­ba 360 laips­nių vaiz­dai!

Kiek­vie­nas, tu­rin­tis pa­sky­rą, ga­li su­si­kur­ti ko­kį tik no­ri įvaiz­dį – iliu­zi­ją. Tap­ti kuo tik šir­dis gei­džia. Ta­čiau, ne­tu­rint ga­li­my­bės gir­dė­ti in­to­na­ci­jų, ste­bė­ti kū­no kal­bos, iš­tin­ka par­adok­sas – at­ro­dy­tų, ži­no­me daug, bet iš tie­sų daug ne­ži­no­me. Ty­ri­mai ro­do, kad 93 proc. ko­mu­ni­ka­ci­jos le­mia ne­ver­ba­li­nė kal­ba. To­kio di­džiu­lio kon­teks­to ne­te­kus, san­ty­kius mez­ga­me ir spren­di­mus pri­ima­me pa­sik­liau­da­mi fra­zė­mis, emo­ci­jas vaiz­duo­jan­čiais vei­de­liais, trum­pi­niais.

Di­dė­ja ne­tiks­lios in­terp­re­ta­ci­jos ti­ki­my­bė. Jei kas nors ra­šo di­džio­sio­mis rai­dė­mis, ar tai reiš­kia, kad jis ant mū­sų rė­kia? Ar at­sa­ky­mas į klau­si­mą vien tik iš­kel­to nykš­čio pik­tog­ra­ma reiš­kia, kad tas žmo­gus ne­tu­ri mums lai­ko? Ar šir­de­lė – ti­krai prie­lan­ku­mo ženk­las? Iš­va­das ban­do­me da­ry­ti tu­rė­da­mi la­bai ma­žai in­for­ma­ci­jos, tad ne­re­tai – klys­ta­me.

Tiks­liai su­dė­lio­ti min­tis, pa­lie­kant kuo ma­žiau vie­tos in­terp­re­ta­ci­joms, tam­pa šių die­nų iš­šū­kiu. Ne ma­žiau svar­bu mo­kė­ti jas tei­sin­gai pers­kai­ty­ti, kad dėl pa­čių pri­skir­tos in­to­na­ci­jos laiš­kui ne­kil­tų ka­ras.

– Ko­kią pri­dė­ti­nę ver­tę įmo­nė­je ar or­ga­ni­za­ci­jo­je ga­li su­kur­ti ko­mu­ni­ka­ci­jos spe­cia­lis­tai? Ar LNK te­le­vi­zi­jai, ku­ri pa­ti for­muo­ja ko­mu­ni­ka­ci­nę erd­vę, rei­kia ko­mu­ni­ka­ci­jos spe­cia­lis­tų?

– Taip, LNK tu­ri vie­šų­jų ry­šių spe­cia­lis­tus, ku­rie pri­sta­to te­le­vi­zi­jos ku­ria­mą pro­duk­ci­ją, ini­cia­ty­vas, nau­jie­nas, už­ku­li­sius. Gy­ve­ni­me vi­si tu­ri da­ry­ti tai, ką iš­ma­no ge­riau­siai. Ki­taip ta­riant, įmo­nė ga­li ga­min­ti nuo­sta­biau­sią pro­duk­tą, bet jei ne­mo­kės apie jį iš­ko­mu­ni­kuo­ti var­to­to­jui – tuo pro­duk­tu nie­kas ne­su­si­do­mės. Tai ga­lio­ja ne tik vers­le.

Ma­tom, koks „šar­ša­las“ vi­suo­me­nė­je ky­la dėl kai ku­rių po­li­ti­kų ini­cia­ty­vų, ku­rios iš es­mės yra svei­kin­ti­nos, ta­čiau, ne­tin­ka­mai pri­sta­ty­tos, su­ke­lia pa­si­pik­ti­ni­mo aud­rą. Ge­ri ko­mu­ni­ka­ci­jos spe­cia­lis­tai pa­de­da iš­veng­ti to­kių gais­rų, o jiems ki­lus – ope­ra­ty­viai už­ge­si­na.

– Kas pa­de­da at­si­jo­ti in­for­ma­ci­nius pe­lus nuo grū­dų? Kai in­for­ma­ci­jos srau­tas nuo­lat au­ga ir in­ten­sy­vė­ja, gal kar­tu di­dė­ja ir in­for­ma­ci­jos kri­ti­nės ana­li­zės svar­ba?

– Pa­sta­rai­siais me­tais „fa­ke news“ – ne­ti­krų nau­jie­nų – fe­no­me­nas la­bai su­stip­rė­jo. Meis­triš­ka ma­ni­pu­lia­ci­ja, pa­tei­kia­ma kaip rim­ta žur­na­lis­ti­ka, nė­ra nau­ja, ta­čiau bau­gi­na sa­vo mas­tu. Kiek­vie­ną mė­ne­sį „Fa­ce­book­‘u“ vi­du­ti­niš­kai nau­do­ja­si 2 mi­li­jar­dai žmo­nių. Tad su­kur­tos is­to­ri­jos bei są­moks­lo teo­ri­jos plin­ta žai­biš­ku grei­čiu ir yra ne­iš­nai­ki­na­mos kaip ta­ra­ko­nai. Bu­vęs Ame­ri­kos pre­zi­den­tas Ba­rac­kas Oba­ma yra pa­sa­kęs: „Vis­kas yra tie­sa ir nie­kas nė­ra tie­sa. No­be­lio fi­zi­kos pre­mi­jos lau­rea­to pa­aiš­ki­ni­mas apie kli­ma­to kai­tą „Fa­ce­book­‘o“ srau­te at­ro­do ly­giai taip pat, kaip ir bro­liams Ko­chams dir­ban­čio žmo­gaus įra­šas, ne­igian­tis pa­sau­li­nį at­ši­li­mą.“

Ant ne­ti­kros nau­jie­nos „pa­si­mau­ti“ dar pa­pras­čiau, jei ji at­lie­pia skai­tan­čio­jo vi­di­nius įsi­ti­ki­ni­mus ar aki­mir­kos nuo­tai­ką. „Fa­ce­book­‘e“ bu­vo ne vie­nas at­ve­jis, kai ant su­klas­to­tos in­for­ma­ci­jos už­ki­bo ir ja da­li­jo­si net pa­ty­rę mū­sų po­li­ti­kos vil­kai. Ta­čiau bep­ro­tiš­ka gy­ve­ni­mo sku­ba čia ne­pa­si­tei­sin­si.

Gan­dai apie fak­tų mir­tį ge­ro­kai per­dė­ti. Šian­dien kaip nie­ka­da svar­bus tam­pa ge­bė­ji­mas at­si­rink­ti in­for­ma­ci­ją ir ti­krin­ti jos šal­ti­nius: jei­gu tai pus­la­pis, ko­kia jo mi­si­ja? Jei­gu au­to­rius – ar jis pa­ti­ki­mas? Ar skel­bia­mą in­for­ma­ci­ją pa­tvir­ti­na ki­ti so­li­dūs šal­ti­niai ir tos sri­ties spe­cia­lis­tai? Ar skel­bia­ma ži­nia nė­ra de­šimt­me­čio se­nu­mo ir šian­die­ni­nė si­tua­ci­ja vi­siš­kai ki­to­kia? Ki­taip ta­riant, jei in­ter­ne­tas yra in­for­ma­ci­jos rin­ka, tu­ri­me bū­ti iš­ran­kūs ir są­mo­nin­gi klien­tai.

– Šian­dien daž­nai kal­ba­ma apie in­for­ma­ci­nius ka­rus. Ar jūs jau­čia­te tą ka­ro at­mos­fe­rą? Ko­kios „a­mu­ni­ci­jos“ rei­kia, kad šia­me ka­re mū­sų vi­suo­me­nė švęs­tų per­ga­lę?

– Tech­no­lo­gi­jų plė­tra ne tik pa­di­di­no in­for­ma­ci­jos per­tei­ki­mo grei­tį, bet ir iš­plė­tė au­di­to­ri­ją, ku­ri yra ne­ju­dan­tis tai­ki­nys in­for­ma­ci­nia­me ka­re. Gink­lo mes ne­ma­to­me, o kenks­min­gos pa­sek­mės iš­ryš­kė­ja ne iš kar­to. De­zin­for­ma­ci­ja ir pro­pa­gan­da daž­niau­siai pa­tei­kia­ma dir­gi­nant jaus­mus – pa­vyz­džiui, iš pir­mo žvilgs­nio ro­man­tiš­ko­mis nuo­trau­ko­mis so­cia­li­nia­me tink­le ža­di­nant nos­tal­gi­ją so­viet­me­čiui.

Ne vel­tui yra var­to­ja­ma są­vo­ka „minkš­to­ji ga­lia“. Minkš­tas aso­ci­juo­ja­si su kaž­kuo mie­lu, švel­niu, ne­pa­vo­jin­gu. Ne­nuos­ta­bu, kad da­lis, ypač vy­res­nio am­žiaus žmo­nių, gūž­čio­ja pe­čiais ir ne­sup­ran­ta – kaip ga­li pa­kenk­ti, pa­vyz­džiui, ne­va ne­kal­tas ani­ma­ci­nis fil­mu­kas „Ma­ša ir Lo­kys“, ki­ti ru­siš­ki fil­mai, kon­cer­tai, spek­tak­liai?

Tai ro­do, kad šie žmo­nės ne­tu­ri pa­grin­di­nio gink­lo šia­me ka­re – ge­bė­ji­mo at­pa­žin­ti pro­pa­gan­dą ir de­zin­for­ma­ci­ją. To­dėl, ma­no gal­va, la­bai svar­bu yra švie­ti­mas – tik bran­di, kri­tiš­kai mąs­tan­ti, fak­tus ana­li­zuo­jan­ti vi­suo­me­nė įga­li pa­sip­rie­šin­ti.