Ramunė Sotvarė-Šemetienė. Emigracija: kai svajones nužudo realybė
Vi­si tie 50 tūkst. žmo­nių, pa­li­kę Lie­tu­vą per­nai, 14 tūkst., ku­rie su­si­pa­ka­vo la­ga­mi­nus šį sau­sį ir va­sa­rį, taip pat ir vi­si ki­ti iš­vy­ko gau­dy­da­mi sa­vo di­des­nę ar ma­žes­nę sva­jo­nę.

Bu­vo ge­riau­sias mo­kyk­lo­je, o da­bar – sa­vos šei­mos sker­di­kas. To­kią at­omaz­gą nu­lė­mė vi­so gy­ve­ni­mo vil­čių žlu­gi­mas. Duo­da­ma in­ter­viu por­ta­lui „15min.lt“ taip ma­nan­ti sa­kė Egi­di­jaus Anup­rai­čio, įta­ria­mo ar­ti­miau­sių žmo­nių su­šau­dy­mu, che­mi­jos ir bio­lo­gi­jos mo­ky­to­ja Ku­ni­gun­da Vrub­liaus­kai­tė.

Nie­kas kol kas ne­ži­no, kas iš tie­sų ką nu­lė­mė, ta­čiau pra­kal­bu­si apie tai mo­ky­to­ja pa­lie­tė dar vie­ną reiš­ki­nį, ku­rį nu­jau­čia­me, bet dar daug ne­kal­ba­me, ku­rį taip pat ga­li­me va­din­ti už­dels­to vei­ki­mo bom­ba ar­ba dar vie­na emig­ra­ci­jos pu­se.

Vi­si tie 50 tūkst. žmo­nių, pa­li­kę Lie­tu­vą per­nai, 14 tūkst., ku­rie su­si­pa­ka­vo la­ga­mi­nus šį sau­sį ir va­sa­rį, taip pat ir vi­si ki­ti iš­vy­ko gau­dy­da­mi sa­vo di­des­nę ar ma­žes­nę sva­jo­nę.

Kaž­kam ta sva­jo­nė pi­ni­gai, kaž­kam – įdo­mes­nis dar­bas, ga­biam jau­ni­mui – stu­di­jos. Sva­jo­nės skir­tin­gos, bet lū­kes­čiai ir nuo­sta­tos iš es­mės to­kie pat.

Kiek­vie­nas ke­lian­tis spar­nus ti­ki, jog ten bus ki­taip, jog ten jis kaž­ką pa­sieks, jog ten jis par­odys ir įro­dys. Ne­ga­na to, kiek­vie­nas emig­ran­tas įkū­ni­ja ne tik sa­vo, bet ir ar­ti­mų žmo­nių sva­jo­nę.

O kaip yra, kai jis tam­pa par­vyks­tan­čiu, su­grįž­tan­čiu emig­ran­tu? Tuo, ku­rio taip šau­kia­si tė­vy­nė, vis kur­da­ma su­grą­ži­ni­mo pla­nus ir va­di­nan­ti tai vie­nu iš sa­vo pri­ori­te­tų?

Ne­ma­ža da­lis pa­su­ku­sių at­gal at­si­du­ria prie su­du­žu­sios gel­dos. Oro uos­te jiems or­kes­tras ne­gro­ja. Dar­bo nie­kas ne­siū­lo, nes ir sa­vų be­dar­bių per akis.

To­kių kaip Sei­mo na­rys kon­ser­va­to­rius My­ko­las Ma­jaus­kas, iš Lon­do­no per­si­kė­lęs į vy­riau­sy­bės rū­mus, ar da­bar­ti­nė vy­riau­sy­bės kanc­le­rė Mil­da Dar­gu­žai­tė, ka­dai­se pa­li­ku­si kar­je­rą Niu­jor­ke dėl „In­ves­tuok Lie­tu­vo­je“ va­do­vės kė­dės, yra vie­ne­tai.

Ki­ti par­vyks­ta ty­liai. Kas ne­pri­ta­pęs, kas tie­siog at­si­kan­dęs gy­ve­ni­mo sve­tur ir ne­be­no­rin­tis dau­giau bū­ti sve­ti­mu net ir pui­kiau­sia­me kraš­te.

Ne­svar­bu dėl ko­kių prie­žas­čių par­vy­ko na­mo, ver­ti­ni­mas toks pat. Ne­pa­vy­ko. Ne­su­ge­bė­jo. Taip sa­kant, jei­gu ne­už­dir­bo bent na­mui ar ne­tu­ri ge­ro dar­bo pa­siū­ly­mo, tai yra dar di­des­nis ne­vy­kė­lis, nei bu­vo iki emig­ra­ci­jos ar yra vi­si li­kę čia.

Tie­sa yra ta, jog ar­ti­miau­sia ap­lin­ka to­kį su­grį­ži­mą su­vo­kia kaip as­me­ni­nį vil­čių, sie­tų su to­kiu sa­vu emig­ran­tu, su­by­rė­ji­mą, o vi­suo­me­nė­je iš pri­nci­po vy­rau­ja prieš­iš­kos nuo­sta­tos. Iš da­lies dėl pa­vy­do, iš da­lies dėl to, jog iš­vyks­tan­tie­ji lai­ko­mi bėg­liais ar net iš­da­vi­kais. Pa­ga­liau, kiek­vie­nas toks par­vy­kė­lis yra kon­ku­ren­tas, tu­rin­tis bent jau teo­ri­nių pra­na­šu­mų, mat yra dau­giau ma­tęs.

Ir kol di­de­lė vi­suo­me­nės da­lis ka­pa­no­ja­si var­ge, tol po­žiū­ris ne­si­keis. Ko­ne kiek­vie­nas, nu­spren­dęs su­kti at­gal, tu­ri ne tik su­si­tar­ti pats su sa­vi­mi, bet pa­ti­ria vie­no­kį ar ki­to­kį psi­cho­lo­gi­nį spau­di­mą iš ap­lin­kos, te­gu ir ty­lų. Tu­ri per­lip­ti per iš­anks­ti­nes nuo­sta­tas. Ki­taip sa­kant, na­mie jo lau­kia ne­leng­vas adap­ta­ci­nis pe­rio­das, kai pa­gal­bos ti­kė­tis ne­la­bai yra iš kur, o ne­vy­kė­lio eti­ke­tė jau par­uoš­ta.

Emig­ran­tų pa­tir­tis la­bai skir­tin­ga. Ši prob­le­ma ti­kriau­siai ma­žiau ak­tua­li juo­da­dar­biams ir vi­sai ne­ak­tua­li per pa­sau­lio la­bo­ra­to­ri­jas ke­liau­jan­tiems moks­li­nin­kams. Su­dė­tin­giau­sia tu­rė­tų bū­ti jau­niems žmo­nėms, ku­rie rin­ko­si stu­di­jas už­sie­ny­je, ti­kė­da­mi, jog šis lai­vas iš­pluk­dys juos į ki­to­kį gy­ve­ni­mą.

Ne­jau­ku net gal­vo­ti, kaip tu­rė­tų jaus­tis jau­nuo­lis, ne­se­niai pa­sa­ko­jęs mo­kyk­lo­je sa­vo sėk­mės is­to­ri­ją, bu­vęs sa­vo­tiš­ka vie­tos le­gen­da ir pa­vyz­dys, bet da­bar tu­rin­tis ieš­ko­ti bet ko­kio dar­bo ir kas­dien klau­sy­tis tė­vų ar gi­mi­nai­čių aiš­ki­ni­mų, koks jis asi­las, nes su­grį­žo nuo­gas ba­sas į ši­tą aša­rų pa­kal­nę ir dar ta­po iš­lai­ky­ti­niu, ki­še­nė­je gal tu­rin­čiu tik dip­lo­mą, ku­rio čia ne­la­bai kam rei­kia.

Su­nku tiks­liai pa­sa­ky­ti, kiek to­kių jau­nuo­lių yra. Sta­tis­ti­ka frag­men­tiš­ka. Pa­ly­gi­nus įvai­rius šal­ti­nius, ga­li­ma sa­ky­ti, jog kas­met mo­ky­tis iš­va­žiuo­ja vi­du­ti­niš­kai 2,5 tūkst., o maž­daug pu­sė jų po ke­le­rių me­tų su­grįž­ta na­mo.

Nė­ra ži­no­ma, ko­kia jų da­lis su­ran­da lū­kes­čius ati­tin­kan­tį dar­bą. Juo la­biau nė­ra ži­no­ma, ko­kio­je ap­lin­ko­je jie at­si­du­ria. Kuo ji ny­kes­nė, tuo di­des­nė ti­ki­my­bė, jog psi­cho­lo­gi­nis spau­di­mas ir grau­ža­tis dėl žlu­gu­sių vil­čių ga­li tap­ti ne­pa­ke­lia­mi, pe­raug­ti į dep­re­si­ją.

Bet fak­tas, jog jų yra. Gal ke­li šim­tai per me­tus, gal ke­lis kar­tus dau­giau. Pir­mie­ji še­ši mė­ne­siai jiems yra su­nkiau­si. Ir kaž­kas tu­rė­tų pra­dė­ti juos skai­čiuo­ti ir ma­ty­ti.

Ke­tur­gu­ba žmog­žu­dys­tė Gai­žė­nų kai­me tuo pat me­tu yra ir pers­pė­ji­mas, jog at­si­ran­da dar vie­na sa­vi­ta ri­zi­kos gru­pė, ku­ri di­dės, ne­ly­gu ko­kia bus pa­dė­tis Lie­tu­vo­je ir Eu­ro­pos Są­jun­go­je.

Tai žmo­nės, ku­rie ga­li bū­ti nau­din­gi, nor­ma­liai in­teg­ruo­tis, bet ly­giai taip pat ga­li ne­su­si­do­ro­ti su to­kia ti­kro­ve, ko­kia ji yra. Ir vis daž­niau ne­su­si­do­ros, jei­gu liks vie­ni men­ko emo­ci­nio in­te­lek­to ap­lin­ko­je.

Kai po­li­ti­kai ei­li­nį kar­tą pra­bils apie emig­ran­tų su­grą­ži­ni­mą, jie tu­rės ne­pa­mirš­ta­mą pa­vyz­dį, koks tas su­grį­ži­mas ga­li bū­ti.