Raimundas Lopata: gali atrodyti, kad tapome prezidentine respublika
Lie­tu­vos už­sie­nio po­li­ti­ką silp­ni­na tai, kad vi­sos jos for­ma­vi­mo ir įgy­ven­di­ni­mo ga­lios iš es­mės su­telk­tos vie­no­je – pre­zi­den­to – ins­ti­tu­ci­jo­je, o ki­ti jos cen­trai – Sei­mas ir vy­riau­sy­bė –  pa­sy­vūs. Taip por­ta­lui LRT.lt tei­gia po­li­to­lo­gas Rai­mun­das Lo­pa­ta. „Lie­tu­va yra uni­ka­li ša­lis, ku­rios prem­je­rai ne­vyks­ta į Briu­se­lį. Kai kam iš šo­no ga­li pa­si­ro­dy­ti, kad Lie­tu­va ta­po pre­zi­den­ti­ne res­pub­li­ka“, – sa­ko pro­fe­so­rius.

Į klausimą, kur pirmojo oficialaus vizito turėtų važiuoti būsimas Lietuvos prezidentas ar prezidentė, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Mokslo centro direktorius dr. N. Statkus atsako nedvejodamas – į Rygą, o antrojo – į Varšuvą. Pirmasis vizitas į Latviją, eksperto nuomone, būtų politiškai neutraliausias ir etnokultūriškai suprantamiausias.

Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas prof. Šarūnas Liekis rinktųsi Vašingtoną, nes, keičiantis pasaulio saugumo architektūrai, JAV išlieka Lietuvai svarbiausia partnerė: „Juk ne į Rygą važiuosi tartis – tas mūsų provincialumas... Jei ne į JAV, tuomet reikia bandyti kalbėtis ir įtikinti vokiečius – kitų variantų nėra“, – įsitikinęs profesorius.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius R. Lopata, neslėpdamas nusivylimo Lietuvos užsienio politikos būkle, retoriškai klausia: „Koks skirtumas, kur važiuos – ar tai ką bepakeis?“

Ar Lietuva turi užsienio politikos strategiją?

R. Lopatos nuomone, Lietuva per pastarąjį dešimtmetį išbarstė užsienio politikos potencialą – neskaitant protokolinių diplomatijos funkcijų (kurios irgi ne visada buvo vykdomos) Lietuvos vadovai ne vykdė, o tik komentavo užsienio politiką.

Dabartinė Lietuvos užsienio politika – kaip šalies futbolas: nukritusi į ketvirtą lygą, svarsto R. Lopata. „Nacionalinė rinktinė vis krenta žemyn, visi sielojasi, bet ploja katučių, kai išgirsta, kad kažkuris iš Lietuvos specialistų tapo Italijos ketvirto diviziono komandos treneriu. Galime nebent pasidžiaugti, kad kažkas beldžiasi iš penkto diviziono – galbūt padėsime jiems patekti į ketvirtą, ir tiek“, – nusivylimo neslepia profesorius.

Politologas Raimundas Lopata./ Scanpix nuotrauka

Panašiai ir Š. Liekis teigia, kad Lietuva iki šiol neturi užsienio politikos strategijos. Būtina turėti ideologinį, strateginį paaiškinimą, ką mūsų valstybė daro, kokią šalies viziją piešia politikai, bet, profesoriaus nuomone, kol kas iš mūsų politinio elito to nesulaukiame. Dėl to Lietuvos užsienio politika esanti reaktyvi, o ne proaktyvi: mes neformuojame darbotvarkės – mes žaidžiame kitų darbotvarkėje; reaguojame į naujienas, bet nesame naujienų formuotojai, portalui LRT.lt sako profesorius.

Tačiau N. Statkaus nuomone, Lietuva turėjo ir turi sėkmingas gynybos ir užsienio politikos strategijas. Mūsų užsienio politika visada buvo labai aktyvi ir nuveikta daug daugiau nei leidžia mažos valstybės statusas bei ištekliai, mano N. Statkus. Visgi jis pastebi, kad Lietuva nesugeba artikuliuoti vadinamosios didžiosios strategijos – nuoseklių ir visaapimančių valstybės raidos gairių bei politinės valios sutelkimo mechanizmo joms įgyvendinti.

Lietuva maža – bet ar provinciali?

R. Lopatos įsitikinimu, strategijos gimsta veiksme, o ne popieriuje. „Dabar susėsime, parašysime strategiją ir pradėsim ją įgyvendinti? Juokingai skamba“, – sako jis ir priduria šiuo metu nematantis nei tų veiksmų, nei iš kur jie galėtų atsirasti. „Suprantu, kad mes maži, bet prie [prezidento Valdo] Adamkaus sugebėjome būti veiksniu“, – pastebi R. Lopata.

„Kas jums įstrigo per pastaruosius 10 metų, kokias užsienio politikos iniciatyvas Lietuva pademonstravo? Nieko!“ – piktinasi jis. Tuo metu Lenkija sukūrė Trijų jūrų iniciatyvą (Baltijos, Juodosios ir Adrijos jūrų šalių bendradarbiavimo formatą), Rumunija – Bukarešto devynetą (formatą, apimantį naująsias ES nares iš to paties regiono). Net jei iš pradžių atrodė nerimtai, Varšuvos ir Bukarešto pastangų dėka, šios iniciatyvos įgauna pagreitį, sako R. Lopata.

Pasak Š. Liekio, mažas – nebūtinai provincialus. „Maža valstybė gali būti ir visa ko centre – pasižiūrėkite į Izraelį, Singapūrą, Liuksemburgą: šios mažos valstybės tikrai nėra provincialios, o mes esame“, – sako profesorius.

Lenkijos, Ukrainos, Gruzijos, Lietuvos ir Estijos prezidentai Lechas Kaczynskis, Viktoras Juščenka, Micheilas Saakašvilis, V. Adamkus ir Toomas Hendrikas Ilvesas bei Latvijos premjeras Ivarsas Godmanis Gruzijos palaikymo akcijoje Tbilisyje 2008 m. Rusijos agresijos metu./ Scanpix nuotrauka

N. Statkus primena, kad iki 2004 m. Lietuvos užsienio politikos strategija buvo paprasta ir aiški: įstoti į NATO ir ES. Kai to pasiekta, visuomenė ir politikai aktyviai diskutavo, kokie toliau turi būti Lietuvos tikslai. Konkuravo dvi idėjos: „auksinės provincijos“ ir „tarpregioninio bendradarbiavimo centro“, siekiant Rytinių ES kaimynių europeizacijos ir priartinimo prie NATO. Laimėjo antroji, pasakoja N. Statkus.

„Mes buvome tarsi laisvės ir demokratijos švyturiu buvusios SSRS respublikoms, savo pavyzdžiu rodydami, kad, jei pavyko mums, gali pavykti ir jiems“, – primena ekspertas. Ši strategija buvo įgyvendinama koordinuojant veiksmus su Lenkija, kitomis Baltijos valstybėmis, Jungtine Karalyste, JAV.

Anot N. Statkaus, milžiniškų Lietuvos pastangų dėka ir bendradarbiaujant su partneriais, pasiekta labai daug. 2008 m. priimta Bukarešto deklaracija, kurioje įtvirtinta, kad Ukraina ir Sakartvelas taps NATO narėmis. Parengti, pasirašyti ir įsigaliojo asociacijos susitarimai tarp ES ir Ukrainos, Gruzijos bei Moldovos. „Maidanas prasidėjo LDK Valdovų rūmuose, kai 2013 m. lapkritį tuometis Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovičius nepasirašė asociacijos susitarimo su ES, taip nužymėdamas savo režimo pabaigos pradžią“, – vardija N. Statkus.

Ar žinome, kur einame?

„Kai šalis neturi vizijos, jos užsienio politika sutrikusi – tai ir matome Lietuvoje: pvz., nesugebame nuvažiuoti į Taliną ir Rygą paminėti nepriklausomybės šimtmečių, nes neaišku, kam ir ar to reikia“, – portalui LRT.lt aiškina Š. Liekis.

R. Lopata sako paskutinio dešimtmečio Lietuvos užsienio politikoje pasigendantis tęstinumo. Anot jo, blaškymasis rodo, kad užsienio politikai Lietuvoje neteikiamas reikiamas dėmesys arba kad pagrindiniai Lietuvos užsienio politikos veikėjai gerokai pervertino savo gebėjimus.

„Net ir Ukrainos klausimais esame tik komentatoriai“, – svarsto R. Lopata. Anot jo, darome, kiek galime, tačiau šliedamiesi prie kitų, o ne patys burdami koalicijas, keldami savo iniciatyvas. „Panašu, kad iki Ukrainos krizės praradome Rusijos ekspertės statusą ES, šiandien atrodome apimti panikos dėl tariamai neišvengiamos agresijos“, – pastebi jis.

Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas prof. Šarūnas Liekis./ Scanpix nuotrauka

N. Statkus primena, kad 2008 m. „tarpregioninio bendradarbiavimo centro“ strategija pradėjo buksuoti, pasipylė kritikos lavina. Trūko didesnio Vakarų Europos įsitraukimo, keitėsi tarptautinė situacija, o ir pačioje Lietuvoje nepasiekta visuomeninio konsensuso.

Anot jo, nors niekaip skambiai ir nedeklaruojant, paskutinę kadenciją prezidentės D. Grybauskaitės užsienio politikos gairės Rytų kryptimi nelabai kuo skyrėsi nuo prezidento V. Adamkaus antrosios kadencijos užsienio politikos – gal dėl administracinės inercijos, gal dėl giliai tautos sąmonėje įsišaknijusio suvokimo, koks yra Lietuvos vaidmuo. Visgi jis priduria, kad, deja, Lietuvos galimybės ir tada, ir dabar neatitinka mūsų pačių sau priskirto vaidmens.

Kokia turėtų būti Lietuvos užsienio politika?

Š. Liekio įsitikinimu, pirmiausia turime apsibrėžti pačios Lietuvos, Europos ir pasaulio viziją, o tada žiūrėti, kurių šalių vizijos sutampa su mūsiške, ieškoti sąjungininkų kiekvienu konkrečiu klausimu. „Turime būti lankstūs, adaptyvūs ir remti mums naudingą politiką, o ne vieną ar kitą valstybę. Tik taip galime tapti proaktyvūs ir prisidėti prie politikos formavimo – kitaip esame ir liksime tik pasyvūs politikos vartotojai“, – aiškina jis.

R. Lopatos nuomone, Lietuva turėtų subalansuoti galios atramas – semtis galios iš visų krypčių: Šiaurės, Rytų, JAV ir Lenkijos.

N. Statkus įsitikinęs, kad, siekiant palaikyti ir remti JAV buvimą mūsų regione bei Europoje, pravartu kartu su JAV ir Jungtine Karalyste kurti glaudesnį politinį ir gynybinį bendradarbiavimą, į kurį įsijungtų ir Šiaurės šalys, Višegrado ketvertas (Čekija, Lenkija, Slovakija ir Vengrija) bei Rumunija. Taip Lietuva išspręstų savo užsienio politikos dilemą, kur link ji turi orientuotis: į Šiaurės Europą ar į Lenkiją – šias kryptis turime ne priešinti viena kitai, o sujungti, įsitikinęs ekspertas.

Pasak jo, santykių su Lenkija normalizavimas padėtų stipriau paremti Ukrainą, Moldovą ir Sakartvelą. „Tam būtina pašalinti nors vieną esminį trukdį – mažų mažiausiai, įteisinti asmenvardžių rašybą gimtąja kalba lotyniškais rašmenimis, nes tai asmens teisė į tapatybę“, – aiškina N. Statkus, primindamas, kad santykių su Lenkija raktas – Lietuvos vidaus politikoje.

Scanpix nuotrauka

Išskirtinį dėmesį Lietuva turi skirti saugumui, kurį užtikrina JAV garantijos ir narystė NATO. R. Lopatos įsitikinimu, būdami NATO nariais negalime abejoti Aljanso pasirengimu ginti Lietuvą, nes taip griauname pasitikėjimą ir NATO, ir savimi, tuo tik padėdami Kremliui. „Rusiją reikia bausti, bet neprovokuoti beprasmiais žodžiais. Gynybai reikia ruoštis, bet nereikia gąsdinti karu“, – teigia profesorius.

Jo nuomone, tikras atsakas Rusijai būtų Rytų partnerystės politikos įgyvendinimas ne tik susitelkiant į Ukrainą, Gruziją ir Moldovą, bet padedant ir Baltarusijos, Kazachstano, Armėnijos, anksčiau ar vėliau – ir Vidurio Azijos šalių demokratizacijai. Ukrainos kariuomenei būtina teikti rimtą ir modernią karinę pagalbą, turi būti parengtas ES ir Karaliaučiaus srities kultūrinio ir ekonominio suartėjimo planas. „Būtina griauti V. Putino puoselėjamą Euraziją, artinant regiono šalis prie ES“, – portalui LRT.lt aiškina R. Lopata.

N. Statkus primena, kad Rusija nesirengia keistis, o atvirkščiai – nori padaryti Vakarus panašesnius į save: „išvaduoti“ Europą nuo liberaliosios demokratijos „gniaužtų“. Rusijos tikslai Europoje – susilpinti NATO ir ES bei išstumti JAV iš Europos. „Lietuvoje Rusijai rūpi tik trys dalykai: laisvas karinis tranzitas į Kaliningrado sritį, bent minimali energetikos sektoriaus kontrolė ir pasyvi Lietuvos užsienio politika. Užsienio ir vidaus politika, kuri netenkina šių lūkesčių, atitinka Lietuvos interesus“, – aiškina N. Statkus.

Prezidentinė respublika?

Anot R. Lopatos, Lietuvos užsienio ir saugumo politikos pagrindas yra ne vien teritorijos gynyba, bet ir žmonių, tautos išsaugojimas – būtina modernizuoti valstybę, užtikrinti tautos šiuolaikiškumą, mažinant atotrūkį nuo Vakarų.

N. Statkus primena, kad užsienio politika yra labai svarbi, bet tik viena iš nacionalinio saugumo politikos dalių. Lietuvai reikia stiprinti savo vidinę konsolidaciją – nacionalinį saugumą užtikrinančias institucijas, jų tarpusavio sąveiką, verslo ir nevyriausybinių organizacijų įtraukimą. Bet svarbiausia – mažinti politinį ir socialinį susiskaldymą, sako jis.

Pasak eksperto, būtina įveikti atotrūkį tarp užsienio ir vidaus politikos, jas sinchronizuoti – neįdomiais, smulkiais, tačiau neatidėliotinais darbais stiprinti šalies politinę sistemą, socialinę darną, konkurencingą ekonomiką, atnaujinti infrastruktūrą, efektyvinti valstybės tarnybą. Tai, N. Statkaus įsitikinimu, gali padaryti tik gerai veikiantis prezidento ir premjero tandemas.

Panašiai ir R. Lopata mano, jog Lietuvos užsienio politiką silpnina tai, kad visos jos formavimo ir įgyvendinimo galios iš esmės sutelktos vienoje – prezidento – institucijoje, o kiti Lietuvos užsienio politikos centrai – Seimas ir vyriausybė – strateginiu požiūriu yra pasyvūs. Tai, anot profesoriaus, išardė ir Konstitucijoje gan subtiliai fiksuojamą užsienio ir vidaus politikų dermę. „Lietuva yra unikali šalis, kurios premjerai nevyksta į Briuselį. Kai kam iš šono gali pasirodyti, kad Lietuva tapo prezidentine respublika“, – sako R. Lopata.