R. Valatka: tai buvo atviras pasityčiojimas
„Bū­čiau su­pra­tęs, jei To­mas bū­tų at­vi­rai pa­sa­kęs: ne­ga­liu ir ne­no­riu su ta­vi­mi to­liau dirb­ti, ski­ria­si mū­sų nuo­sta­tos, ta­ria­mės dėl iš­ei­ti­nės pa­šal­pos. Ir bū­tu­me su­kir­tę ran­ko­mis, nes tai bū­tų gar­bin­gas vy­riš­kas poel­gis, o ne „reor­ga­ni­za­ci­ja“, už ku­rią va­dy­bos ko­le­gi­jos stu­den­tui dės­ty­to­jas kuo­lą par­ašy­tų“, – apie sa­vo at­lei­di­mą iš 15min.lt vy­riau­sio­jo re­dak­to­riaus par­ei­gų LRT.lt kal­ba Rim­vy­das Va­lat­ka.

- Jus at­lei­do iš 15min.lt vy­riau­sio­jo re­dak­to­riaus par­ei­gų. Kaip ir ko­dėl tai įvy­ko?

- Pir­mas žo­dis, ku­ris at­ei­na į gal­vą, yra „mis­ti­ka“. Ki­ta ver­tus, esu vals­tie­tiš­ko auk­lė­ji­mo: mo­ky­tas apie sa­ve kal­bė­ti kuo ma­žiau ir kuo ma­žiau sa­vi­mi rū­pin­tis. Bet jei toks da­ly­kas bū­tų nu­ti­kęs ki­tam re­dak­to­riui, tai ki­tas žo­dis, ku­ris man at­ei­tų į gal­vą, bū­tų „nes­vei­kas“. Sa­ky­čiau, kad tie­siog kaž­kam la­bai rei­kė­jo trūks plyš pa­ša­lin­ti re­dak­to­rių. Penk­ta­die­nį ry­te iš­girs­tu apie reor­ga­ni­za­ci­ją, o pir­ma­die­nį jau esu at­lei­džia­mas.

Pro­fe­sio­na­lai at­lei­džia­mi vi­sa­me pa­sau­ly­je, jie vi­sur kei­čia­mi nau­jais, ge­res­niais. Bet 15min.lt tai pa­da­ry­ta to­kiu ne­pro­tin­gu bū­du, ku­ris, nors ir pa­va­din­tas reor­ga­ni­za­ci­ja, rea­liai yra at­vi­ras pa­si­ty­čio­ji­mas ne tiek iš ma­nęs, kiek iš vi­sų 15min.lt dir­ban­čių žur­na­lis­tų dar­bo, aps­kri­tai iš lais­vos va­ka­rie­tiš­kos žur­na­lis­ti­kos pri­nci­pų ir ver­ty­bių.

„Reor­ga­ni­za­ci­jos“ es­mė – por­ta­las 15min.lt ne­be­tu­rės vy­riau­sio­jo re­dak­to­riaus. Tai yra pir­ma re­dak­ci­ja pa­sau­ly­je be „gal­vos“. Vy­riau­sio­jo re­dak­to­riaus par­ei­gas pe­ri­ma ge­ne­ra­li­nis di­rek­to­rius. Re­dak­ci­ja pa­da­li­ja­ma į aš­tuo­nis sky­rius. Kai ge­ne­ra­li­nio di­rek­to­riaus tuoj po ma­no at­lei­di­mo pa­klau­sė, kas re­da­guos ty­ri­mų sky­riaus žur­na­lis­tų ra­ši­nius, jis at­sa­kė, kad žur­na­lis­tai ga­li vie­nas ki­to ra­ši­nius par­eda­guo­ti. Mirk iš juo­ko, bet tai ti­kro­vė, ko­kią su­nku bu­vo įsi­vaiz­duo­ti net so­vie­tų lai­kais.

Ma­ža to, man bu­vo mes­tas kal­ti­ni­mas, kad esu blo­gas va­do­vas. Ar­gu­men­tų ne­bu­vo pa­teik­ta jo­kių. Ga­liu tik pri­min­ti, kad ge­ne­ra­li­nis di­rek­to­rius prieš tris mė­ne­sius man pats pa­siū­lė pa­di­din­ti al­gą 1000 li­tų. Tie­sa, pa­di­di­ni­mo taip ir ne­su­lau­kiau, bet tai ma­nęs ne­nus­te­bi­no. Prieš­in­gų įsa­ky­mų gau­da­vau kas mė­ne­sį: vie­ną mė­ne­sį gau­da­vau nu­ro­dy­mą su­stip­rin­ti eko­no­mi­kos sky­rių ir pri­im­ti į jį dar vie­ną žmo­gų, o ki­tą – at­leis­ti ke­le­tą ar net ke­lio­li­ka žmo­nių, nes rei­kia ma­žin­ti nuo­sto­lius.

- Ta­čiau me­ti­nę pre­mi­ją vis tiek ga­vo­te?

- Taip, ir šį­met, ir per­nai ga­vau pre­mi­jas už ge­rą dar­bą. Ir pa­brė­žiu dar kar­tą: pats ge­ne­ra­li­nis di­rek­to­rius pa­siū­lė pa­di­din­ti at­ly­gi­ni­mą. Aš to jo nie­ka­da ne­pra­šiau, aps­kri­tai to nie­kad nie­ko sa­vo gy­ve­ni­me dar ne­su pra­šęs. Pra­šiau pa­di­din­ti al­gas ypač pra­stai ap­mo­ka­miems žur­na­lis­tams (15min.lt al­gos yra pa­čios ma­žiau­sios tarp tri­jų di­džių­jų por­ta­lų).

Tai nuo ka­da pra­stai dir­ban­tiems re­dak­to­riams pir­miau­sia siū­lo­ma di­din­ti at­ly­gi­ni­mą, o tik po to jie yra at­lei­džia­mi? Penk­ta­die­nį iš­girs­tu to­kius da­ly­kus. Man bu­vo pa­siū­ly­ta tap­ti sky­riaus ve­dė­ju, ku­ria­me vie­nas žur­na­lis­tas ra­šo vi­daus po­li­ti­kos te­mo­mis, o ki­tas – už­sie­nio. Net pre­ky­bi­nin­kams ir ke­lių po­li­ci­nin­kams yra daug­maž aiš­ku, kad už­sie­nio nau­jie­nos ir vi­daus po­li­ti­kos nau­jie­nos šiek tiek ski­ria­si. Pa­si­ro­do, yra žmo­nių, ku­rie ga­li de­vy­ne­rius me­tus va­do­vau­ti ži­niask­lai­dos prie­mo­nei ir to ne­pa­gau­ti.

- Ko­dėl at­si­sa­kė­te va­do­vau­ti sky­riui?

- Va­do­vas ne tik iš re­dak­ci­jos – iš bet ku­rios įmo­nės ar­ba iš­ne­ša­mas ko­jo­mis į prie­kį, ar­ba iš­ei­na pats, ar­ba yra at­lei­džia­mas. Ket­vir­to ke­lio jo­kia va­dy­ba – nei mo­der­ni, nei pa­ti pra­sčiau­sia – ne­ži­no. Kai kal­bė­jau­si po at­lei­di­mo su sa­vo žur­na­lis­tais, jie man tie­siai pa­sa­kė: „Re­dak­to­riau, jei bū­tu­mė­te su­ti­kęs su to­kiu pa­že­mi­ni­mu, mes jū­sų ne­be­bū­tu­me ger­bę“. Už­si­tar­nau­ti žmo­nių pa­gar­bą yra be ga­lo su­nku. Už­si­tar­nau­ti žur­na­lis­tų pa­gar­bą yra be­veik ne­įma­no­ma. O pra­ras­ti tą pa­gar­bą ga­li­ma per vie­ną aki­mir­ką. Kaip ten sa­ko pa­tar­lė: ant nu­lin­ku­sio kark­lo vi­sos ož­kos da­ro.

Aps­kri­tai apie kaž­ko­kį va­do­va­vi­mą žur­na­lis­tams, ypač to­kiai ma­žai re­dak­ci­jai, kaip 15min.lt, ku­ri tu­ri tik vie­ną kal­bos re­dak­to­rių, tik vie­ną už­sie­nio nau­jie­nų žur­na­lis­tą ir nė vie­no kul­tū­ros te­mo­mis ra­šan­čio ir iš ku­rios 2013 me­tų an­tro­je pu­sė­je bu­vo at­leis­ta 17 žur­na­lis­tų (dau­giau nei treč­da­lis) ga­li tik žmo­gus, ku­ris ne tik ne­no­ri, bet ir ne­su­ge­ba pa­gau­ti žur­na­lis­ti­kos es­mės.

Vie­nin­te­lis da­ly­kas, ku­rį ga­li sau leis­ti vyr. re­dak­to­rius to­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis, yra juo­dai dirb­ti – už­kam­šy­ti sky­les, tai­sy­ti ele­men­ta­rias klai­das ir pla­nuo­ti re­dak­ci­jos dar­bus į at­ei­tį taip, kad su ma­žes­nė ar­mi­ja ga­lė­tum nu­ga­lė­ti gau­ses­nius kon­ku­ren­tus.

Ran­ką prie šir­dies pa­dė­jęs da­bar ga­liu pa­sa­ky­ti: per tuos pu­san­trų me­tų, kai aš pra­ra­dau treč­da­lį žur­na­lis­tų, su li­ku­siais mes smar­kiai pa­ge­ri­no­me tu­ri­nį. To­dėl kal­bas apie blo­gą va­do­va­vi­mą pri­imu kaip pa­si­ty­čio­ji­mą ir iš sa­vęs, ir iš tų jau­nų žmo­nių dar­bo dir­bant virš­va­lan­džius ir ban­dant pa­da­ry­ti tai, kas jo­kiam šve­dui, nor­ve­gui ir juo­lab es­tui pa­siek­ti bū­tų fi­ziš­kai ne­įma­no­ma.

Sa­ky­kim taip: sky­riaus ve­dė­jas to­kia­me ma­ža­me por­ta­le yra non­sen­sas. Ne­bent ne­bū­tų kur pi­ni­go dė­ti. Jau da­bar aiš­ku, kad jo­kių to­kių sky­rių ve­dė­jų ten nė­ra ir ne­bus. Bū­čiau su­pra­tęs, jei To­mas bū­tų at­vi­rai pa­sa­kęs: ne­ga­liu ir ne­no­riu su ta­vi­mi to­liau dirb­ti, ski­ria­si mū­sų nuo­sta­tos, ta­ria­mės dėl iš­ei­ti­nės pa­šal­pos. Ir bū­tu­me su­kir­tę ran­ko­mis, nes tai bū­tų gar­bin­gas vy­riš­kas poel­gis, o ne „reor­ga­ni­za­ci­ja“, už ku­rią va­dy­bos ko­le­gi­jos stu­den­tui dės­ty­to­jas kuo­lą par­ašy­tų.

- Kaip at­ro­dė jū­sų po­kal­bis su ge­ne­ra­li­niu di­rek­to­riu­mi?

- Po­kal­bis pra­si­dė­jo tre­čia­die­nį nuo su­si­ra­ši­nė­ji­mo dėl vie­nos men­kos in­for­ma­ci­jos iš pro­vin­ci­jos ir to­kio pu­siau at­vi­ro siū­ly­mo iš­mes­ti ją par­ašiu­sią žur­na­lis­tę tik dėl to, kad re­por­ta­žo he­ro­jė at­siun­tė pa­nei­gi­mą (taip ga­li­ma bū­tų per sa­vai­tę vi­sus žur­na­lis­tus at­leis­ti). Su­si­ra­ši­nė­ji­mas bai­gė­si nu­ro­dy­mu penk­ta­die­nį 10 val at­ei­ti pa­si­kal­bė­ti. O penk­ta­die­nį 10 val. man įtei­kė po­pie­rė­lį su „res­truk­tū­ri­za­ci­jos“ pro­jek­tu, ku­rį pa­ma­tę ka­ti­nai ir tie ap­si­verk­tų iš juo­ko. Žmo­nės bu­vo bet kaip su­skirs­ty­ti į aš­tuo­nias gru­pes. Kiek gir­dė­jau, pa­skui tos gru­pės vėl kei­tė­si.

- Ar tai, kaip bu­vo pa­sielg­ta jū­sų at­žvil­giu, yra iš­skir­ti­nis at­ve­jis Lie­tu­vos ži­niask­lai­dos is­to­ri­jo­je, ar vis dėl­to – ten­den­ci­ja?

- Man per pus­ket­vir­tų me­tų ten­ka an­trą­kart pa­tir­ti to­kį pat at­ve­jį. Be­veik pa­na­šiai bu­vau iš­stum­tas iš lry­tas.lt vyr. re­dak­to­rių. Da­bar, kai ga­liu pa­ly­gin­ti abu sa­vo po­ty­rius, tu­riu pa­sa­ky­ti, kad moks­lus JAV bai­gęs jau­nas žmo­gus To­mas Bal­že­kas at­ro­do šiek tiek pra­sčiau nei Ged­vy­das Vai­naus­kas, ku­ris su­kū­rė to­kią at­mos­fe­rą, kad pa­sip­ra­šy­čiau at­lei­džia­mas.

Ta­čiau po to, kai įtei­kiau par­eiš­ki­mą iš­ei­ti iš dar­bo, ki­ti du ak­ci­nin­kai pri­ver­tė G.Vai­naus­ką ma­ne įkal­bi­nė­ti lik­ti lai­kraš­čio vyr. re­dak­to­riaus pa­va­duo­to­ju. Ir G.Vai­naus­kas, ži­nant vi­są jo fa­na­be­ri­ją, at­ėjo pas ma­ne ir įkal­bi­nė­jo, pra­šė bent jau ne­išei­ti tą pa­čią die­ną, o pa­si­lik­ti dar po­rą mė­ne­sių.

- Ar ma­no­te, kad spren­di­mas dėl va­di­na­mo­sios res­truk­tū­ri­za­ci­jos bu­vo ne tiek dar­bo op­ti­mi­za­vi­mas, kiek po­li­ti­nis spren­di­mas?

- To klaus­ti rei­kė­tų ne ma­nęs. Aš ne­ga­liu bū­ti ne­ša­liš­kas, ta­čiau man op­ti­mi­za­vi­mas yra ta­da, kai nie­kas ne­truk­do dirb­ti dėl vi­so­kių nie­kų. 15min.lt re­dak­ci­ja daug ir su­nkiai dir­bo ir, kaip ro­do reak­ci­ja po ma­no at­lei­di­mo, dau­gy­bė net ma­nęs ne­mėgs­tan­čių žmo­nių pri­pa­ži­no, kad jie ma­to pui­kius to dar­bo re­zul­ta­tus. Ta­čiau vie­toj pa­gy­ri­mo žur­na­lis­tai, ne­už­dir­ban­tys nė 600 eu­rų per mė­ne­sį, su­lauk­da­vo pa­ty­čių – esą to­kia men­ka yra jų ver­tė ir kai­na rin­ko­je. Ar­ba kal­ti­ni­mų, kad žur­na­lis­tai ne­siū­lo nau­jo­vių.

Kai an­tras por­ta­las Lie­tu­vo­je tu­ri tik 25 ar 30 žur­na­lis­tų (ma­žiau nei pir­mas ir tre­čias por­ta­lai), o žmo­gus per die­ną par­ašo po 3 ar 4 teks­tus, iš jo nau­jų idė­jų ne­rei­ka­lau­tų net Pon­ci­jus Pi­lo­tas. Idė­jų ga­li­ma rei­ka­lau­ti iš žmo­gaus, ku­ris tu­ri lai­ko pa­mąs­ty­ti, skai­ty­ti, ku­rį bent kar­tą per me­tus re­dak­ci­ja ko­man­di­ruo­ja į nau­jų­jų me­di­jų kon­fe­ren­ci­jas. Aš jau ne­kal­bu apie tai, kad žur­na­lis­tas pri­va­lo tu­rė­ti už ką ge­res­nius ba­tus nu­si­pirk­ti.

- Ar ga­li­ma tvir­tin­ti, kad su ju­mis su­si­do­ro­jo?

- Ne­mėgs­tu skam­bių fra­zių. Dė­lio­kim taip: dar prieš de­šimt die­nų aš bu­vau vy­riau­sia­sis re­dak­to­rius. Ir man nie­kas ne­tu­rė­jo ar bent jau ne­reiš­kė jo­kių es­mi­nių prie­kaiš­tų dėl ma­no dar­bo. Ma­žė­jant žur­na­lis­tų skai­čiui, skai­to­mu­mas ir teks­tų kul­tū­ra ki­lo. Su 15 min.lt, ku­ris prieš tre­jus me­tus bu­vo be­vei­dis, pra­dė­jo skai­ty­tis, mus ėmė gerb­ti. 15min.lt pra­ėju­siais me­tais pir­mą­kart at­ne­šė gry­no­jo pel­no. Žur­na­lis­tų pro­fe­sio­na­lu­mas ki­lo ne die­no­mis, o va­lan­do­mis. Bet šian­dien jau ne­su vyr. re­dak­to­rius.

Ga­li­me nu­brauk­ti vi­sa tai, kas su­si­ję su ma­ni­mi, sa­ky­ti – „R.Va­lat­ka – šioks ir anoks, taip jam ir rei­kia“. Bet juk aš ne vie­nas bu­vau at­leis­tas. Pra­ėjus gal va­lan­dai po ma­no at­lei­di­mo, bu­vo at­leis­tas spor­to sky­riaus ve­dė­jas Mo­des­tas Kru­kaus­kas, ku­ris taip pat dir­bo juo­dai – nak­ti­mis, va­ka­rais, sa­vait­ga­liais. Už ką jį?.. Gir­dė­jau, kad pa­grin­di­nis prie­kaiš­tas jam bu­vo tas, kad Mo­des­tas pa­žįs­ta vi­sus spor­to pa­sau­lio žmo­nes, to­dėl esą ne­ga­li bū­ti ob­jek­ty­vus.

Die­vu­lė­liau bran­gus. Bet juk ir asi­lui aiš­ku, kad žur­na­lis­tas yra tuo ge­res­nis, kuo dau­giau jo te­le­fo­ne yra nu­me­rių. Va­di­na­si, ob­jek­ty­viau­si T. Bal­že­kui bū­tų pra­kti­ką at­lie­kan­tys pir­ma­kur­siai. Šio­je vie­to­je pa­sa­ky­siu tie­siai švie­siai: žur­na­lis­tas M. Kru­kaus­kas į gat­vę iš­mes­tas tik dėl as­me­niš­ku­mų. Dėl to, kad ne­bė­gio­jo pas ge­ne­ra­li­nį di­rek­to­rių „tar­tis“, o ta­rė­si su re­dak­to­riu­mi. Ar tai ga­li bū­ti lai­ko­ma nor­ma lais­vės 25-me­tį at­šven­tu­sio­je ES vals­ty­bė­je? Jei tai nor­ma, tai kri­tiš­kai žur­na­lis­ti­kai Lie­tu­vo­je aps­kri­tai at­ėjo gra­bas.

- Ką sa­ky­ti jau­niems žmo­nėms, ku­rie po ši­to at­ve­jo at­ei­na stu­di­juo­ti žur­na­lis­ti­kos? Štai to­kia yra jų pers­pek­ty­va?

- Taip, aš tą sa­ky­da­vau ir anks­čiau: mū­sų dar­bo ne­ger­bia vi­sa po­li­ti­kų, val­di­nin­kų ir vers­li­nin­kų kas­ta. Šia­me dar­be jūs ne­tu­ri­te jo­kių šan­sų gy­ven­ti oriai – ne tik už­dirb­ti tiek, kad ga­lė­tu­mė­te iš­lai­ky­ti sa­ve ir sa­vo šei­mas, bet ir ti­kė­tis, kad jūs ne­iš­lėk­si­te iš dar­bo tik to­dėl, kad koks nors ge­ne­ra­li­nio di­rek­to­riaus drau­ge­lis jū­sų dėl ko nors ne­mėgs­ta ar tie­siog ker­ši­ja.

- Ar jū­sų at­lei­di­mas ga­li bū­ti ver­ti­na­mas kaip įspė­ji­mas, kad žur­na­lis­ti­ko­je le­mia jū­sų mi­nė­ta kas­ta, o ne re­dak­to­riai?

- O, jei tai bū­tų tik įspė­ji­mas. Ma­no at­lei­di­mas jau grei­čiau sa­ko, kad re­dak­to­riai ir žur­na­lis­tai jau se­niai tė­ra nie­ki­na­mi ir ne­aiš­ku kam rei­ka­lin­gi prie­dai prie ak­ci­nin­kų ir jų pa­sta­ty­tų di­rek­to­rių di­din­gos mi­si­jos tvar­ky­ti rei­ka­lus ek­se­liu ir už­ku­li­si­niais su­si­ta­ri­mais su ban­kais, ke­lio­nių agen­tū­ro­mis ir pan.

Pa­žiū­rė­ki­te, kas li­ko iš „Kau­no die­nos“ re­dak­ci­jos gru­pės, kur link ju­da kaž­ka­da dar­ni bu­vu­si „Lie­tu­vos ry­to“ sis­te­ma. Su­skai­čiuo­ki­te, kiek mi­nu­čių žur­na­lis­ti­kos per die­ną pa­ga­mi­na – taip, mi­nu­čių, o ne va­lan­dų – vi­sos ko­mer­ci­nės TV kar­tu su­dė­jus ir pa­klaus­ki­te: o kur ga­li iš ten nu­ei­ti dirb­ti są­ži­ni­nin­gi pro­fe­sio­na­lai? Ir klau­si­mų apie įspė­ji­mus ne­be­kils.

At­ei­da­mas į 15min.lt ti­kė­jau­si, kad bent jau čia bus lai­ko­ma­si Lie­tu­vos įsta­ty­mų, pa­gal ku­riuos re­dak­ci­ja yra „dvi­gal­vė“: ge­ne­ra­li­nis di­rek­to­rius at­sa­ko už rek­la­mą, pi­ni­gus ir vi­są ga­my­bą, o vyr. re­dak­to­rius at­sa­ko už tu­ri­nį, žur­na­lis­tų pri­ėmi­mą ir at­lei­di­mą, jų dar­bą. Ir taip, kaip aš ne­mo­kiau ge­ne­ra­li­nio di­rek­to­riaus, kaip jam dirb­ti pel­nin­gai (nors bū­čiau ga­lė­jęs), taip nie­kas ir man ne­tu­ri nu­ro­di­nė­ti, kaip aš ir ma­no žur­na­lis­tai tu­ri ra­šy­ti, ku­ris žur­na­lis­tas dir­ba ge­rai, o ku­ris – blo­gai.

Nai­vuo­lis. Lie­tu­vo­je, pa­si­ro­do, dvi­de­šimt šeš­tais ne­prik­lau­so­my­bės me­tais tai jau yra daug di­des­nė prob­le­ma, nei bu­vo prieš 25 me­tus.

- Ko­dėl, jū­sų ma­ny­mu, bu­vo leis­ta, kad ži­niask­lai­dos rei­ka­lai Lie­tu­vo­je ši­taip klos­ty­tų­si?

- Vi­sas mū­sų gy­ve­ni­mas yra in­te­re­sų krei­vės ir pro­jek­ci­jos. Šiuo at­ve­ju su­tam­pa vi­sų be iš­im­ties po­li­ti­kų in­te­re­sas – kad ne­bū­tų stip­rios ži­niask­lai­dos. Su­tam­pa ir vers­li­nin­kų in­te­re­sas – ypač tų vers­li­nin­kų, ku­rie ne­tu­ri ge­rų at­sto­vų spau­dai ir svars­to taip: „Jei man rei­kės, aš nu­si­pirk­siu vie­tą por­ta­le, te­le­vi­zi­jo­je ar lai­kraš­ty­je“.

Po­li­ti­kai ir va­dy­bi­nin­kai ma­no, kad jie yra pro­tin­ges­ni už žur­na­lis­tus ir ge­riau ži­no, kaip tu­ri bū­ti ra­šo­ma ir trans­liuo­ja­ma. Ir tre­čia prie­žas­tis – vi­suo­me­nei yra vi­siš­kai dzin dėl to, kad žur­na­lis­ti­ka yra stu­mia­ma į par­aš­tę. Apie ma­no at­lei­di­mą bent jau bu­vo pra­neš­ta, par­ody­ta, o apie M.Kru­kaus­ko at­lei­di­mą nie­kas net ne­su­ži­no­jo. O jei ir su­ži­no­tų, pa­si­girs­tų: taip jam ir rei­kia.

Pa­sta­ra­sis at­ve­jis man at­ro­do daug žiau­res­nis nei ma­no: žur­na­lis­tas pa­ti­kė­jo re­dak­to­riu­mi ir at­ėjo pas jį dirb­ti, o re­dak­to­rių iš­spy­rus lauk, jis po va­lan­dos taip pat iš­spi­ria­mas lauk. Va­di­na­si, vi­si žur­na­lis­tai, taip pat vi­si tie, su ku­riais aš ra­dau bend­rą pro­fe­sio­na­lią kal­bą, tam­pa lyg pa­ženk­lin­ti Kai­no ženk­lu.

- Ar įžvel­gia­te pa­na­šu­mų tarp so­vie­ti­nės cen­zū­ros ir to, kas vyks­ta šian­dien?

- Ga­lė­čiau pa­ly­gin­ti su ka­ru ir va­di­na­muo­ju hib­ri­di­niu ka­ru. Ka­re – vis­kas aiš­ku: yra fron­tas, prieš­as prieš­ais ta­ve. O hib­ri­di­nia­me ka­re yra taip, kad daž­nai ne­sup­ra­si, nei kur prieš­as, nei iš kur tau smogs ry­te at­ėjus į dar­bą.

Pri­si­min­ki­me lai­kus prieš Są­jū­džio įkū­ri­mą. Mes ži­no­jo­me, kur yra prieš­as, kaip apei­ti cen­zū­rą. Ta­da bū­da­vai vie­na­me ap­ka­se su re­dak­ci­jos va­do­vais, jei tai bu­vo pa­do­rūs žmo­nės, su skai­ty­to­jais, švie­ses­niais žmo­nė­mis. O da­bar kaž­kam pri­rei­kia, kad R. Va­lat­kos ne­bū­tų, ir tai yra la­bai grei­tai pa­da­ro­ma. Pa­da­ro­ma re­mian­tis lais­vos vi­suo­me­nės ir lais­vo­sios rin­kos pri­nci­pais.

- O kas ir ko­dėl no­rė­jo, kad R. Va­lat­kos ne­bū­tų?

- Įta­ri­mų tu­riu, įro­dy­mų – ne. Jei ir tu­rė­čiau tų įro­dy­mų, ko­kia iš jų nau­da, kai tu jau esi gat­vė­je?

Iš es­mės žur­na­lis­tas Lie­tu­vo­je šian­dien yra de­šim­tis kar­tų ma­žiau ap­gin­tas, nei prieš 25 me­tus. Sa­ky­kim, kad to­kių, kaip aš, lai­kas pra­ėjo. Kai kas, ga­lin­tis man pa­siū­ly­ti dar­bą, į pri­mi­ni­mą apie ma­ne pa­sa­kė: „Jis ne­su­kal­ba­mas“. Taip ku­ria­ma opi­ni­ja, kad žmo­gus, ku­ris lai­ko­si įsta­ty­mų ir gi­na sa­vo pa­val­di­nius ta­da, kai jie ne­tei­sin­gai kal­ti­na­mi, kai rei­ka­lau­ja­ma juos iš­mes­ti ir pri­si­sam­dy­ti bran­gių „žvaigž­džių“ iš ki­tur, yra „ne­su­kal­ba­mas“.

- Kas lai­mė­jo iš to, kad jūs bu­vo­te at­leis­tas iš vyr. re­dak­to­riaus par­ei­gų?

- Klau­si­mas be­veik re­to­ri­nis. Man svar­biau tai, kas vi­siš­kai pra­lai­mė­jo. Tai aš pra­lai­mė­jau šį ka­rą. Ne mū­šį – pra­lai­mė­ti mū­šiai li­ko pra­ei­ty­je – pra­lai­mė­jau ka­rą dėl to, kad ma­niau, jog ži­niask­lai­da ga­li bū­ti šiek tiek ki­to­kia, kad žur­na­lis­tas ne­tu­rė­tų bū­ti nei Ro­ma­no­vo, nei Vai­naus­ko ar tri­jų at­si­lei­du­sių es­tų bau­džiau­nin­kas, ku­rį stum­do koks vie­ti­nis pa­sam­dy­tas ti­jū­nas, aš­tuo­ne­rius iš de­vy­ne­rių me­tų stum­dęs nuo­sto­lius, bet šven­tai įsi­ti­ki­nęs, kad ne jis pats, o tik vi­si ki­ti su juo dir­ban­tys – pra­sti va­do­vai.

- Ko­kia, jū­sų aki­mis, yra ži­niask­lai­dos Lie­tu­vo­je at­ei­tis?

- Kal­ba­me apie spau­dos lai­do­tu­ves – jos vyks­ta vi­sa­me pa­sau­ly­je. Bet Lie­tu­vo­je ga­li nu­tik­ti taip, kad spau­dos lai­do­tu­vės su­taps ir su lais­vos ži­niask­lai­dos lai­do­tu­vė­mis. Ki­ta ver­tus, gal taip kuž­da ma­no as­me­ni­nė nuo­skau­da. Ti­kė­ki­mės, kad taip ne­bus. Kad įvyks ste­buk­las, ir mū­sų ko­mer­ci­nė­se te­le­vi­zi­jo­se, be vie­nos ži­nių lai­dos, at­si­ras ir žur­na­lis­ti­nių ty­ri­mų, bet ne jų im­ita­ci­jų, lai­dų, po­li­ti­nių de­ba­tų.

- Gal ti­kros po­li­ti­kos ir ti­krų de­ba­tų tie­siog nie­kam ne­rei­kia?

- Ži­nau tik tiek, kad kri­tiš­kas kal­bė­ji­mas apie po­li­ti­ką Lie­tu­vo­je vis daž­niau su­tin­ka­mas su aiš­kiu ne­pa­si­ten­ki­ni­mu. „Kaip jis drįs­ta kri­ti­kuo­ti prem­je­rą“ ar­ba „kaip jis drįs­ta kri­ti­kuo­ti pre­zi­den­tę, nes juk mes ją iš­rin­ko­me“. Bet juk ją iš­rin­ko­me ir tam, kad ga­lė­tu­me ją kri­ti­kuo­ti net ta­da, kai jos rei­tin­gas len­kia Vla­di­mi­ro Pu­ti­no rei­tin­gus. Jei no­ri­me ne­kri­ti­kuo­ti, iš­si­rin­ki­me ka­ra­lių, ir baig­tas kriu­kis su ta kri­ti­ka.

- Ar Vi­du­rio ir Va­ka­rų Eu­ro­pos ša­ly­se per pa­sta­rą­jį ket­vir­tį am­žiaus yra nu­ti­kę, kad to­kio ly­gio re­dak­to­rių kaip nors pa­na­šiai bū­tų at­lei­dę iš par­ei­gų?

- Man la­biau ži­no­ma Len­ki­jos pa­tir­tis. Tai kaž­kaip ne­gir­dė­jau. Ar įma­no­ma bent įsi­vaiz­duo­ti, kad taip at­lei­džia Ada­mą Mich­ni­ką? Kad lei­dė­jo di­rek­to­rius vie­nas nu­spręs­tų pa­kvies­ti A. Mich­ni­ką 10 val. ry­to, jam pa­siū­ly­tų tap­ti sky­riaus ve­dė­ju, o pir­ma­die­nį ne tik at­leis­tų, bet dien­raš­tis lik­tų aps­kri­tai be vyr. re­dak­to­riaus?

Man, ži­no­ma, iki A. Mich­ni­ko kaip iki Niu­jor­ko. Bet vis dėl­to tai – pa­ly­gi­na­mi dy­džiai. Bent jau ta pra­sme, kad Len­ki­jo­je tai ne­įma­no­ma, o Lie­tu­vo­je tai jau se­niai vyks­ta ir kar­to­ja­si. Ir ne vien tik su ma­ni­mi. Va­di­na­si, kaž­kas ne vi­sai ge­rai mū­sų ka­ra­lys­tė­je.