R. Požėla: nusikaltėlių pasaulis yra puse žingsnio priekyje
Lie­tu­vos pa­sie­nio par­ei­gū­nų pro­fe­si­nės są­jun­gos at­sto­vai do­mė­jo­si, ką apie šian­die­ni­nius sau­gu­mo iš­šū­kius ir pa­sie­nie­čių dar­bą ma­no Vals­ty­bės sie­nos ap­sau­gos tar­ny­bos (VSAT) va­das Re­na­tas Po­žė­la. 

- Kaip ma­no­te, koks yra pa­sie­nie­čių pa­si­ren­gi­mas at­rem­ti šian­die­ni­nius iš­šū­kius, pa­vyz­džiui, nu­si­kal­tė­lių nau­do­ja­mas nau­jas tech­no­lo­gi­jas?

- Taip jau is­to­riš­kai klos­to­si, kad nu­si­kal­tė­lių pa­sau­lis pa­pras­tai bū­na pu­se žings­nio to­liau nei tei­sė­sau­ga, to­dėl la­bai svar­bu įžvelg­ti ryt­die­nos grės­mes. Idea­liu at­ve­ju, ins­ti­tu­ci­ja tai ge­ba da­ry­ti, in­for­muo­ja vals­ty­bės spren­di­mų pri­ėmė­jams, ku­rie pri­ima rei­kia­mus tei­sė­kū­ri­nius, fi­nan­si­nius, lo­gis­ti­nius spren­di­mus.

De­ja, pa­pras­tai pa­sau­li­nė rea­ly­bė ki­ta – ši­ta gran­di­nė ne­su­vei­kia. Nu­si­kal­tė­lių pa­sau­lis, dis­po­nuo­da­mas di­de­liais iš­tek­liais, žais­da­mas pa­gal sa­vo su­si­kur­tas tai­syk­les pri­ima ne­ga­ty­vius di­džia­jai vi­suo­me­nės da­liai spren­di­mus. Ne­re­tai pa­si­tai­ko ir at­ve­jų, kai nu­si­kal­tė­liai pa­lai­ko ar­ti­mus ry­šius su vals­ty­bės spren­di­mų pri­ėmė­jais, dar blo­giau – pa­tys jais tam­pa.

- Daug dis­ku­tuo­ja­ma apie įvy­kius Ukrai­no­je, Ru­si­jos grės­mę Bal­ti­jos vals­ty­bėms. Šia­me fo­ne pa­sie­nie­čiai bū­tų vie­ni pir­mų­jų, ku­rie tie­sio­giai su tuo su­si­dur­tų. Kaip rea­guo­tų par­ei­gū­nai?

- Ma­nau, vie­na di­džiau­sių prob­le­mų – ne­aiš­ki tei­si­nė ap­lin­ka, su­kur­ta prieš 15 me­tų. Rei­ka­lin­gi grei­ti po­ky­čiai de­ta­li­zuo­jant ins­ti­tu­ci­jų veiks­mus, nes šian­dien ne­aiš­ku­mo tu­ri­me dau­giau nei aiš­ku­mo. Ta­čiau prob­le­mas nu­ra­šy­ti vien ant ne­to­bu­lų įsta­ty­mų (to­kių aps­kri­tai tur­būt nė­ra) bū­tų ir­gi ne­są­ži­nin­ga. Pa­grin­di­nis mū­sų re­zer­vas ir ga­li­my­bė – po­li­ti­kų su­si­kal­bė­ji­mas, su­ta­ri­mas dėl tin­ka­mo ins­ti­tu­ci­jų ap­rū­pi­ni­mo rei­kia­ma tech­ni­ka ir įran­ga bei bend­rys­tė, at­si­sa­kant po­žiū­rio ,,čia ma­no, ten ta­vo“.

- Ar tu­ri­mos prie­mo­nės, tech­ni­ka ati­tin­ka šiuos iš­šū­kius? Ar pa­tys par­ei­gū­nai yra mo­ty­vuo­ti ir, esant rei­ka­lui, gin­tų tė­vy­nę?

- Ma­nau, ti­krai po­rei­kiai di­des­ni už esa­mas rea­li­jas. No­riu nu­lenk­ti gal­vą prieš sa­vo ko­le­gas, ku­rie ne­re­tai sa­vo kū­ry­biš­ku dar­bu, en­tu­ziaz­mu ir už­sis­py­ri­mu kom­pen­suo­ja bū­ti­nų mo­der­nių įran­kių ne­tu­rė­ji­mą. Taip pat net ne­abe­jo­ju, kad, ne­duok Die­ve, at­ėjus kri­ti­niam vals­ty­bei lai­ko­tar­piui ir ga­vus ati­tin­ka­mus įsa­ky­mus, mū­sų tar­ny­bos par­ei­gū­nai iki ga­lo lik­tų iš­ti­ki­mi duo­tai prie­sai­kai.

- Esa­te nau­jas žmo­gus Vals­ty­bės sie­nos ap­sau­gos tar­ny­bo­je. Kaip ver­ti­na­te pa­čią tar­ny­bą? Ko­kius pliu­sus ir sri­tis to­bu­lė­ji­mui ma­to­te?

- Tai la­bai svar­bią mi­si­ją vyk­dan­ti vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­ja, tre­čių­jų ša­lių, o ne­re­tai ir ES gy­ven­to­jams su­da­ran­ti pir­mą įspū­dį apie vals­ty­bę. Pliu­sai, ma­no nuo­mo­ne, - pa­kan­ka­mai iš­vys­ty­ta inf­ras­truk­tū­ra ir mo­ty­vuo­ti dar­buo­to­jai.

To­bu­lė­ji­mo sri­tys – nuo­la­ti­nis kva­li­fi­ka­ci­jos kė­li­mas, pa­slau­gų gy­ven­to­jams ge­ri­ni­mas, dar­buo­to­jų mo­ty­va­ci­jos, pa­trio­tiz­mo di­di­ni­mas ir ug­dy­mas, ge­bė­ji­mų, ko­vi­nių pa­jė­gu­mų ge­ri­ni­mas.

- Ko­kie bus pir­mie­ji jū­sų žings­niai?

- Pir­mie­ji žings­niai jau ženg­ti – kons­ta­tuo­ta, kad rei­ka­lin­gos skaid­rios per­mai­nos. Dėl kai ku­rių pro­jek­tų bus dis­ku­tuo­ja­ma su bend­ruo­me­ne ir tik at­vi­rai iš­dis­ku­ta­vus bus pri­ima­mi spren­di­mai. Per­mai­nos rei­ka­lin­gos sie­kiant di­din­ti veik­los efek­ty­vu­mą, in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų pa­nau­do­ji­mą, ug­dy­ti dar­buo­to­jų ge­bė­ji­mus ir di­din­ti mo­ty­va­ci­ją.

To­dėl re­zer­vų steng­siuos ieš­ko­ti to­bu­li­nant or­ga­ni­za­ci­jos vi­di­nę struk­tū­rą, op­ti­mi­zuo­jant val­dy­mo funk­ci­jas, cen­tra­li­zuo­jant tam ti­kras sri­tis (fi­nan­sus, per­so­na­lo po­li­ti­ką, vie­šuo­sius pir­ki­mus, lo­gis­ti­ką). Dėl to ma­no įsa­ky­mu su­da­ry­ta po­ky­čių dar­bo gru­pė, ku­rios dar­bo re­zul­ta­tai dis­ku­si­jai bus pri­sta­ty­ti bend­ruo­me­nei.

Ša­lia to ma­tau ir ki­tas prob­le­mas, to­kias kaip dar­buo­to­jų ap­rū­pi­ni­mas uni­for­mo­mis, kri­mi­na­li­nės žval­gy­bos, rei­ka­lin­gų įran­kių, tech­no­lo­gi­jų ne­tu­rė­ji­mas ar jų ne­ati­ti­ki­mas po­rei­kiams. Taip pat tę­si­me pra­dė­tus dar­bus – stip­rin­si­me bend­rys­tę, steng­si­mės efek­ty­viau bend­rau­ti su ki­to­mis ins­ti­tu­ci­jo­mis, bend­ra­dar­biau­ti su ar­ti­miau­siais kai­my­nais. Ma­nau, man ti­krai ne­gre­sia tap­ti di­de­liu ka­bi­ne­ti­niu vir­ši­nin­ku – siek­siu bū­ti leng­vai pa­sie­kia­mu, be­tar­piš­kai bend­rau­jan­čiu va­do­vu.

- Su­si­da­riu­si nuo­mo­nė, jog pa­sie­nie­čių pro­fe­si­ja nė­ra po­pu­lia­ri, par­ei­gū­nai ver­čiau ren­ka­si ki­tas tar­ny­bas. Kaip ma­no­te, ko­dėl taip vyks­ta? Kaip kel­si­te pa­si­ti­kė­ji­mą tar­ny­ba ir pres­ti­žą?

- VSAT ir po­li­ci­ja, ma­nau, yra pa­na­šio­je si­tua­ci­jo­je, ku­ri dar ne­ten­ki­na ir mū­sų, ir vi­suo­me­nės. Kad ir kaip bū­tų, vis­kas ei­na ge­ryn – vis dau­giau mo­ty­vuo­tų vai­ki­nų ir mer­gi­nų no­ri pa­pil­dy­ti mū­sų ins­ti­tu­ci­jų gre­tas. Ma­no po­žiū­riu, la­bai svar­bus fak­to­rius – ins­ti­tu­ci­jos at­vi­ru­mas, ne­bi­jo­ji­mas į iš­orę iš­kel­ti esa­mas ydas ir prob­le­mas. Steng­si­mės for­muo­ti tei­gia­mą or­ga­ni­za­ci­jos įvaiz­dį, in­for­muo­ti apie sa­vo dar­bus, kel­si­me or­ga­ni­za­ci­jos vi­di­nę kul­tū­rą, for­muo­si­me ver­ty­bes, tra­di­ci­jas ir jas puo­se­lė­si­me. Tai pa­pras­ti, bet svar­būs mo­ty­va­to­riai, vi­lio­jan­tys žmo­nes pa­si­rink­ti pa­sie­nie­čio pro­fe­si­ją.

- Ko­kią tar­ny­bą jūs įsi­vaiz­duo­ja­te po 4-5 me­tų? Ko­kių po­ky­čių ga­li­me ti­kė­tis?

- 4–5 me­tai šia­me spar­čiai be­si­kei­čian­čia­me pa­sau­ly­je – la­bai il­gas lai­ko tar­pas. Pa­ban­dy­čiau am­bi­cin­gai įsi­vaiz­duo­ti tar­ny­bą, sa­ky­kim, po 2-3 me­tų. Tai aukš­tą gy­ven­to­jų pa­si­ti­kė­ji­mą ir au­to­ri­te­tą tu­rin­ti, rea­guo­jan­ti į po­ky­čius ir be­si­kei­čian­ti, mo­der­ni, sėk­min­go vers­lo įmo­nės pri­nci­pais vei­kian­ti or­ga­ni­za­ci­ja. Pa­sta­ro­ji daug in­ves­tuo­ja į sa­vo dar­buo­to­jus, or­ga­ni­za­ci­jos kul­tū­rą ir ver­ty­bes bei dar efek­ty­viau ku­ria sa­vo veik­los pro­duk­tą – vals­ty­bės ir jos gy­ven­to­jų sau­gu­mą. Es­mi­nis po­ky­tis, ku­rį no­rė­čiau įgy­ven­din­ti: aiš­kus su­pra­ti­mas, kad kiek­vie­nas, ne­pai­sant uži­ma­mų par­ei­gų, esa­me or­ga­ni­za­ci­jos sėk­mės is­to­ri­jos kū­rė­jai, to­dėl šios funk­ci­jos ne­de­le­guo­ki­me sa­vo vir­ši­nin­kams, o da­ry­ki­me tai pa­tys!