R. Ozolą prisiminti nori ne visi
Šian­dien Lie­tu­vos moks­lų aka­de­mi­jo­je vy­ko kon­fe­ren­ci­ja prieš mė­ne­sį mi­ru­siam Ne­prik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­rui, po­li­ti­kui, Są­jū­džio pir­mei­viui, fi­lo­so­fui Ro­mual­dui Ozo­lui at­min­ti. LRT ren­gi­nį įam­žin­ti at­si­sa­kė.

„Jis gy­ves­nis už va­di­na­muo­sius gy­vus. Apie jį tu­ri­me kal­bė­ti nuo­la­tos ir daug. Jis yra pra­lai­min­čios mū­šius, kar­tais puo­lan­čios į ne­vil­tį, pa­var­gu­sios, bet ga­liau­siai pa­si­ruo­šu­sios at­si­ties­ti ir lai­mė­ti ka­rą Lie­tu­vos sim­bo­lis“, – tei­gė fi­lo­so­fas, Są­jū­džio ini­cia­ty­vi­nės gru­pės na­rys prof. Vy­tau­tas Radž­vi­las. Jis at­krei­pė dė­me­sį, jog Lie­tu­vos na­cio­na­li­nis trans­liuo­to­jas (LRT) at­si­sa­kė fil­muo­ti ren­gi­nį. Fi­lo­so­fo nuo­mo­ne, tai ro­do ne pa­gar­bos R. Ozo­lui trū­ku­mą ar su­pra­tin­gu­mo sto­ką, o kon­kre­tų po­li­ti­nį spren­di­mą.

Anot V. Radž­vi­lo, il­gai gy­ve­no­me iliu­zi­jo­je, kad są­jū­di­nin­kai bu­vo vien­min­čiai. Ne­prik­lau­so­my­bė bu­vo svar­bi ir vie­ni­jan­ti idė­ja, ta­čiau, kaip pa­ste­bi jis, ne­prik­lau­so­ma yra ir Šiau­rės Ko­rė­ja. Vie­niems te­rū­pė­jo at­si­kra­ty­ti Mask­vos prie­spau­dos, ta­čiau ne­rū­pė­jo tau­ta ar vals­ty­bės at­ei­tis: „Bu­vo žmo­nių, ku­rie Lie­tu­vą įsi­vaiz­da­vo kaip sa­vo dva­re­lį. Lie­tu­va – te­ri­to­ri­ja, ku­rią tu ad­mi­nis­truo­ji ir esi pa­si­ruo­šęs pa­pras­čiau­siai par­duo­ti, tuo tar­pu ki­tiems, to­kiems kaip R. Ozo­las rū­pė­jo įtvir­tin­ti vals­ty­bę, ta­čiau šian­dien jie įvar­di­ja­mi kaip „nep­ri­ta­pę“. V. Radž­vi­lo tei­gi­mu, R. Ozo­las su­pra­to, kad ki­taip ir ne­ga­lė­jo bū­ti, nes trū­ko pa­jė­gų kur­ti vals­ty­bę. „Są­jū­dis at­ėjo pa­vė­luo­tai. Tau­tos jau ne­bu­vo, tik trys mi­li­jo­nai lie­tu­viš­kai kal­bė­ju­sių žmo­nių“, – kal­ba jis.

Tre­jus me­tus „At­gi­mi­mo“ re­dak­ci­jo­je kar­tu su ve­lio­niu dir­bęs Li­nas Vir­gi­li­jus Me­de­lis ap­gai­les­ta­vo, kad spren­di­mą ne­fil­muo­ti ren­gi­nio pri­ėmu­sios LRT ge­ne­ra­li­nis di­rek­to­rius Aud­rius Siau­ru­se­vi­čius – „At­gi­mi­mo“ auk­lė­ti­nis. Jo tei­gi­mu, tai pri­si­tai­ky­mo pa­vyz­dys.

Siū­lo per­leis­ti dienoraščius

„Da­bar pa­ly­gin­čiau jį su iš­min­čiu­mi, ro­dan­čiu į kal­no vir­šū­nę“, – api­bū­di­no jis R. Ozo­lą. Nors pa­sta­ra­sis ne­užė­mė for­ma­lių par­ei­gų „At­gi­mi­mo“ bend­ro­vė­je, jis bu­vo, kaip tei­gė L. V. Me­de­lis, ne­for­ma­lus ly­de­ris, įkvė­pė­jas, pa­ta­rė­jas, glo­bė­jas, tarp mi­tin­gų ir po­sė­džių ras­da­vęs lai­ko per­žiū­rė­ti lai­kraš­čio ma­ke­tus, su­re­da­guo­ti vie­ną ki­tą straips­nį, su­gal­vo­ti te­mą. Iš pir­mo­jo ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos pe­rio­di­nio lai­kraš­čio vyr. re­dak­to­riaus par­ei­gų R. Ozo­las pa­si­trau­kė tik ta­pęs pir­mo­sios vy­riau­sy­bės vi­cep­rem­je­ru.

L. V. Me­de­lis kon­fe­ren­ci­jos me­tu ska­ti­no ne­pa­mirš­ti R. Ozo­lo ar­chy­vų, su­tvar­ky­ti ja­me esan­tį di­džiu­lį in­for­ma­ci­jos kie­kį. Taip pat pub­li­cis­tas re­ko­men­da­vo pa­si­rū­pin­ti pa­kar­to­ti­niu R. Ozo­lo die­no­raš­čių lei­di­mu (2010 me­tais kny­gą „Auš­ros rau­do­niai“ iš­lei­do Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la). Pa­sak jo, teks­tus bū­ti­na pa­pil­dy­ti iš­na­šo­mis ir nuo­ro­do­mis, „kol dar įma­no­ma at­pa­žin­ti įvy­kius ir žmo­nės. Grei­tai jau­ni žmo­nės ne­be­ži­nos net, ką reiš­kia CK“.

Gar­bin­gas nacionalistas

Prof. Al­vy­das Jo­ku­bai­tis tei­gė, kad R. Ozo­las bu­vo vie­nas iš ne­dau­ge­lio Są­jū­džio vei­kė­jų, ku­rie li­ko iš­ti­ki­mi kla­si­ki­nei tau­ti­nės vals­ty­bės idė­jai. „Šiuo po­žiū­riu tra­giš­ka as­me­ny­bė“, – api­bū­di­no fi­lo­so­fas, pa­brėž­da­mas, kad ve­lio­nis ne­ma­nė įgy­ven­di­nęs sa­vo idea­lą. Pa­sta­rą­jį A. Jo­ku­bai­tis įvar­di­jo kaip XIX a. lie­tu­vių tau­ti­nio są­jū­džio idea­lą. Pa­sku­ti­niais R. Ozo­lo gy­ve­ni­mo me­tais bu­vo lai­ko­mas at­ža­ga­rei­viu ir ne be pa­grin­do, sa­kė fi­lo­so­fas, mat jis siū­lė ne žvelg­ti į at­ei­tį, o rem­tis pra­ei­ties idė­ja. Są­jū­džio ar­chi­tek­tas, pro­fe­so­riaus tei­gi­mu, nie­kuo­met ne­su­si­tai­kė su 2004 me­tų ge­gu­žės 1-osios „fo­ku­su“: ša­lies su­ve­re­ni­te­tas ne­ga­li bū­ti da­lo­mas, ta­čiau įsto­jus į Eu­ro­pos Są­jun­gą bu­vo pa­da­lin­tas.

„Ro­mual­dui tin­ka pa­sa­ky­mas, kad vi­sos re­vo­liu­ci­jos su­val­go sa­vo vai­kus“, – kal­bė­jo A. Jo­ku­bai­tis, ku­riam at­ro­do, kad R. Ozo­lo svars­ty­mai apie tau­tą ver­ti dė­me­sio. Na­cio­na­liz­mas pa­dė­jo įtvir­tin­ti de­mo­kra­ti­ją, ta­čiau šian­dien yra at­me­ta­mas. Pro­fe­so­riaus tei­gi­mu, tau­tos pa­trio­tai ne­iš­ven­gia­mai su­si­lie­čia su na­cio­na­liz­mu. „Tarp na­cio­na­lis­tų bu­vo daug gar­bin­gų žmo­nių, Ro­mas bu­vo vie­nas iš jų“, – tei­gė jis, pa­žy­mė­da­mas, kad nors po­li­ti­nę per­ga­lę na­cio­na­lis­tai iš­ko­vo­jo, ne­su­ge­bė­jo su­si­do­ro­ti su kul­tū­ri­niais iš­šū­kiais. Pa­sak A. Jo­ku­bai­čio, R. Ozo­las tai pa­ste­bė­jo vie­nas pir­mų­jų.

Be mi­nė­tų as­me­nų kon­fe­ren­ci­jos me­tu pra­ne­ši­mus skai­tė ve­lio­nio bend­ra­žy­giai, bi­čiu­liai, ko­le­gos: prof. Bro­nis­lo­vas Gen­ze­lis, Va­cys Bag­do­na­vi­čius, Ro­mas Gu­dai­tis, Al­vy­das Me­da­lins­kas, Zig­mas Vaiš­vi­la, prof. Leo­nas Aš­man­tas, prof. Arū­nas Gu­mu­liaus­kas. Ren­gi­nį or­ga­ni­za­vo Lie­tu­vos moks­lų aka­de­mi­ja ir Ro­mual­do Ozo­lo par­amos fon­das „Už tei­sin­gu­mą Lie­tu­vo­je“.

An­ta­kal­nio ka­pi­nė­se pa­lai­do­tas R. Ozo­las mi­rė ba­lan­džio 6-ąją po su­nkios li­gos, ei­da­mas 77-uo­sius me­tus.