R. Karbauskis: klausiau S. Skvernelio, kodėl neįrašė to, ką aptarėme
Lie­tu­vos vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­gos (LVŽS) ly­de­ris Ra­mū­nas Kar­baus­kis ne­igia, kad Sau­liaus Skver­ne­lio vy­riau­sy­bė šiek tiek at­si­trau­kia nuo rin­ki­mi­nių pa­ža­dų. „Ne­tie­sa, kad mes at­si­trau­kia­me. Spren­di­mo at­si­trauk­ti nė­ra, o tai, kad ne­įra­šy­ta į vy­riau­sy­bės veiks­mų pla­ną, ne­reiš­kia, kad tų klau­si­mų ne­bus“, – por­ta­lui LRT.lt sa­ko R. Kar­baus­kis.

Kar­tu jis pri­pa­žįs­ta tei­ra­vę­sis prem­je­ro, ko­dėl kai ku­rie su­tar­ti da­ly­kai ne­įra­šy­ti į vy­riau­sy­bės prog­ra­mos įgy­ven­di­ni­mo prie­mo­nių pla­ną. LVŽS pir­mi­nin­ko tei­gi­mu, S. Skver­ne­lis ši­tai pa­aiš­ki­nęs, o to­kių į at­ei­tį nu­kel­tų da­ly­kų, kaip al­ko­ho­lio kon­tro­lės griež­ti­ni­mas, pe­rei­nant prie spe­cia­li­zuo­tų par­duo­tu­vių, vy­riau­sy­bė esą tech­niš­kai ne­spė­tų įgy­ven­din­ti šie­met. „Tad su gra­žia šyp­se­na vei­de jis (S. Skver­ne­lis – LRT.lt) pa­sa­kė, kad šiais me­tais ne­bus“, – vaiz­din­gai ap­ra­šė R. Kar­baus­kis.

– Ką iš­skir­tu­mė­te kaip pa­grin­di­nius Sei­mo pa­va­sa­rio se­si­jos dar­bus? Kaip jie at­spin­dės šio­mis die­no­mis ak­ty­viai links­niuo­ja­mą vy­riau­sy­bės prog­ra­mos įgy­ven­di­ni­mo prie­mo­nių pla­ną?

– Tai ir švie­ti­mo re­for­mos klau­si­mai, vai­ko tei­sės, al­ko­ho­lio kon­tro­lė, vals­ty­bės val­dy­mo sis­te­mos re­for­ma, Vy­riau­sio­sios rin­ki­mų ko­mi­si­jos su­da­ry­mas, ki­ti klau­si­mai. Daug dar­bų ir įsta­ty­mų, pa­teik­tų pre­zi­den­tū­ros, vy­riau­sy­bės, Sei­mo na­rių.

Kaip tik da­bar pra­si­de­da ti­kras dar­bas: šis Sei­mas pra­dės pri­imi­nė­ti sa­vo – ir šios vy­riau­sy­bės – reng­tus įsta­ty­mus. Ne­be­tu­rė­si­me ru­dens se­si­jos si­tua­ci­jos, kai tie­siog ban­dė­me tai­sy­ti ar pri­imi­nė­ti pra­ėju­sios ka­den­ci­jos Sei­mo reng­tus įsta­ty­mus.

– Kri­ti­kai sa­ko, kad jūs at­si­trau­kia­te nuo kai ku­rių sa­vo gar­sių pa­ža­dų, kaip an­tai la­bai griež­ta al­ko­ho­lio kon­tro­lė, mi­nis­te­ri­jų per­kė­li­mas į Kau­ną ir kt.

– Ne­tie­sa, kad mes at­si­trau­kia­me. Spren­di­mo at­si­trauk­ti nė­ra, o tai, kad ne­įra­šy­ta į vy­riau­sy­bės veiks­mų pla­ną, ne­reiš­kia, kad tų klau­si­mų ne­bus. Veiks­mų pla­ne dau­ge­lis da­ly­kų ne­įra­šy­ti – rei­kia žiū­rė­ti į vy­riau­sy­bės prog­ra­mą ir mū­sų rin­ki­mų prog­ra­mą. Gal­būt kas nors no­rė­tų, kad mes to ne­pa­da­ry­tu­me.

Kal­bė­jau­si apie tai su prem­je­ru – ko­dėl ne­įra­šy­ta tai, ką mes esa­me ap­ta­rę? Bu­vo pa­sa­ky­ta (ir tai tie­sa), kad vals­ty­bės val­dy­mo struk­tū­ros re­for­ma – la­bai pla­tus da­ly­kas, ku­rio ne­įma­no­ma su­ra­šy­ti to­kia­me do­ku­men­te. Tai tu­rė­tų bū­ti at­ski­ras di­de­lis do­ku­men­tas. Bu­vo šne­ka­ma ir apie vie­nos mi­nis­te­ri­jos ga­li­mą nai­ki­ni­mą, mi­nis­te­ri­jų per­kė­li­mą į vie­ną pa­sta­tą. Prem­je­ras tą sa­kė, tik ne­ži­nau, ar jį no­rė­ta gir­dė­ti.

O dėl al­ko­ho­lio kon­tro­lės – ne­ži­nau, kas kur at­si­trau­kė. Gal­būt kas nors la­bai no­rė­tų, kad at­si­trauk­tų. Bet aš ne­gir­dė­jau ke­ti­ni­mų at­si­trauk­ti, Sei­me jų nė­ra.

– Spe­cia­li­zuo­tos par­duo­tu­vės tar­si ati­dė­tos ne­ri­bo­tam laikui…

– Na, ži­no­te, jei pa­sa­ky­mas, kad šiais me­tais ne­bus spe­cia­li­zuo­tų par­duo­tu­vių, yra ati­dė­ji­mas ne­ri­bo­tam lai­kui, tai čia tik toks trak­ta­vi­mas. Prem­je­ras pa­sa­kė, kad spe­cia­li­zuo­tų par­duo­tu­vių ne­bus šiais me­tais. Ar tai reiš­kia, kad [a­ti­dė­jo] ne­ri­bo­tam lai­kui?

Tech­niš­kai ne­įma­no­ma pa­da­ry­ti taip, kad šis spren­di­mas įsi­ga­lio­tų tais pa­čiais me­tais, kai pri­ima­mas. Tad su gra­žia šyp­se­na vei­de jis pa­sa­kė, kad šiais me­tais ne­bus. Aš ti­kiuo­si, kad spren­di­mas bus, bet tai ne­reikš, kad šiais me­tais bus pa­da­ry­ta: rei­ka­lin­gas pe­rei­na­ma­sis lai­ko­tar­pis, kon­kur­sai, in­ves­ti­ci­jos, di­de­li po­ky­čiai.

– Ką da­ry­si­te su kai­mo par­duo­tu­vė­mis, pre­kiau­jan­čio­mis al­ko­ho­liu? Nai­kin­si­te ar pa­lik­si­te?

– Ką reiš­kia – nai­kin­sim? To­kių pa­vyz­džių Lie­tu­vo­je nė­ra daug, bet ten, kur al­ko­ho­lio ma­žiau var­to­ja­ma, par­duo­tu­vė­se di­dė­ja apy­var­ta. Kiek­vie­nas svei­ko pro­to žmo­gus su­pran­ta – jei jis ma­žiau var­to­ja al­ko­ho­lio, va­di­na­si, tu­ri dau­giau pa­ja­mų. Jis ga­li dau­giau lai­ko skir­ti dar­bui (ne­bū­ti­nai vi­sais at­ve­jais). Var­to­ji­mo krep­še­lis yra toks, koks yra, ir jei net ne vi­sais at­ve­jais to ma­žiau al­ko­ho­lio var­to­jan­čio žmo­gaus pa­ja­mos iš­au­ga, vis tiek jis tą krep­še­lį nau­do­ja var­to­ji­mui, vis tiek per­ka.

Ma­no tu­ri­mais duo­me­ni­mis, ten, kur al­ko­ho­lio var­to­ji­mas smar­kiai ma­žė­jo, kur jo par­da­vi­mai smar­kiai kri­to, au­go sal­dai­nių ir ki­tų da­ly­kų par­da­vi­mai. Va­di­na­si, tas žmo­gus, ku­ris anks­čiau dau­giau iš­ger­da­vo alaus ar deg­ti­nės, sa­vo var­to­ji­mą nu­krei­pia į da­ly­kus, su­si­ju­sius su vai­kais ar anū­kais. Ten, kur įvy­ko to­kie ra­di­ka­lūs al­ko­ho­lio var­to­ji­mo po­ky­čiai (man ži­no­mais at­ve­jais), apy­var­ta au­go.

– Ar žmo­nės ne­puo­la ieš­ko­ti na­mi­nu­kės, kai al­ko­ho­lio ne­lie­ka par­duo­tu­vė­je?

– Ten, kur ži­nau, ne­ieš­ko. Kai­mo vie­to­vė­se ne­įma­no­ma ne­ži­no­ti, kas par­duo­da na­mi­nu­kę. Kiek­vie­nas žmo­gus, net vai­kas ga­li pa­sa­ky­ti, kur par­duo­da­ma ne­le­ga­li deg­ti­nė. Rei­kia la­bai di­de­lių pa­stan­gų, kad ne­su­ži­no­tų po­li­ci­ja. Ar­ba po­li­ci­jos ne­no­ro at­lik­ti sa­vo par­ei­gą. Šne­kė­ti apie kai­mo vie­to­ves, apie ku­rias jūs klau­sia­te, ir ne­le­ga­lią al­ko­ho­lio pre­ky­bą jo­se ga­li­ma tik to­se vie­to­se, kur vi­sa bend­ruo­me­nė, įskai­tant po­li­ci­ją ir se­niū­ni­ją, yra vi­siš­kai apa­ku­si. Nes ten ne­įma­no­ma taip pa­sis­lėp­ti, kad nie­kas ne­ma­ty­tų ir ne­gir­dė­tų.

Kad po­li­ci­nin­kai ge­rai at­lik­tų sa­vo par­ei­gas ir jiems net ne­kil­tų ki­to­kių min­čių, ga­li­me im­ti pa­vyz­dį iš es­tų. Ten po­li­ci­nin­ko vi­du­ti­nis at­ly­gi­ni­mas, at­ro­do, yra 1 tūkst. eu­rų. Jie ei­na ta kryp­ti­mi, kad no­ras šne­kė­ti apie ky­šius ir ne­no­ras po­li­ci­jai at­lik­ti sa­vo par­ei­gas nė ne­kil­tų, nes po­li­ci­nin­kai bran­gin­tų sa­vo dar­bą. Ir ta­da ne­le­ga­li pre­ky­ba al­ko­ho­liu jau bū­tų or­ga­ni­zuo­ta nu­si­kals­ta­ma vei­ka, o ne Ma­ry­tės ir Onu­tės na­mi­nu­kė.

– Tai vis dėl­to tvir­tai lai­ky­si­tės sa­vo nuo­sta­tos draus­ti pre­ky­bą al­ko­ho­liu kai­mo par­duo­tu­vė­se?

– Kai­mo par­duo­tu­vės nie­kaip ne­ati­tiks spe­cia­li­zuo­toms par­duo­tu­vėms ke­lia­mų rei­ka­la­vi­mų. Bet šne­kė­ji­mas apie tai, kad tos par­duo­tu­vės ne­iš­si­lai­kys, ne­par­duo­da­mos al­ko­ho­lio, yra laz­da su dviem ga­lais. Žmo­nės, ku­rie taip šne­ka, pui­kiai su­vo­kia, kad da­lis jų klien­tų po ke­lių mė­ne­sių ar ke­le­rių me­tų tie­siog pra­gers sa­vo ke­pe­nis ir nu­mirs. Ne­ga­li­me ne­sup­ras­ti, kad vi­suo­me­nė tu­ri keis­tis. Da­bar jau užau­go vai­kų, ne­ma­čiu­si blai­vių tė­vų, kar­ta. Kai ku­rie jų ne­tu­ri net tiek in­te­lek­to, kad ga­lė­tų emig­ruo­ti: ne­mo­ka kal­bų, ne­su­ge­ba dirb­ti. Tai – la­bai žiau­ri si­tua­ci­ja.

Rei­kia su­vok­ti, kad, jei kai­mas nu­stos ger­ti… Na, „nus­tos“ – ne tas žo­dis: sa­ky­ki­me, jei ma­žiau gers. Jei ma­žiau gers ir pra­dės dau­giau dirb­ti, vi­siems bus tik ge­riau. Tie pa­vyz­džiai, ku­riuos ži­nau, įro­do, kad nau­da kai­mo par­duo­tu­vėms yra daug di­des­nė, kai al­ko­ho­lio da­lis var­to­ji­mo krep­še­ly­je ma­žė­ja.

– Žmo­nės bal­sa­vo už LVŽS, ti­kė­da­mie­si di­des­nės par­amos re­gio­nams. Kaip par­ama re­gio­nams bus ma­ty­ti jū­sų ar­ti­miau­siuo­se po­li­ti­niuo­se spren­di­muo­se?

– Ne­no­riu da­bar gi­lin­tis į vy­riau­sy­bės veiks­mų pla­ną. Jis nė­ra baig­ti­nis ir ja­me daug da­ly­kų, ku­rių tie­sio­giai ne­si­ma­tys. Kal­bant apie mo­kes­čius, re­gio­nai tu­rė­tų tu­rė­ti nau­dą iš to, kad pri­trau­kia dar­bo vie­tų, vers­lą. Po And­riaus Ku­bi­liaus re­for­mų vi­są sa­vi­val­dy­bių su­rink­tą per­vir­šį pa­siim­da­vo į biu­dže­tą. Tai pa­nai­ki­no sa­vi­val­dy­bių fi­nan­si­nę mo­ty­va­ci­ją pri­trauk­ti nau­jų dar­bo vie­tų, vers­lą. Da­bar vi­sa tai no­ri­ma at­kur­ti. Tai – vie­nas spren­di­mas.

An­tras spren­di­mas – su­si­jęs su svei­ka­tos ap­sau­ga, švie­ti­mu, kul­tū­ra. No­ri­me keis­ti mo­kyk­lų fi­nan­sa­vi­mo sis­te­mą tam, kad at­si­ras­tų dau­giau lanks­tu­mo ir bū­tų ga­li­ma iš­sau­go­ti kai­me iš­li­ku­sias ma­žes­nes mo­kyk­las.

– Iš­sau­go­ti, net kai tuo­se kai­muo­se be­veik ne­lie­ka žmo­nių? Kaip ir pa­štą?

– Ne­sa­kau, kad rei­kia iš­sau­go­ti mo­kyk­lą, kai ne­bė­ra mo­ki­nių. Bet šian­dien už­da­ro­mos mo­kyk­los, ku­rio­se yra, pa­vyz­džiui, 100 vai­kų. Ga­liu pa­mi­nė­ti ne vie­ną to­kį fak­tą. Kai ku­rio­se sa­vi­val­dy­bė­se ban­do­ma iš­sau­go­ti mo­kyk­las su tris­de­šim­čia vai­kų. Ban­do­ma da­ry­ti vis­ką, kad vai­kas to­je bend­ruo­me­nė­je lik­tų kuo il­giau – ša­lia sa­vo šei­mos.

Skan­di­na­vų pri­nci­pas – kad ne mo­ki­nys ei­tų „pas mo­kyk­lą“, o mo­kyk­la ei­tų pas mo­ki­nį. Ži­no­ma, kol vals­ty­bė ga­li sau tai leis­ti, o mes juk ne­sa­me tur­tin­ga vals­ty­bė, ku­ri ga­li elg­tis taip, kaip suo­miai (ski­ria­si ir gims­ta­mu­mo skai­čiai). Bet šiuo at­ve­ju yra inf­ras­truk­tū­ra, į ją in­ves­tuo­ta.

Po de­mog­ra­fi­nės duo­bės juk bū­na pa­ki­li­mas. Ta­ry­bos žiū­rė­da­vo mo­ki­nių krep­še­lių skai­čių ir tu­rė­da­vo deng­ti skir­tu­mą iš biu­dže­to. Iš biu­dže­to pa­im­ti tie­siog nė­ra va­rian­tų, kaip ir už­dirb­ti pa­pil­do­mų lė­šų. Ir jie pri­ima spren­di­mus, ne­ban­dy­da­mi gal­vo­ti apie tai, kas bus po tre­jų ar ket­ve­rių me­tų. Šian­dien, jei yra 30 tūkst. eu­rų duo­bė, mo­kyk­la už­da­ro­ma, nes nė­ra iš kur pa­im­ti pi­ni­gų. Taip mes nai­ki­na­me kai­mus – pa­lie­ka­me be mo­kyk­los, pa­što, kul­tū­ros na­mų, am­bu­la­to­ri­jos. Kas ta­me kai­me ga­li gy­ven­ti?

– Bet juk pa­grin­di­nė prie­žas­tis – de­mog­ra­fi­nė: žmo­nės tie­siog iš­va­žiuo­ja ir iš­mirš­ta.

– Su­pran­tu, bet šne­ka­me apie tai, kad tu­ri­me pri­im­ti spren­di­mus, ku­rie pa­di­din­tų gims­ta­mu­mą. Apie tai kal­ba­me nuo­lat. Ko­kie tu­rė­tų bū­ti kar­di­na­lūs spren­di­mai, kad šei­mos tu­rė­tų dau­giau vai­kų ir ga­lė­tu­me jas par­em­ti? Bet jei ir vyk­dy­tu­me tai, kaip to pa­siek­ti, jei nė­ra inf­ras­truk­tū­ros? Jei nė­ra mo­ty­va­ci­jos žmo­gui gy­ven­ti kai­mo vie­to­vė­je, nes nė­ra jį ap­tar­nau­jan­čios inf­ras­truk­tū­ros?

Pa­grin­di­nis tiks­las – kre­di­tuo­ti re­gio­nuo­se būs­tą įsi­gy­jan­čius jau­nus žmo­nes. Šian­dien, ver­ti­nant pa­ja­mas ir iš­lai­das Vil­niu­je ir Jur­bar­ke, ma­ty­ti di­de­lis skir­tu­mas. Bet, pa­kei­tus pa­ja­mų pa­lai­ky­mo ir in­ves­ti­ci­jų pri­trau­ki­mo sis­te­mą, re­gio­nai ga­li tap­ti pa­trauk­lūs. Jei ne­su­ge­bė­si­me to įgy­ven­din­ti, tu­rė­si­me tuš­čius re­gio­nus. Ir Rai­mon­do Kuo­džio žo­džiai apie du mies­tus ir pen­sio­na­tą taps kū­nu. Esa­me la­bai ne­to­li to. Dar tu­ri­me sa­vi­val­dy­bių, ku­rio­se be­veik vi­sa inf­ras­truk­tū­ra yra iš­sau­go­ta. Bet ne­bė­ra žmo­nių tiek, kiek bu­vo.

– Bė­ga pir­miau­sia ne dėl nyks­tan­čios kai­mų inf­ras­truk­tū­ros, o to­dėl, kad ne­pa­ten­kin­ti gy­ve­ni­mu re­gio­nuo­se, už­dar­biu, ga­li­my­bė­mis.

– Taip, dėl to ne­si­gin­čy­siu. Bet tu­rė­jau ome­ny­je, kad ten, kur ne­bė­ra inf­ras­truk­tū­ros, tie­siog ne­beį­ma­no­ma gy­ven­ti. Ge­rai, jei tai ku­ror­ti­nė zo­na, kur ge­ra pra­leis­ti sa­vait­ga­lį dėl gra­žios gam­tos. Bet kal­ba­me apie dau­gu­mą re­gio­nų ir dar­bo vie­tas juo­se – tas vie­tas, kur anks­čiau gy­ven­da­vo, tar­ki­me, 2 tūkst. žmo­nių ir kur ne­lie­ka ab­so­liu­čiai jo­kios inf­ras­truk­tū­ros. Tos bend­ruo­me­nės ne­be­ga­li pa­si­pil­dy­ti.

– Ko­kia pra­smė iš­lai­ky­ti inf­ras­truk­tū­rą, in­ves­tuo­ti, jei vis tiek nė­ra dar­bo vie­tų ir pa­do­rių al­gų?

– Tai su­si­ję da­ly­kai. Jei ne­sau­go­me inf­ras­truk­tū­ros, tai vi­sos mū­sų pa­stan­gos rem­ti so­cia­liai ar per mo­kes­čių sis­te­mą, dar­bo vie­tas re­gio­nuo­se pa­pras­čiau­siai ne­be­vei­kia. Kai vers­las ple­čia­si, jis no­ri ras­ti dar­bo jė­gos, ir jei ku­rio­je nors gy­ven­vie­tė­je, mies­te­ly­je jos ne­beį­ma­no­ma pri­sik­vies­ti, tai ne­lie­ka mo­ty­va­ci­jos ten in­ves­tuo­ti. O juk vers­las šian­dien yra la­bai jud­rus. Jam net ne­bė­ra di­de­lio skir­tu­mo, ku­rią ša­lį rink­tis, jau ne­kal­bant apie sa­vi­val­dy­bės pa­si­rin­ki­mą.

Tu­ri­me su­kur­ti pa­lan­kią ap­lin­ką (per mo­kes­čius ir kt.), o at­ras pjū­vis – mo­ty­va­ci­ja in­ves­tuo­ti Ku­piš­kio ar Ša­kių ra­jo­ne, nes ten pa­kan­ka kva­li­fi­kuo­tos dar­bo jė­gos ir yra inf­ras­truk­tū­ra, ku­ri tuos žmo­nes par­en­gia ir taip pat mo­ty­vuo­ja. Joks žmo­gus nie­ka­da ne­in­ves­tuos į mies­te­lį, ku­ria­me ne­bė­ra mo­kyk­los, bib­lio­te­kos, kul­tū­ros na­mų. To­kio po­žiū­rio sa­vi­val­dy­bė­se la­bai trūks­ta.

Yra pa­vyz­džių, kai žmo­nės, at­vy­kę iš mies­tų, įsi­ku­ria tvar­kin­ga­me kai­me. Ir pi­giau, ir šei­mai ge­riau. O kai­mui net vie­na šei­ma ga­li su­teik­ti la­bai daug ener­gi­jos ir gy­vy­bės. Jei ta pa­ti šei­ma at­si­kraus­ty­tų į Vil­nių, Vil­nius to ne­pa­jus­tų ir net ne­pas­te­bė­tų. Ne­pa­jus­tų nė šim­to ak­ty­vių šei­mų, o re­gio­ni­nė­je sa­vi­val­dy­bė­je tai bū­tų la­bai jun­ta­ma.

Ži­no­ma, ga­li­ma ty­čio­tis iš Nai­sių, bet štai Nai­siuo­se na­mai kai­nuo­ja bran­giau nei Šiau­lių mies­te. Nes vi­si no­ri gy­ven­ti Nai­siuo­se, o ne Šiau­lių mies­te. Ko­dėl taip yra? Nes žmo­nės gy­ve­na ki­taip nei ki­tur: čia sau­gi ap­lin­ka, šva­ru, gra­žu. Ir tai juk daug kas Lie­tu­vo­je ga­li su­si­kur­ti.

Prieš 47 me­tus, kai gi­miau, ma­no gim­ta­sis kai­mas Nai­siai bu­vo vi­siš­kas už­kam­pis, 15 km nu­to­lęs nuo Šiau­lių. Ten bu­vo ga­li­ma žmo­gų iš­trem­ti. Bet vis­kas iš es­mės pa­si­kei­tė, šian­dien 15 km – juo­kin­gas at­stu­mas. Iki dar­bo mies­te – tik 20 min. O anais lai­kais bū­tų pri­rei­kę ko­kių tri­jų va­lan­dų lauk­ti au­to­bu­so ar gau­dy­ti au­to­mo­bi­lį.

Kal­ba­me apie tai, ko nė­ra vy­riau­sy­bės veik­los pla­ne ir žiū­ri­me, ieš­ko­me ga­li­my­bių. Juk tiek daug kai­mų tu­ri pui­kias ne­be­gy­ve­na­mas so­dy­bas. Tai – tur­tas, ku­ris ga­lė­tų bū­ti pa­nau­do­tas kad ir kaip sa­vait­ga­li­niai na­mai Vil­niu­je, Kau­ne ar Klai­pė­do­je gy­ve­nan­tiems žmo­nėms. Jiems te­rei­kė­tų pa­va­žiuo­ti 50 ar 70 km.

Kai­muo­se dau­gė­ja na­mų, ku­riuo­se va­ka­rais ne­beuž­de­ga­ma švie­sa. Vy­res­nius žmo­nes vai­kai pa­sii­ma gy­ven­ti su sa­vi­mi. Kiek jau su­ny­ko so­dy­bų, o ne­tru­kus ir kai­muo­se tu­rė­si­me to­kias pikt­žaiz­des – griū­van­čias so­dy­bas vi­du­ry kai­mo. Aso­cia­lūs žmo­nės ten tuoj ims rink­tis ir ką nors švęs­ti, o ga­liau­siai dar ir pa­degs. Per ar­ti­miau­sią de­šimt­me­tį skai­čiuo­si­me de­šim­tis tūks­tan­čių to­kių so­dy­bų, ku­rio­se vai­kai ne­be­tu­ri mo­ty­va­ci­jos gy­ven­ti ar­ba iš­vy­kę gy­ven­ti į už­sie­nį.

Tu­ri­me ras­ti bū­dą ir kaip nors mo­ty­vuo­ti jau­nes­nes šei­mas, kad jos tu­rė­tų tas so­dy­bas sa­vait­ga­liams. Su­grą­žin­ti gy­vas­tį bent jau sa­vait­ga­liui. Žmo­gus su pa­ja­mo­mis, at­ei­sian­tis į vie­ti­nę par­duo­tu­vę, pri­žiū­rė­tų ir sa­vą ap­lin­ką.

– Rin­kė­jai bal­sa­vo už jū­sų par­ti­ją ir dėl so­cia­li­nio tei­sin­gu­mo po­rei­kio – kaip už kai­rią­ją po­li­ti­nę jė­gą. Kur bū­tų tie kai­rio­sios po­li­ti­kos ak­cen­tai? Šio­mis die­no­mis kal­ba­ma apie so­li­da­ru­mo mo­kes­tį. Kaip jūs įsi­vaiz­duo­ja­te, koks jis tu­rė­tų bū­ti, nuo ko­kių pa­ja­mų?

– Ne­ga­liu ko­men­tuo­ti, nes šis spren­di­mas nė­ra nei ap­tar­tas, nei kaip nors pa­tvir­tin­tas. Kai tai bus pa­da­ry­ta, bus ga­li­ma ko­men­tuo­ti. Da­bar tai tik idė­ja. Tu­ri­me su­ge­bė­ti taip su­tvar­ky­ti mo­kes­čių sis­te­mą, kad vi­si no­rė­tų mo­kė­ti mo­kes­čius ir, an­tra ver­tus, kad tie mo­kes­čiai ne­tap­tų kaž­kam per di­de­li. Esa­me Eu­ro­pos rin­ko­je, tu­ri­me kai­my­nus – lat­vius, len­kus, es­tus, ku­rie su mu­mis tie­sio­giai kon­ku­ruo­ja.

Šian­dien kal­ba­ma apie tai, kad mo­kes­čiai tu­ri ma­žė­ti. Pir­miau­sia, ži­no­ma, dar­bo ap­mo­kes­ti­ni­mas. Ne­no­riu la­bai tiks­liai ko­men­tuo­ti, nes pa­skui kiek­vie­nas ma­no žo­dis virs­ta la­bai rim­tu ver­ti­ni­mu, o šiuo at­ve­ju pa­lie­ku tai vy­riau­sy­bei. Tu­ri­me pro­fe­sio­na­lų vy­riau­sy­bę, ku­ri, ma­nau, su­ge­bės pa­teik­ti lai­ku tuos spren­di­mus. Mo­kes­ti­niai spren­di­mai – ypač jau­trūs, nes ga­li­ma bet ka­da per­lenk­ti laz­dą.

Kaip ir dėl al­ko­ho­lio ak­ci­zo. Ne­sa­me nai­vūs žmo­nės ir pui­kiai su­pran­ta­me, kad per­len­kę ga­li­me tu­rė­ti to­kią si­tua­ci­ją, kai vi­sas srau­tas nu­va­žiuos į Len­ki­ją ir Lat­vi­ją. Ki­ta ver­tus, mū­sų ak­ci­zai ge­ro­kai ma­žes­ni nei es­tų. Bet tarp mū­sų yra Lat­vi­ja, ir jei ji su­vie­no­din­tų ar pri­si­de­rin­tų, tai ga­lė­tu­me kar­tu iš­spręs­ti prob­le­mą. Bet dar yra Len­ki­ja. Ir yra ne­le­ga­li pre­ky­ba. Au­gant ak­ci­zams, kai­noms, ga­li aug­ti ir ne­le­ga­lios pre­ky­bos al­ko­ho­liu mas­tai.

– Kai ku­rie so­cial­de­mo­kra­tai ir pra­ėju­sią, ir anks­tes­nę ka­den­ci­ją, ir dar anks­čiau kal­bė­jo apie tai, kad rei­kė­tų įves­ti prog­re­si­nius mo­kes­čius. R. Kuo­dis sa­ko, kad to­kių ini­cia­ty­vų au­to­riai ne­la­bai su­vo­kia, ką kal­ba, nes mo­kes­čių prog­re­si­ja jau se­niai yra (su „Sod­ros“ įmo­ko­mis). Kam pri­ta­ria­te – R. Kuo­džiui ar pa­pil­do­mos mo­kes­čių prog­re­si­jos (per GPM) ša­li­nin­kams?

– So­cial­de­mo­kra­tai jau po­rą kar­tų tu­rė­jo ga­li­my­bę įves­ti prog­re­si­nius mo­kes­čius – to­kius, ko­kių no­rė­jo. Bet jie to ne­pa­da­rė. Apie tai mes daug kal­bė­jo­mės. Ne­su fi­nan­sų spe­cia­lis­tas. Ko ge­ro, la­biau ti­kė­čiau R. Kuo­džiu nei so­cial­de­mo­kra­tų par­eiš­ki­mais. Bet dėl dar di­des­nio prog­re­sy­vu­mo ga­li­my­bių ieš­ko­me spren­di­mų. Ge­riau­sia – pa­sik­liau­ti tais eks­per­tais, ku­rie įver­ti­na ga­li­mas pa­sek­mes, nei pir­ma pri­im­ti po­li­ti­nius spren­di­mus, o ta­da gal­vo­ti, kas čia bus.

Daž­nai kal­ba­ma ir apie mo­kes­čius ūki­nin­kams. Mū­sų dek­la­ra­ci­jos la­bai keis­tos – jo­se ne­ma­ty­ti PVM ir ki­tų mo­kes­čių, su­da­ran­čių di­džiu­les su­mas. Ūki­nin­ko dek­la­ra­ci­ja nie­ka­da ne­pa­ro­dys 5 proc., nors pa­ja­mų mo­kes­čio mes mo­ka­me 5 proc. Mū­sų ūkio ir as­mens dek­la­ra­ci­ja yra ta pa­ti. Jo­je nie­ka­da ne­ro­do­me, kiek su­mo­ka­me PVM ir ki­tų mo­kes­čių. Da­bar taip iš­ei­na, kad dek­la­ruo­ja­me tik pa­ja­mų mo­kes­tį, ki­tų tie­siog nė­ra kur ra­šy­ti. O tie­sio­gi­nė ES par­ama iš­vis ne­ap­mo­kes­ti­na­ma.

Ko­dėl toks ma­žas pa­ja­mų mo­kes­tis? Aš tą vis ban­dau pa­sa­ky­ti. 5 proc. – tik to­dėl, kad gau­na­me 4–5 kar­tus ma­žes­nes iš­mo­kas už tas, ku­rias vi­du­ti­niš­kai gau­na Va­ka­rų Eu­ro­pos ūki­nin­kai. Mes esa­me dis­kri­mi­nuo­ja­mi per tie­sio­gi­nes iš­mo­kas, to­dėl mū­sų pa­ja­mų mo­kes­tis – ir lat­vių, ir es­tų – yra ma­žes­nis.

Ūki­nin­ko ūkis yra vers­las, jis ga­li bū­ti ir nuo­sto­lin­gas, ir pel­nin­gas. Jei [der­lius] nu­šą­la, mums nie­kas ne­mo­ka jo­kių kom­pen­sa­ci­jų. O drau­di­mas – per bran­gus. Jei at­skir­tų ūki­nin­ko ir as­mens dek­la­ra­ci­jas, tai bū­tų vi­sai ki­tas vaiz­das. Bet jei šian­dien bus pra­dė­ta sa­ky­ti, kad rei­kia di­din­ti pa­ja­mų mo­kes­tį že­mės ūkiui… Jei bus iš­ly­gin­tos ES iš­mo­kos, tai ti­krai ne­ga­lės bū­ti pa­ja­mų mo­kes­tis ma­žes­nis nei vi­siems ki­tiems. Tu­rė­tu­me mo­kė­ti, kaip ir vi­si, 15 proc., ir dėl to ne­tu­rė­tų bū­ti dis­ku­si­jų.

Aš 20 me­tų ši­taip mo­ku mo­kes­čius ir nie­ka­da ne­ga­vau pa­sta­bų iš VMI. Tik nuo­lat gau­nu pa­sta­bas iš sa­vo po­li­ti­nių opo­nen­tų, kad ne­mo­ku mo­kes­čių. Nors tai yra me­las.

Ar­ba štai man sa­ko, kad ne­tu­riu VSD pa­žy­mos, ne­ga­liu gau­ti. A. Ku­bi­lius pui­kiai ži­no­jo, kad aš jos ne­ga­liu gau­ti ne to­dėl, kad nie­kas ne­duos, o to­dėl, kad man ne­prik­lau­so pa­gal įsta­ty­mą. Bu­vo to­kia tvar­ka. Kul­tū­ros ko­mi­te­to Sei­me pir­mi­nin­kas net no­rė­da­mas ne­ga­lė­jo jos gau­ti. Ir štai vyks­ta pa­ty­čios – man sa­ko, kad ne­ga­liu jos gau­ti, nors ir pra­šau. Man sa­ko, kad ne­ga­liu gau­ti, nes esu Kul­tū­ros ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas. Ir tik da­bar pri­ėmė tvar­ką, lei­džian­čią gau­ti pa­žy­mą vi­siems ko­mi­te­tų pir­mi­nin­kams. Da­bar jau ga­liu pra­šy­ti ir ga­lė­siu gau­ti. Bet jie per tą lai­ką jau 25 kar­tus pa­sa­kė, kad esu ru­sų agen­tas. Net ne 25 kar­tus, o dau­giau.

Žai­di­mo tai­syk­lės – ne­tei­sin­gos. Kal­ti­ni­mai pi­la­si, ir ką – dėl kiek­vie­no da­bar tu­rė­siu kreip­tis į teis­mą? Man ta­da iš­kart at­sa­ko taip, kaip bu­vo su A. Ku­bi­liu­mi: šis gi­na­si, kad nie­ko to­kio ne­sa­kė, teis­mas aiš­ki­na, kad mes vie­ši as­me­nys, mums tai­ko­mos ri­bos – pla­tes­nės. Ir ką da­ry­ti?

– Ar ati­tai­sy­si­te tą dau­ge­lio kri­ti­kuo­ja­mą si­tua­ci­ją, ku­ri, kaip sa­ko­ma, dėl ne­su­sip­ra­ti­mo su­sik­los­tė ap­link au­to­ri­nes su­tar­tis?

– Po pa­tei­ki­mo per ne­ei­li­nę se­si­ją tai pa­tvir­ti­no­me. Da­bar bus svars­ty­mas ir, ti­kiuo­si, pri­ėmi­mas. Nes vy­riau­sy­bė jau sa­kė, kad anas spren­di­mas bu­vo ne­tei­sin­gas. Tą sa­kė ir anks­tes­nė vy­riau­sy­bė, bet į jos nuo­mo­nę ne­krei­pė dė­me­sio Sei­mo So­cia­li­nių rei­ka­lų ir dar­bo ko­mi­te­tas. Spren­di­mas bu­vo pri­im­tas prieš anos vy­riau­sy­bės va­lią.

Tur­būt ge­riau­sias spren­di­mas mums bū­tų bu­vęs ati­dė­ti vi­są so­cia­li­nį mo­de­lį. Jis bu­vo to­kios apim­ties, kad tie­siog ne­spė­jo­me į vis­ką įsi­gi­lin­ti. Keis­čiau­sia bu­vo tai, kad „Sod­ra“ ne­in­for­ma­vo in­te­re­sų gru­pių. Ir triukš­mas ki­lo tik po šių me­tų sau­sio 1 d., nors įsta­ty­mas pri­im­tas dar bir­že­lio mėn. Bū­tu­me ati­dė­ję ir šį spren­di­mą, jis ne­bū­tų įsi­ga­lio­jęs.

– Be ki­ta ko, nau­ja­ja­me Dar­bo ko­dek­se nu­ma­ty­ta iš 28 ka­len­do­ri­nių at­os­to­gų die­nų pa­lik­ti tik 20 dar­bo die­nų, ku­rias da­li­jant į trum­pes­nes nei pil­nos sa­vai­tes at­os­to­gas 4 die­nos tie­siog pra­ran­da­mos.

– Tri­ša­lė ta­ry­ba vis­ką žiū­ri iš nau­jo. Juk vi­so Dar­bo ko­dek­so įsi­ga­lio­ji­mą ati­dė­jo­me.

– Bet darb­da­viai, kiek ži­nau, ne­nu­si­lei­džia. O jūs as­me­niš­kai ar pri­ta­ria­te to­kiam at­os­to­gų su­trum­pi­ni­mui ke­tu­rio­mis die­no­mis?

– Aš as­me­niš­kai – ne.