R.Karbauskis apie mįslingo susitikimo aplinkybes: aš nemeluoju šiuo atveju
Vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­gos va­do­vas Sei­mo Kul­tū­ros ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas Ra­mū­nas Kar­baus­kis pri­myg­ti­nai ne­igia ver­si­jas, kad jis ar jo val­do­mas „Ag­ro­kon­cer­nas“ yra par­ėmę eks­par­la­men­ta­rės „vals­tie­tės“ Gre­tos Kil­di­šie­nės kny­gos lei­dy­bą, pla­ti­ni­mą ir vie­ši­ni­mą.

„Ag­ro­kon­cer­nas“ BNS penk­ta­die­nį taip pat nu­ro­dė, jog yra „ne­su­si­jęs su šios kny­gos lei­dy­ba, pla­ti­ni­mu ar vie­ši­ni­mu“.

R.Kar­baus­kis taip pat kar­to­ja, kad ket­vir­ta­die­nį Vil­niaus se­na­mies­ty­je vy­ku­sia­me su­si­ti­ki­me, ku­ria­me bu­vo ir G.Kil­di­šie­nė, vie­šų­jų ry­šių agen­tū­ros spe­cia­lis­tai ir tei­si­nin­kė, da­ly­va­vo ne­sis­laps­ty­da­mas.

„Vals­tie­čių“ ly­de­ris aiš­ki­no ket­vir­ta­die­nio nak­tį po mįs­lin­go su­si­ti­ki­mo vie­šų­jų ry­šių agen­tū­ros „PR Ser­vi­ce“ pa­tal­po­se ne­bend­ra­vęs su žur­na­lis­tais, nes ne­ži­no­jęs, kad jį fil­muo­jan­tys ir fo­tog­ra­fuo­jan­tys as­me­nys yra žur­na­lis­tai.

BNS pa­tei­kia penk­ta­die­nio žur­na­lis­tų po­kal­bio su R.Kar­baus­kiu san­trau­ką:

– Ar jūs ga­li­te įro­dy­ti, kad „Ag­ro­kon­cer­nas“ tie­sio­giai ar ne­tie­sio­giai kaip nors fi­nan­sa­vo G.Kil­di­šie­nės kny­gos lei­dy­bą?

– Aš ne­tu­riu jums nie­ko įro­di­nė­ti. Aš jums sa­kau: nie­ko kon­cer­nas ne­fi­nan­sa­vo. Fi­nan­sa­vo, kaip ra­šy­ta del­fi.lt, kiek aš ži­nau, pa­ti bu­vu­si Sei­mo na­rė.

– Ji sa­vo lė­šo­mis den­gia ir vie­ši­ni­mo iš­lai­das?

– Jūs vie­ši­nat ne­mo­ka­mai, kaip su­pran­tu. Ar jums mo­ka pi­ni­gus? Aš to ne­ži­nau.

– Ko­dėl va­ka­rykš­tis su­si­ti­ki­mas vy­ko to­kio­mis keis­to­mis ap­lin­ky­bė­mis?

– Ap­lin­ky­bės vi­sai ne­keis­tos. Jis vy­ko vie­šo­je vie­to­je Vil­niaus cen­tre. Ne­sup­ran­tu, kas yra keis­ta.

– Keis­ta, ko­dėl va­kar žur­na­lis­tams ne­ko­men­ta­vo­te nie­ko. Net ne­su­da­rė­te ga­li­my­bės už­duo­ti Jums klau­si­mų.

– Aš pri­va­lė­jau tą da­ry­ti? Tu­rė­jau tą da­ry­ti? Ar ką aš tu­rė­jau da­ry­ti?

– Jūs ir da­bar ne­pri­va­lo­te..

– Pa­sa­ky­siu vie­ną da­ly­ką – va­kar, aš ne­ži­nau, kas ten bu­vo to­kie, bet žur­na­lis­tai el­gė­si ne­adek­va­čiai, įsi­ver­žė į kaž­ko­kią įstai­gą, pra­de­da rei­ka­lau­ti..

– Žur­na­lis­tus įlei­do...

– Aš ši­to ne­ži­nau. Va­kar tu­rė­jo­me la­bai ge­rą pro­gą su tos agen­tū­ros di­rek­to­re (agen­tū­ros „PR Ser­vi­ce“ Ro­mual­da Ston­ku­te – BNS) ste­bė­ti, kaip for­muo­ja­si „fa­ke news“ – ne­tei­sin­ga ži­nia.

– Jūs ga­lė­jo­te tą pa­tį va­ka­rą tą „fa­ke news“ pa­neig­ti – iš­ei­ti, pa­ko­men­tuo­ti ir pa­aiš­kin­ti, kas vyks­ta. (...) Kam rei­kia bė­gio­ti kaž­kur, slaps­ty­tis?

– Ar aš bė­gio­jau?

– Jūs ne­sus­to­jot žur­na­lis­tams.

– Aš ne­ži­nau, ar ten bu­vo žur­na­lis­tai, aš ma­čiau ke­tu­ris vy­rus, jūs no­ri­te teig­ti, kad ten bu­vo žur­na­lis­tai, aš ne­ma­čiau jū­sų ka­me­rų, ne­ma­čiau ši­tų ženk­lų ant ka­me­rų, aš nie­ko to ne­ma­čiau, aš ma­čiau ke­tu­ris vai­ki­nus, ku­rie ban­dė mus stab­dy­ti.

(...)

– Ar jus iš­ve­žė „Ag­ro­kon­cer­no“ vai­ruo­to­jas?

– Ma­ne kar­tais ap­tar­nau­ja įmo­nė, ku­riai aš su­mo­ku už nuo­mą tos pa­slau­gos. Aš vi­sa­da mo­ku, kai man at­lie­ka ko­kią nors pa­slau­gą.

– O ko­kiu au­to­mo­bi­liu jūs at­vy­ko­te į tą su­si­ti­ki­mą?

– Jūs apk­lau­są vyk­do­te?

– Mes tu­ri­me pa­grin­do ma­ny­ti, kad sa­ko­te ne­tie­są. Pa­vyz­džiui, ven­gia­te at­sa­ky­ti, kas jus at­ve­žė į su­si­ti­ki­mą.

– Aš ne­nei­giau, kad iš­vy­kau au­to­mo­bi­liu, ku­ris nuo­mo­ja­mas iš įmo­nės.

– Jūs at­vy­ko­te su vie­nu, iš­vy­ko­te su ki­tu au­to­mo­bi­liu?

– Aš jums į tą klau­si­mą at­sa­ky­siu ta­da, kai tas klau­si­mas tu­rės ko­kį nors es­mi­nį ry­šį su tuo, apie ką šne­ka­me.

– Tai tu­ri ry­šį, nes jūs el­gė­tės keis­tai. Ir G.Kil­di­šie­nė at­va­žia­vo vie­nu ir iš­va­žia­vo ki­tu au­to­mo­bi­liu. Kaip Jūs at­vy­ko­te ir kaip iš­vy­ko­te iš su­si­ti­ki­mo? Pa­tiks­lin­ki­te.

– Pa­tiks­lin­siu vie­ną da­ly­ką. Va­kar už įstai­gos, ku­ri yra ofi­cia­li vie­ša vi­du­ry mies­to, du­rų braz­di­no­si kaž­ko­kie žmo­nės, ku­rie sa­ve va­di­na žur­na­lis­tais.

– Jie tu­rė­jo do­ku­men­tus.

– Aš ši­to ne­ži­nau. Aš ne­tu­rė­jau kon­tak­to su jais. Po to yra tei­gia­ma, kad aš kaž­ko­kiu bū­du kvie­čiau po­li­ci­ją ar dar kaž­ką da­ry­ti...(...)

– Ko­dėl jūs ven­gia­te at­sa­ky­ti į klau­si­mą, kaip at­vy­ko­te, ko­kiu au­to­mo­bi­liu į su­si­ti­ki­mą? Jūs ne­at­sa­kė­te.

– Aš at­sa­kiau į vi­sus klau­si­mus, į ku­riuos no­rė­jau at­sa­ky­ti ir ku­rie su­si­ję su tuo.

– Po­ne R.Kar­baus­ki. Tai yra su­si­ję. Jūs at­sa­kė­te, kaip iš­vy­ko­te iš su­si­ti­ki­mo, jūs pa­sa­kė­te, kie­no au­to­mo­bi­lis jus iš­ve­žė, at­sa­ky­ki­te, ko­kiu au­to­mo­bi­liu ir ko­kiu bū­du jūs at­si­ra­do­te to­je vie­to­je?

– Ko­dėl aš tu­rė­čiau at­sa­ki­nė­ti į ši­tą klau­si­mą? Aš at­va­žia­vau au­to­mo­bi­liu, ku­riuo ga­lė­jau at­va­žiuo­ti ir iš­va­žia­vau tuo au­to­mo­bi­liu, ku­riuo ga­lė­jau iš­va­žiuo­ti.

– Tai bu­vo jū­sų au­to­mo­bi­lis? Tuo pa­čiu ir at­va­žia­vo­te, ir iš­va­žia­vo­te? Ko­dėl sle­pia­te? Tai bu­vo du skir­tin­gi au­to­mo­bi­liai, tei­sin­gai?

– Aš nie­ko ne­sle­piu. Aš ne­sup­ran­tu jū­sų klau­si­mo. Kaip tai su­si­ję su va­ka­rykš­čiais įvy­kiais? (...) Ka­da žur­na­lis­tai ver­žia­si į pri­va­čios kom­pa­ni­jos biu­rą die­nos me­tu rei­ka­lau­da­mi par­ody­ti kaž­ko­kius žmo­nes ar dar kaž­ką. Tai yra keis­ta.

– Po­ne Kar­baus­ki, ar jūs daž­nai me­luo­ja­te?

– Jūs tei­gia­te, kad aš me­luo­ju?

– Aš klau­siu.

– Aš ne­me­luo­ju ši­tuo at­ve­ju.

– Ši­tuo at­ve­ju. O šiaip daž­nai me­luo­ja­te?

– Aš ne­ži­nau, gal vai­kys­tė­je gal kaž­ką ir te­ko pa­me­luot.

– (...) Koks for­ma­tas bu­vo to su­si­ti­ki­mo?

– Vie­šo­je erd­vė­je pla­ti­na­ma ne­tei­sin­ga ži­nia ne­va aš fi­nan­suo­ju kny­gą. Tai bu­vo su­si­ti­ki­mas, ku­ris bu­vo ini­ci­juo­tas bū­tent tos PR agen­tū­ros vien dėl­to, kad pra­neš­tų apie tai, jog tai vi­siš­kai ne­su­si­ję, nes tai yra ne­su­si­ję. (...) Aš ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, ko­dėl su­si­ti­ki­me da­ly­va­vo G.Kil­di­šie­nė. Tai bu­vo vie­šų­jų ry­šių agen­tū­ros idė­ja kvies­ti tuos žmo­nes.

– Bet G.Kil­di­šie­nė yra ar­ti­ma jū­sų bend­ra­žy­gė. Ar jūs pats ti­ki­te tuo, ką sa­ko­te da­bar – kad po­nia G.Kil­di­šie­nė bu­vo su ju­mis vie­no­je pa­tal­po­je ir jūs net ne­ži­no­te, ko­dėl ji ten bu­vo?

– Aš jos ne­kvie­čiau į tą su­si­ti­ki­mą.

– Bet jūs pa­žįs­ta­mi žmo­nės, at­ei­na­te, šne­ka­tės...

– O ko­kia ta­me prob­le­ma, kad aš pa­žįs­tu G.Kil­di­šie­nę?

– Tie­siog ne­įti­ki­na­mai skam­ba, kad jūs ne­ži­no­te, ko­dėl G.Kil­di­šie­nė da­ly­va­vo ta­me su­si­ti­ki­me.

– Tai ar tu­riu kvies­ti ir or­ga­ni­zuo­ti to­kį su­ti­ki­mą? Tie­siog vie­šų­jų ry­šių agen­tū­ra, pa­kvie­čia žmo­nes, ku­rių vie­nus pa­žįs­tu, ki­tų ne­pa­žįs­tu, tai kur čia prob­le­ma? Jūs ma­to­te prob­le­mą?

– Ne. Mes tik klau­sia­me, no­ri­me su­ži­no­ti mo­ty­vą, ko­dėl ten bu­vo G.Kil­di­šie­nė. (...) O kaip ma­no­te, gal šio­je si­tua­ci­jo­je pa­dė­tų tai, kad G.Kil­di­šie­nė su­tik­tų at­sa­ky­ti į klau­si­mus, nes šiuo me­tu ži­niask­lai­dai ji yra ne­pa­sie­kia­ma.

– Ne­ga­liu at­sa­kyt į tą klau­si­mą, ko­dėl taip el­gia­si G.Kil­di­šie­nė. Čia jos as­me­ni­nis rei­ka­las.