Pustrečio miesto su dideliu miegamuoju
Vil­nius, Kau­nas, Klai­pė­da, o di­džio­ji li­ku­sios Lie­tu­vos da­lis – jų prie­mies­čiai, kur žmo­nės po dar­bo grįž­ta mė­gau­tis ne­už­terš­tu oru, spor­to aikš­te­lė­mis, pa­siim­ti vai­kų iš dar­že­lių ir per­nak­vo­ti. To­kie pro­ce­sai jau vyks­ta, ta­čiau val­dan­tie­ji tu­ri iliu­zi­jų juos at­suk­ti at­gal.

„Man patraukli Utenos, kaip tam tikro Vilniaus priemiesčio, koncepcija. Vertėtų pripažinti, kad norint pasiekti gerą rezultatą reikia susitaikyti su miesto palydovo vaidmeniu. Bet daug ką tai žeidžia, nes kiekvienas norime būti pasaulio bamba. Tačiau niekada negalėsime konkuruoti su sostine, tad norėdami išryškinti savo pranašumus kai kur turime nusileisti ir orientuotis į kitas sritis“, – savo poziciją dėstė tarp Vilniaus ir Utenos nuolat važinėjantis Kasparas Mociūnas. Vilniuje jis studijuoja, o Utenoje turi verslą.

Faktai rodo, jog jau dabar Vilnius artėja prie to, kad netrukus taps puse valstybės.

Jo nuomone, politikai turėtų pripažinti, kad jaunimą visada traukia iš kaimo į miestą, o iš miesto – į megapolį. „Darbo vietų skaičiumi ir įvairumu Utena niekada neprilygs sostinei, nes esame per maža žuvis dideliame vandenyne. Nereikia apsimesti, kad kada nors būsime labai unikalūs ir pasaulinę tendenciją apgręšime priešinga kryptimi“, – sakė K. Mociūnas. Jis pridūrė, kad mažesnis miestas turi ir pranašumų: yra ramesnis, jame daugiau vietų vaikų darželiuose, galbūt daugiau parkų ar galimybių sportuoti. Tad sutvarkius transporto sistemą, nemažai žmonių galėtų važivėti į darbą ne tik iš Utenos į Vilnių, bet ir priešingai, o tokių Kasparas pažįsta.

Vilnius – pusė dirbančios Lietuvos

Kad ir kokios būtų kitų regionų ambicijos, faktai rodo, jog jau dabar Vilnius artėja prie to, kad netrukus taps puse valstybės. Lietuvos išsivaikščiojimo kontekste sostinėje gyventojų net gausėja, čia gimsta maždaug kas trečias Lietuvos naujagimis.

Neseniai Lietuvos statistikos departamento skelbtais duomenimis, 2016 metais Vilniaus indėlis į bendrąjį vidaus produktą (BVP) lenkė aštuonių kitų apskričių, kartu paimtų: Vilniaus apskrityje sukurta 41,6 proc. BVP, Kauno – 20 proc., Klaipėdos – 11,1 proc., o Alytaus, Marijampolės, Tauragės, Telšių ir Utenos – mažiau nei 4 procentai.

Atotrūkis tarp didžiųjų miestų ir regionų tik didėja: BVP padidėjo tik Vilniaus, Kauno ir Šiaulių apskrityse. BVP, tenkančio vienam gyventojui, atotrūkis tarp Vilniaus ir kitų regionų taip pat didėja – Vilniaus apskrityje šis rodiklis dukart didesnis nei Alytaus, Marijampolės, Panevėžio, Utenos, Šiaulių, Telšių ir Tauragės.

„Nors tai skamba politiškai nemaloniai, bet ekonominiu požiūriu vientisos Lietuvos, regis, nebėra. Sparčiai dreifuojame į 2,5 miesto ekonomiką“, – konstatavo Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis prieš kelias savaites surengtoje diskusijoje apie demografinius iššūkius.

Autoritetingas ekonomistas taip dėliojo nenuneigiamą įvykių seką: Vilnius ir iš dalies Kaunas sukasi gerajame cikle, kai nemažėjantis gyventojų skaičius lemia didelę paklausą, o ši – kylančią masto ekonomiją, taip didėja darbo našumas, mažėja vidutinės sąnaudos, o tai leidžia mokėti didesnes algas ir pritraukia investicijų.

Kita Lietuvos dalis sukasi į priešingą pusę: mažėja žmonių, ypač jaunų, nes jie emigruoja ne tik į užsienį, bet ir į Vilnių, mažėjanti paklausa lemia menkstančią masto ekonomiją, todėl mažėja darbo našumas, didėja vidutinės sąnaudos, taip pat ir infrastruktūros, mažėja patrauklumas investicijoms, nes sunku rasti darbuotojų ir t. t. Taip regionai iš esmės tampa pensionais, kuriuose dominuoja seni žmonės.

Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Tad, pasak R. Kuodžio, vertėtų tokiais mastais nebeinvestuoti į regionus, bent jau nebekurti brangios infrastruktūros, o lėšas nukreipti į ekonomiškai ir demografiškai gyvybingus regionus. Arčiau didžiųjų miestų esančios teritorijos galėtų tapti jų „miegamaisiais“, ir tokie procesai aplink Vilnių, Kauną ir Klaipėdą jau vyksta.

„Geriau vidinė emigracija į gyvybingus miestus nei išpuošti miesteliai vaiduokliai. Pasirinkimas žiaurokas, bet gangrenuojančių ekonominio organizmo galūnių santykinis atsisakymas yra geriau nei visas vegetuojantis organizmas“, – dėstė R. Kuodis.

Tačiau, pasak jo, tai, kad pusė Seimo narių renkama vienmandatėse apygardose, o ne pagal sąrašą, sukuria paskatas regionuose rinktiems politikams daryti „gerus“ darbus vietose, net jei tai miestelių šaligatvių klojimas trinkelėmis ar mokyklų, kurios netrukus bus uždaromos, renovavimas, tikintis vėl būti išrinktiems.

Investuotojų asociacijos valdybos narys Vaidotas Rūkas, išanalizavęs Valstybės investicijų programą (VIP), siūlė užuot investavus į nykstančius kaimus, geriau finansuoti jų gyventojų persikėlimą į rajonų centrus, didesnius miestus, kur yra darbo, didesni atlyginimai. Investicijų ekspertui atrodo neįtikėtina, kaip galėjo būti patvirtinti tokie projektai kaip, pavyzdžiui, kelio tarp Užpalių iki Pilvelių Utenos rajone asfaltavimas.

„Kad ir kaip gerbčiau šešis Pilveliuose gyvenančius žmones, vis dėlto manau, jog logiškiau vystyti Markučius, nuo sostinės Katedros aikštės nutolusius vos porą kilometrų, kur gyvena daug žmonių, bet ten – vandens kolonėlės ir neasfaltuotos gatvės. Čia nepalyginti daugiau žmonių naudotųsi nauja infrastruktūra. Skaudžiai skamba, tačiau kad ir kaip vystome kai kuriuos regionus, iš jų žmonės vis tiek išvažiuos uždarbiauti į užsienį ar į didesnį miestą“, – kalbėjo V. Rūkas.

Dešimties centrų programa

Valdantieji, beje, į valdžią ir patekę daugiausia regionų gyventojų valia, su tokiomis vizijomis nesutinka. Vidaus reikalų viceministras Giedrius Surplys sakė, kad dabartinė valdžia turi ambicijų vystyti ne du su puse, o dešimt centrų. Vidaus reikalų ir Ūkio ministerijų, „Investuok Lietuvoje“, verslo asociacijų nuomone, dešimt centrų yra pajėgūs pritraukti investicijas ir turėti didelę pridėtinę vertę kuriančių darbo vietų, o analizė rodo, kad žmonės gali per valandą pasiekti kurį nors vieną šių centrų, kad ir kur gyventų.

„Mūsų ministerija, kuri yra atsakinga už regioninę politiką, pasirinko bei įtvirtino regioninės politikos „Baltojoje knygoje“ dešimties centrų augimo kryptį ir šia kryptimi dirbame, telkdami Vyriausybės, savivaldybių, verslo ir bendruomenių pastangas“, – valdžios kryptį apibrėžė G. Surplys.

Viceministras tikino, jog tai nereiškia, kad toliau europiniai pinigai bus investuojami į trinkeles ir mokyklas be mokinių. Pasak jo, ši Vyriausybė keičia regioninio investavimo ir regioninio veikimo logiką: „Stiprinsime tai, kas stipriausia, kad galėtume sudominti investuotojus, išlaikyti jau veikiančias didelę pridėtinę vertę kuriančias įmones ir aplink jas steigti aptarnaujančias įmones ir verslus. Kiekvienas regionas išsigrynins savo specializaciją. Pavyzdžiui, Marijampolė jau įvardijo, kad tai bus medžio, maisto ir metalo pramonė, Panevėžys siekia tapti Šiaurės Europos robotikos centru. O žemės ūkio ar rekreaciniai regionai taptų tokių centrų „miegamaisiais“, poilsio zonomis, maisto tiekimo centrais.“

VRM nuotrauka

Viceministras aiškino, kad tiek merus, tiek regionų plėtros tarybas nori „atjunkyti“ nuo Europos Sąjungos (ES) pinigų ir paskatinti pačius žvalgytis privačių investicijų, viešojo ir privataus kapitalo bendradarbiavimo, nes ne tik ES pinigai gali užtikrinti regionų išlikimą ir klestėjimą.

G. Surplys pristatė ir dar kelis valdžios sprendimus, kaip didinti regionų potencialą. Pavyzdžiui, Ūkio ministerija netrukus pradės projektą, pagal kurį verslo įmonės konkuruos dėl finansinės paramos ne visos Lietuvos mastu, o kiekviename regione atskirai.

Tikimasi, kad taip didžioji dalis lėšų nenusės didmiesčiuose. Regionai skundžiasi, kad trūksta darbo jėgos, tad nuo sausio 2 dienos liberalizuota imigracijos tvarka regionuose: įmonės, jei atitinka tam tikrus kriterijus, galės trejiems metams atsivežti tiek darbuotojų, kiek reikia. Nuo balandžio įmonės, kurios turi potencialų investuotoją, galės kreiptis į Vidaus reikalų ministeriją (VRM) ir gauti ES lėšų investuotojo pageidaujamai infrastruktūrai. Nuo liepos įsigalios lengvatinių būsto paskolų jaunoms šeimos, besikuriančioms ne didmiesčiuose ar kurortuose, sistema.

Biurokratinė logika

Vis dėlto, regioninės politikos eksperto, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Vadybos katedros profesoriaus dr. Manto Bileišio nuomone, VRM, apsisprendusi vystyti dešimt esamų apskričių centrų, nedaro gero darbo. „Kodėl jie nusprendė, kad Tauragė yra labiau regiono centras nei Kėdainiai ar Jonava? Nors šie miestai nėra apskričių centrai, bet yra kur kas perspektyvesni nei Tauragė. Dešimties apskričių darinys – iš praeito amžiaus. VRM remiasi biurokratine logika: kartą nupaišė žemėlapį ir jį naudoja kaip patogų sau instrumentą, tačiau nežiūri į realijas, kurios atsispindi ekonominėje, gyventojų amžiaus struktūroje, investicijose, jau sukurtoje infrastruktūroje. Reikia vertinti ne formalų miesto statusą, o potenciją“, – kalbėjo jis.

Raimondas Kuodis: „Geriau vidinė emigracija į gyvybingus miestus nei išpuošti miesteliai-vaiduokliai.“

M. Bileišis priminė, kad sovietmečiu užsimota sukurti penkis ar net šešis didžiuosius respublikinės reikšmės miestus. Keičiantis kartoms tų miestų likimas klostosi savaime – mažesni senka. Naujausi tyrimai rodo, kad naujoji profesionalų klasė kuriasi megapoliuose, nes tik juose atsiranda tokių darbuotojų rinka, galimybė daryti karjerą, keisti darbo vietą. Šengeno sąlygomis ir taip prarandame apie 15 proc. gabiausių vaikų, kurie išvyksta studijuoti į pasaulio megapolius ir ten lieka, nes net Vilnius jiems per mažas.

Ateityje, M. Bileišio prognozėmis, Lietuva gali likti ir vieno miesto valstybe. Po kokių 20 metų Kaunas ir Klaipėda gali tapti infrastruktūros aptarnavimo miestais: Klaipėda – uosto, Kaunas – europinių kelių susikirtimo.

Jei norime tapti didelės pridėtinės vertės technologijų šalimi, kaip kad valstybės ateitį brėžia politikai, gal būtų logiška koncentruotis į du tris, o ne į dešimt centrų. „Gal verta investuoti į municipalinius būstus Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, taip pritraukiant čia dirbti ir galinčius tobulėti profesionalus iš provincijos. Dabar turime blogiausią variantą: regionuose nelieka nei darbo, nei darbingo amžiaus žmonių, tačiau ten lieka už didžiulius pinigus sutvarkytos gatvės“, – atkreipė dėmesį M. Bileišis.

Išeitis – traukiniai

Kad sėkmingai funkcionuotų metropolio ir jo „miegamųjų“ schema, kitos valstybės investuoja į geležinkelių infrastruktūrą. Nuolat maršrutu Utena-Vilnius-Utena važinėjantis K. Mociūnas pažymėjo, kad jam labiausiai gaila laiko, praleisto kelyje. Į darbą pasaulio megapoliuose žmonės vyksta ir kelias valandas, bet dažniausiai – traukiniais.

„Tokiu atveju valanda kita neišbraukiama iš gyvenimo – gali skaityti knygą, rengtis darbui ar planšetėje žiūrėti filmą. Lietuvoje keleivinis susisiekimas geležinkeliais nustekentas“, – apgailestavo K. Mociūnas. Jis priminė, kad anksčiau geležinkeliu buvo galima susisiekti tarp Vilniaus ir Utenos. Deja, kaip „Lietuvos žinias“ informavo „Lietuvos geležinkeliai“, artimiausiu metu atnaujinti susisiekimą geležinkeliu nei su Utena, nei kitais miestais neplanuojama.

Giedrius Surplys: „Pasirinkome dešimties centrų augimo kryptį ir šia kryptimi dirbame.“

Regioninės politikos ekspertas M. Bileišis priminė, kad susisiekimo geležinkeliais išlaidos visame pasaulyje dažniausiai yra valstybių subsidijuojamos, nes jei į megapolius žmonės vyktų automobiliais, jie miestuose netilptų. Lietuvoje daug kur yra bėgiai, tad orientuojantis į dirbančius žmones kai kur šią infrastruktūrą reikėtų sutvarkyti.

Vidaus reikalų viceministras G. Surplys pritarė: vienas uždavinių – sukurti regionines transporto sistemas. Pavyzdžiui, Klaipėda jau kuria tokią sistemą, kad žmogus, nesvarbu, kurioje iš aplinkinių savivaldybių gyvena, galėtų patogiai atvažiuoti į darbą, kad autobusai nesustotų ties kurios nors savivaldybės riba. Naujų geležinkelio atšakų neplanuojama, bet, pasak viceministro, reikia sutvarkyti esamą sistemą, įvesti vieno bilieto visame transporte tvarką. Pavyzdžiui, į modernumu garsėjančią „Intersurgical“ įmonę Pabradėje darbuotojai atvyksta spinduliu nuo Vilniaus iki Visagino, tačiau traukinio grafikai, pasak viceministro, turbūt pritaikyti grybautojams, o ne darbuotojams vežti. Tiesa, „Lietuvos geležinkeliai“ tikina, kad atsižvelgdami į „Intersurgical“ darbuotojų pasiūlymus tvarkaraščius jau pakoregavo.

Pagausės „didžiasalių“?

Arčiau didžiųjų miestų esančios teritorijos galėtų tapti jų „miegamaisiais“, ir tokie procesai aplink Vilnių, Kauną ir Klaipėdą jau vyksta.Romo Jurgaičio nuotrauka

Kad ir kaip politikai stengtųsi išsaugoti savo rinkimų apygardas provincijoje, migracijos procesus apgręžti priešinga kryptimi sunkiai įmanoma. Tad kas nutiks su tais regionais, kuriems nelemta tapti megapoliu? Ar jie nevirs ištisiniais „didžiasaliais“?

Kitos šalys šias problemas sprendžia skirtingai, bet svarbiausia, kad sprendžia. M. Bileišis pasakojo, kad, pavyzdžiui, Norvegija, siekia, jog kaimeliai gyvuotų ir už poliarinio rato. Tad valstybė ten pumpuoja didelius pinigus, subsidijuoja verslą, taiko lengvatas. Toks buvo politinis sprendimas, o tokia valstybė kaip Norvegija turi pinigų jam įgyvendinti. Norvegų kaimynai švedai regionų tuštėjimą paliko savieigai, bet laikosi lėšų perskirstymo per socialines išlaidas politikos. Jei iš Laplandijos į Stokholmą persikraustė jaunas žmogus, savivaldybė, kuri jį išaugino, kad jis kurtų pridėtinę vertę Stokholmui, gauna socialinių išlaidų kompensaciją. Tai suteikia galimybę atokiuose regionuose dirbantiems socialiniams darbuotojams ar medikams mokėti didesnius atlyginimus.

„Jei Lietuvoje šie procesai toliau bus palikti savieigai, regionai bus pasmerkti natūraliai mirčiai. „Nurašytiems“ regionams reikia mokėti socialines kompensacijas. Jei to nepadarysime, atsiras daug „didžiasalių“, – prognozavo M. Bileišis.