Psichologas T.Kajokas: žydai grįžta į mūsų gyvenimą
Ar Lie­tu­vos žy­dų is­to­ri­ja bus in­teg­ruo­ta į ko­lek­ty­vi­nę tau­tos at­min­tį? Vil­niaus vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je su­reng­to­je dis­ku­si­jo­je is­to­ri­kė dr. Jur­gi­ta Ver­bic­kie­nė pa­žy­mė­jo, kad da­bar mū­sų kraš­to ko­lek­ty­vi­nė­je at­min­ty­je Ho­lo­kaus­tas tu­ri sa­vo vie­tą, vi­suo­me­nė tam bu­vo ruo­šia­ma, o šie­met įvy­ko tam ti­kras lū­žis. Ta­čiau ra­šy­to­ja Rū­ta Va­na­gai­tė, iš­lei­du­si di­de­lio at­gar­sio su­lau­ku­sią kny­gą „Mū­siš­kiai“, to­kiam tei­gi­niui prieš­ta­ra­vo.

Vil­niaus žy­dų vie­šo­ji bib­lio­te­ko­je su­reng­to­je dis­ku­si­jo­je da­ly­va­vo ra­šy­to­jai R. Va­na­gai­tė ir Ma­rius Ivaš­ke­vi­čius, is­to­ri­kė dr. J. Ver­bic­kie­nė, psi­cho­lo­gas ir psi­cho­te­ra­peu­tas dr. To­mas Ka­jo­kas, taip pat Si­mo­no Wie­sent­ha­lio cen­tro va­do­vas Ef­rai­mas Zu­rof­fas, par­la­men­ta­ras Ema­nue­lis Zin­ge­ris, pro­fe­so­rė Ire­na Vei­sai­tė ir ki­ti sve­čiai.

Bib­lio­te­kos ve­dė­jas Žil­vi­nas Be­liaus­kas pa­žy­mė­jo, kad gai­vi­nant at­min­tį, rei­ka­lai ge­rė­ja, bet tai – tik la­šas jū­ro­je. Ko­lek­ty­vi­nė ir in­di­vi­dua­li at­min­tis yra nuo­lat kin­tan­tis, pa­si­pil­dan­tis ar pra­ran­dan­tis pro­ce­sas, ku­rio da­ly­viai esa­me vi­si.

Lie­tu­va tar­si skilo

Ra­šy­to­ja R. Va­na­gai­tė, di­de­lę re­zo­nan­si­nę ban­gą su­kė­lu­sio lei­di­nio „Mū­siš­kiai“ au­to­rė, tei­gė ma­niu­si, kad vis­ką pa­sa­kė kny­go­je ir prie tos te­mos ne­grįš. Kai ra­šė kny­gą, ji esą ma­nė at­lik­sian­ti pi­lie­ti­nę par­ei­gą. R. Va­na­gai­tė ti­kė­jo­si, kad lei­di­nys ne­bus la­bai skai­to­mas, nes skai­ty­to­jai ne­no­rės ne­ga­ty­vo. Ra­šy­to­ja džiau­gė­si, jog vis dėl­to re­zo­nan­sas bu­vo di­de­lis ir liū­dė­jo dėl to, kad pra­ra­do drau­gų bei gi­mi­nai­čių, taip pat ji su­lau­kė daug ag­re­sy­vių ko­men­ta­rų in­ter­ne­te. Ho­lo­kaus­to te­mą R. Va­na­gai­tė va­di­no įtrau­kian­čia tar­si juo­do­ji sky­lė ir tei­gė ne­ga­lin­ti iš­si­va­duo­ti iš tos te­mos, nes žmo­nės jai te­be­ra­šo ir skam­bi­na. R. Va­na­gai­tę pa­sie­kia daug in­for­ma­ci­jos apie tai, kas at­si­ti­ko su tais, ku­rie da­ly­va­vo žy­dų žu­dy­nė­se, ko­kios to­les­nės jų is­to­ri­jos. To­dėl, jei ši te­ma „pri­sirps“, ra­šy­to­ja ją pra­tęs.

Iš kairės: Simono Wiesenthalio centro vadovas Efraimas Zuroffas, rašytoja Rūta Vanagaitė, psichologas dr. Tomas Kajokas, istorikė dr. Jurgita Verbickienė ir rašytojas Marius Ivaškevičius. Rasos Pakalkienės nuotrauka

R. Va­na­gai­tė ti­ki­no, kad jos kny­ga „Mū­siš­kiai“ tar­si „pra­mu­šė le­dą“, ir da­bar is­to­ri­kai esą da­ro drą­ses­nius ty­ri­mus. To­dėl, pa­sak jos, ga­li lauk­ti dar ne vie­nas su­krė­ti­mas, pri­ver­sian­tis į sa­vo is­to­ri­ją pa­žiū­rė­ti vi­sai ki­to­mis aki­mis. „Po ma­no kny­gos dau­ge­lio žmo­nių dė­ka ki­lo su­si­do­mė­ji­mas, są­mo­nin­gu­mas, ši­lu­ma, em­pa­ti­ja, vi­sai ki­tas po­žiū­ris į žy­dų žū­tį ir mū­sų da­ly­va­vi­mą“, – sa­kė au­to­rė. Jos nuo­mo­ne, Lie­tu­va tar­si ski­lo per pu­sę į retrogardus ir mo­der­nius žmo­nes. R. Va­na­gai­tei, kaip ji sa­kė, ne­sma­gu, kad po­ky­čiai at­ei­na „iš apa­čios“, o „vir­šus“ li­ko toks pat ne­pa­ju­di­na­mas, mo­no­li­ti­nis, koks vi­sa­da bu­vo. Ji tei­gė su­lau­ku­si prieš­iš­ku­mo iš „o­fi­cia­lio­sios Lie­tu­vos“. Ta­čiau, pa­sak R. Va­na­gai­tės, val­džia pra­dė­jo jaus­ti, kad elek­to­ra­tas kei­čia­si, to­dėl taip pat ėmė da­ly­vau­ti žy­dams pa­gerb­ti skir­tuo­se ren­gi­niuo­se.

Vi­suo­me­nė bu­vo ruošiama

Ž. Be­liaus­kas pri­mi­nė, kad ra­šy­to­jo M. Ivaš­ke­vi­čiaus pa­skelb­ti straips­niai „Žy­dai. Lie­tu­vos pra­keiks­mas“ ir „Aš ne žy­das“ taip pat nu­vil­ni­jo per Lie­tu­vą, o iš­vers­ti į ang­lų kal­bą – per pa­sau­lį. Ma­no­ma, jog jie daug pri­si­dė­jo prie ei­ty­nių Mo­lė­tuo­se va­sa­ros pa­bai­go­je ma­siš­ku­mo, kad į to­kio po­bū­džio ren­gi­nį su­sku­bo ir aukš­to ran­go po­li­ti­kai, įskai­tant Lie­tu­vos pre­zi­den­tę. Bu­vo su­reng­ti žy­dų žu­dy­nių mi­nė­ji­mai Za­ra­suo­se, Bir­žuo­se, Ža­ga­rė­je ir ki­tur.

Rašytojas Marius Ivaškevičiaus ir Vilniaus viešosios bibliotekos vedėjas Žilvinas Beliauskas. Rasos Pakalkienės nuotrauka

Ra­šy­to­jas M. Ivaš­ke­vi­čius per dis­ku­si­ją sa­kė „į šį da­ly­ką įsi­vė­lęs iš gė­dos“, o ne dėl są­mo­nin­gu­mo. Jis pri­si­pa­ži­no iš­si­gan­dęs, kad jo gim­tie­ji Mo­lė­tai vėl ne­bū­tų abe­jin­gi. Tai pa­ska­ti­no par­ašy­ti pir­mą straips­nį. O an­tra pub­li­ka­ci­ja, kaip tvir­ti­no ra­šy­to­jas, bu­vo ne­beiš­ven­gia­ma. „Neat­si­tik­ti­nai ir Rū­tos kny­ga, ir Mo­lė­tų ei­ty­nės bu­vo šie­met, nors vie­nas su ki­tu vi­siš­kai ne­su­si­ję. Tai sklan­dė ore ir kaž­ko­kia for­ma tu­rė­jo pra­si­verž­ti“, – tei­gė M. Ivaš­ke­vi­čius. Da­bar žy­dų te­ma ir jo ne­be­pa­lei­džia. Žmo­nės ir jam ra­šo, skam­bi­na, siū­lo idė­jų, tar­si įpa­rei­go­ja tęs­ti te­mą. Vie­na idė­jų, ku­rią M. Ivaš­ke­vi­čius la­bai pa­lai­ko, – Vil­niu­je įkur­ti mo­der­nų žy­dų kul­tū­ros ir is­to­ri­jos mu­zie­jų. Ra­šy­to­jui itin svar­bu, kad vie­ta, „kur gu­li Mo­lė­tų žy­dai“, da­bar daž­nai lan­ko­ma.

Is­to­ri­kė dr. J. Ver­bic­kie­nė tei­gė, kad vi­suo­me­nė jau bu­vo par­uoš­ta šių me­tų įvy­kiams – tiek R. Va­na­gai­tės kny­gai, tiek Mo­lė­tų ei­se­nai. „Šian­dien ma­tau reiš­ki­nį po il­go dar­bo, ku­rį mes iš ti­krų­jų nuo­sek­liai dir­bo­me dau­giau kaip 20 me­tų, – kal­bė­jo is­to­ri­kė. – Yra daug stu­di­jų – ir spe­cia­lių, ir skir­tų pla­čia­jai vi­suo­me­nei apie Lie­tu­vos žy­dų is­to­ri­ją, tra­di­ci­jas.“ Dr. J. Ver­bic­kie­nės žo­džiais, aka­de­mi­nė­je ap­lin­ko­je įvy­ko po­ky­čių dėl san­ty­kių su žy­dais: anks­čiau kny­gos bu­vo ra­šo­mos apie žy­dus Lie­tu­vo­je, o da­bar – apie Lie­tu­vos žy­dus. To­dėl is­to­ri­kė ak­cen­ta­vo, kad vi­suo­me­nė bu­vo šiai te­mai ruo­šia­ma, o šiais me­tais įvy­ko tam ti­kras lū­žis. Ji pa­žy­mė­jo, kad da­bar Lie­tu­vos ko­lek­ty­vi­nė­je at­min­ty­je Ho­lo­kaus­tas tu­ri sa­vo vie­tą.

Ra­šy­to­ja R. Va­na­gai­tė rea­ga­vo rep­li­kuo­da­ma: „Ne­su­tin­ku, kad vi­suo­me­nė bu­vo par­uoš­ta.“ Ra­šy­to­ja tei­gė, kad vi­suo­me­nė ne­bu­vo pa­si­ruo­šu­si tei­gi­niams, jog žy­dus žu­dė ne sau­je­lė iš­ga­mų, bet da­ly­va­vo daug lie­tu­vių, ad­mi­nis­tra­ci­ja ir ki­ti.

Rei­kia dialogo

„Bū­čiau lin­kęs ma­ny­ti, kad tai, kas da­bar vyks­ta, yra sa­vai­mi­nis pro­ce­sas. To­dėl, kad mes ati­tols­ta­me nuo to lai­ko­tar­pio, o žy­dai grįž­ta į mū­sų gy­ve­ni­mą“, – sa­kė psi­cho­lo­gas dr. T. Ka­jo­kas. Jo nuo­mo­ne, pa­grin­di­nė prob­le­ma, kad la­bai gy­va lie­tu­vių tau­tos ko­la­bo­ra­vi­mo dva­sia. Dr. Ka­jo­kas pri­mi­nė, jog Lie­tu­va ke­le­tą šimt­me­čių bu­vo pa­verg­tas kraš­tas, tad iš­lik­da­vo iš­tver­min­gie­ji, to­kie, ku­rie su­ge­bė­da­vo iš­lauk­ti, ne­iš­si­šok­ti. Pa­sak jo, ko­la­bo­ra­vi­mo dva­sia su­ku­ria dvi­gu­bus stan­dar­tus. „So­vie­ti­nio lai­ko­tar­pio vei­kė­jai sa­ko, kad jie ta­da vis­ką da­rė dėl Lie­tu­vos, – tei­gė psi­cho­lo­gas. – Kai kal­ba­ma apie Ho­lo­kaus­tą mū­sų kraš­te ka­ro me­tais, ir­gi at­si­ran­da toks pats dis­kur­sas: „Tai mes da­rė­me dėl Lie­tu­vos.“

Dr. T. Ka­jo­ko nuo­mo­ne, da­bar at­ei­na ki­ta kar­ta, ku­ri pa­jė­gi kal­bė­ti apie Ho­lo­kaus­tą. Jis ma­no, kad dia­lo­gas tu­rė­tų bū­ti ne tarp lie­tu­vių ir žy­dų, bet pir­miau­sia – tarp lie­tu­vių ir lie­tu­vių. „Dia­lo­gas bū­tų tam ti­kras Ho­lo­kaus­to įam­ži­ni­mas“, – ma­no psi­cho­lo­gas.

Profesorė Irena Veisaitė. Rasos Pakalkienės nuotrauka

Ne­ga­li­ma kal­tin­ti vi­sos tautos

Pro­fe­so­rė I. Vei­sai­tė pa­ti iš­gy­ve­no Ho­lo­kaus­tą Kau­ne, pra­ra­do šei­mą. R. Va­na­gai­tės kny­ga, M. Ivaš­ke­vi­čiaus straips­niai ir Mo­lė­tų įvy­kiai, kaip ji sa­kė, par­odė, ko­kia tai bu­vo di­de­lė tra­ge­di­ja. „Vi­sa žy­diš­ka Lie­tu­va bu­vo su­gul­dy­ta į duo­bes“, – sa­kė I. Vei­sai­tė. Pro­fe­so­rė pri­si­mi­nė, kad ka­dai­se iš to­li at­va­žia­vęs vie­nas bu­vęs jos moks­lo drau­gas pa­klau­sė, kaip ji ga­li gy­ven­ti šio­je kru­vi­no­je že­mė­je. „At­sa­kiau: tai – ma­no gim­ti­nė, gy­ve­ni­mas, ka­pai, – pa­sa­ko­jo I Vei­sai­tė. – No­riu vi­sų pa­pra­šy­ti – ne­kal­tin­ki­te tau­tos. Ma­no biog­ra­fi­ja to­kia: esu et­ni­nė Lie­tu­vos žy­dė, lit­va­kė per kar­tų kar­tas. Ma­ne iš­gel­bė­jo lie­tu­vių šei­ma ir ne ji vie­na gel­bė­jo – tam drą­sos tu­rė­jo dau­ge­lis žmo­nių. Tos šei­mos man la­bai ar­ti­mos. Kaip ga­liu pa­sa­ky­ti, kad lie­tu­viai žu­dė žy­dus? Taip, bu­vo lie­tu­vių, ku­rie tai da­rė. Ta­čiau to ne­ga­li­ma ta­pa­tin­ti su tau­tos są­vo­ka.“

I. Vei­sai­tė sa­kė, kad Vo­kie­ti­ja jai yra pa­vyz­dys, kaip rei­kia elg­tis su ne­pap­ras­tai su­nkia pra­ei­ti­mi. „Kas šian­dien kal­ti­na vo­kie­čius? Nie­kas. Tai pra­ei­tis. Tai is­to­ri­ja. To­dėl, kad vo­kie­čiai iki ga­lo iš­gy­ve­no tą tra­ge­di­ją, ku­rią su­kū­rė, pri­pa­ži­no sa­vo kal­tę, ne­si­tei­si­no“, – kal­bė­jo pro­fe­so­rė. Ji lin­kė­jo lie­tu­viams ir žy­dams bū­ti bei dirb­ti kar­tu. „Tik per mei­lę ir su­pra­ti­mą mes pa­siek­si­me ti­krai ge­rų re­zul­ta­tų“, – įsi­ti­ki­nu­si I. Vei­sai­tė.

Į diskusiją Vilniaus viešojoje žydų bibliotekoje susirinko daug svečių. Rasos Pakalkienes nuotrauka

.