Psichiatras Linas Slušnys: „Seimas nelaiko vaiko žmogumi“
Sei­mo na­riai bi­jo pri­im­ti vai­ko tei­sių ap­sau­gos pa­grin­dų įsta­ty­mo pa­tai­sas, ku­rios užd­raus­tų fi­zi­nių baus­mių nau­do­ji­mą prieš vai­kus, nes ži­no, kad tuo­met vai­kų prie­žiū­rai tu­rės skir­ti dau­giau pi­ni­gų, o dau­ge­lis par­la­men­ta­rų tu­ri nuo­sta­tą, kad už vai­kų sau­gu­mą yra ir svar­bes­nių rei­ka­lų. To­kios nuo­mo­nės lai­ko­si ži­no­mas vai­kų ir pa­aug­lių psi­chia­tras Li­nas Sluš­nys.

Nors apie fi­zi­nes baus­mes drau­džian­čius įsta­ty­mus Sei­mas dis­ku­tuo­ja jau de­šimt­me­tį, ta­čiau tam, kad vals­ty­bė su­skub­tų im­tis re­for­mų vai­kų tei­sių ap­sau­gos sis­te­mo­je, rei­kė­jo, kad Lie­tu­vo­je įvyk­tų dar vie­na tra­ge­di­ja.

Kai Kė­dai­niuo­se mi­rė nuo smur­to nu­ken­tė­jęs ke­tur­me­tis, iš­kart po šios tra­ge­di­jos So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­jo­je (SADM) sku­bos tvar­ka bu­vo su­šauk­tos dar­bo gru­pės, ku­rios dis­ku­ta­vo dėl Vai­ko tei­sių ap­sau­gos pa­grin­dų įsta­ty­mo pa­tai­sų ir SADM va­do­vo Li­no Ku­ku­rai­čio tei­gi­mu, po iš­sa­mių gru­pės dis­ku­si­jų fi­zi­nės baus­mės bu­vo įtrauk­tos į smur­to są­vo­kų są­ra­šą.

Pra­ėju­sią sa­vai­tę su­rink­ti ir par­ašai ne­ei­li­nei Sei­mo se­si­jai su­reng­ti dėl Vai­ko tei­sių ap­sau­gos pa­grin­dų įsta­ty­mo, ku­ri vyks va­sa­rio 14 die­ną.

Psi­chia­tro L.Sluš­nio ma­ny­mu, mes vi­suo­ti­nai pri­pa­žįs­ta­me, kad vai­kų mu­ši­mo ne­lai­ko­me smur­tu ir, kad tai yra nor­ma­lus auk­lė­ji­mo me­to­das. Pa­sak jo, po­li­ti­kams trūks­ta drą­sos pri­im­ti, pri­pa­žin­ti ir kon­kre­čiai apib­rėž­ti, kad fi­zi­nė baus­mė yra to­ly­gu smur­tui, nes po­li­ti­kai tie­siog ne­no­ri in­ves­tuo­ti į vai­kų sau­gu­mą, prie­žiū­rą ir pa­gal­bą jiems.

„Kai po tos ne­lai­mės iš­gir­dau kal­bant Sei­mo na­rį Po­vi­lą Urb­šį, tai aš pa­ža­lia­vau iš pyk­čio. Tai yra žmo­gus, ku­ris iš es­mės lei­džia vai­kus muš­ti,– sa­kau jums at­vi­rai. Jis vie­no­je te­le­vi­zi­jos lai­do­je tei­gė: „Jei­gu mes pri­im­si­me to­kį įsta­ty­mą (užd­raus­ti muš­ti vai­kus – aut. past.), tai mes tu­rė­si­me la­bai daug vai­kų, ku­riuos rei­kia pa­im­ti, izo­liuo­ti, ras­ti ki­tas šei­mas. Mes ne­tu­ri­me tam tiek par­uoš­tų žmo­nių.“ Tai reiš­kia, kad mes, vals­ty­bė, ne­tu­ri­me tam pi­ni­gų. Ir dau­ge­lis po­li­ti­kų kal­ba pa­na­šiai. „Špy­ga jums, bet vai­kams mes pa­pil­do­mai re­sur­sų ne­ieš­ko­sim.“ Štai ką jie ban­do pa­sa­ky­ti“, – tei­gė L. Sluš­nys.

Jo tei­gi­mu, da­bar po­li­ti­kai į Vai­ko tei­sių ap­sau­gos pa­grin­dų įsta­ty­mą „su­ki­ša to­kias rea­ly­bės ne­ati­tin­kan­čias ne­są­mo­nes, ku­rio­se tu ne­at­pa­žin­si, kas yra fi­zi­nis smur­tas.“ Nors anot L.Sluš­nio, pa­sau­ly­je pla­čiai yra pa­pli­tę ir iš­skir­ti „gal tik trys smur­to apib­rė­ži­mai“, ku­riuos mū­sų Sei­mas kuo pui­kiau­siai ga­lė­tų įtrauk­ti į Vai­ko tei­sių ap­sau­gos pa­grin­dų įsta­ty­mą ir ne­rei­kės tuo­met jo­kių iš­ve­džio­ji­mų.

Daug me­tų su vai­kais dir­ban­tis psi­cho­lo­gas tvir­ti­na, kad su vai­kais dir­ban­tys spe­cia­lis­tai iki šiol lai­ko­mi kvai­liais, jie ne­va nie­ko ne­da­ro ir jų dar­bas ne­reikš­min­gas. L. Sluš­nys tvir­ti­na, kad vai­kų prie­žiū­ros sis­te­ma yra men­kiau­siai fi­nan­suo­ja­ma sri­tis ly­gi­nant su vals­ty­bės tei­kia­mo­mis pa­slau­go­mis su­au­gu­siems.

„Jei­gu mes pa­žiū­rė­tu­me – vai­kai yra pra­ktiš­kai pa­sku­ti­nė­je vie­to­je. Su vai­kais dir­ban­tys spe­cia­lis­tai, tie­sio­giai su šei­mo­mis dir­ban­tys žmo­nės, taip pat yra di­džiau­sio­je ne­pa­gar­bo­je. Po­li­ti­kai pa­mirš­ta, kad su­au­gę juk už dau­ge­lį pa­slau­gų ga­li su­si­mo­kė­ti pa­tys, o ką da­ry­ti vai­kui? Tė­vai iš Plun­gės ve­žio­jo vai­ką pas ma­ne. Klau­siau: „Ne­su joks ste­buk­la­da­rys, ei­li­nis gy­dy­to­jas, ko­dėl va­žiuo­jat pas ma­ne? Tė­vai at­sa­kė: „Dak­ta­re, gal jūs ir ne ste­buk­la­da­rys, bet jūs mus pri­imat, o pas mus mies­te, net nė­ra į ką kreip­tis, lie­pė lauk­ti 2 mė­ne­sius.“ Ar nor­ma­lu, lauk­ti 2 mė­ne­sius, kai vai­kui yra kri­zė ir jam rei­kia pa­gal­bos? – sa­vo min­ti­mis da­li­no­si vai­kų psi­chia­tras.

Vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys/Asmeninio archyvo nuotrauka

Jo tei­gi­mu, psi­cho­lo­gi­jo­je ži­no­mas toks reiš­ki­nys, „kad ne­ga­li ma­ty­ti to, ko ne­no­ri ma­ty­ti“, o tai reiš­kia, kad jei­gu ne­no­ri pri­siim­ti at­sa­ko­my­bės už tos prob­le­mos spren­di­mą, veik­ti, tai ir ne­pri­pa­žįs­ti ir ne­ma­tai tos prob­le­mos.

Anot L. Sluš­nio, bū­tent to­kio po­žiū­rio lai­ko­si ir Lie­tu­vos po­li­ti­kai. Jei­gu jie pri­pa­žins, kad fi­zi­nė baus­mė yra smur­tas, tuo­met rei­kės pri­siim­ti at­sa­ko­my­bę, im­tis veiks­mų.

„Sei­mo na­riai, dau­gu­ma jų, net ne­są­mo­nin­gai, ypač daug nau­jo­kų – ne­si­gau­do sis­te­mo­je, pik­ta­va­liš­kai el­gia­si ne iš pik­tos va­lios, o iš ab­so­liu­taus ne­su­vo­ki­mo, kad jų ty­lė­ji­mas yra psi­cho­lo­gi­nis pri­ta­ri­mas. Mąs­ty­mas, „kad mes nie­ko čia ne­pa­kei­sim, o jei pa­kei­sim, tai mes gi di­des­nių tiks­lų tu­ri­me. Pri­ėmus įsta­ty­mą, tai ko­kius 2–3 me­tus rei­kės pa­pil­do­mai 10 mi­li­jo­nų eu­rų su­ras­ti. Tai ne­už­siim­kim tuo.“ Sei­mo na­riai tuo la­bai aiš­kiai pa­sa­ko, kad jie vai­ko ne­ger­bia, ne­ger­bia jo sta­tu­so ir ne­lai­ko jo žmo­gu­mi. O juk vie­nin­te­lis vals­ty­bės sau­gu­mo kri­te­ri­jus yra tai, kiek mes dė­me­sio ir, aiš­ku, lė­šų ski­ria­me vai­kams.“ , – sa­vo min­ti­mis da­li­no­si L. Sluš­nys.

Į smur­tą prieš su­au­gu­sius rea­guo­ja­me griežčiau

Psi­chia­trui ky­la klau­si­mas: o ko­dėl to­kio auk­lė­ji­mo bū­do, kaip ber­ži­nė ko­šė, mes ne­tai­ko­me su­au­gu­siems?

„Ko­dėl mes į dar­bą vė­luo­jan­čių dar­buo­to­jų taip ne­auk­lė­ja­me? Dar­buo­to­jas vė­luo­ja į dar­bą, o mes nu­ren­gia­me jį prie du­rų ir už­duo­dam rykš­te­le per nuo­gą už­pa­ka­liu­ką, ne­svar­bu, kad jam 50 me­tų. Vie­nas kar­tas, an­tras kar­tas ir gal iš­auk­lė­sim jį dau­giau ne­vė­luo­ti“ , – pa­sa­ko­jo L. Sluš­nys.

Jo tei­gi­mu, su­au­gu­sie­ji vie­ni ki­tiems ban­do ieš­ko­ti ki­to­kių auk­lė­ji­mo bū­dų, jų tei­sės ir sau­gu­mas yra ger­bia­mi la­biau nei vai­kų, o į smur­tą prieš su­au­gu­sius yra rea­guo­ja­ma griež­čiau. Štai an­tai, jis pa­tei­kia to­kį pa­vyz­dį. Jei su­au­gęs žmo­gus pa­skam­bi­na po­li­ci­jai ir pra­ne­ša, kad jam tren­kė ar pa­stū­mė, į įvy­kio vie­tą iš­kart at­vyks po­li­ci­jos par­ei­gū­nai ir taip, kaip nu­ma­to smur­to ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je įsta­ty­mas, su­ims smur­tau­jan­tį žmo­gų. O štai vai­kui dar rei­kia įro­di­nė­ti, kad prieš jį ti­krai smur­tau­ja­ma, jo tei­sių pa­žei­di­mas yra už­fik­suo­ja­mas, per­žiū­ri­mas, rea­guo­ja­ma ne­grei­tai, pa­pras­tai ta­riant, ne čia ir da­bar.

pixabay. com nuotrauka

Su­au­gu­sie­ji iš vai­kų rei­ka­lau­ja visko

L. Sluš­nio ma­ny­mu, į smur­tą prieš vai­kus rea­guo­ja­me pa­sy­viai, ne griež­tai, o štai mes su­au­gu­sie­ji iš vai­kų pri­myg­ti­nai rei­ka­lau­ja­me gerb­ti su­au­gu­siuo­sius, bū­ti ge­rais, kū­ry­biš­kais, at­sa­kin­gais, kri­tiš­kais „ir vi­so­kiais ki­to­kiais“.

„Kai at­ei­nu į au­di­to­ri­ją, dirb­ti su mo­ky­to­jais, sa­kau jiems „da­bar, aš at­ėjau jū­sų mo­ky­ti ir jūs pri­va­lo­te ma­ne gerb­ti. Kaip jūs jau­čia­tės?“. Mo­ky­to­jai pa­ty­li, po to sa­ko „mes no­ri­me prieš­in­tis, ko­dėl mes tu­ri­me jus gerb­ti?“. Vai­kai juk ir­gi jau­čia no­rą prieš­in­tis, kai iš jų pri­vers­ti­nai rei­ka­lau­ja­ma kaž­ką da­ry­ti“, – tei­gė L. Sluš­nys.

An­to jo, pa­gar­bą rei­kia už­si­tar­nau­ti, už­si­dirb­ti. Mes iš vai­kų pa­gar­bos rei­ka­lau­ja­me, dar net nie­ko jiems ne­pa­da­rę, ne­iš­mo­kę, vien tik to­dėl, kad esa­me su­au­gę ir ne­va sa­vai­me aiš­ku, kad su­au­gu­sius pri­va­lo­ma gerb­ti.

„O jei aš vy­res­nis al­ko­ho­li­kas, pra­si­gė­ręs vi­siš­kai, ne­tu­rin­tis jo­kių ver­ty­bi­nių stan­dar­tų, bet aš esu 30 me­tų kvai­lys ir stai­ga, ša­lia ma­nęs at­si­ran­da 10-me­tis vai­kas, aš jam sa­kau „tu tu­ri ma­ne gerb­ti, nes aš vy­res­nis“. Kai su­au­gu­siems su­gre­ti­ni to­kius da­ly­kus, su­au­gę pra­de­da su­pras­ti, bet ne­re­tai, jiems rei­kia nuo­lat tai kar­to­ti, kol jie su­pran­ta, kad vai­ką ir­gi rei­kia gerb­ti, gerb­ti dėl to, kad jis yra žmo­gus, kaip ir kiek­vie­nas iš mū­sų“, – sa­kė vai­kų psi­chia­tras.

Si­tua­ci­ja ne­si­kei­čia 100 metų

Psi­cho­lo­gas pri­dū­rė, kad si­tua­ci­ja vai­ko tei­sių ir pa­gar­bos jam at­žvil­giu, ne­si­kei­čia jau 100 me­tų. Tai pui­kiai ilius­truo­ja ne­se­niai Vai­ko tei­sių ap­sau­gos kon­tro­lie­riaus įstai­gos iš­leis­ta Ja­nus­zo Korc­za­ko kny­ga „Vai­ko tei­sė į pa­gar­bą“.

„Au­to­rius yra gy­dy­to­jas, kny­gą par­ašė prieš šim­tą me­tų. Anuo­met jis ste­bė­jo vai­ko prie­žiū­ros sis­te­mą, tai kas vyks­ta su vai­kais. Bu­vo la­bai skau­du, kai skai­čiau. Drau­gams, ar­ti­mie­siems, ko­le­goms, ku­rie ne­ži­no­jo, ka­da kny­ga par­ašy­ta ci­ta­vau ir ci­ta­vau tą kny­gą,klaus­da­mas „kaip jūs ma­not, apie ko­kį lai­ko­tar­pį tas gy­dy­to­jas pa­sa­ko­ja?“. Jie at­sa­kė „a­pie šian­die­ną, čia mū­sų rea­ly­bė, pas mus taip vyks­ta da­bar“. Įsi­vaiz­duo­jat, 100 me­tų se­nu­mo teks­tą žmo­nės trak­tuo­ja kaip šių die­nų rea­ly­bę?“, – sa­kė L. Sluš­nys.