Provokuojantys komentatoriai tampa išradingesni
In­ter­ne­to ko­men­ta­ruo­se daž­nai su­si­ker­ta aš­trios ko­men­tuo­jan­čių­jų nuo­mo­nės, vir­tua­lio­se dis­ku­si­jo­se že­ria­mi ka­te­go­riš­ki tei­gi­niai ir pi­la­si abi­pu­siai kal­ti­ni­mai. Ar kiek­vie­nas ki­taip ma­nan­tis yra pro­vo­ka­to­rius ir tro­lis, ar tai tik pla­čios pa­žiū­ros ir ki­to­kia nuo­mo­nė? Ta­kos­ky­ra tarp žo­džio lais­vės ir pro­pa­gan­dos tam­pa la­bai ne­ryš­ki.

Per Vil­niu­je vy­ku­sią re­gio­ni­nę kon­fe­ren­ci­ją „Pro­pa­gan­da ir sa­vi­raiš­kos lais­vė“ In­ter­ne­to ži­niask­lai­dos aso­cia­ci­jos va­do­vė Ais­tė Ži­lins­kie­nė kal­bė­jo apie ko­men­ta­rų erd­vę, vi­suo­me­nės nuo­mo­nės at­spin­džius, ku­riuos ban­do­ma iš­kreip­ti, į ku­riuos sie­kia­ma įsi­terp­ti ir da­ry­ti įta­ką au­di­to­ri­jai.

„Vie­no myg­tu­ko pa­spau­di­mu in­ter­ne­te ga­li­ma ko­re­guo­ti vals­ty­bės gy­ve­ni­mą, da­ry­ti įta­ką vyks­tan­tiems pro­ce­sams bal­suo­jant in­ter­ne­ti­niuo­se pus­la­piuo­se, or­ga­ni­zuo­jant pe­ti­ci­jas, ra­šant ko­men­ta­rus so­cia­li­niuo­se tink­luo­se, rea­guo­jant į vie­šų as­me­nų pa­si­sa­ky­mus, sklei­džiant sa­vo ar ki­tų nuo­mo­nes ir da­li­nan­tis įžval­go­mis“, – kal­bė­jo A. Ži­lins­kie­nė. Pa­sak jos , in­ter­ne­to ko­men­ta­ruo­se skai­ty­to­jai ga­li pa­si­ti­krin­ti, ar jų nuo­mo­nė ati­tin­ka di­des­nės vi­suo­me­nės da­lies reak­ci­ją, ar prieš­in­gai – jie yra iš­skir­ti­niai ir ma­no ki­taip.

A. Ži­lins­kie­nė pa­brė­žė, kad žo­džio ir sa­vi­raiš­kos lais­vė yra vie­na svar­biau­sių bei pa­ma­ti­nių lais­vos vi­suo­me­nės ir de­mo­kra­ti­nės ša­lies ver­ty­bių, kai iš tie­sų ne­bi­jai pa­sa­ky­ti, ką gal­vo­ji apie val­džios ar darb­da­vio veiks­mus, tu­rė­ti ki­to­kią nuo­mo­nę apie ko­le­gas, ne­ven­gi kri­ti­kuo­ti po­li­ti­ko ar vals­ty­bė­je vyks­tan­čių pro­ce­sų. Ji tei­gė, kad kai įsi­ga­lė­jo in­ter­ne­tas ir to­kia vir­tua­lios erd­vės sa­vy­bė kaip in­te­rak­ty­vu­mas, at­si­ra­do ga­li­my­bė kiš­tis į ki­tų ku­ria­mą tu­ri­nį, jį skleis­ti, prie jo pri­si­dė­ti, kiek­vie­nam ta­po prie­ina­mas rea­lus da­ly­va­vi­mas vals­ty­bės gy­ve­ni­mo pro­ce­suo­se. Net kai tarp vals­ty­bių ky­la ne­su­ta­ri­mų ar konf­lik­tų, jie per­si­ke­lia ir į vir­tua­lią erd­vę, ne­beat­sie­ja­mą nuo šiuo­lai­ki­nio žmo­gaus kas­die­ny­bės.

In­ter­ne­to ži­niask­lai­dos aso­cia­ci­jos va­do­vė pa­žy­mė­jo, kad Bal­ti­jos ša­ly­se ko­men­ta­rų erd­vė yra itin po­pu­lia­ri ir pa­pli­tu­si, jos po­žiū­riu, ga­li­mai dėl is­to­ri­nės pra­ei­ties, kai žmo­nėms il­gą lai­ką ne­bu­vo ga­li­ma lais­vai reikš­ti sa­vo nuo­mo­nės.

Aistė Žilinskienė, Interneto žiniasklaidos asociacijos pirmininkė. / Dainiaus Radzevičiaus nuotrauka

Pro­vo­kuo­jan­tys pasisakymai

Pa­sak A. Ži­lins­kie­nės, ša­lys ne tik per ofi­cia­lius ži­niask­lai­dos ka­na­lus sklei­džia sa­vo po­zi­ci­ją, da­li­ja­si in­for­ma­ci­ja, ku­rią tu­rė­da­ma vi­suo­me­nė ga­li pa­ti lais­vai nu­spręs­ti, kas tei­sus, o kas – ne, bet ir ban­do iš­kreip­ti vie­šo­sios nuo­mo­nės lau­ką in­ter­ne­te.

„Čia su­si­du­ria­me su va­di­na­mai­siais in­ter­ne­to troliais. Jie, pa­si­tel­kę tech­no­lo­gi­jas, įval­dę tam ti­krus in­ter­ne­ti­nius pro­ce­sus, ban­do da­ry­ti įta­ką ir ko­men­ta­rų erd­vę pri­pil­dy­ti ne­ti­krų, pro­vo­kuo­jan­čių nuo­mo­nių, ku­rios ne­re­tai ska­ti­na konf­lik­tus, ne­apy­kan­tą, ne­pa­si­ti­kė­ji­mą, ne­sau­gu­mo jaus­mą, no­rą at­sa­ky­ti, rea­guo­ti ne pa­čiu švel­niau­siu bū­du, – kal­bė­jo ji. – Kar­tais ma­to­me, kad iš vie­no in­ter­ne­to pro­to­ko­lo (IP) ad­re­so skel­bia­ma 50–70 pro­vo­kuo­jan­čių nuo­mo­nių, ska­ti­nan­čių smur­tą, ne­apy­kan­tą as­me­nų ar vals­ty­bės po­li­ti­kos at­žvil­giu. Su tokiais troliais šian­dien in­ten­sy­viai ko­vo­ja­ma pir­miau­sia tech­no­lo­gi­nė­mis prie­mo­nė­mis, iden­ti­fi­kuo­jant IP ad­re­sus, fik­suo­jant iš jų par­ašy­tų ko­men­ta­rų kie­kius. To­kie ko­men­ta­rai yra ša­li­na­mi. Ro­do­ma jų kil­mė, tai yra, iš ko­kios ša­lies jie at­ke­liau­ja. Pra­dė­ti nau­do­ti fil­trai, kai rei­kia įro­dy­ti, kad esi ne ro­bo­tas, o žmo­gus, to­kiu bū­du sie­kia­ma ap­si­sau­go­ti nuo au­to­ma­tiš­kai sklei­džia­mos pro­vo­ka­ci­nės in­for­ma­ci­jos ar de­zin­for­ma­ci­jos.“

Kaip ži­nia, tech­no­lo­gi­jos veiks­min­gai pa­de­da ap­si­sau­go­ti nuo ag­re­sy­vių trolių at­akų. Ta­čiau ti­kra­sis iš­šū­kis ir di­džio­ji prob­le­ma, kaip pa­brė­žė A. Ži­lins­kie­nė, iš­ky­la, kai to­kia tech­no­lo­gi­nė ko­va trans­for­muo­ja­ma į žmo­giš­ką, kai sie­kia­ma ieš­ko­ti prieš­nuo­džiui at­spa­raus nuo­do.

mashable.com asociatyvi nuotrauka

Ne­aiš­ki ri­ba

„Tu­rint ne­ge­rų kės­lų ko­men­ta­rams in­ter­ne­te ra­šy­ti pa­si­tel­kia­mi rea­lūs žmo­nės, ku­rie su­ma­no, kaip ra­šy­ti to­kius ko­men­ta­rus ir nuo­mo­nes, ku­rie aki­vaiz­džiai ir tie­sio­giai lyg ir ne­ska­ti­na smur­to, ne­apy­kan­tos, prieš­iš­ku­mo, nes žo­džių iš­raiš­ka bū­na cen­zū­ri­nė, bet pats ko­men­ta­ras sė­ja ne­pa­si­ti­kė­ji­mo bei ne­sau­gu­mo sėk­lą“, – sa­kė In­ter­ne­to ži­niask­lai­dos aso­cia­ci­jos va­do­vė. Ji ci­ta­vo už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­trą Li­ną Lin­ke­vi­čių, ne­se­niai sa­kiu­sį, kad ta­kos­ky­ra tarp žo­džio lais­vės ir pro­pa­gan­dos jam yra la­bai aiš­ki.

Ta­čiau A. Ži­lins­kie­nė ma­no, kad šiuo me­tu at­skir­ti vie­na nuo ki­to tam­pa di­džiau­siu iš­šū­kiu, ka­dan­gi to­kia ri­ba vis la­biau iš­si­tri­na. „Kaip at­rem­ti to­kias in­for­ma­ci­nes at­akas, kai nė­ra aiš­kaus tei­si­nio pa­grin­do įžvelg­ti kurs­ty­mą, ne­apy­kan­tą, kai ne­tu­ri­me aiš­kių nuo­sta­tų, pa­gal ku­rias ga­lė­tu­me tai iden­ti­fi­kuo­ti, bet su­pran­ta­me, kad sė­ja­mas ne­ri­mas, pro­vo­kuo­ja­mi tam ti­kri veiks­mai?“ – klau­sė A. Ži­lins­kie­nė.

In­ter­ne­to ži­niask­lai­dos aso­cia­ci­jos va­do­vė kaip pa­vyz­dį pa­tei­kė ko­men­ta­rą iš vir­tua­lios erd­vės: „Čia ne ru­sas no­ri ka­ro, nes čia jam nė­ra su kuo ka­riau­ti. Čia vis­ką da­ro ame­ri­ko­nas. Jam juk pa­tin­ka, kai kai­my­nai vie­nas ki­tą pro­vo­kuo­ja. O jei­gu rim­tai, jūs gi pa­tys su­pran­ta­te, kad NA­TO Lie­tu­vai ne­pa­dė­tų, net pa­kil­ti ne­spė­tų.“ A. Ži­lins­kie­nės ma­ny­mu, toks ko­men­ta­ras ku­ria ne­pa­si­ti­kė­ji­mo vals­ty­be, jos kryp­ti­mi ir są­jun­gi­nin­kais nuo­tai­ką, ne­sau­gu­mo jaus­mą, kar­tu mes su­vo­kia­me tei­sę į ki­to­kią nuo­mo­nę, pa­grįs­tą abe­jo­nę.

Bu­vo pa­ci­tuo­tas ir dar vie­nas ko­men­ta­ras: „Kas tie kremliniai, ar ga­li­te pa­aiš­kin­ti? Ti­kriau­siai ir aš lai­ko­mas kremliniu? Na, ži­nau, kad mū­sų tau­tos Kons­ti­tu­ci­ja yra pa­žei­džia­ma, try­pia­ma. Ar blo­gai, kad apie tai ra­šau? Kad esa­me oku­puo­ti NA­TO ir JAV, nes tai prieš­ta­rau­ja mū­sų Kons­ti­tu­ci­jai, kad mū­sų tau­tai Va­ka­rų ver­ty­bės yra ne­priim­ti­nos? Aš no­riu, kad lie­tu­vių tau­ta iš­lik­tų su mū­sų kul­tū­ra. O jūs, ką, to ne­no­ri­te? Ne­jau­gi to­kia di­de­lė ne­apy­kan­ta vis­kam, kas lie­tu­viš­ka? La­bai lauk­siu jū­sų at­sa­ky­mų.“

A. Ži­lins­kie­nė at­krei­pė dė­me­sį, kad to­kia­me ko­men­ta­re pa­sku­ti­nis sa­ki­nys tar­si pro­vo­kuo­ja­ma rea­guo­ti į to­kią nuo­mo­nę. „To­dėl mums vis daž­niau rei­kia at­sa­ky­mų, kur yra ta­kos­ky­ra tarp žo­džio lais­vės ir pro­pa­gan­dos“, – sa­kė In­ter­ne­to ži­niask­lai­dos aso­cia­ci­jos va­do­vė.