Propagandos atpažinimo pradžiamokslis
Nors už lan­go ne­gir­dė­ti nei pa­būk­lų, nei ka­ri­nio trans­por­to, ty­lu­sis in­for­ma­ci­nis ka­ras Lie­tu­vo­je, kaip ir dau­ge­ly­je ki­tų pa­sau­lio ša­lių, vyks­ta nuo­lat. Ne vel­tui tei­gia­ma, jog ka­ro pra­mo­nė – vie­na pa­žan­giau­sių: koks ki­tas gink­las nei su­ma­niai pa­teik­ta ma­ni­pu­lia­ci­ja in­for­ma­ci­ja, pvz., jū­sų te­le­fo­ne, ga­lė­tų bū­ti taik­les­nis in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų ir ži­nių vi­suo­me­nės lai­kais?

Apie tai, ko­kios ža­los ga­li pri­da­ry­ti sve­ti­mos vals­ty­bės pro­pa­gan­da tai­kos me­tu, kaip ją at­pa­žin­ti ir ko­kie jos vei­ki­mo me­cha­niz­mai, pa­sa­ko­jo ne­se­niai Šiau­lių uni­ver­si­te­te at­vi­rą pa­skai­tą ve­dę Mo­bi­li­za­ci­jos ir pi­lie­ti­nio pa­sip­rie­ši­ni­mo de­par­ta­men­to prie Kraš­to ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos ir Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės Stra­te­gi­nės ko­mu­ni­ka­ci­jos de­par­ta­men­to spe­cia­lis­tai bei pa­ties uni­ver­si­te­to lek­to­riai.

„Ko­dėl svar­bu at­pa­žin­ti pro­pa­gan­dą? Nes ant kor­tos – ša­lies ir vi­sų mū­sų li­ki­mas, ypač – il­ga­lai­kė­je pers­pek­ty­vo­je. O pro­pa­gan­da yra bū­tent tas at­ve­jis, kuo­met ne­ži­no­ji­mas ne­at­lei­džia nuo at­sa­ko­my­bės“, – sa­kė Šiau­lių uni­ver­si­te­to do­cen­tas, Gy­ny­bos ir ka­ry­bos edu­ka­ci­nio cen­tro va­do­vas dr. Si­mo­nas Strel­co­vas. Jis įsi­ti­ki­nęs, jog svar­biau­sias gink­las in­for­ma­ci­nia­me ka­re yra pa­kan­ka­mai di­de­lė kri­tiš­kai ge­ban­čių mąs­ty­ti vi­suo­me­nės na­rių da­lis.

A. Čepukėnas, asmeninio archyvo nuotrauka.

Pro­pa­gan­dos me­cha­niz­mo es­mė: jo­je vi­suo­met yra grū­das tie­sos

„In­for­ma­ci­nis ka­ras – tai kuo­met vie­na vals­ty­bė sa­vo nau­dai ban­do pa­veik­ti ki­tos vals­ty­bės pi­lie­čių są­mo­nin­gu­mą, nuo­sta­tas, ver­ty­bes ir kt. pa­sta­rie­siems to ne­su­vo­kiant. Ki­taip ta­riant, kai ki­tos ša­lies vals­ty­bin­gu­mą sie­kia­ma pa­žeis­ti sa­vo ga­lią de­mons­truo­jant ne fi­ziš­kai, o įtvir­ti­nant ją gy­ven­to­jų pro­tuo­se, ma­ni­pu­liuo­jant in­for­ma­ci­ja, – aiš­ki­no Ar­vy­das Če­pu­kė­nas, Mo­bi­li­za­ci­jos ir pi­lie­ti­nio pa­sip­rie­ši­ni­mo de­par­ta­men­to prie Kraš­to ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos vy­riau­sia­sis spe­cia­lis­tas. – Vie­ša pa­slap­tis, kad, pa­vyz­džiui, Lie­tu­vai nuo­lat ten­ka su­si­dur­ti su Ru­si­jos vyk­do­mo­mis prieš­iš­kos in­for­ma­ci­jos at­ako­mis, ku­rio­mis sie­kia­ma su­men­kin­ti Lie­tu­vos is­to­ri­ją, pa­si­di­džia­vi­mą sa­vo vals­ty­be, taip pat su­silp­nin­ti pi­lie­čių pa­si­ti­kė­ji­mą sa­va val­džia ir pa­na­šiai.“

Pa­grin­di­nė pro­pa­gan­dos už­duo­tis – ty­čia ir sis­te­min­gai įvai­rio­mis vi­suo­me­nės in­for­ma­vi­mo prie­mo­nė­mis pla­ti­nant iš­krai­py­tus fak­tus ir ki­tą su­fal­si­fi­kuo­tą in­for­ma­ci­ją – keis­ti žmo­gaus nuo­sta­tas ir pa­kreip­ti jo veik­lą ta link­me, ku­ri bū­tų pa­lan­ki pro­pa­gan­dą sklei­džian­čiai vals­ty­bei. „Pa­vyz­džiui, Lie­tu­vo­je at­nau­ji­nus jau­nuo­lių šau­ki­mą į pri­va­lo­mą­ją ka­ro tar­ny­bą, mū­sų ša­lies erd­vė­je bu­vo pa­skleis­ta me­la­gin­ga ži­nu­tė, jog šauk­ti­niai bus siun­čia­mi ka­riau­ti į Ukrai­ną. To­kiu bū­du Ru­si­jos pro­pa­gan­dis­tai, siek­da­mi sa­vo ša­liai nau­din­gų tiks­lų, Lie­tu­vos šau­kia­mo­jo am­žiaus jau­nuo­lių, jų tė­vų, gi­mi­nai­čių ar mo­ky­to­jų pro­tuo­se ban­dė pa­sė­ti pa­sip­rie­ši­ni­mo grū­dą pri­va­lo­ma­jai ka­ro tar­ny­bai“, – kal­bė­jo Auk­sė Ūsie­nė, Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės Stra­te­gi­nės ko­mu­ni­ka­ci­jos de­par­ta­men­to vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė.

Es­mi­nė de­ta­lė, ko­dėl pro­pa­gan­da vei­kia mū­sų šir­dis ir pro­tus, – pro­pa­gan­di­nia­me pra­ne­ši­me vi­sa­da yra da­lis tie­sos, o tai ir yra me­cha­niz­mas, ska­ti­nan­tis su­abe­jo­ti tuo, kuo bu­vo ti­kė­ta iki tol. „Jei au­ka ta­pu­sios vals­ty­bės pi­lie­čiai sto­ko­ja kri­tiš­ko mąs­ty­mo at­skir­ti tie­są nuo me­lo ir iš­ug­dy­tos va­lios prieš­in­tis ki­tų pri­me­ta­moms ideo­lo­gi­joms bei veiks­mams, ne­rei­kia nė ka­ri­nės jė­gos per­kai­no­ti jų ver­ty­bėms ir pa­lauž­ti ša­lį“, – sa­kė A. Ūsie­nė.

A. Ūsienė ir A. Čepukėnas, I. Jurgaitytės nuotrauka

In­for­ma­ci­nis sau­gu­mas svar­bu kiekvienam

„Nė vie­nas iš mū­sų ne­gy­ve­na­me šilt­na­mio są­ly­go­mis, to­dėl in­for­ma­ci­nio sau­gu­mo te­ma yra ak­tua­li kiek­vie­nam pi­lie­čiui, ne­pai­sant jo ly­ties, am­žiaus, so­cia­li­nio sta­tu­so, po­li­ti­nių sim­pa­ti­jų ar gy­ve­na­mo­sios vie­tos. Kas­dien tie­sio­giai ir ne­tie­sio­giai su­si­du­ria­me su vie­no­kiu ar ki­to­kiu prieš­iš­kos in­for­ma­ci­jos po­vei­kiu, ta­čiau vie­ni ge­ba tą po­vei­kį iden­ti­fi­kuo­ti ir ati­tin­ka­mai rea­guo­ti, o ki­ti pri­ima kaip ne­gin­či­ja­mą fak­tą“, – kal­bė­jo Šiau­lių uni­ver­si­te­to do­cen­tas dr. S. Strel­co­vas.

Pa­sak A. Ūsie­nės, vie­nu di­džiau­siu mū­sų ša­lies ag­re­so­riu­mi yra lai­ko­ma Ru­si­ja, o jos sklei­džia­ma ir fi­nan­suo­ja­ma pro­pa­gan­da skver­bia­si į vi­sas mū­sų vi­suo­me­nės in­for­ma­vi­mo prie­mo­nes: te­le­vi­zi­ją, ki­ną, ra­di­ją, spau­dą, in­ter­ne­tą ar ren­gi­nius. „Pas­te­bi­ma, jog itin daug pro­pa­gan­dos Lie­tu­vos in­for­ma­ci­nia­me lau­ke plin­ta in­ter­ne­to por­ta­luo­se ir so­cia­li­niuo­se tink­luo­se ra­šo­mais ko­men­ta­rais – pra­ktiš­kai 60–80 proc. pro­pa­gan­da „kve­pian­čių“ ko­men­ta­rų par­ašo­ma iš vos ke­lių IP ad­re­sų. Vis daž­niau pa­si­tai­ko ir ki­ber­ne­ti­nių at­akų, pa­vyz­džiui, pra­ėju­siais me­tais ru­sų pro­pa­gan­dis­tams pa­vy­ko įsi­lauž­ti į TV3 te­le­vi­zi­jos ser­ve­rį ir su­klas­to­ti ži­nių lai­do­je pa­teik­tos Lie­tu­vos pi­lie­čių apk­lau­sos apie Ru­si­jos sklei­džia­mą pro­pa­gan­dą duo­me­nis“, – var­di­jo A. Ūsie­nė.

Ko­dėl svar­bu ži­no­ti, kas lai­mė­jo Žal­gi­rio mū­šį?

Sklei­džia­ma pro­pa­gan­da daž­niau­siai tai­ko­ma­si į kon­kre­čios ša­lies po­li­ti­ką, is­to­ri­ją, tau­ti­nes ma­žu­mas, ka­riuo­me­nę, kul­tū­rą ar ki­tas so­cia­li­nio gy­ve­ni­mo sfe­ras.

Kaip tei­gia A. Ūsie­nė, no­rint su­ma­žin­ti gy­ven­to­jų pi­lie­tiš­ku­mą ir pa­gar­bą sa­vo vals­ty­bei, pa­kan­ka su­men­kin­ti ša­lies is­to­ri­ją. To­dėl Ru­si­jos pro­pa­gan­di­nė­se ži­nu­tė­se pa­ste­bi­mas ryš­kus di­džių­jų ša­lies is­to­ri­nių fak­tų klas­to­ji­mas, ku­ris men­ki­na ša­lies vals­ty­bin­gu­mą. Pa­vyz­džiui, es­ka­luo­ja­ma ži­nia ne­va Lie­tu­vos Di­džią­ją Ku­ni­gaikš­tys­tę įkū­rė ne lie­tu­vių, o ru­sų pro­tė­viai. Mat, pa­sak jų, Lie­tu­vos vals­ty­bės pa­grin­dus klo­ję di­die­ji ku­ni­gaikš­čiai Min­dau­gas, Ge­di­mi­nas, Vy­tau­tas ir Al­gir­das bu­vo ne lie­tu­viš­kos, o ru­sė­niš­kos kil­mės, t. y. sla­vai. Taip pat fal­si­fi­kuo­ja­mi ir Žal­gi­rio mū­šio įvy­kiai – tei­gia­ma, kad kry­žiuo­čių or­di­ną 1410 me­tais vy­ku­sia­me mū­šy­je nu­ga­lė­jo ru­sų kar­žy­giai, o lie­tu­viai ir len­kai te­bu­vo jų są­jun­gi­nin­kai ir t. t.

Iš­krai­po­mi ir pa­ly­gin­ti ne­to­li­mi is­to­ri­niai įvy­kiai. „Vie­nas Ru­si­jos pri­ori­te­tų – po­so­vie­ti­nė erd­vė, ku­riai pri­klau­so ir Lie­tu­va. Pro­pa­gan­di­nė­se ži­nu­tė­se Ru­si­jos val­džia ne­re­tai so­vie­ti­nius lai­kus me­nan­čius mū­sų ša­lies pi­lie­čius dek­la­ruo­ja kaip tė­vy­nai­nius ir sa­vaip in­terp­re­tuo­da­mi is­to­ri­nius fak­tus sie­kia pa­keis­ti jų iden­ti­te­tą, t. y. su­da­ry­ti įspū­dį, kad Ru­si­ja vi­sa­da bu­vo drau­giš­ka, o is­to­ri­nių lū­žių me­tais mū­sų ša­liai net pa­dė­jo“, – kal­bė­jo A. Ūsie­nė.

Re­gio­ne pro­pa­gan­da – adap­tuo­ta pa­gal aktualijas

Kaip pro­pa­gan­dos na­ra­ty­vai pa­si­tel­kia­mos ir šian­die­nos Lie­tu­vos po­li­ti­kos ak­tua­li­jos. Daž­nai ape­liuo­ja­ma į mū­sų ša­ly­je gy­ve­nan­čias tau­ti­nes ma­žu­mas, ypač ru­sus ir len­kus, me­la­gin­gai tei­giant, jog ru­sa­kal­biai ar len­kiš­kai kal­ban­tys gy­ven­to­jai Lie­tu­vo­je yra en­gia­mi. Pa­sak dr. S. Strel­co­vo, re­gio­nuo­se, kur tau­ti­nis su­sis­kal­dy­mas yra ma­žes­nis, ak­tua­li kiek ki­ta pro­pa­gan­dos te­ma­ti­ka. Pa­vyz­džiui, Šiau­liuo­se, kur įsi­kū­ręs NA­TO pa­jė­gų in­teg­ra­vi­mo vie­ne­tas, vi­suo­me­nės ne­ri­mą ke­lią pro­pa­gan­di­nės ži­nu­tės, nu­kreip­tos į NA­TO. Kai es­ka­luo­ja­ma, jog, pa­vyz­džiui, NA­TO nė­ra stip­rus ka­ri­nis blo­kas, o na­rys­tė ja­me tė­ra tik vals­ty­bės pi­ni­gų eik­vo­ji­mas.

Pro­pa­gan­da ne­ap­len­kia ir kul­tū­ri­nių ren­gi­nių, pa­vyz­džiui, Ru­si­jos mu­zi­kan­tų kon­cer­tai Lie­tu­vo­je daž­niau­siai vyks­ta ša­liai svar­bių su­kak­čių, šven­čių me­tu. Kvie­ti­mai, rek­la­ma ir agi­ta­ci­ja pra­si­de­da prieš ke­le­tą mė­ne­sių – tiks­lin­gai su­ku­ria­ma si­tua­ci­ja, kad ne­va ša­lies pi­lie­čiams vie­nin­te­lis pa­si­rin­ki­mas švęs­ti Ko­vo 11-ąją ar Va­sa­rio 16-ąją tė­ra Ru­si­jos gru­pės ar at­li­kė­jo kon­cer­tas.

Ko­kiais gink­lais ko­vo­ti in­for­ma­ci­nia­me mū­šio lau­ke?

Pa­sak Šiau­lių uni­ver­si­te­to at­sto­vo, di­džiau­sia klai­da in­for­ma­ci­nio ka­ro me­tu – ne­kreip­ti dė­me­sio ir bū­ti abe­jin­giems. „E­sa­me vie­nin­te­lis uni­ver­si­te­tas Šiau­rės Lie­tu­vo­je, to­dėl mū­sų par­ei­ga – ug­dy­ti mąs­tan­čią, pi­lie­tiš­ką, ge­rą­ja pra­sme pa­trio­tiš­ką ir kri­tiš­kai gal­vo­jan­čią vi­suo­me­nę“, – kal­bė­jo Gy­ny­bos ir ka­ry­bos edu­ka­ci­nio cen­tro va­do­vas.

Tuo tar­pu A. Ūsie­nė kaip vie­ną veiks­min­giau­sių bū­dų ko­vo­ti su prieš­iš­ka in­for­ma­ci­ja įvar­di­jo tie­siog... tie­są, ku­ri pa­de­da iš­sklai­dy­ti vi­suo­me­nės są­mo­nę ap­gau­bu­sią mig­lą.

„Svar­bu iš­lik­ti bud­riems, pi­lie­tiš­kiems ir at­si­ri­bo­ti nuo pa­tik­laus nai­vu­mo – tuo­met bū­si­me pa­si­ren­gę bet ko­kioms grės­mėms. Juk XXI am­žiaus ka­rai pra­si­de­da ne mū­šio lau­ke, o gy­ven­to­jų gal­vo­se, to­dėl la­bai svar­bu, kad jo­se vy­rau­tų kri­tiš­kas mąs­ty­mas ir pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi, kraš­tu bei sa­vo vals­ty­be“, – kal­bė­jo dr. S. Strel­co­vas.