Propaganda: melo anatomija
„Va­ba­lo dė­žu­tė­je“ fe­no­me­nas ilius­truo­ja, kaip ga­li bū­ti iš­krai­po­ma rea­ly­bė.

„Va­ba­las dėžutėje“

Aus­trų fi­lo­so­fas, Kemb­ri­džo uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius L. Vit­genš­tei­nas yra ap­ra­šęs įdo­mų teo­ri­nį eks­pe­ri­men­tą. Tar­ki­me, yra gru­pė žmo­nių, ku­rių kiek­vie­nas tu­ri po dė­žu­tę. Kiek­vie­no­je dė­žu­tė­je yra už­da­ry­ta po va­ba­lą. Ta­čiau nie­kas ne­ga­li pa­žiū­rė­ti į sve­ti­mą dė­žu­tę: žmo­gus ga­li ma­ty­ti tik tai, kas yra jo nuo­sa­vo­je dė­žu­tė­je, ir tu­ri pa­sik­liau­ti tik ki­tų tvir­ti­ni­mu, kad va­ba­lai yra ir ki­to­se dė­žu­tė­se.

Ne­tgi pa­pras­tas šuns lo­ji­mas už­ra­šius ne­at­kar­to­ja jo ti­kro­viš­ku­mo.

To­kiu bū­du są­vo­ka „va­ba­las“ po tru­pu­tį pra­ran­da pra­smę. Ga­liau­siai „va­ba­lu“ tam­pa bet kas, esan­tis dė­žu­tė­je.

Be­je, L. Vit­genš­tei­nas tik struk­tū­riš­kiau pa­žvel­gė į se­ną prob­le­mą. Dar bu­diz­mo fi­lo­so­fi­jos kla­si­kai pa­ste­bė­jo at­otrū­kį tarp mus su­pan­čios ap­lin­kos ir ban­dy­mo ją pa­vaiz­duo­ti. Ne­tgi pa­pras­tas šuns lo­ji­mas už­ra­šius ne­at­kar­to­ja jo ti­kro­viš­ku­mo, tai ką kal­bė­ti apie ban­dy­mus at­vaiz­duo­ti su­dė­tin­ges­nius reiš­ki­nius ar są­vo­kas?

Bet ar pa­na­šus reiš­ki­nys ne­vyks­ta čia ir da­bar?

Anot L. Vit­genš­tei­no, „pa­sau­lio veid­ro­dis“ yra kal­ba: vi­si mes pa­žįs­ta­me pa­sau­lį tik to­dėl, kad pa­grin­di­nė žmo­nių bend­ra­vi­mo prie­mo­nė – kal­ba – sa­vo lo­gi­ne struk­tū­ra tu­rė­tų at­spin­dė­ti ap­lin­ką. De­ja, kal­ba la­bai to­li­ma to­kiam idea­lui. Dėl sa­vo ne­to­bu­lu­mo – iš­raiš­kų ne­apib­rėž­tu­mo, jų dau­gia­reikš­miš­ku­mo – ji yra dau­ge­lio pa­inia­vų šal­ti­nis.

No­rint tei­sin­gai pa­žin­ti mus su­pan­tį pa­sau­lį, bū­ti­na la­bai griež­tai su­si­tar­ti dėl są­vo­kų reikš­mės.

Kryž­ke­lė: du po­žiū­riai į realybę

Tai­gi, tarp ob­jek­ty­vios ti­kro­vės ir ban­dy­mo ją at­vaiz­duo­ti vi­sa­da yra tam ti­kra pra­ra­ja. Ir ši pra­ra­ja tarp rea­lu­mo ir vir­tua­lu­mo di­dė­ja, jei at­si­ran­da ša­liš­kas, an­ga­žuo­tas ver­ti­ni­mo po­rei­kis, sie­kiant tam ti­krų tiks­lų. Ypač jei rei­ka­lo im­asi pro­pa­gan­dis­tai.

Čia rei­kė­tų tru­pu­tį nu­kryp­ti nuo te­mos ir są­ly­giš­kai iš­skir­ti du po­žiū­rius į tie­są. Pir­ma­sis po­žiū­ris – moks­li­nis. Moks­lo žmo­gus su­pran­ta, kad no­rint tei­sin­gai pa­žin­ti mus su­pan­tį pa­sau­lį, bū­ti­na la­bai griež­tai su­si­tar­ti dėl są­vo­kų reikš­mės, lai­ky­tis lo­gi­nių ry­šių, va­do­vau­tis aiš­kio­mis me­to­di­ko­mis. Ki­taip ta­riant, aka­de­mi­nio pro­to žmo­gus su­in­te­re­suo­tas pa­grįs­tai įro­dy­ti, kad „va­ba­las“ iš ti­kro yra va­ba­las, o ne „kaž­kas, esan­tis dė­žu­tė­je“.

Pro­pa­gan­dis­to tiks­las – iš es­mės vi­siš­kai ki­toks. Jo už­duo­tis – va­din­ti daik­tus ne sa­vais var­dais, nu­ty­lė­ti, kas ne­pa­ran­ku, ir su­kur­ti vi­siš­kai ne­pag­rįs­tus prie­žas­ti­nius ry­šius, įti­ki­nant ap­lin­ki­nius, kad tai ir yra ti­kro­ji rea­ly­bė.

Fiktyvus, bet iliustratyvus plakatas. Siekdami užsibrėžtų tikslų, propagandistai kuria savą kontekstą ir savaip traktuoja sąvokas.

Pro­pa­gan­di­nis me­las at­si­ran­da, kai są­vo­kos yra izo­liuo­ja­mos ir pa­ša­li­na­mos vi­sos ne­nau­din­gos kon­teks­to de­ta­lės. Ki­taip ta­riant, pro­pa­gan­dis­tas vi­sa­da su­in­te­re­suo­tas, kad bū­tų kuo ma­žiau ti­ki­my­bės pa­ma­ty­ti „dė­žu­čių“ tu­ri­nį. Tai tei­kia pui­kias ga­li­my­bes ma­ni­pu­liuo­ti są­vo­ko­mis ir kreip­ti au­di­to­ri­jos su­vo­ki­mą no­ri­ma link­me. Pa­vyz­džiui, įteig­ti: „Ma­no va­ba­las pats ge­riau­sias“. Ar­ba: „kKai kas iš čia esan­čių­jų me­luo­ja – jo­kių va­ba­lų jų dė­žu­tė­se nė­ra ir nie­ka­da ne­bu­vo!“ Svar­biau­sia kal­bė­ti gar­siai, vaiz­džiai ir ape­lia­ci­jų ne­pa­ken­čian­čiu to­nu. Tai ypač pa­si­tei­si­na, jei kal­tin­to­jas jo­kio va­ba­lo pats ne­tu­ri.

Pro­pa­gan­di­nis me­las yra daug efek­ty­ves­nė prie­mo­nė už prie­var­tą.

Ži­no­ma, tai la­bai pa­pras­ti pa­vyz­džiai. Bet ar jums jie nie­ko ne­pri­me­na?

Ko­dėl me­luo­ja­ma?

At­sa­ky­mas, ko ge­ro, vie­nas: nes tai nau­din­ga tiems, kas me­luo­ja. Ir tam yra prie­žas­tis. La­bai daž­nai pro­pa­gan­di­nis me­las yra daug efek­ty­ves­nė prie­mo­nė už prie­var­tą. Juk už­ten­ka įti­kin­ti „gra­žiuo­ju“, ne­tai­kant gru­bių po­vei­kio prie­mo­nių, kad už­sib­rėž­tas tiks­las bū­tų pa­siek­tas. At­ro­do, te­le­fo­ni­nis su­kčius ski­ria­si nuo tar­pu­var­tė­je pei­liu gra­si­nan­čio plė­ši­ko sa­vo me­to­dais, ta­čiau jų tiks­las yra vie­nas – kad jūs ati­duo­tu­mė­te jiems sa­vo pi­ni­gus.

In­for­ma­ci­nė ag­re­si­ja sa­vo es­me nie­kuo ne­sis­ki­ria nuo rea­lios ag­re­si­jos.

Daž­niau­siai nu­si­kals­ta­mos in­te­re­sų gru­pės ir re­ži­mai (ypač to­ta­li­ta­ri­niai) vei­kia „rim­bo ir me­duo­lio“ pri­nci­pu – pro­pa­gan­da ir smur­tas vei­kia iš­vien, vie­nas ki­tą dub­liuo­da­mi ir pa­pil­dy­da­mi. Kaip ra­šė A. Sol­že­ni­cy­nas, „prie­var­ta ne­ga­li rem­tis nie­kuo ki­tu, iš­sky­rus me­lą, o me­las ne­ga­li gy­vuo­ti, jei jis ne­įt­vir­ti­na­mas prie­var­ta. Kiek­vie­nas, kas pa­skel­bė prie­var­tą sa­vu me­to­du, me­lą tu­ri pa­si­rink­ti sa­vo pri­nci­pu.“

Dėl šio ry­šio pro­pa­gan­dą ga­li­ma lai­ky­ti „al­ter­na­ty­viu smur­tu“, o jos tiks­lin­gą pa­var­to­ji­mą – „vir­tua­lia ag­re­si­ja“. Tai nė­ra per­dė­ta. In­for­ma­ci­nė ag­re­si­ja sa­vo es­me nie­kuo ne­sis­ki­ria nuo rea­lios ag­re­si­jos – abie­jų pa­skir­tis yra pri­mes­ti va­lią sa­vo opo­nen­tui, pri­ver­čiant jį veik­ti pa­gal no­ri­mus el­ge­sio mo­de­lius.

Liūd­na, bet žmo­nes la­biau vie­ni­ja ne tie­sa, o me­las. Jei ly­gin­si­me pra­ei­ta­me sky­riu­je mi­nė­tus po­žiū­rius – moks­li­nį ir pro­pa­gan­di­nį, pa­ste­bė­si­me es­mi­nius skir­tu­mus. Moks­li­nin­kas, ieš­ko­da­mas tie­sos, abe­jo­ja, ti­ria, eks­pe­ri­men­tuo­ja ir gi­li­na­si į es­mę. Pro­pa­gan­dos pa­veik­tas žmo­gus yra fa­na­tiš­kas, ne­pri­pa­žįs­ta komp­ro­mi­sų ir ne­at­siž­vel­gia į ki­to­kią nei jo nuo­mo­nę. Ma­ža to, jis sten­gia­si pa­vers­ti sa­vo nuo­mo­nę vie­nin­te­le, net jei­gu dėl to rei­kė­tų me­luo­ti ar žu­dy­ti.

Tai ir yra es­mi­nis skir­tu­mas. Nie­kas ne­žu­vo ir ne­bu­vo nu­žu­dy­tas dėl for­mu­lės E = mc2, bet is­to­ri­jos ei­go­je dau­ge­lis žmo­nių žu­dė ir bu­vo žu­do­mi, kad bū­tų įro­dy­ta, „kie­no die­vas ti­kras“.

O bu­vo at­ve­jų, kai prieš­iš­ku­mas pra­si­dė­da­vo ir krau­jas pra­si­lie­da­vo dėl dar ab­sur­diš­kes­nių prie­žas­čių.

Ac­te­kai ti­kė­jo, kad Sau­lė už­si­rūs­tins ir ne­pa­te­kės, jei jos gar­bei ne­bus au­ko­ja­mos žmo­nių šir­dys. At­ro­do, jo­kio lo­gi­nio ry­šio čia nė­ra – ta­čiau žmo­nės bu­vo žu­do­mi be pers­to­jo.

Me­las kar­tais ku­ria­mas ne vien tam, kad juo ti­kė­tų.

Žur­na­lis­tė J. La­ty­ni­na vie­na­me sa­vo straips­ny­je tą ilius­truo­ja dar ku­rio­ziš­kes­niu pa­vyz­džiu: „Žmo­nes su­vie­ni­ja me­las. Pa­sa­ky­ki­te: „Dan­gus mė­ly­nas“ – ir ka­žin ar jūs su­rink­si­te žmo­nių, ku­rie pa­si­ren­gę žu­dy­ti ir mir­ti. Bet iš­tar­ki­te „Dan­gus gel­to­nas“ – ir ap­link jus su­si­burs tie, ku­rie bus pa­si­ruo­šę žu­dy­ti ir mir­ti tik dėl jiems vie­niems su­pran­ta­mos tie­sos. Aš ne­per­de­du. Aš tie­siog ap­ra­šau pa­grin­di­nį „Gel­to­nų­jų raiš­čių su­ki­li­mo“ pa­sau­lė­žiū­ros punk­tą. „Gel­to­nie­ji raiš­čiai“ bu­vo įsi­ti­ki­nę, kad po jų per­ga­lės „mė­ly­nas prie­spau­dos dan­gus“ nu­si­da­žys gel­to­na „ly­gy­bės spal­va“.

Jei rei­kia ak­tua­les­nių pa­vyz­džių, to­li ieš­ko­ti ne­rei­kia. Pa­žiū­rė­ki­me, kiek bend­ra­min­čių su­bu­ria mi­tai, kad „So­vie­tų Są­jun­go­je bu­vo ge­riau“ ar­ba kad „Ru­si­ja dva­sin­ges­nė už Va­ka­rus“.

To­kių ideo­lo­gi­nių kli­šių pra­smė – an­traei­lis da­ly­kas. Už jų vi­sa­da sly­pi in­te­re­sų gru­pės, ku­rioms me­las – tai bū­das sa­vo įta­kai stip­rin­ti.

Me­las kaip priemonė

Be to, ga­li­me įvar­dy­ti ir ki­tą prie­žas­tį, dėl ku­rios me­las tam­pa ver­ty­be.

Kar­tais žmo­nės nuo­šir­džiai pa­si­pik­ti­na, pers­kai­tę ko­kią nors ab­sur­diš­ką pro­pa­gan­di­nę ži­nu­tę: „kas ga­li pa­ti­kė­ti to­kia ne­są­mo­ne?“ At­sa­ky­mas pa­pras­tas: me­las kar­tais ku­ria­mas ne vien tam, kad juo ti­kė­tų. Iš pir­mo žvilgs­nio ab­sur­diš­kos idė­jos ne tik pa­ska­ti­na žmo­nes veiks­mui, bet tar­nau­ja ir kaip sa­vo­tiš­kas lak­mu­so po­pie­rė­lis, pa­de­dan­tis at­skir­ti „sa­vus“ nuo „sve­ti­mų“. To­ta­li­ta­ri­nis mąs­ty­mas dėl šios prie­žas­ties yra są­mo­nin­gai ab­sur­diš­kas.

Šiam tei­gi­niui pa­aiš­kin­ti vėl tin­ka se­no­vės Ry­tų des­po­ti­jų pa­vyz­dys. Ap­ra­šy­tas at­ve­jis, kaip įta­kin­gas Ki­ni­jos im­pe­ra­to­riaus val­di­nin­kas su­rin­ko sa­vo pa­val­di­nius ir par­odė jiems ark­lį, sa­ky­da­mas, jog tai – pui­kus el­nias. Kai ku­rie iš su­si­rin­ku­sių­jų iš­kart su­si­vo­kė ir ėmė gir­ti „el­nią“. O tie, ku­rie su­abe­jo­jo, ar, ne­duok­die, at­vi­rai pa­prieš­ta­ra­vo – bu­vo nu­baus­ti. At­ro­do kvai­lai? Bet ki­ta ver­tus, ar tai ne trum­pas ir efek­ty­vus bū­das at­si­jo­ti „grū­dus nuo pe­lų“ pri­mi­ty­vio­je hie­rar­chi­zuo­to­je struk­tū­ro­je?

Su­ly­gin­ki­me: moks­li­niuo­se de­ba­tuo­se sten­gia­ma­si kri­ti­kuo­ti tik opo­nen­to nuo­mo­nę, bet ne jį pa­tį. As­me­niš­ku­mai ten lai­ko­mi blo­go to­no po­žy­miu. Ten, kur vy­rau­ja ideo­lo­gi­ja, vi­sa­da pe­rei­na­ma prie opo­nen­to as­me­ny­bės kri­ti­kos, o jei me­las ei­na iš­vien su ga­lia – pa­si­tel­kia­mos ir rep­re­si­jos. Ar­ba, jei gru­pė ma­žes­nė ir už­da­res­nė, iš­aiš­kin­ti ki­ta­min­čiai tie­siog izo­liuo­ja­mi nuo gru­pės (toks me­to­das ypač žy­mus so­cia­li­nių tink­lų „an­ti­sis­te­mi­nė­se“ gru­pė­se, kur ne­pa­ran­kūs ko­men­ta­rai tie­siog tri­na­mi, o opo­nen­tai ša­li­na­mi). Ideo­lo­gi­jos su­vie­ny­toms in­te­re­sų gru­pėms šis me­to­das daž­nai yra gy­vy­biš­kai bū­ti­nas, nes pa­tei­si­na „me­lą idė­jos var­dan“.

Be rep­re­si­jų ideo­lo­gi­nis me­las il­gai ne­gy­vuo­tų.

Pa­ša­lin­ki­me „švie­saus ry­to­jaus“ mi­to­lo­ge­mą – cen­tri­nį ko­mu­nis­tų ideo­lo­gi­jos rams­tį – ir jų vyk­dy­ta „pro­le­ta­ria­to dik­ta­tū­ra“ taps tie­siog ma­si­nė­mis žu­dy­nė­mis, o „eksp­rop­ria­ci­ja“ ir „na­cio­na­li­za­ci­ja“ – di­de­lio mas­to plė­ši­ka­vi­mais. Sa­vo ruo­žtu, be rep­re­si­jų ideo­lo­gi­nis me­las il­gai ne­gy­vuo­tų. Vis­kas su­si­pi­na į vie­ną di­de­lį ydin­gą ra­tą, ku­ris iki šiol traiš­ko žmo­nių li­ki­mus – Ukrai­nos įvy­kiai tai pa­tvir­ti­na. Juk „No­vo­ro­si­jos“ pro­jek­tas iš es­mės lai­ko­si tik dėl to, kad mar­gi­na­lams bu­vo iš­da­lin­ti gink­lai ir pa­pa­sa­ko­ta, kad Ki­je­vą už­val­dė „chun­ta“, ku­ri tuoj pra­dės žu­dy­ti vi­sus ru­sa­kal­bius. Re­zul­ta­tas? Griu­vė­siai ir krau­jas. Bet „už­sa­ko­vui“ nau­din­ga, kad Ukrai­no­je iš­lik­tų nestabilumas…

Agresyvi propaganda - tai virtualus smurtas. II pasaulinio karo metais I. Erenburgo inicijuota kampanija „Užmušk vokietį“.

Ne­apy­kan­tos link

Jei ko­kia nors stam­bi įta­kos ar in­te­re­sų gru­pė nu­spren­džia vyk­dy­ti pro­pa­gan­di­nę ne­apy­kan­tos ir su­prie­ši­ni­mo kam­pa­ni­ją, pa­pras­tai ji nau­do­ja ke­lių rū­šių pro­pa­gan­di­nes kli­šes:

„ŠVEL­NI“ PRO­PA­GAN­DA:

• Ku­ria­mas pa­si­rink­to tai­ki­nio (in­di­vi­do ar gru­pės) abe­jo­ti­nos re­pu­ta­ci­jos įvaiz­dis.

• Tai­ki­nys gre­ti­na­mas su ne­igia­mą kon­teks­tą tu­rin­čio­mis ži­nu­tė­mis.

• Iš­ryš­ki­na­mas tai­ki­nio fi­zi­nis ar mo­ra­li­nis „ne­vi­sa­ver­tiš­ku­mas“.

• At­sie­tai pa­tei­kia­mos tai­ki­nio ci­ta­tos.

„VI­DU­TI­NIO STIP­RU­MO“ PRO­PA­GAN­DA:

◆ Iš­ryš­ki­na­mi fak­tai, su­si­ję su dis­kri­mi­na­ci­ja ar smur­tu.

◆ Pri­pa­žin­ti is­to­ri­niai fak­tai kves­tio­nuo­ja­mi – pra­de­dant nuo „a­be­jo­ji­mo“ iki ban­dy­mų ra­di­ka­liai juos per­kons­truo­ti.

◆ Mė­gi­na­ma su­sie­ti tai­ki­nį su ko­kio­mis nors prieš­iš­ko­mis ar nu­si­kals­ta­mo­mis struk­tū­ro­mis ar gru­puo­tė­mis.

◆ Ban­do­ma samp­ro­tau­ti apie ne­tei­sė­tus tai­ki­nio pra­tur­tė­ji­mo bū­dus, ko­rup­ci­nius ry­šius, te­ri­to­ri­jų įsi­gi­ji­mus ir pan.

◆ Kal­ti­ni­mas ne­igia­ma įta­ka vi­suo­me­nei ar ar­dan­čia vals­ty­bi­ne veik­la.

„GRU­BI“ PRO­PA­GAN­DA:

Svei­ką ir pa­ten­kin­tą žmo­gų la­bai su­nku įti­kin­ti des­truk­ty­vios veik­los nau­da.

✴ Ne­tie­sio­gi­niai gra­si­ni­mai (pa­vyz­džiui, nau­do­jant klau­si­mą ar ta­ria­mą­ją for­mą, ar­ba pa­tei­kiant fik­ty­vius sce­na­ri­jus).

✴ Ne­pak­lus­nu­mo ska­ti­ni­mas.

✴ At­vi­ri ra­gi­ni­mai grieb­tis prie­var­tos ir smur­to.

Šioms sche­moms įgy­ven­din­ti ga­li bū­ti pa­si­tel­kia­mos įvai­riau­sios tech­no­lo­gi­jos ir vei­ki­mo pri­nci­pai, ku­rie pa­di­di­na jų įtai­gu­mą, su­ma­ži­na opo­nen­tų ga­li­my­bes kon­trar­gu­men­tams. Be to, sie­kia­ma su­kur­ti to­kią at­mos­fe­rą, kad kons­truk­ty­vus dia­lo­gas tap­tų ne­įma­no­mas. Kar­tu pro­vo­kuo­ja­ma, kad opo­nuo­jan­ti pu­sė pra­dė­tų elg­tis taip pat ag­re­sy­viai. Prieš­prie­šai ir ne­pa­kan­tu­mui su­kur­ti daž­nai pa­si­tel­kia­mi įvai­rūs pra­ei­ties ne­su­ta­ri­mai (iš čia ne­abe­jo­ti­nas in­for­ma­ci­nio ka­ro spe­cia­lis­tų dė­me­sys is­to­ri­jai). Ar­ba – konf­lik­tas ga­li bū­ti su­ku­ria­mas dirb­ti­nai, ban­dant įti­kin­ti įvai­rio­mis są­moks­lo teo­ri­jo­mis, ska­ti­nant na­tū­ra­lius ag­re­sy­vius ins­tink­tus.

Svei­ką ir pa­ten­kin­tą žmo­gų la­bai su­nku įti­kin­ti des­truk­ty­vios veik­los nau­da. To­dėl tai­ko­ma­si bū­tent į „li­go­tą“ (pla­čią­ja pra­sme) vi­suo­me­nės da­lį, ar­ba su­ran­da­mi ver­ty­bi­niai „kab­liu­kai“, ku­rie ne­va tu­rė­tų pa­tei­sin­ti ne­ga­ty­vų el­ge­sį dėl „aukš­tes­nio tiks­lo“. Bet ku­riuo at­ve­ju, tiks­li­nė au­di­to­ri­ja vei­kia­ma pa­laips­niui, o „ar­gu­men­tai“ pri­me­ta­mi tam ti­kro­mis do­zė­mis, po tru­pu­tį jas di­di­nant ir aš­tri­nant, ti­kin­tis, kad po kiek lai­ko klau­sy­to­jai pri­ims jas kaip sa­vai­me su­pran­ta­mas ir ne­su­ke­lian­čias at­me­ti­mo reak­ci­jos. Jei to­kie ke­ti­ni­mai pa­vyks­ta, at­si­ran­da dau­giau ar ma­žiau „bend­ra­min­čių“, ku­rie pa­tys pra­de­da lais­vai ope­ruo­ti jiems pri­mes­to­mis są­vo­ko­mis ir „žai­di­mo tai­syk­lė­mis“. Jiems pra­de­da at­ro­dy­ti, kad toks po­žiū­ris yra jų pa­čių nuo­mo­nė, o vi­sa ki­ta in­for­ma­ci­ja, ne­su­tam­pan­ti su ja – klai­din­ga ir (ar) me­la­gin­ga.

Į pa­gal­bą smurtui

Anks­čiau ar vė­liau pri­mes­tos „al­ter­na­ty­vios idė­jos“ ku­ria ne tik „al­ter­na­ty­vią at­ei­ties vi­zi­ją“, bet ir ska­ti­na ją įgy­ven­din­ti vie­nu ar ki­tu bū­du. Pro­pa­gan­dos įpirš­ta ver­ty­bių sis­te­ma „ap­žai­džia­ma žo­džiais“ tarp bend­ra­min­čių, t. y. įpras­mi­na­ma kal­bos pa­gal­ba. Vi­siš­kai įma­no­mas sce­na­ri­jus – nuo žo­džių vė­liau pe­rei­na­ma prie veiks­mų. Tai ir yra pro­pa­gan­dos pa­grin­di­nis tiks­las bei sie­kia­my­bė. Kaip po­ten­ci­nė ener­gi­ja tam­pa ki­ne­ti­ne, taip ir me­las trans­for­muo­ja­mas į prie­var­tą.

Net jei­gu pro­pa­gan­dos pa­veik­ta di­des­nė ar ma­žes­nė jos su­vie­ny­tų žmo­nių gru­pė im­asi prie­var­tos ar smur­to, pro­pa­gan­di­nės tech­no­lo­gi­jos ne­lie­ka be dar­bo ir čia. Juk dau­gu­mai žmo­nių smur­tas nė­ra na­tū­ra­li veik­los sri­tis. Pa­si­tei­si­ni­mų vyk­do­mam smur­tui ne­ieš­ko tik pa­to­lo­gi­nės as­me­ny­bės, vi­si ki­ti jau­čia mo­ra­li­nį dis­kom­for­tą. To­dėl pro­pa­gan­da šiuo at­ve­ju nau­do­ja­ma kaip „są­ži­nės anes­te­ti­kas“. Jei vals­ty­bė ruo­šia­si ag­re­si­jai, ji pra­de­da ideo­lo­giš­kai ap­do­ro­ti sa­vo pi­lie­čius dar ku­ris lai­kas iki nu­ma­to­mo ter­mi­no.

Eru­di­ci­ja, kri­ti­nis mąs­ty­mas ir ver­ty­bių sis­te­ma for­muo­ja la­bai tvir­tą as­me­ni­nės pa­sau­lė­žiū­ros pa­grin­dą.

A. Pon­son­bis dar 1928 m. par­ašy­to­je kny­go­je „Me­las ka­ro me­tu“ (angl. Fal­se­hood in War-Ti­me) su­kla­si­fi­ka­vo pa­grin­di­nes pro­pa­gan­di­nes te­zes. Štai de­šimt pro­pa­gan­dis­to me­to­di­nių sche­mų, pa­gal ku­rias ku­ria­mi siu­že­tai ir pra­ne­ši­mai:

1. „Ne mes no­rė­jo­me ši­to ka­ro“.

2. „Ka­rą pra­dė­jo prieš­as“.

3. „Mū­sų prieš­as – įsi­kū­ni­jęs Blo­gis“.

4. „Mū­sų tiks­lai tau­rūs, o me­to­dai – ne­klas­tin­gi“.

5. „Prie­šas nu­si­kals­ta nuo­lat, o mes – tik kar­tais ir ne­ty­čia“.

6. „Jie nau­do­ja užd­raus­tus gink­lus“.

7. „Mū­sų nuo­sto­liai ne­di­de­li. Prieš­o nuo­sto­liai mil­ži­niš­ki“.

8. „Ge­riau­si moks­lo ir kul­tū­ros ko­ri­fė­jai pa­lai­ko mū­sų pu­sę“.

9. „Mes – tei­sūs“.

10. „Tik iš­da­vi­kai ne­ti­ki mū­sų tie­sa“.

Ko­va prieš dau­gia­gal­vę hidrą

Nė­ra nie­ko su­nkiau, kaip ko­vo­ti su ab­sur­du. Ab­sur­das yra pa­grįs­tas ti­kė­ji­mu, o ne ži­nio­mis, to­dėl fak­tai kar­tais be­jė­giai iš­sklai­dy­ti ira­cio­na­lių pro­pa­gan­di­nių ži­nu­čių tvai­ką. Be to, to­ta­li­ta­ri­nė pro­pa­gan­da nau­do­ja­si de­mo­kra­ti­ja ir pri­si­den­gia jos tei­kia­ma bei ga­ran­tuo­ja­ma žo­džio lais­ve.

Vis tik yra il­ga­lai­kė stra­te­gi­ja, ku­ri lei­džia pa­sip­rie­šin­ti – tai tin­ka­mas švie­ti­mas. Iš es­mės, švie­ti­mo už­da­vi­nys – skleis­ti kuo dau­giau ži­nių apie pa­sau­lį, for­muo­ti lo­gi­nes ži­nias ir su­pra­ti­mą apie prie­žas­ti­nius ry­šius. Ki­taip ta­riant, eru­di­ci­ja, kri­ti­nis mąs­ty­mas ir ver­ty­bių sis­te­ma yra tas pa­grin­das, ku­ris for­muo­ja la­bai tvir­tą as­me­ni­nės pa­sau­lė­žiū­ros pa­grin­dą. Ki­ta ver­tus, vals­ty­bė per rei­kia­mas ins­ti­tu­ci­jas tu­rė­tų pa­ti for­muo­ti sa­vo ver­ty­bi­nę prog­ra­mą ir pa­trauk­liai bei pla­čiai ją skleis­ti. Nė­ra nie­ko blo­giau, kaip vien tik „at­si­mu­ši­nė­ti“ į prieš­iš­kos pro­pa­gan­dos at­akas, taip ati­duo­dant ini­cia­ty­vą prieš­iš­kai pu­sei ir vi­sa­da at­si­lie­kant vie­nu žings­niu. Ne­ga­li­ma vien ig­no­ruo­ti ar­ba ne­ig­ti, rei­kia kur­ti „pri­dė­ti­nę ver­tę“ pa­si­tel­kiant in­for­ma­ci­ją.

Ta­čiau yra vie­na itin veiks­min­ga prie­mo­nė prieš to­kį me­lą – tai iro­ni­ja ir sar­kaz­mas.

Ne­re­tai ma­to­me, jog į me­la­gin­gas in­for­ma­ci­nes at­akas ban­do­ma rea­guo­ti to­kiu pat me­lu. De­ja, tai ypač ryš­ku da­bar­ti­nė­je Ukrai­nos ži­niask­lai­do­je. Ga­li­ma ma­ny­ti, kad me­la­gin­gos ir sen­sa­cin­gos ži­nu­tės ku­ria­mos ne dėl to, kad tų ži­niask­lai­dos prie­mo­nių „re­dak­to­riai pa­pirk­ti“, o dėl la­bai ba­na­lios „gel­to­na­jai spau­dai“ bū­din­gos prie­žas­ties – sie­kiant pi­gaus po­pu­lia­ru­mo. Ta­čiau laz­da tu­ri du ga­lus – dėl ma­to­mu­mo pra­ran­da­ma re­pu­ta­ci­ja.

Be kla­si­ki­nės ži­niask­lai­dos, vis di­des­nį svo­rį įgau­na al­ter­na­ty­vūs ko­mu­ni­ka­ci­jos ka­na­lai ir so­cia­li­niai tink­lai. Kren­ta į akis, jog dau­ge­lis jų var­to­to­jų ir da­ly­vių ne­ži­no pa­grin­di­nių ko­mu­ni­ka­ci­jos tak­ti­kų, opo­nuo­jant prieš­iš­kai pro­pa­gan­dai. Pir­miau­sia, jie la­bai emo­cin­gai rea­guo­ja ar ban­do prieš­ta­rau­ti to­kios in­for­ma­ci­jos sklei­dė­jams. Jie pa­mirš­ta pa­pras­tą da­ly­ką – „a­na­pus lai­do“ la­bai daž­nai sė­di pro­fe­sio­na­lai, ge­rai iš­ma­nan­tys ne­for­ma­lio­sios lo­gi­kos ar­gu­men­ta­ci­jos tai­ko­muo­sius as­pek­tus ir de­ma­go­gi­nius triu­kus. Jei­gu ne­ži­no­te, kas tai yra ar­gu­men­tum ad ho­mi­nem ar rau­do­na sil­kė, ver­čiau ne­si­vel­ki­te į de­ba­tus. Pir­ma, leis­da­mie­si į po­le­mi­kas dėl ab­sur­do, jūs su­tei­kia­te jam dis­ku­si­jos ob­jek­to sta­tu­są, t. y. da­ro­te ab­sur­dą svar­biu. An­tra, ti­kė­ti­na, kad jus vie­šai „nu­so­dins“, ir at­si­tiks taip, kad jūs pa­si­jau­si­te pa­že­min­ti, o prieš­o po­zi­ci­jos tik įgaus po­li­ti­nio svo­rio.

Ne ką ge­riau, jei­gu pra­dė­si­te dis­ku­tuo­ti su ei­li­niais to­kios in­for­ma­ci­jos perp­la­tin­to­jais – jie tie­siog iš­trins jū­sų ko­men­ta­rus, ir dar­bas ne­is per­niek. To­dėl fak­tus ir il­gas ar­gu­men­ta­ci­jas ge­riau pa­si­lik­ti sau ar­ba pla­tin­ti sa­va­me pro­fi­ly­je.

To­ta­laus me­lo adep­tai yra la­bai stip­rūs sa­va­me izo­liuo­ta­me ne­ti­krų są­vo­kų pa­sau­lė­ly­je, nes jų ku­ria­mas me­las vi­sa­da pre­ten­duo­ja į ne­klys­ta­mu­mą, taip tap­da­mas sa­vo­tiš­ka iš­kreip­ta tie­sa. Ta­čiau yra vie­na itin veiks­min­ga prie­mo­nė prieš to­kį me­lą – tai iro­ni­ja ir sar­kaz­mas. Užuot užė­mus at­vi­rai prieš­iš­ką po­zi­ci­ją, ga­li­ma hi­per­bo­li­zuo­tai „pri­tar­ti“ dės­to­moms „tie­soms“ taip, kad jos tap­tų vi­siš­kai tra­gi­ko­miš­kos. Ir, be­je, ne­rei­kė­tų steng­tis ape­liuo­ti į pro­pa­gan­dis­to žmo­giš­ku­mą, pro­tą ar są­ži­nę – šiuo at­ve­ju jis nė­ra as­me­ny­bė su pa­mi­nė­tais bruo­žais, o tik varž­te­lis pro­pa­gan­dos ma­ši­no­je. Jam vis vie­na nie­ko ne­įro­dy­si­te – ge­riau užim­ki­te at­sie­tą po­zi­ci­ją ir sa­vo dis­ku­si­ją for­mu­luo­ki­te taip, lyg kal­bė­tu­mė­te tiems, ku­rie tą dis­ku­si­ją skai­to.

Grįž­tant prie „va­ba­lo dė­žu­tė­je“ fe­no­me­no – no­rint iš­veng­ti ne­tie­sos ir ma­ni­pu­lia­ci­jų, rei­kia kuo dau­giau bend­ro su­si­ta­ri­mo ir at­vi­ru­mo – ki­taip ta­riant, de­mo­kra­tiš­ko po­žiū­rio, kad tie­sos mo­no­po­lio ne­pra­dė­tų sa­vin­tis to­ta­li­ta­ri­nio mąs­ty­mo at­sto­vai. Ir pri­si­min­ti V. Čer­či­lio po­sa­kį: „Ga­li­ma vi­sus žmo­nes mul­kin­ti trum­pą lai­ką ar­ba da­lį žmo­nių vi­są lai­ką, bet nie­kam dar ne­pa­vy­ko mul­kin­ti vi­sų žmo­nių vi­są lai­ką.“