Profsąjungų nuosmukis
Lie­tu­vos dar­bo žmo­nių bend­rys­tė – la­biau sva­jo­nė nei rea­ly­bė. Per kiek ma­žiau nei de­šimt­me­tį prof­są­jun­gas ap­lei­do ke­lios de­šim­tys tūks­tan­čių na­rių, ir ta ma­žė­ji­mo ten­den­ci­ja ma­ty­ti to­liau. Prof­są­jun­gų vaid­me­nį ir jų at­sto­va­vi­mą dar­buo­to­jams lie­tu­viai su­pran­ta mig­lo­tai, šioms or­ga­ni­za­ci­joms pri­klau­so 7 proc. dar­bo žmo­nių, o konf­lik­tų su val­džia tik dau­gė­ja.

So­cia­li­niam dia­lo­gui ska­tin­ti nuo 2010 me­tų So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­ja iš­lei­do dau­giau kaip 4,2 mln. eu­rų. Šie pi­ni­gai bu­vo skir­ti įvai­riems dar­buo­to­jų ir darb­da­vių, dar­buo­to­jų or­ga­ni­za­ci­jų mo­ky­mams. Par­adok­sas, bet per tą pa­tį lai­ko­tar­pį vie­šų konf­lik­tų su val­džia dau­gė­jo: strei­kuo­to­jų skai­čius šok­te­lė­jo, o prof­są­jun­gas pa­li­ko tūks­tan­čiai jų na­rių. Moks­li­nin­kai tei­gia, kad vyks­tan­tys pro­ce­sai – dės­nin­gi. Pa­na­šaus nuo­smu­kio esa­ma ir Va­ka­rų ša­ly­se.

So­vie­ti­nė pra­ei­tis ir tur­to dalybos

Prof­są­jun­gos ne­leng­vus lai­kus iš­gy­ve­na dau­ge­ly­je pa­sau­lio ša­lių – to­kia ten­den­ci­ja aki­vaiz­di nuo pat XX am­žiaus 8-ojo de­šimt­me­čio. Tuo me­tu Lie­tu­vo­je ku­rį lai­ką prof­są­jun­gos gau­sė­jo, ta­čiau nuo 2006-ųjų to­ly­džio ma­žė­ja, ne­skai­tant ne­di­de­lių iš­im­čių.

Moks­li­nin­kų to­kia pa­dė­tis ne­ste­bi­na. Tai, pa­sak jų, le­mia ne vien so­vie­ti­nė di­džių­jų Lie­tu­vos pro­fe­si­nių są­jun­gų pra­ei­tis, kai jos la­biau gar­sė­jo ne at­sto­va­vi­mu dar­bo žmo­nėms, o tur­to da­ly­bo­mis: pra­de­dant pa­sta­tu ant sos­ti­nės Tau­ro kal­no, bai­giant Spor­to rū­mais.

Romas Lazutka: "Susidaro užburtas ratas: žmonės nesivienija, nėra kas juos apgina, o vadovai sako, kad jiems nereikia pavaldinių, kurie būtų nepatenkinti." /Romo Jurgaičio nuotrauka

LŽ kal­bin­tas Vil­niaus uni­ver­si­te­to (VU) pro­fe­so­rius Ro­mas La­zut­ka svars­tė, jog prof­są­jun­gų na­rių ma­žė­ji­mą ir ne­po­pu­lia­ru­mą ga­li­ma aiš­kin­ti tuo, kad ne­be­li­ko va­di­na­mų­jų ma­si­nių spe­cia­ly­bių, di­džiu­lių fab­ri­kų, ku­rių dar­buo­to­jus vie­ny­tų pa­na­šios prob­le­mos. Dar­bo jė­ga tam­pa vis la­biau seg­men­tuo­ta, dau­gė­ja ma­žų įmo­nių, ku­rio­se ne­di­de­lis dar­buo­to­jų skai­čius.

„Ki­tas veiks­nys tas, kad Lie­tu­vo­je žmo­nės bai­mi­na­si steig­ti, sto­ti į prof­są­jun­gą, nes darb­da­viai į tai žiū­ri ne­pa­lan­kiai. Su­si­da­ro už­bur­tas ra­tas: žmo­nės ne­si­vie­ni­ja, nė­ra kas juos ap­gi­na, o va­do­vai sa­ko, kad jiems ne­rei­kia pa­val­di­nių, ku­rie bū­tų ne­pa­ten­kin­ti“, – sa­kė R. La­zut­ka.

Ta­čiau tai – tik vie­na me­da­lio pu­sė. VU 2014 me­tais at­lik­tos kie­ky­bi­nės tiks­li­nių gru­pių apk­lau­sos de­šim­ta­da­lis res­pon­den­tų nu­ro­dė, kad iš­sto­jo iš prof­są­jun­gos.

Bė­go per krizę

VU Tei­sės fa­kul­te­to moks­li­nin­kai, per­nai ty­rę, kaip eko­no­mi­kos kri­zė pa­vei­kė žmo­gaus tei­ses, kons­ta­ta­vo: per kri­zę so­cia­li­nio bend­ra­dar­bia­vi­mo pri­nci­pas ne­su­vei­kė, dar la­biau iš­au­go ne­pa­si­ti­kė­ji­mas prof­są­jun­go­mis. Į mi­nė­tos apk­lau­sos klau­si­mą, ar yra prof­są­jun­gų na­riai, tei­gia­mai at­sa­kė tik 5 proc. res­pon­den­tų.

„Ma­tyt, to­dėl, kad są­ly­gos prof­są­jun­gų na­riams ar or­ga­ni­za­ci­joms iš­si­lai­ky­ti su­nkė­ja. Prof­są­jun­gas žmo­nės ap­lei­džia ir tuo­met, jei­gu yra spau­džia­mi dar­bo­vie­tė­je ar tie­siog dėl ne­pa­lan­kių są­ly­gų. Ar­ba tie­siog ne­be­tę­sia veik­los, nu­si­vy­lė per kri­zę, pa­ma­tė, kad prof­są­jun­gos ne­la­bai ką ga­li“, – var­di­jo R. La­zut­ka.

Eu­ro­pos so­cia­li­nio ty­ri­mo ir prof­są­jun­gų duo­me­ni­mis, daž­niau­siai pro­fe­si­nės są­jun­gos na­rys yra mo­te­ris, o na­rio am­žiaus vi­dur­kis – 46 me­tai.

Tai, kad prof­są­jun­gų gre­tos re­tė­ja, ne­ste­bi­na ir Lie­tu­vos lais­vo­sios rin­kos ins­ti­tu­to pre­zi­den­to Žil­vi­no Ši­lė­no. Jo žo­džiais, sam­do­mų dar­buo­to­jų, ku­rie dir­ba vie­no­dą dar­bą, ma­žė­ja, dau­gė­ja žmo­nių, ku­rie tu­ri tiek daug skir­tin­gų in­te­re­sų, kad jo­kia prof­są­jun­ga ne­be­ga­li efek­ty­viai jiems at­sto­vau­ti. „Tai da­bar­ti­nė­je sis­te­mo­je – di­džiu­lė ne­tei­sy­bė. Prof­są­jun­gos yra sky­ru­sios sau mo­no­po­li­jos tei­sę į dar­buo­to­jų at­sto­va­vi­mą, net jei­gu jis ne­no­ri bū­ti at­sto­vau­ja­mas. Pro­fe­si­nės są­jun­gos no­ri bū­ti tar­pi­nin­ku tarp dar­buo­to­jo ir darb­da­vio. Ga­lų ga­le vi­siš­kai ne­at­siž­vel­gia, kad dar­buo­to­jas kar­tais no­ri pats kal­bė­tis su darb­da­viu“, – dės­tė Ž. Ši­lė­nas.

Prof­są­jun­goms, anot ofi­cia­lios sta­tis­ti­kos, už­per­nai pri­klau­sė kiek dau­giau nei 94 tūkst. na­rių. Tai apie 7 proc. vi­sų dar­bo žmo­nių. „Jei­gu at­mes­tu­me vie­šo­jo sek­to­riaus prof­są­jun­gas – mo­ky­to­jų, ug­nia­ge­sių, pro­cen­tas bū­tų dar ma­žes­nis. Kaip iš­girs­ti ki­tus? Gal­būt plės­ki­me Tri­ša­lę ta­ry­bą? Da­bar tai yra kon­sul­ta­vi­mo­si ins­ti­tu­ci­ja. Ten pa­tek­ti be­veik ne­įma­no­ma. Sė­di tie pa­tys žmo­nės ke­lias de­šim­tis me­tų, at­si­nau­ji­ni­mo ti­krai trūks­ta. Vie­toj de­mo­kra­ti­jos tu­ri­me pa­vel­di­mu­mą“, – kal­bė­jo Ž. Ši­lė­nas.

Ki­ta ver­tus, Sei­me svars­to­ma­me nau­jo­jo Dar­bo ko­dek­so (DK) pro­jek­te dar­buo­to­jams at­sto­vau­jan­čioms or­ga­ni­za­ci­joms nu­ma­ty­ta dau­giau ga­lių nei iki šiol. Tie­sa, koks DK bus pa­tvir­tin­tas, kol kas ne­aiš­ku. Kad ir kaip bū­tų, Ž. Ši­lė­nas sa­ko, jog tai ban­dy­mas XIX am­žiaus re­cep­tą tai­ky­ti XXI am­žiu­je. „Ar kas nors klau­sė tie­siog dar­buo­to­jų nuo­mo­nės apie DK? O jų, ma­tyt, yra dau­giau, nei pri­klau­san­čių pro­fe­si­nėms są­jun­goms“, – dės­tė jis.

Per­nai – be­veik 300 streikų

Nors nuo 2012 me­tų val­do kai­rių­jų koa­li­ci­ja, vie­šų konf­lik­tų su prof­są­jun­go­mis val­džia tu­rė­jo ne vie­ną. Gar­siau­siai nu­skam­bė­jo is­to­ri­ja, kai prem­je­ras Al­gir­das But­ke­vi­čius šių me­tų va­sa­rį pra­kal­bo apie švie­ti­mo prof­są­jun­gų ry­šius su Ru­si­ja.

Lie­tu­vo­je per pa­sta­ruo­sius ke­le­rius me­tus daž­niau­siai strei­ka­vo bū­tent vie­šo­jo sek­to­riaus dar­buo­to­jai. Mo­ky­to­jai ren­gė „pu­siau strei­kus“, o apie strei­kus sta­ty­bų sek­to­riu­je ar­ba pre­ky­bos cen­trų dar­buo­to­jų pro­tes­to ak­ci­jas vie­šo­jo­je erd­vė­je ne­bu­vo nie­ko gir­dė­ti.

Sta­tis­ti­kos de­par­ta­men­to duo­me­ni­mis, Lie­tu­vo­je per­nai su­reng­ti 296 strei­kai, juo­se da­ly­va­vo per 7,1 tūkst. dar­buo­to­jų. Už­per­nai strei­kų bu­vo 78, 2012-ai­siais – 193. 2009–2011 me­tais – nė vie­no strei­ko. „2009–2011 me­tais ir 2013-ai­siais tei­sė­ti strei­kai ne­vy­ko. 2009 me­tais vy­kę strei­kai pri­pa­žin­ti ne­tei­sė­tais“, – aiš­ki­no Sta­tis­ti­kos de­par­ta­men­to at­sto­vai, skai­čiuo­jan­tys tik tei­sė­tus strei­kus.

Ž. Ši­lė­nas pa­brė­žė, kad vie­šo­jo sek­to­riaus dar­buo­to­jų prof­są­jun­gos – aps­kri­tai keis­tas reiš­ki­nys. „Daž­niau­siai jos no­ri dau­giau pi­ni­gų, o tuos pi­ni­gus val­do val­di­nin­kai ir po­li­ti­kai, nors tai – mū­sų vi­sų pi­ni­gai. O šių dar­buo­to­jų darb­da­vys yra vals­ty­bė“, – sa­kė jis.

Prog­no­zuo­ja atsigavimą

Prof­są­jun­gų veik­lą ty­ri­nė­jęs Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius Al­gis Kru­pa­vi­čius – ne toks griež­tas. Jis lai­kė­si nuo­mo­nės, kad pro­fe­si­nių są­jun­gų po­pu­lia­ru­mą gal­būt pa­di­dins nau­ja­sis so­cia­li­nis mo­de­lis, jei­gu Sei­mas jį pri­ims.

„Ži­no­ma, na­rių ma­žė­ji­mas tūks­tan­čiais liu­di­ja, kad kliu­do ir pa­čių prof­są­jun­gų ne­ge­bė­ji­mas jung­tis, at­sto­vau­ti in­te­re­sams. Kas in­te­re­sus gi­na ak­ty­viai? Mo­ky­to­jai. Prof­są­jun­gų reikš­mę pa­sta­rai­siais me­tais di­di­no dis­ku­si­ja dėl so­cia­li­nio mo­de­lio, nau­jo­jo DK. Ti­kė­ti­na, kad prof­są­jun­go­mis bus la­biau pa­si­ti­ki­ma ne­to­li­mo­je at­ei­ty­je“, – prog­no­za­vo A. Kru­pa­vi­čius.

Moks­li­nin­kas, be ki­ta ko, su­abe­jo­jo Sta­tis­ti­kos de­par­ta­men­to skel­bia­ma in­for­ma­ci­ja, kad prof­są­jun­goms pri­klau­so apie 94,2 tūkst. na­rių. „Sta­tis­ti­ka yra la­bai įvai­ri. Bet taip, vi­sais at­ve­jais na­rys­tė prof­są­jun­go­se yra ne­di­de­lė. Ta­čiau svar­bu ne tik na­rių skai­čius, svar­bu – ko­kia jų ap­rėp­tis“, – sa­kė A. Kru­pa­vi­čius.

Pa­gal 2008–2011 me­tų tarp­tau­ti­nius ty­ri­mus na­rys­tės prof­są­jun­go­se ro­dik­lis svy­ruo­ja nuo 5,5 iki 11,4 proc., o kai ku­rių šal­ti­nių ver­ti­ni­mu, – nuo 9 iki 20 proc. vi­sų sam­do­mų dar­buo­to­jų. Moks­li­nin­kė As­ta Kra­šen­kie­nė sa­vo di­ser­ta­ci­jo­je nu­ro­dė, kad Lie­tu­vo­je va­di­na­ma­sis na­rys­tės tan­ku­mas, ti­kė­ti­na, yra 7–8 pro­cen­tai.

. . .

Tai­ko­si tik į val­džią ir ne­tu­ri vizijos

* Re­mian­tis Eu­ro­pos so­cia­li­nio ty­ri­mo ir prof­są­jun­gų duo­me­ni­mis, daž­niau­siai pro­fe­si­nės są­jun­gos na­rys yra mo­te­ris, na­rio am­žiaus vi­dur­kis – 46 me­tai. Vi­du­ti­nis na­rys yra vy­res­nis nei sam­do­mas dar­buo­to­jas ne na­rys. Na­riai daž­niau­siai dir­ba vals­ty­bės/­vie­šo­jo sek­to­riaus ar bu­vu­sio­se vals­ty­bės įmo­nė­se, ku­rios yra di­des­nės pa­gal dar­buo­to­jų skai­čių, nei ne na­rių dar­bo or­ga­ni­za­ci­jos.

* Dau­giau­sia pro­fe­si­nių są­jun­gų vei­kia pri­va­čia­me (vers­lo) ir ypač pa­slau­gų, o stip­riau­sios ne­prik­lau­so­mos prof­są­jun­gos yra vie­ša­ja­me ir pa­slau­gų sek­to­riuo­se.

* Lie­tu­vos prof­są­jun­goms ne­bū­din­gas stra­te­gi­nis veik­los pla­na­vi­mas. Re­ta prof­są­jun­ga for­muo­ja aiš­kią at­ei­ties vi­zi­ją. Lie­tu­vos prof­są­jun­gos ne­pa­si­žy­mi nuo­la­ti­ne, pla­nuo­ta ir or­ga­ni­zuo­ta na­rys­tės di­di­ni­mo bei po­ten­cia­lių na­rių agi­ta­vi­mo veik­la dėl įgū­džių ir iš­tek­lių de­fi­ci­to ar­ba dėl są­mo­nin­go pa­si­rin­ki­mo jung­ti tik mo­ty­vuo­tus ir ak­ty­vius na­rius.

* Na­cio­na­li­nio lyg­mens so­cia­li­nės par­tne­rys­tės ins­ti­tu­ci­jo­se da­ly­vau­jan­čios prof­są­jun­gos orien­tuo­tos ne į na­rys­tės plė­trą, o į fi­nan­si­nių iš­tek­lių iš įvai­rių fon­dų pri­trau­ki­mą. Dar­buo­to­jų at­sto­va­vi­mo pra­kti­ka Tri­ša­lė­je ta­ry­bo­je yra ne­pa­lan­ki ne­prik­lau­so­moms prof­są­jun­goms: na­cio­na­li­niai pro­fe­si­nių są­jun­gų cen­trai Tri­ša­lė­je ta­ry­bo­je uži­ma še­šias iš sep­ty­nių prof­są­jun­goms ski­ria­mų vie­tų, o vi­soms ne­prik­lau­so­moms prof­są­jun­goms į Ta­ry­bą siū­lo­ma de­le­guo­ti tik vie­ną at­sto­vą.

* Lie­tu­vos prof­są­jun­gų ir val­džios san­ty­kiai ne­pa­si­žy­mi po­zi­ty­via par­tne­rys­te, o val­džia, są­jun­gų nuo­mo­ne, dia­lo­gą pa­lai­ko tik dėl tam ti­krų tiks­lų, pa­vyz­džiui, vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­joms sie­kiant pa­lan­kes­nių kre­di­to są­ly­gų tarp­tau­ti­nė­se rin­ko­se.

* Nors na­cio­na­li­nių cen­trų ir val­džios san­ty­kiuo­se ga­li­ma įžvelg­ti tam ti­krų klien­te­liz­mo po­žy­mių, val­džios ins­ti­tu­ci­jos, o ne vers­lo įmo­nės yra pa­grin­di­nis prof­są­jun­gų ko­lek­ty­vi­nio veiks­mo tai­ki­nys. Na­cio­na­li­nių cen­trų prof­są­jun­gos at­sie­ja sam­do­mų dar­buo­to­jų pa­dė­tį ir tei­gia­mai ver­ti­na­mus san­ty­kius su darb­da­vių at­sto­vais.

Šal­ti­nis: As­ta Kra­šen­kie­nė, „Lie­tu­vos pro­fe­si­nės są­jun­gos: san­da­ra, na­rys­tė ir efek­ty­vu­mas“. Dak­ta­ro di­ser­ta­ci­ja (2013)