Profsąjungos maunasi kelnes
Pro­fe­si­nės są­jun­gos „So­li­da­ru­mas“ ak­ty­vis­tas, iš­ei­da­mas iš dar­bo, de­mons­tra­ty­viai nu­si­mo­vė kel­nes ko­le­gų aki­vaiz­do­je ir per vie­ną die­ną ant ko­jų su­kė­lė net tris vals­ty­bi­nes ins­pek­ci­jas. Ko­le­gos šo­ki­ruo­ti, he­ro­jus di­džiuo­ja­si, pro­fe­si­nės są­jun­gos va­do­vai su­pra­tin­gai šyp­so­si.

Lie­tu­vos prof­są­jun­gos, re­gis, nė­ra stip­rios. Strei­kais ir pi­ke­tais gar­sė­ja ne­bent vie­šo­jo sek­to­riaus dar­buo­to­jų or­ga­ni­za­ci­jos. O ki­tus su­nkus gy­ve­ni­mas, ma­tyt, ver­čia ieš­ko­ti nau­jų pro­tes­to for­mų. Vie­na jų – iš­si­reng­ti nuo­gai įmo­nės pa­tal­po­se. Bend­ro­vės „Tran­seks­pe­di­ci­ja“ to­li­mų­jų rei­sų vai­ruo­to­jas Ri­čar­das My­ko­lai­tis prieš ko­le­gas ap­si­nuo­gi­no pro­tes­tuo­da­mas.

Pro­tes­ta­vo radikaliai

In­ci­den­tas įvy­ko 2016 me­tų ko­vo 9 die­ną. UAB „Tran­seks­pe­di­ci­ja“ to­li­mų­jų rei­sų vai­ruo­to­jas R. My­ko­lai­tis, kaip pri­si­pa­žįs­ta, pri­ėjo prie bend­ro­vės ko­mer­ci­jos di­rek­to­riaus Aud­riaus Pus­ku­ni­gio dar­bo vie­tos, par­ei­ka­la­vo pa­siaiš­ki­ni­mų dėl įmo­nės veik­los bei dar­bo už­mo­kes­čio mo­kė­ji­mo skaid­ru­mo. Ga­vęs jo ne­ten­ki­nan­tį at­sa­ky­mą, R. My­ko­lai­tis pro­tes­tuo­da­mas biu­ro pa­tal­po­se nu­si­mo­vė kel­nes ir sa­vo gro­žy­bes pa­de­mons­tra­vo įmo­nės dar­buo­to­jams.

Į po­li­ci­ją dėl in­ci­den­to krei­pė­si A. Pus­ku­ni­gis ir įmo­nės tei­si­nin­kas Gin­tau­tas Dau­čiū­nas. Po­li­ci­jos par­ei­gū­nai sky­rė R. My­ko­lai­čiui ad­mi­nis­tra­ci­nę bau­dą – 28 eu­rus. Pra­ėjus ke­lioms die­noms įmo­nę jau ti­kri­no Vals­ty­bi­nė mo­kes­čių ins­pek­ci­ja, Vals­ty­bi­nė dar­bo ins­pek­ci­ja ir Vals­ty­bi­nė ke­lių trans­por­to ins­pek­ci­ja. Tri­jų ti­krin­to­jų vi­zi­tas per vie­ną die­ną – tai jau iš­skir­ti­nis at­ve­jis.

Pats R. My­ko­lai­tis ne­slė­pė, kad tai jo kryp­tin­gų pa­stan­gų re­zul­ta­tas. Ki­tą dar­bą jau su­si­ra­dęs dar­buo­to­jas džiau­gė­si at­ker­ši­jęs, anot jo, ne­ko­kiam darb­da­viui.

Konf­lik­tas brendo

R. My­ko­lai­tis, teig­da­mas, kad tu­ri sa­vo tei­su­mo įro­dy­mų, pa­sa­ko­jo, jog konf­lik­tas su darb­da­viu bren­do se­niai. Nuo 2015 me­tų rugp­jū­čio bend­ro­vė­je „Tran­seks­pe­di­ci­ja“ dir­bęs vy­ras ir anks­čiau yra bu­vęs to­li­mų­jų rei­sų vai­ruo­to­jas, o prieš įsi­dar­bin­da­mas šio­je bend­ro­vė­je jis dir­bo Vil­niaus vie­šo­jo trans­por­to įmo­nė­je, ta­čiau ten jam esą pa­si­da­rė nuo­bo­du ir ki­lo no­ras vėl va­ži­nė­ti to­li.

Vai­ruo­to­jas ti­ki­no mo­kan­tis ke­le­tą kal­bų, tarp jų ir tur­kų, to­dėl ir su­ta­pę įmo­nės bei jo in­te­re­sai – va­ži­nė­ti į Tur­ki­ją. Jis tei­gė, kad prieš įsi­dar­bin­da­mas šiek tiek do­mė­jo­si įmo­ne. „E­su ko­mu­ni­ka­bi­lus, nie­ka­da ne­ge­riu, esu la­bai punk­tua­lus, tad ma­niau, kad vis­kas bus ge­rai“, – dės­tė vai­ruo­to­jas.

Pa­sak R. My­ko­lai­čio, pra­džio­je jis ge­rai su­ta­rė su įmo­nės va­do­vy­be: su­ly­go dėl maž­daug 1 tūkst. eu­rų at­ly­gi­ni­mo ir ėmė­si dar­bo – į Tur­ki­ją su kro­vi­niais vy­ko ke­tu­ris kar­tus. San­ty­kiai tarp jo ir darb­da­vių pa­šli­jo po draus­mi­nės nuo­bau­dos.

Pa­me­tė ra­tą

Į pro­fe­si­nę są­jun­gą šių me­tų sau­sį vai­ruo­to­jas įsto­jo ir su ži­niask­lai­da ėmė bend­rau­ti jau tu­rė­da­mas draus­mi­nę nuo­bau­dą – pa­sta­bą. Įmo­nei pa­da­ry­tas nuo­sto­lis įver­tin­tas 552 eu­rais. „Tą rugp­jū­tį tu­rė­jau la­bai ma­žai poil­sio die­nų, vis va­ži­nė­jau. Ir kar­tą keis­da­mas prie­ka­bos pa­dan­gą tik vie­ną sy­kį ti­kri­nau, kaip pri­su­kau varž­tus, o rei­kė­jo dau­giau kar­tų ti­krin­ti... Tai­gi pa­me­čiau tą ra­tą, pa­da­riau nuo­sto­lį įmo­nei. Šį įvy­kį in­ži­nie­riai man nuo­lat pri­kai­šio­jo. Ne­gin­či­ju to, iš­gy­ve­nu dėl to. Bet gal tie­siog pri­trū­kau jė­gų, mat nak­ti­mis va­žia­vo­me... Po tri­jų mė­ne­sių (po to pa­pei­ki­mo) pa­kė­liau vė­trą dėl dar­bo są­ly­gų“, – at­vi­ra­vo vai­ruo­to­jas.

Tie­sa, ki­tas to­li­mų­jų rei­sų vai­ruo­to­jas (jo pa­var­dė re­dak­ci­jai ži­no­ma) si­tua­ci­ją ko­men­ta­vo ne taip ro­man­tiš­kai. „Fak­tas, kad vi­sur – ar to­je įmo­nė­je, ar ki­to­je – at­skai­čiuo­ja­mi dėl vai­ruo­to­jo kal­tės pa­tir­ti nuo­sto­liai, ir tai įpras­ta pra­kti­ka. O pa­mes­ti ra­tą yra bai­sus fak­tas – įsi­vaiz­duo­ki­te ke­ly­je daik­tą, ku­ris sve­ria 120 ki­log­ra­mų ir skrie­ja 90 ki­lo­me­trų per va­lan­dą grei­čiu! Rei­kė­tų tik džiaug­tis, kad nie­kas ne­žu­vo“, – svars­tė vai­ruo­to­jo Ri­čar­do ko­le­ga.

Vidmantas Pelėda.

Krei­pė­si į žiniasklaidą

Kad ir kaip ten bū­tų, konf­lik­tas su darb­da­viu at­ve­dė R. My­ko­lai­tį į ži­niask­lai­dą ir į prof­są­jun­gą „So­li­da­ru­mas“. „Su­kė­liau skan­da­lą, kad su ma­ni­mi kal­bė­tų, nes jie ne­lin­kę kal­bė­ti. Aš net ne­ži­nau, kiek už­dir­bu. Jie nie­ka­da ne­sa­ko, kiek už­dir­bau už rei­są. Su­mo­ka ir vis­kas“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vas. Ta­čiau bend­ro­vės vy­riau­sio­sios bu­hal­te­rės pa­va­duo­to­ja Ga­li­na Sa­va­raus­kie­nė pa­nei­gė šiuos R. My­ko­lai­čio žo­džius: „Vai­ruo­to­jai vi­sa­da ži­no, ko­kį dar­bo už­mo­kes­tį gau­na, nes kar­tu su dar­bo už­mo­kes­čiu kas mė­ne­sį gau­na at­sis­kai­ty­mo la­pe­lius.“

R. My­ko­lai­čio ne­ten­ki­no ir tai, kad vie­toj Tur­ki­jos jis bu­vo ko­man­di­ruo­ja­mas ir į Bal­ta­ru­si­ją. Sau­sio mė­ne­sį, kaip pri­si­pa­ži­no vai­ruo­to­jas, jis (tik pa­si­va­di­nęs ki­tu var­du) da­vė in­ter­viu vie­nam dien­raš­čiui. Ga­liau­siai, aps­vars­tęs ga­li­my­bę kreip­tis į dar­bo gin­čų ko­mi­si­ją, vai­ruo­to­jas nu­ta­rė, kad bus ge­riau, jei jo skun­dus su­ra­šys pro­fe­sio­na­lūs tei­si­nin­kai.

Pe­rė­jo į ko­vą raštais

Pro­fe­si­nės są­jun­gos „So­li­da­ru­mas“ Vil­niaus sky­riaus va­do­vas Vy­tau­tas Ka­šė­ta sa­kė esan­tis už tai, kad klau­si­mai bū­tų spren­džia­mi da­ly­kiš­kai. „Ban­do­me ak­ty­viai dirb­ti, kad pri­trauk­tu­me dau­giau žmo­nių į pro­fe­si­nę są­jun­gą. Kiek­vie­ną die­ną jie mums skam­bi­na, kon­sul­tuo­ja­si. Ri­čar­das jau yra mū­sų or­ga­ni­za­ci­jos na­rys. Be­je, į mus jis krei­pė­si dėl stan­dar­ti­nių prob­le­mų. Dėl gal­būt ne­tei­sin­go at­ly­gi­ni­mo skai­čia­vi­mo, va­di­na­mų­jų aps­kai­ty­mų ir t. t. To­dėl prof­są­jun­gos var­du darb­da­viui iš­siun­tė­me stan­dar­ti­nį raš­tą ir pa­pra­šė­me, kad jis pa­teik­tų iš­mo­kė­tų at­ly­gi­ni­mų duo­me­nis, taip pat vi­sus fi­nan­si­nius to vai­ruo­to­jo duo­me­nis. Taip mes ga­lė­jo­me pa­ti­krin­ti, ar ti­krai vis­kas tei­sin­gai skai­čiuo­ja­ma, ar gal­būt ne­tei­sė­tai at­skai­to­ma, – pa­sa­ko­jo jis ir pa­brė­žė: – Sa­kau gal­būt, nes dėl to­kių tei­gi­nių su kai ku­rio­mis įmo­nė­mis te­ko aiš­kin­tis teis­muo­se. Ri­čar­do My­ko­lai­čio at­ve­ju ga­vo­me ne darb­da­vio, bet ad­vo­ka­tų at­sa­ky­mus, kad duo­me­nų jie ne­pa­teiks, esą mes ne­tei­sė­tai krei­pė­mės. Tuo­met tą pa­tį raš­tą iš­siun­tė pats R. My­ko­lai­tis. Vė­liau jis mums pa­skam­bi­no ir pri­si­pa­ži­no: „Neiš­lai­kiau.“ Jo at­žvil­giu, kaip pats vai­ruo­to­jas tei­gė, bu­vo ne­pa­gar­biai el­gia­ma­si, tad prieš iš­ei­da­mas jis nu­si­mo­vė kel­nes, o iš­ėjęs iš įmo­nės te­ri­to­ri­jos dar ir ba­tus nu­si­va­lė – kad ant jų ne­lik­tų „jų už­kra­to, ba­ci­los dėl to­kio ne­pa­gar­baus bend­ra­vi­mo su dar­buo­to­ju“. Ta­čiau tai bu­vo dau­giau emo­ci­nė reak­ci­ja.“

Nie­ko blo­go nemato

Vis dėl­to „e­mo­ci­nė iš­kro­va“ ga­lė­jo bū­ti ir kruopš­čiai ap­gal­vo­ta. Juk prof­są­jun­gos tei­si­nin­kų pa­tar­tas dar­buo­to­jas pa­sip­ra­šė 30 die­nų ne­mo­ka­mų at­os­to­gų (tu­ri to­kią tei­sę, nes au­gi­na ne­įga­lų vai­ką), per tą lai­ką su­si­ra­do ki­tą dar­bą (nors, kaip aiš­kė­ja, dar nė­ra at­leis­tas iš UAB „Tran­seks­pe­di­ci­ja“) ir at­ėjo „iš­kil­min­gai“ at­sis­vei­kin­ti. „Aš pa­pras­čiau­siai pa­ty­riau stre­są, la­bai iš­gy­ve­nu dėl ši­tos si­tua­ci­jos. Na, pa­ga­liau, nie­ko to­kio jiems ne­pa­ro­džiau – na, pa­ma­tė ma­no už­pa­ka­lį“, – links­mai dės­tė pro­tes­tuo­to­jas.

Ta­čiau jo ko­le­gų toks pro­tes­tas ne­su­ža­vė­jo. „Pro ša­lį ėjo ir ki­tas dar­buo­to­jas, jis vi­sai ne­sup­ra­to, kas vyks­ta. Ga­lė­jo ma­ty­ti ir va­dy­bi­nin­kai – trys ar ke­tu­ri žmo­nės. Ge­rai, kad vi­si jie – vy­rai. Jis pa­de­mons­tra­vo ką no­rė­jo, už­si­mo­vė kel­nes ir iš­ėjo“, – pa­sa­ko­jo įmo­nės tei­si­nin­kas G. Dau­čiū­nas.

Ma­no, kad per­žen­gė ribas

Ar ki­tos pro­fe­si­nės są­jun­gos pe­rims to­kias pro­tes­to for­mas – ne­aiš­ku. Įdo­miau­sia tai, kad dar­buo­to­jo de­mar­šo tę­si­nys bu­vo net tri­jų ins­ti­tu­ci­jų ins­pek­to­rių vi­zi­tai į bend­ro­vę. Tri­jų ins­pek­ci­jų dar­buo­to­jų sku­bų at­vy­ki­mą į įmo­nę vie­ną die­ną ir tą pa­čią mi­nu­tę ga­lė­jo lem­ti pro­fe­si­nės są­jun­gos su­si­rū­pi­ni­mas. Kol tri­jų vals­ty­bi­nių ins­ti­tu­ci­jų ins­pek­to­riai at­lie­ka ti­kri­ni­mus ieš­ko­da­mi R. My­ko­lai­čio nu­ro­dy­tų pa­žei­di­mų, pro­fe­si­nių są­jun­gų ak­ty­vis­tai, at­ro­do, ima stip­rin­ti sa­vo po­zi­ci­jas.

Mat po in­ci­den­to ži­niask­lai­dai su­si­do­mė­jus šia is­to­ri­ja, bend­ro­vė „Tran­seks­pe­di­ci­ja“ ga­vo dar vie­ną jų raš­tą. Kro­vi­ni­nio au­to­trans­por­to pro­fe­si­nės są­jun­gos „So­li­da­ru­mas“ pir­mi­nin­kas Gin­ta­ras Kond­rac­kis pa­kvie­tė bend­ro­vės va­do­vy­bę su­si­tik­ti, „ap­tar­ti bend­ra­dar­bia­vi­mą ir po­zi­ty­vų bend­ro­vės įvaiz­džio for­ma­vi­mą ži­niask­lai­do­je“.

Šį kvie­ti­mą įmo­nės va­do­vas Vid­man­tas Pe­lė­da lin­kęs ver­tin­ti kaip su­bti­lų pa­siū­ly­mą užg­lais­ty­ti in­ci­den­tą. „Mū­sų įmo­nė­je prof­są­jun­gos nė­ra. Ta­čiau kar­tais pa­gal­vo­ju, kad ge­riau ji bū­tų. Bū­tų pa­pras­čiau kal­bė­tis ir gal­būt ne­kil­tų to­kių in­ci­den­tų. Bet šiuo at­ve­ju, sa­ky­čiau, bu­vo per­ženg­ta ri­ba. Sa­vo tiks­lams įgy­ven­din­ti prof­są­jun­gos tu­rė­tų pa­si­rink­ti tin­ka­mus at­sto­vus. Ste­bė­ti­na, kad ne­adek­va­tus žmo­gus ga­li su­kel­ti ant ko­jų net ke­lias vals­ty­bi­nes ins­pek­ci­jas ir su­truk­dy­ti įmo­nės veik­lą. O juk bend­ro­vė­je yra apie 300 dar­buo­to­jų, ir ji vi­sus 26 sa­vo veik­los me­tus nuo­lat lai­ku mo­ka mo­kes­čius vals­ty­bei“, – re­ziu­ma­vo bend­ro­vės va­do­vas V. Pe­lė­da.