Profesorius Jonas Valantinas: „Dirbti darosi vis sunkiau“
„Me­di­ci­na brangs­ta, at­ei­na nau­jos bran­gios tech­no­lo­gi­jos, vais­tai. O kai ku­rios pro­ce­dū­ros šian­dien net nė­ra įkai­nuo­tos. Rei­kia ga­lų ga­le pra­dė­ti skai­čiuo­ti pi­ni­gus“, – sa­ko VUL San­ta­ros kli­ni­kų He­pa­to­lo­gi­jos, gas­troen­te­ro­lo­gi­jos ir die­to­lo­gi­jos cen­tro va­do­vas prof. ha­bil. dr. Jo­nas Va­lan­ti­nas (64 m.).

– Sutartinai kartojama, kad sveikatos apsaugos sistemai reikia kapitalinio remonto. Kokių priekaištų kaip Hepatologijos, gastroenterologijos ir dietologijos centro vadovas ministerijai turite jūs?

– Jokių (šypsosi). Tiesiog iš valdžios norėtųsi paramos, kad netrukdytų dirbti.

Tačiau štai ką tik sužinojau, kad virškinimo trakto ligų gydymo įkainius sumažino, kai kurių – net septyniasdešimt procentų. Kodėl gydytojai apie tai nežino? Mes nuoširdžiai dirbame, stengiamės, kad skyrius nebūtų nuostolingas, tačiau niekas nesiteikia apie tokius pasikeitimus informuoti. Be to, klinikų administracijoje kaip tik sužinojau, kad tapome nuostolingi, nes sumažino įkainius už ligų gydymą, o algas reikia kelti. Nors prieš tai žadėta įkainius didinti, pasirodo, yra atvirkščiai.

Dėl to, kad esame nuostolingi, įkainiai mūsų maži, o normalios ligoninės, kurios galėjo išlaikyti gastroenterologijos skyrius, juos panaikino. Kalbu apie pietryčių Lietuvą – Utenos, Alytaus apskritis. Liko vienas gastroenterologijos skyrius mūsų ligoninėje. Be to, šiandien tapo „prestižiška“ mirti Santaros klinikose. Visus „mirtininkus“, t.y. beviltiškus ligonius veža į priėmimo skyrių, mes juos guldome į skyrių ir mariname. Tiek, kiek anksčiau mirdavo per metus, šiandien mūsų skyriuje miršta per mėnesį.

Prie sunkiai sergančių pacientų mes pratę, bet itin sunku dirbti su giminėmis, kurie neturi jokio supratimo, tik kelia reikalavimus, kurie dažniausiai būna neįgyvendinami. Pacientai neturi jokių šansų, o artimieji gydytojus „stato ant ausų“, kad atjaunintų ligonį, padarytų sveiką ir darbingą. Nebūna tokių dalykų, kai žmogus serga įsisenėjusiu vėžiu. Taigi dirbti darosi vis sunkiau.

– Dar vienas iš viršaus nuleistas įsakymas – sutrumpinti eiles gydymo įstaigose. Turite planą, kaip tai įgyvendinti?

– Taigi, užduotį sutrumpinti eiles iki vieno mėnesio gavome, tačiau tegu kartu duoda ir planą, kaip tai padaryti. Akivaizdu, kad dabar tai yra nerealu. Dabar politika panaši kaip senais laikais – visus nubausti, viską uždrausti... Norint patekti pas mūsų skyriaus gastroenterologus prireikia laukti keturis mėnesius. Norint spręsti problemą reikėtų priimti dar bent keturis žmones. O kur jiems gauti patalpų, iš kur gauti lėšų, kad juos galėtume įdarbinti. Dar kartu reikia ir pagalbinį medicinos personalą įdarbinti, duoti darbo priemones... Aišku, visi taip vargsta, ne tik mes. Bet užtat atsiranda šansas privačioms klinikoms.

– Tikite, kad medikų sąjūdis pajėgs išjudinti šią ydingą sistemą?

– Gerai, kad kilo šis judėjimas. Nes kai pamatai lenteles, kad mūsų gydytojų darbo užmokestis yra mažiausias Europos Sąjungoje, susimąstai, negi esame patys blogiausi? Aišku, atlyginimai – tik dalis problemos. Ne mažiau svarbu gera darbinė atmosfera. Jei šiandien ji kolektyve puiki, visai kita situacija kalbant apie administraciją. Nemažai gydytojų yra pervargę, nes didžioji dalis jų bėgioja per kelias darbovietes.

Ką dar reikėtų keisti? Pirmiausia – didinti paslaugų įkainius, kad nebūtume nuostolingi ir galėtume normaliai dirbti. Jei neuždirbame pakankamai pinigų, negalime įsigyti naujos aparatūros. O realybė tokia, kad medicina brangsta, ateina naujos technologijos, kurios labai brangios, nauji brangūs vaistai. O kai kurios procedūros šiandien net nėra įkainuotos. Reikia galų gale pradėti skaičiuoti pinigus.

– Anksčiau didžiąją dalį jūsų skyriaus pacientų sudarydavo sergantieji opalige. Kaip šiandien keičiasi pacientų kontingentas?

– Anksčiau tokių pacientų būdavo net devyniasdešimt devyni procentai. Šiandien juos net uždrausta hospitalizuoti. Taigi jų beveik nematome, išskyrus varginamus kraujavimo. Tokie pokyčiai susiję su naujais vaistais ir atėjusiomis technologijomis. Kita vertus, dėl to galime „džiaugtis“, kad chirurgai pusę darbo perleido mums. Endoskopinėmis intervencijomis ir kitų technologinių naujovių dėka gastroenterologai gali gydyti visus kraujavimus.

Visos tulžies latakų akmenligės, tulžies obstrukcijos, tulžies navikai su peraugimais – viskas tenka mums. Taigi ligonių būklės vis sunkėja. Ir amžius didėja – vidurkis: 80–85 metai. Šiandienos kasdienybė – sunkios būklės, dažniausiai nevaikštantys pacientai. Aišku, nereikia pamiršti streso vaidmens: beveik pusė skrandžio, žarnyno ligų yra funkcinės, susijusios su nerimu, baime. Dėl tokių įsivaizduojamų, fobijų sąlygojamų ligų besikreipiančių yra nemažai. Todėl glaudžiai bendradarbiaujame su Psichiatrijos skyriumi.

– Tikinama, kad lietuviai geria kibirais. Daug sulaukiate tokių, kurių kepenys „suėstos“ dėl piktnaudžiavimo alkoholiu?

– Alkoholis kiekvieną veikia skirtingai, vieniems „sugraužia“ kepenis, kitiems – kasą, tretiems – smegenis. Bet tai nėra pagrindinė pacientų dalis. Šiaip galima pasidžiaugti, kad gydant kepenų ligas įvykęs didžiulis proveržis. Kepenų transplantacijos šiais laikais tapo kasdienybe. Nauji vaistai pastaraisiais metais išplėtė virusinių hepatitų gydymo galimybes. Jauti didžiulį pasitenkinimą, kai gali padėti tokiems žmonėms ir matyti gerą rezultatą.

Neatsitiktinai hepatitai šiandien patenka į antrą vietą, pirmąją užleisdami suriebėjusių kepenų ligai ir steatohepatitams. Tokių pacientų turime kokius penkis šešis kartus daugiau. Tai – netaisyklingos mitybos ir nejaudraus gyvenimo būdo nulemtos ligos. Aišku, tai ne vaikų ligos, bet ir nutukusių vaikų šiandien nemažas procentas. Bet prognozės, mano manymu, šviesios: vis daugiau žmonių stengiasi gyventi sveikai, kiek dietų, kiek sporto klubų...

Dosjė

1977 m. baigtas Vilniaus universitetas, Medicinos fakultetas, įgyta gydytojo gastroenterologo specialybė.

1983 m. Vilniaus universitete apginta medicinos mokslų kandidato (nostrifikuota medicinos daktaro, 1993 m.) disertacija.

1993 m. Vilniaus universitete suteiktas docento pedagoginis mokslo vardas.

2001 m. Vilniaus universitete apginta habilituoto mokslų daktaro disertacija.

Nuo 1996 m. UAB „SK Impeks Medicinos diagnostikos centras“, gydytojas echoskopuotojas.

Nuo 2005 m. Vilniaus universitetas, Medicinos fakultetas, Hepatologijos, gastroenterologijos ir dietologijos centras, direktorius.

Europos kepenų ligų tyrimo d-jos, Europos Krono ir kolito organizacijos,

Europos ir pasaulio gastroenterologų draugijų narys.

Apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi (2008).