Profesionalūs globėjai: visada svajojome apie vaikų globą
Auš­ra Čer­niaus­kie­nė švel­niai glaus­da­ma dvie­jų mė­ne­sių kū­di­kį prie krū­ti­nės šyp­so­si ir sa­ko, jog su­ži­no­ju­si, kad ieš­ko­mi pro­fe­sio­na­lūs glo­bė­jai, ji net ne­dve­jo­jo – pa­si­ta­rė su šei­ma, už­si­ra­šė į spe­cia­lius mo­ky­mus ir ta­po pro­fe­sio­na­lia glo­bė­ja. Jau mė­ne­sį sa­vo šei­mo­je ji glo­bo­ja mer­gai­tę, ku­ri bū­da­ma tri­jų sa­vai­čių bu­vo pa­lik­ta gy­vy­bės lan­ge­ly­je.

„Vi­sa­da sva­jo­jau kaž­kuo pa­na­šiu už­siim­ti. Kai pri­žiū­rė­da­vau vai­kus, no­rė­da­vau, kad jie lik­tų pas ma­ne nak­vy­nės ar il­ges­niam lai­kui. Bū­tent pro­fe­sio­na­li glo­ba lei­džia rū­pin­tis vai­kais il­ges­nį lai­ką. La­biau­siai ap­si­džiau­giau, kad pro­fe­sio­na­liais glo­bė­jais ga­li bū­ti ir vie­ni­ši žmo­nės, o aš esu vie­ni­ša ma­ma. Iš­gir­du­si per ra­di­ją, kad ieš­ko­mi pro­fe­sio­na­lūs glo­bė­jai, su­si­ra­dau iš­sa­mes­nę in­for­ma­ci­ją in­ter­ne­te, pa­ma­čiau, kad kaip tik ren­ka­ma nau­ja gru­pė mo­ky­mams ir iš­kart už­si­ra­šiau“, – „Lie­tu­vos ži­nių“ in­ter­ne­ti­niam por­ta­lui lzi­nios.lt pa­sa­ko­jo A. Čer­niaus­kie­nė.

Jau ke­le­tą me­tų ji kas­dien va­ka­rais po dar­bo ir sa­vait­ga­liais už­sii­ma pa­pil­do­ma veik­la – vai­kų prie­žiū­ra. Pa­sak jos, bu­hal­te­rės dar­bas, ku­rį dir­ba, jai nie­ka­da ne­bu­vo prie šir­dies ir ją vi­sa­da trau­kė vai­kai, vi­sa­da no­rė­jo jiems kaž­ką duo­ti, rū­pin­tis jais, pa­dė­ti, ma­tė juo­se gy­ve­ni­mo džiaugs­mą, pra­smę. Iš pra­džių A. Čer­niaus­kie­nė pri­žiū­rė­da­vo pa­žįs­ta­mų ir drau­gų vai­kus. Vė­liau su­gal­vo­jo apie sa­vo pa­pil­do­mą veik­lą pa­sis­kelb­ti so­cia­li­nia­me tink­le „Fa­ce­book“, to­dėl da­bar su­lau­kia dar dau­giau pra­šy­mų pri­žiū­rė­ti vai­kus.

„Iš pra­džių kai drau­gai ne­tu­rė­da­vo, kur pa­lik­ti vai­kų, pra­šy­da­vo ma­nęs juos pri­žiū­rė­ti. Kai pa­sis­kel­biau „Fa­ce­book“, ma­ne su­si­ra­do daug vie­ni­šų ma­mų, ku­rios ne­tu­ri su kuo pa­lik­ti vai­kus. Pro­fe­sio­na­li glo­ba man to­bu­lai tin­ka, nes da­bar aš ga­liu ir to­liau dirb­ti bu­hal­te­rės dar­bą – šiuo me­tu jį dir­bu iš na­mų – ir rū­pin­tis glo­bo­ti­ne, bet tuo pa­čiu ga­liu ir to­liau rū­pin­tis sa­vo vai­kais. Vis­kas da­bar yra taip, kaip aš vi­sa­da ir no­rė­jau“, – sa­kė pro­fe­sio­na­li glo­bė­ja.

Be glo­bo­ja­mo kū­di­kio A.Čer­niaus­kie­nė au­gi­na dar tris sa­vo bio­lo­gi­nius vai­kus – 13-kos me­tų mer­gai­tę ir 12-kos bei 9-rių me­tų ber­niu­kus. Anot jos, bio­lo­gi­niai vai­kai nau­ją šei­mos na­rę pri­ėmė la­bai pa­pras­tai, gra­žiai ir šil­tai, ka­dan­gi jos vai­kai jau se­niai pri­pra­tę, kad jų ma­ma rū­pi­na­si ki­tais vai­kais.

„Sa­vo vai­kus nuo pat ma­žens mo­kiau, kad rei­kia pa­dė­ti tam, ku­ris tu­ri ma­žiau, ku­riuo nė­ra kas pa­si­rū­pin­tų. Pa­pa­sa­ko­jau, iš kur ir ko­dėl pas mus at­si­ra­do mer­gai­tė ir ko­dėl ji gy­vens pas mus il­giau, nei įpras­tai pas mus bū­na ki­ti vai­kai. Tik iš pra­džių ma­no vai­kams bu­vo šiek tiek ne­drą­su, ne­ži­no­jo kaip pa­im­ti mer­gai­tę, lai­ky­ti, ar ga­li­ma pri­si­lies­ti. O da­bar la­bai drą­siai ją pa­tys pa­ne­šio­ja, pa­sū­puo­ja, pa­mai­ti­na“, – sa­vo pa­tir­ti­mi da­li­jo­si A. Čer­niaus­kie­nė.

Pri­si­ri­ši­mo nebijo

Kaip anks­čiau ra­šė „Lie­tu­vos ži­nios“, pro­fe­sio­na­lių glo­bė­ju ruo­ši­mu už­sii­man­ti SOS vai­kų kai­mų draugija tei­gė, kad daž­nai žmo­nės ne­drįs­ta tap­ti pro­fe­sio­na­liais glo­bė­jais, nes bi­jo pri­si­riš­ti prie glo­bo­ja­mo vai­ko, mat vė­liau vai­ką ati­duo­ti nuo­la­ti­niams glo­bė­jams ga­li bū­ti per­ne­lyg skau­du. Pa­sak A. Čer­niaus­kie­nės, ji nie­ka­da ne­jau­tė to­kios bai­mės ir taip gal­vo­ti esą bū­tų tie­siog sa­va­nau­diš­ka.

„Gal­vo­ti, kad „neg­lo­bo­siu, nes pri­si­ri­šiu“ yra la­bai egois­tiš­ka, nes tie vai­kai nė­ra ta­vo. Tu juos glo­bo­ji, bet tu­ri nuo­lat gal­vo­ti, ti­kė­ti, vil­tis, kad ta­vo glo­bo­ja­mas vai­kas at­si­durs ge­ro­je šei­mo­je ar­ba kad jo bio­lo­gi­nė šei­ma su­sit­var­kys ir jis ga­lės grįž­ti į ją. Juk net ma­no vai­kai iš­ties man ne­prik­lau­so. Aš juos pa­gim­džiau, au­gi­nu, tu­riu iš­leis­ti į pa­sau­lį, su­teik­ti gy­ve­ni­mo pa­grin­dą, bet jie yra at­ski­ri žmo­nės, in­di­vi­dua­ly­bės ir aš ne­ga­liu jų sa­vin­tis“, – sa­kė A. Čer­niaus­kie­nė.

Ji taip pat pri­dū­rė, kad iš ap­lin­ki­nių daž­nai iš­girs­da­vo nuo­sta­bą, esą kaip, vie­ni­ša ma­ma, iš­drį­so ženg­ti to­kį drą­sų žings­nį – pa­siė­mė glo­bo­ti sve­ti­mą kū­di­kį.

„Kai drau­gai, ir pa­žįs­ta­mi su­ži­no­jo, kad ta­pau pro­fe­sio­na­lia glo­bė­ja, la­bai svei­ki­no, džiau­gė­si, bet iš­kart pa­klaus­da­vo: o kaip tu iš­drį­sai?. Ir kai jau koks penk­tas žmo­gus ma­nęs pa­klau­sė to pa­ties klau­si­mo, aš ta­da pra­dė­jau klaus­ti jų: o ko rei­kė­jo bi­jo­ti?. Juk nė­ra ko bi­jo­ti. Jei­gu tu­ri ga­li­my­bės rū­pin­tis ki­tu, ga­li duo­ti sa­vo mei­lę, dė­me­sį, pa­dė­ti, ar įma­no­ma bi­jo­ti da­ry­ti to­kius pa­pras­tus, gy­ve­ni­miš­kus da­ly­kus? Kaž­kam gal drą­siau fi­nan­siš­kai pa­dė­ti ir jie tu­ri ga­li­my­bių pa­dė­ti taip, aš ga­liu ir no­riu pa­dė­ti mo­ra­liš­kai, dva­siš­kai. Kiek­vie­nas sa­vo mei­lę ir pa­gal­bą duo­dam taip kaip mo­kam“, – sa­vo min­ti­mis da­li­no­si A. Čer­niaus­kie­nė.

Ji tei­gė, kad tai ti­krai ne pir­mas ir ne­pas­ku­ti­nis vai­kas, ku­rį jį pri­ima glo­bo­ti į sa­vo šei­mą. Vie­nu me­tu ji no­rė­tų glo­bo­ti net ne vie­ną vai­ką, o du ar net dau­giau.

„Ži­no­ma, kad į šei­mą pri­im­si­me ki­tą vai­ką. Da­bar ma­no vai­kai mo­ko­si skir­tin­go­se mo­kyk­lo­se, lan­ko daug bū­re­lių, tad daug lai­ko rei­ka­lau­ja vai­kų ve­žio­ji­mas. Bet kai jie pa­augs ir pa­tys ga­lės ke­liau­ti vi­sur, ma­nau, kad no­rė­čiau glo­bo­ti ne vie­ną vai­ką, o dau­giau. Nes ga­li­my­bių tam ti­krai yra, na­muo­se vi­si tel­pa­me, vai­kams tai ir­gi tin­ka, tik klau­si­mas, ar tei­siš­kai ga­li­ma bus glo­bo­ti dau­giau vai­kų, nes yra nu­sta­ty­tas tam ti­kras skai­čius, kiek vai­kų vie­nu me­tu su sa­vo bio­lo­gi­niais vai­kais tu ga­li au­gin­ti“, – pa­sa­ko­jo A. Čer­niaus­kie­nė.

Svar­bu, kad ga­li padėti

Ki­ti pro­fe­sio­na­lūs glo­bė­jai, Vir­gi­ni­ja ir Na­rim­tas, vi­sai ne­ty­čia so­cia­li­nia­me tink­le „Fa­ce­book“ pa­ma­tė, kad ren­gia­mi mo­ky­mai pro­fe­sio­na­liems glo­bė­jams. Jie, kaip ir Auš­ra, net ne­sua­be­jo­jo ir iš­kart į juos už­si­ra­šė, nes apie vai­kų glo­bą sva­jo­jo jau se­niai.

„Vi­sa­da sa­kėm, kad tu­rė­si­me 2 sa­vo vai­kus ir dar 2 įsi­vai­kin­si­me. Se­niai apie tai svars­tė­me, kal­bė­jo­me su Vir­gi­ni­ja. Pa­ma­nėm, kad tai pui­ki pro­ga pa­dė­ti ir pa­si­rū­pin­ti vai­kais, ku­rie ne­tu­ri šei­mos, o mes ga­li­me juos pri­im­ti į sa­vo šei­mą. Pra­ėjom tuos rei­ka­lin­gus mo­ky­mus, ne­iš­gir­dom nie­ko gąs­di­nan­čio ir ta­pom pro­fe­sio­na­liais glo­bė­jais“, – pa­sa­ko­jo Na­ri­man­tas.

Po­ra au­gi­na 2 bio­lo­gi­nius vai­kus ir lai­ki­nai vie­ną sa­vai­tę glo­bo­jo 5 me­tų ber­niu­ką, ku­rį grei­tai tu­rės grą­žin­ti, ir iš­kart tu­rė­tų pri­im­ti na­muo­se 7 me­tų ber­niu­ką il­ges­niam lai­kui.

Pro­fe­sio­na­lūs glo­bė­jai la­bai lau­kia vai­ko ir sa­ko, kad at­ei­ty­je į sa­vo šei­mą lai­ki­nai glo­bai pri­ims ti­krai ne vie­ną vai­ką, o pri­si­ri­ši­mo bai­mės, apie ku­rią vi­si kal­ba, jie ne­jau­čian­tys, nes su­pran­ta ko­kia yra jų par­ei­ga.

„Mū­sų vai­kai dar ma­ži, vie­nam – 2,5 me­tų, ki­tam – 3 me­tai, tad jie tą ber­niu­kai pri­ėmė la­bai leng­vai, jiems tai žai­di­mų drau­gas. Ir kiek mums pa­vy­ko, kiek jie su­pra­to, ban­dėm jiems aiš­kin­ti, kad da­bar pas mus gy­vens ki­tų vai­kų. Iš pra­džių aš bi­jo­jau, jog ga­liu pri­si­riš­ti, kaip bus kai rei­kės vai­ką ati­duo­ti, bet vė­liau pa­gal­vo­jau, o kaip vi­sos mo­ky­to­jos, dar­že­lio auk­lė­to­jos dau­gy­bę me­tų pri­žiū­ri, rū­pi­na­si vai­kais ir pa­lei­džia juos į gy­ve­ni­mą. Tad pra­dė­jau žiū­rė­ti į pro­fe­sio­na­lią glo­bą kaip į dar­bą. Aiš­ku, ry­šys at­si­ran­da, bet tu ži­nai ir nu­si­tei­ki taip, kad glo­bo­ja­mam vai­kui bus ge­riau, jei­gu jis ga­lės grįž­ti į sa­vo bio­lo­gi­nę šei­mą ar­ba gy­ven­ti pas nuo­la­ti­nius glo­bė­jus“, – at­vi­rai kal­bė­jo Vir­gi­ni­ja.

Jos vy­ras pri­dū­rė, kad jei­gu ir pri­si­riš­tų prie vai­ko, tai ne­bū­tų prob­le­ma, nes jei ry­šys bus ti­krai la­bai stip­rus vai­ką juk ga­li­ma įsi­vai­kin­ti ir au­gin­ti to­liau.

„Man pro­fe­sio­na­li glo­ba, kaip duo­klė vi­suo­me­nei – tu­ri pa­dė­ti tiems vai­kams, ku­riems rei­kia pa­gal­bos, jie juk ne­kal­ti, kad gi­mė to­kio­se šei­mo­se, ku­rios ne­ga­li jais pa­si­rū­pin­ti. To­dėl sten­giuo­si į tai žiū­rė­ti ne­tu­rė­da­mas jo­kių egois­ti­nių pa­ska­tų, ne­gal­vo­ju, kaip man bū­tų ge­riau, gal­vo­ju, kaip pa­dė­ti kuo dau­giau vai­kų. Ži­no­ma, kad kaž­koks pri­si­ri­ši­mas at­si­ras, bet juk kai vai­ką ati­duo­sim, aš ma­nau, kad ry­šys ne­dings ir kaž­kaip bend­rau­sim to­liau, pa­ma­ty­sim jį kaž­ka­da. Be to, jei vai­ko šei­ma ne­su­sit­var­kys ir jis ne­ga­lės grįž­ti, ga­li­ma ta­da bū­tų svars­ty­ti ir apie il­ga­lai­kę glo­bą. Aš ma­nau, kad kiek­vie­no vai­ko at­ve­jis bus skir­tin­gas ir la­bai su­nku pa­sa­ky­ti, koks jis bus“, – tei­gė Na­ri­man­tas.