Prie partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago kapo nuolat dega žvakutės
Pro An­ta­kal­nio ka­pi­nių var­tus vis ėjo po vie­ną, ke­lis ar gru­pe­les vy­res­nio ar vi­du­ti­nio am­žiaus žmo­nių, jau­nuo­lių, bū­re­liai vie­nuo­lių. Ru­dens spal­vo­mis nu­si­da­žę me­džiai ir nu­kri­tę džiūs­tan­tys la­pai sa­vo­tiš­kai de­rė­jo prie se­nų pa­mink­li­nių ak­me­nų. Ar­tė­jant Vė­li­nėms vis dau­giau ka­pa­vie­čių su­spin­di žva­ku­čių lieps­ne­lė­mis.

Daugumą Vilniaus miesto kapinių administruojančios įmonės – UAB „Stebulė“ projektų vadovas Darius Jakutonis LŽ sakė, kad šiuo metu itin daug žmonių traukia aplankyti Antakalnio kapinėse palaidoto partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago kapo. „Kiekvieną dieną eina įvairūs žmonės pradedant vaikais iš darželių bei mokyklų, atvyksta ir iš kitų miestų. Laidotuvių dieną jie galbūt negalėjo, tai atvažiuoja šiomis dienomis“, – sakė jis.

„Vis dėlto norėčiau priminti kunigo Ričardo Doveikos žodžius, kad nereikia nešti šimto žvakučių ant kapo, užtenka uždegti vieną ir prisiminti tą žmogų“, – dvasininko minčiai pritarė pašnekovas.

Prie laisvės kovų vado Adolfo Ramanausko-Vanago kapo – daug gėlių vainikų, aplink eilėmis sustatytos degančios žvakutės. Turbūt ši vieta liepsnelėmis švytės iki pat Vėlinių ir gerokai po to.

Kaip teigė Darius Jakutonis, nuo tos dienos, spalio 6-osios, kai čia palaidotas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žvakutės negęsta, nes žmonės vis eina ir vietoj užgesusių uždega naujas.

Šiuo metu čia pastatytas medinis kryžius. Vėliau iškils paminklas. „Kol kas nežinau, kuri organizacija prisiims atsakomybę tvarkyti kapą, statyti paminklą“, – sakė Darius Jakutonis.

Jis priminė, kad dar prieš partizanų vado laidotuves buvo restauruoti netoliese abejose pusėse esantys laiptai ir turėklai. Tad vaizdas kapinėse dabar geresnis.

Antakalnio kapinės – tarp dažnai lankomų

Nors Antakalnio kapinėse yra nemažai senų kapaviečių, o ten palaidotų žmonių ir artimųjų nebėra šioje žemėje, jos gausiai lankomos. „Viena iš lankomiausių vietų – Menininkų kalnelis, kuriame palaidoti įvairūs menininkai ir apskritai žinomi žmonės. Ten yra gražių, įspūdingų paminklų, yra į ką pažiūrėti. Žmonės ir vakarais ateina čia pasivaikščioti, – pasakojo Darius Jakutonis. – Taip pat labai lankomas Sausio 13-osios memorialas, žuvusiųjų Medininkuose kapai.“

Jis pažymėjo, kad lankytojų sulaukia ir kitos Antakalnio kapinių vietos, tarkime toks, kuriose palaidoti prancūzų, vokiečių, lenkų, rusų kariai.

„Per Vėlines į visas kapines plūsta žmonės. O įprastomis dienomis dažniau lankomos Antakalnio, Rasų kapinės, – vardijo Darius Jakutonis. – Kasdien važiuoja ekskursijos. Būna, kad per dieną atvažiuoja penki-šeši autobusai. Atvyksta lenkų, italų, japonų – įvairių tautų grupės. Lankosi garsūs asmenys iš užsienio – prezidentai, karaliai ir taip toliau.“

Darius Jakutonis.

Tradicija – geranoriškai aptvarkyti apleistus kapus

Lietuvoje laikomasi tradicijos, prižiūrint artimųjų kapus, aptvarkyti ir greta esančius, jei jie nelankomi. O per Vėlines pastatyti bei uždengti žvakutes ne tik ant artimųjų, bet ir ant apleistų kapų. Tačiau tai labiau įprasta naujesnėse kapinėse. Dariaus Jakutonio teigimu, tokiose kapinėse, kurios nėra priskirtos kultūros paveldui, sakykime, Karveliškių, Sudervės ir panašiai, administracijų darbuotojai tvarko plotus nuo kelių iki kapaviečių, o jos jau yra privati nuosavybė. Tad pačius kapus prižiūri mirusiųjų artimieji, neretai geranoriškai aptvarkydami ir kaimynystėje esančius apleistus kapus, teigė Vilniaus kapines administruojančios įmonės atstovas. Jis atkreipė dėmesį, kad per Vėlines į kapines ateina ir įvairių organizacijų ir bendruomenių atstovai uždegti žvakutes ant neprižiūrimų kapų.

Pasak Dariaus Jakutonio, visas Antakalnio kapines – o jos priskirtos paveldui – tvarko čia dirbantys žmonės. „Mes prižiūrime kapus, šienaujame žolę, grėbiame lapus, – pasakojo jis. – Tvarkomas visas kapinių plotas.“

Rudenį, kai nuo medžių krenta lapai, darbo gerokai prisideda: juos reikia sugrėbti ir išvežti. „Yra daug vietų, prie kurių transportas neprivažiuoja, todėl tenka nešti rankomis, – sakė Darius Jakutonis. – Tai mūsų didžiausias rūpestis.“

Ypač daug darbo būna Vėlinių laikotarpiu. „Kai lankosi įvairios organizacijos, pastatoma ir uždegama labai daug žvakučių. Padaro gerą darbą. O nurinkti žvakutes reikia mums, – teigė Vilniaus kapines administruojančios įmonės atstovas. – Tai vėlgi – papildomos pajėgos, papildomi kaštai ir panašiai.“

Darius Jakutonis pasakojo ir dar apie vieną tradiciją – tvarkyti Antakalnio ir Rasų kapinių dažnai ateina moksleiviai. Net apie pusę šimto Vilniaus mokyklų palaiko tokią iniciatyvą. Moksleiviai kapinėse grėbia lapus, aptvarko aplinką. „Iš pačių mokyklų paskambina, įspėja, kad atvyks. O mes aprūpiname reikiamomis priemonėmis“, – sakė sostinės kapines administruojančios įmonės atstovas.

„Užtenka vienos žvakutės“

Dariui Jakutoniui patinka lietuviškos Vėlinių tradicijos. Kai tomis dienomis sužybsi tūkstančiai žvakių liepsnelių, kapinės atrodo įspūdingai.

„Vis dėlto norėčiau priminti kunigo Ričardo Doveikos žodžius, kad nereikia nešti šimto žvakučių ant kapo, užtenka uždegti vieną ir prisiminti tą žmogų“, – dvasininko minčiai pritarė pašnekovas.

Dariui Jakutoniui nepatinka, kai pristatoma po 20–30 tarsi lenktyniaujant, kieno kapas ryškesnis. O po to viskas išmetama į sąvartynus. „Kadangi dabar visi kalbame apie atliekų rūšiavimą, gamtos saugojimą, reikėtų vengti tokių dalykų“, – patarė Darius Jakutonis.

Mat konteineriai būna pilni žvakių liekanų, plastikinių gėlių, kitų šiukšlių. Kai jie užsipildo tokiomis atliekomis, žmonės atliekas krauna aplink. O šiukšlių automobiliai, kaip sakė Vilniaus kapines administruojančios įmonės atstovas, važiuoja anksti ryte, nes vėliau į kapines tiesiog fiziškai nepajėgtų dėl plūstančių lankytojų. Tokiu metu, kaip per Vėlines, konteineriai greitai užsipildo šiukšlėmis. Tada žmonės skundžiasi netvarka kapinėse.

„Vėlinių laikotarpis man yra pats darbymetis, – pažymėjo Darius Jakutonis. – Aišku, stengiuosi nuvykti prie mirusių artimųjų kapų ir uždegti po žvakę.“

Niokojama retai

Klausiamas, ar Antakalnio kapinėse būna niokojimo, vandalizmo atvejų, Darius Jakutonis sakė, kad tokių dalykų pasitaiko, bet retai. „Praėjusiais metais nuo kapų buvo pavogtos bronzinės detalės. Turbūt dėl metalo, gal kokie benamiai tai padarė, – pasakojo jis. – Policija čia buvo įrengusi čia vaizdo kameras. Regis, surado kaltininkus.“

Dar retkarčiais dingsta gėlės ar žvakės, bet taip nutinka visose kapinėse, ne tik Antakalnio, teigė pašnekovas.

Vis dėlto Darius Jakutonis patikino, kad išskyrus tokius atskirus atvejus, žmonės kapinėse elgiasi pagarbiai.

Darius Jakutonis pasakojo ir dar apie vieną tradiciją – tvarkyti Antakalnio ir Rasų kapinių dažnai ateina moksleiviai. Net apie pusę šimto Vilniaus mokyklų palaiko tokią iniciatyvą.

Daugiau kaip pusė šimto kapinių

Bendrovės „Stebulė“ projektų vadovas LŽ sakė, kad pats administruoja apie 30 Vilniaus kapinių. O iš viso Lietuvos sostinėje jų yra daugiau kaip pusė šimto.

Antakalnio kapinės, lyginant su kitomis naujesnėmis sostinėmis laidojimo vietomis, nedidelės. Pasak Dariaus Jakutonio, Karveliškių kapinės užima 82, Rokantiškių – apie 40, o Antakalnio – 15 su puse hektarų teritorijos.

Iš nelabai žinomų turbūt yra nedidelės Viršuliškių kapinaitės, kurių, kaip pažymėjo Darius Jakutonis, nereikėtų painioti su Saltoniškių ir Sudervės kapinėmis. Mažiau žinomos gali būti ir Sudervės žydų kapinės, Naujanerių žydų kapinės. Dar sostinės teritorijoje yra totorių, karaimų kapinės. „Bernardinų kapinės Užupyje – senos ir gražios, – minėjo Jakutonis. – Dar yra Saulės kapinės Antakalnyje ir taip toliau.“