Prezidentė: NATO tikrai mus gins
Lie­tu­vos pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė is­to­ri­niu spren­di­mu va­di­na NA­TO pla­nus Lie­tu­vo­je dis­lo­kuo­ti Vo­kie­ti­jos va­do­vau­ja­mą tarp­tau­ti­nį ba­ta­lio­ną, ta­čiau pa­brė­žia, kad tai tik da­lis prie­mo­nių, ku­rio­mis sie­kia­ma at­gra­sy­ti Ru­si­ją.

Penk­ta­die­nį į NA­TO vir­šū­nių su­si­ti­ki­mą Var­šu­vo­je iš­vyks­tan­ti vals­ty­bės va­do­vė in­ter­viu BNS sa­kė, kad NA­TO ruo­šia­si, kaip at­rem­ti Ru­si­jos pa­jė­gu­mus izo­liuo­ti Bal­ti­jos ša­lis nuo są­jun­gi­nin­kų konf­lik­to at­ve­ju.

„Gin­ti ti­krai gins ir ti­krai ne tuo tūks­tan­čiu, ku­ris bus dis­lo­kuo­tas“, – sa­kė D.Gry­baus­kai­tė.

Ji taip pat par­eiš­kė, kad iš Eu­ro­pos Są­jun­gos be­si­trau­kian­čio­je Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je gy­ve­nan­tys lie­tu­viai tu­ri ko­vo­ti už sa­vo tei­ses, ne­ty­lant pra­ne­ši­mams apie prieš im­ig­ran­tus nu­kreip­tus iš­puo­lius ir pa­ty­čius.

– Pa­sta­ruo­sius dve­jus me­tus po Kry­mo anek­si­jos tiek ei­li­niai lie­tu­viai, tiek už­sie­nio ana­li­ti­kai ėmė svars­ty­ti, ar po Ukrai­nos ki­tas NA­TO tai­ki­nys ga­li bū­ti Bal­ti­jos ša­lys. Ry­toj NA­TO pa­skelbs apie ka­rių siun­ti­mą į Lie­tu­vą. Ar po to lie­tu­viai ga­lės jaus­tis ra­miau?

– Lie­tu­viai ga­li jaus­tis ra­miau ne po to, o vien dėl to, kad mes pa­tys sau­gu­mą pa­ėmė­me į sa­vo ran­kas – in­ves­tuo­ja­me į ka­riuo­me­nės mo­der­ni­za­vi­mą, su­kū­rė­me grei­to­jo rea­ga­vi­mo pa­jė­gas, at­sta­tė­me pri­va­lo­mą­ją tar­ny­bą, ku­rią pil­nai už­pil­do sa­va­no­riai. Lie­tu­va ir Bal­ti­jos ša­lys da­ro vis­ką, kad už­ti­krin­tų sa­vo sau­gu­mą pa­čios.

NA­TO pra­dė­jo ki­taip ma­ty­ti grės­mes mū­sų re­gio­ne, pra­dė­jo gir­dė­ti, ką mes sa­ko­me, įro­dy­mai Kry­me ir Ry­tų Ukrai­no­je to­kie aki­vaiz­dūs, kad jau net ir dau­ge­lis tų, ku­rie to­li nuo Ru­si­jos sie­nos, pra­de­da su­pras­ti, kad grės­mės rim­tos, kad NA­TO al­jan­sui lai­kas tap­ti rea­lia gy­ny­bi­ne or­ga­ni­za­ci­ja ir kad me­tas iš­ei­ti iš at­os­to­gų pe­rio­do.

– Ko­kie kon­kre­tūs spren­di­mai ry­toj bus pa­skelb­ti?

– Da­lis iš jų bus pa­skelb­ta at­vi­rai, da­lis – bend­res­nė­mis fra­zė­mis, nes kai ku­rie NA­TO spren­di­mai yra ne­vie­ši. Ti­ki­mės, kad tai, kas vy­ko tarp Vel­so ir Var­šu­vos (NA­TO vir­šū­nių su­si­ti­ki­mų) – de­ry­bos, kal­bė­ji­mai, tech­ni­niai ka­ri­niai skai­čia­vi­mai – bus po­li­tiš­kai nu­spręs­ti, nu­bal­suo­ti ir užt­vir­tin­ti. Tai reiš­kia pa­pil­do­mą ka­ri­nių pa­jė­gų dis­lo­ka­vi­mą ne tik Bal­ti­jos ir Len­ki­jos re­gio­ne, bet vi­sa­me ry­ti­nia­me flan­ge – kal­bė­si­me taip pat apie Juo­dą­ją jū­rą, Ru­mu­ni­ją, Bul­ga­ri­ją. Ša­lia ka­riuo­me­nės, tu­rė­si­me ir įran­gos dis­lo­ka­vi­mą, prieš­ra­ke­ti­nę gy­ny­bą, spren­di­mus dėl nuo­la­ti­nio tes­ta­vi­mo at­ei­ty­je, grei­tes­nio spren­di­mo pri­ėmi­mo pro­ce­so. Tai bus įvai­rių prie­mo­nių pa­ke­tas, ku­ris tu­rė­tų už­ti­krin­ti at­gra­sy­mą.

– Lie­tu­vos ka­riš­kiai sa­ko, kad Ru­si­ja per ka­ri­nes pra­ty­bas ne kar­tą re­pe­ta­vo pie­ti­nės Lie­tu­vos oku­pa­ci­ją, su­si­jun­giant ją su Ka­ra­liau­čiaus kraš­tu. Ar jū­sų tu­ri­ma in­for­ma­ci­ja leis­tų teig­ti, kad Ru­si­ja tu­ri pla­nų už­pul­ti Lie­tu­vą ir Bal­ti­jos ša­lis?

– Ne­spė­lio­siu, ir ypač vie­šai to ne­da­ry­siu. Net jei ir tu­rė­čiau, ne­ga­lė­čiau to da­ry­ti vie­šai. Svar­biau­sia, kad mes tu­ri­me bū­ti pa­si­ren­gę at­gra­sy­ti. NA­TO tu­ri bū­ti pa­si­ren­gu­si ko­vo­ti su to­mis prie­mo­nė­mis, ku­rias Ru­si­ja ga­li pa­teik­ti kaip izo­lia­ci­nes – ne­lei­džian­čias NA­TO pa­jė­goms mums la­biau pa­dė­ti. Tai ir skai­čia­vi­mai, ir tam skir­tos tech­ni­nės pra­ty­bos. No­rė­čiau pa­si­džiaug­ti, kad ma­ty­si­me ne tik Eu­ro­pos ša­lių, bet ir Jung­ti­nių Vals­ti­jų, Ka­na­dos da­ly­va­vi­mą.

Ma­to­me, kad Al­jan­sui svar­bu, kas vyks­ta jo ry­ti­nia­me flan­ge, ir pa­si­ry­ži­mas įtvir­tin­ti at­gra­sy­mo prie­mo­nes yra la­bai ženk­lus. Pir­mą kar­tą po Al­jan­so įkū­ri­mo ir po mū­sų ta­pi­mo na­riais tu­rė­si­me to­kį ženk­lų rea­lų pa­ke­tą, ku­ris bus pa­siū­ly­tas kaip at­gra­sy­mo prie­mo­nė mū­sų re­gio­ne.

– Mask­va sa­ko, kad tai NA­TO su­pa Ru­si­ją, vėl at­gi­ja kal­bos apie „Is­kan­der“ ra­ke­tų dis­lo­ka­vi­mą Ka­ra­liau­čiaus kraš­te. Kaip ver­ti­na­te Mask­vos kal­ti­ni­mus, kad NA­TO pro­vo­kuo­ja gink­la­vi­mo­si var­žy­bas prie jos va­ka­ri­nių sie­nų?

– Mes ti­krai ne­ga­lė­tu­mė­me pri­siim­ti gar­bės dėl pro­vo­ka­vi­mo užim­ti Kry­mą, or­ga­ni­zuo­ti Ukrai­no­je ka­rą, mi­li­ta­ri­zuo­ti Ka­li­ning­ra­dą. Ko ge­ro, čia lau­rus tu­rė­čiau ati­duo­ti kai­my­nams.

– Ne pa­slap­tis, kad ba­ta­lio­nui Lie­tu­vo­je va­do­vaus Vo­kie­ti­ja. Prieš po­rą me­tų tai bū­tų su­nkiai įsi­vaiz­duo­ja­mas da­ly­kas tiek dėl vi­daus po­li­ti­kos, tiek dėl is­to­ri­nių sen­ti­men­tų, ir da­bar dau­gu­ma vo­kie­čių abe­jo­ja dėl ka­rių siun­ti­mo į tas ša­lis, ku­rias bu­vo užė­mu­si na­cis­ti­nė Vo­kie­ti­ja. Ar kei­čia­si iš es­mės Vo­kie­ti­jos po­žiū­ris į sa­vo vaid­me­nį už­ti­kri­nant sau­gu­mą Eu­ro­po­je?

– Ma­ny­čiau, kad tu­ri­me la­bai įdo­mų is­to­ri­nį lū­žį, ku­ris nu­lem­tas la­bai ob­jek­ty­vių prie­žas­čių. Pir­miau­sia, pra­dė­jo daug lai­ko, ir Vo­kie­ti­jo­je są­mo­nė­je vyks­ta lū­žis, kad už­ten­ka komp­lek­suo­ti, bi­jo­ti, ne­pri­siim­ti at­sa­ko­my­bės, krūp­čio­ti nuo to, ką gal­vo­ja Pu­ti­nas.

Spren­di­mas nė­ra leng­vas. Po ma­no vals­ty­bi­nio vi­zi­to ir po­kal­bio su kanc­le­re tai pa­si­se­kė pa­siek­ti. Tai la­bai di­džiu­lė ga­li­my­bė ir pa­čiai Vo­kie­ti­jai – ne tik dėl to, kad sau­gu­mo iš­šū­kiai yra di­džiu­liai, ne tik dėl to, kad Vo­kie­ti­ja vie­na di­džiau­sių eko­no­mi­kų Eu­ro­po­je. Di­džia­jai Bri­ta­ni­jai pa­si­ša­li­nus iš ES, bet lie­kant NA­TO na­re, at­sa­ko­my­bė už sta­bi­lu­mą Eu­ro­po­je vis dau­giau ir dau­giau guls ant Vo­kie­ti­jos pe­čių – ne tik už eko­no­mi­nį sta­bi­lu­mą, bet ir sau­gu­mą.

Ką be­gal­vo­tu­me apie rin­ki­mus JAV, ma­to­me stra­te­gi­nę ten­den­ci­ją, kad Jung­ti­nės Vals­ti­jos vis dau­giau sau­gu­mo at­sa­ko­my­bės ati­duos eu­ro­pie­čiams. Mums la­bai svar­bu, kad Eu­ro­pos vals­ty­bės – nuo ma­žų iki di­de­lių – pra­dė­tų su­pras­ti, kad sau­gu­mo klau­si­mai bus pir­miau­sia mū­sų at­sa­ko­my­bė. To­dėl la­bai di­džiuo­juo­si, kad Lie­tu­va tai su­pras­da­ma pra­dė­jo pa­ti stip­rin­ti sa­vo sau­gu­mą to­se ska­lė­se, ko­kio­se ge­ba­me tai da­ry­ti, esa­me pa­vyz­dys ir dėl iš­lai­dų, ir dėl ka­riuo­me­nės mo­der­ni­za­vi­mo kai ku­rioms sen­bu­vėms.

Ko ge­ro, dar il­ges­nį lai­ką bus ne­leng­va įti­kin­ti pa­čius vo­kie­čius iš­ei­ti iš ap­sau­gi­nio kiau­to ir pra­dė­ti pri­siim­ti at­sa­ko­my­bę už Eu­ro­pą, nes tai yra ne­iš­ven­gia­ma. Tai ti­krai drą­sus žings­nis, pir­mas žings­nis, ku­rį ver­ti­nu la­bai ge­rai. Vo­kie­ti­ją tu­rė­si­me kaip va­do­vau­jan­čią ba­ta­lio­nui, bet da­ly­vaus ke­lios vals­ty­bės – dar kaž­kas iš Be­ne­liuk­so ir Skan­di­na­vi­jos. Mums svar­biau­sia, kad ši­tas ba­ta­lio­nas bū­tų dau­gia­tau­tis. Tūks­tan­tis ar pu­san­tro (tūks­tan­čio ka­rių) nė­ra ženk­lu kie­ky­biš­kai, bet ko­ky­biš­kai kuo dau­giau vals­ty­bių ja­me da­ly­vaus, tuo sim­bo­liš­kai ženk­les­nė ap­sau­ga Lie­tu­vai yra. Tai la­bai svar­bu, kai mes kal­ba­me apie at­gra­sy­mo funk­ci­ją.

– Jūs pri­pa­žįs­ta­te, kad ka­ri­ne pra­sme tai yra ga­na sim­bo­li­nis žings­nis, jei­gu įsi­vaiz­duo­tu­me ga­li­mą di­de­lio mas­to konf­lik­tą. Ar esa­te ti­kra, kad konf­lik­to at­ve­ju są­jun­gi­nin­kai ryž­tų­si iki ga­lo gin­ti ša­lis, ri­zi­kuo­jant gal­būt ir bran­duo­li­niu ka­ru?

– Ti­krai da­bar ne­spė­lio­siu dėl bran­duo­li­nio, pa­li­ki­me tai šiek tiek to­liau.

Gin­ti ti­krai gins ir ti­krai ne tuo tūks­tan­čiu, ku­ris yra ar bus dis­lo­kuo­tas. Mes kal­ba­me, kad kiek­vie­no­je Bal­ti­jos ša­ly­se ir Len­ki­jo­je bus po ba­ta­lio­ną, tai bū­tų dau­giau kaip ke­tu­ri tūks­tan­čiai. Taip pat mes kal­ba­me apie Jung­ti­nių Vals­ti­jų bri­ga­dą, ku­ri grei­čiau­siai bus ar­ti mū­sų sie­nų, gal­būt Len­ki­jo­je. Tai bus vėl be­veik ke­tu­ri tūks­tan­čiai.

Ir mes ži­no­me dvi­ša­lę pa­gal­bą, ko­kia ga­li bū­ti jau vyk­dy­ta at­ski­rų NA­TO ša­lių, bet ne per NA­TO me­cha­niz­mą, per 24 ar 48 va­lan­das. Tai­gi, kal­bu apie pa­ke­tą. Ne tik ba­ta­lio­ną, bet ir įran­gos dis­lo­ka­vi­mą, ir pra­ty­bas, prieš­ra­ke­ti­nę gy­ny­bą, ko­kia jau yra Ru­mu­ni­jo­je ir bai­gia­ma Len­ki­jo­je, ku­ri dengs mus vi­sus. Tai­gi, kal­ba­me apie pa­ke­tą, ir plius tai yra tik­tai at­gra­so­mo­sios prie­mo­nės. Gy­ny­bi­nės prie­mo­nės bus pa­nau­do­tos vi­sai ki­tos.

– Už­si­mi­nė­te apie bri­tų pa­si­trau­ki­mą iš Eu­ro­pos Są­jun­gos. Po re­fe­ren­du­mo ki­lo dis­ku­si­jų, kur link ju­dės ES – vie­ni siū­lo dar gi­liau in­teg­ruo­tis, ki­ti skel­bia pra­na­šys­tes, kad tai yra ES griū­ties pra­džia. Ko­kią jūs ma­to­te ES at­ei­tį, ar rei­kia bai­min­tis ga­li­mo by­rė­ji­mo?

– Snie­go gniūž­tės efek­to ri­zi­ka, be abe­jo, yra. Kaip bet ko­kios sky­ry­bos, jos ne­bus leng­vos. Jos vi­sa­da yra ir er­zi­nan­čios, ir gal­būt net san­ty­kius šiek tiek aš­tri­nan­čios. Jos ga­li už­truk­ti ge­ro­kai il­giau, nei nu­ma­ty­ta įsta­ty­muo­se ir di­rek­ty­vo­se – yra dve­ji me­tai, bet ga­li bū­ti ir pra­tę­si­mai.

Vie­na aiš­ku ti­krai – kad Jung­ti­nė Ka­ra­lys­tė yra svar­bi eko­no­miš­kai, po­li­tiš­kai ir sau­gu­mo pra­sme. To­dėl ieš­ko­ti komp­ro­mi­sų rei­kės, bet rei­kės ieš­ko­ti to­kių, ku­rie ne­ska­tin­tų griū­ties, ne­ska­tin­tų ki­tų ša­lių ieš­ko­ti iš­ei­čių ar­ba ne­si­lai­ky­ti sa­vo įsi­pa­rei­go­ji­mų. To­dėl už­duo­tis yra ant aš­me­nų briau­nos, kad ne su­sis­kal­dy­tu­me la­biau, ne­pa­da­ry­tu­me dau­giau eko­no­mi­nės ir po­li­ti­nės ža­los, nei yra pa­da­ry­ta.

Prie­žas­tys yra gi­lios, įvai­rios ir jas nag­ri­nė­si­me dar il­gai. Da­bar vi­siš­kai aiš­ku, kad kol kas Eu­ro­pa tu­ri su­sto­ti ir pa­mąs­ty­ti apie prie­žas­tis, apie pa­sek­mes, pra­ei­ti tą su­nkų sky­ry­bų pro­ce­są. Nes ką ra­di­ka­liai pa­siū­ly­tu­me da­bar, tai nė­ra ta ap­lin­ka, ku­rio­je ga­li­ma bū­tų da­ry­ti re­for­mas ar keis­ti su­tar­tis, nes eu­ro­pi­niai klau­si­mai kol kas yra la­bai su­si­ję su vi­daus po­li­ti­ka. Vi­daus po­li­ti­kos at­sto­vai at­ski­ro­se ša­ly­se la­bai daž­nai nau­do­ja Eu­ro­pą kaip at­pir­ki­mo ožį sa­vo ne­veik­lu­mui ar­ba po­li­ti­niam ne­įga­lu­mui pa­slėp­ti. Ir to­dėl daž­niau­siai Eu­ro­pa nu­ken­čia dėl po­li­ti­kų ne­ge­bė­ji­mo su­sit­var­ky­ti vi­du­je.

(Ri­zi­kin­ga) nau­do­ti eu­ro­pi­nius klau­si­mus re­fe­ren­du­muo­se – ma­tė­me, kad Ukrai­nos lais­vo­sios pre­ky­bos su­tar­tis rea­liai bu­vo pa­nau­do­ta vi­di­nė­se po­li­ti­nė­se ba­ta­li­jo­se tarp po­li­ti­nių par­ti­jų Ny­der­lan­duo­se, tuo me­tu Ukrai­na li­ko vi­siš­kai už bor­to ir dis­ku­si­jos (Ny­der­lan­duo­se) vir­to apie Eu­ro­pos plė­trą, Eu­ro­pos at­ei­tį.

Da­bar ne ta ter­pė, nes mes tu­ri­me ne tik vi­di­nių įtam­pų, mes tu­ri­me ob­jek­ty­vią (in­for­ma­ci­ją), kad Eu­ro­po­je ir dau­ge­ly­je ša­lių eko­no­mi­nė si­tua­ci­ja dar nė­ra iš­si­ly­gi­nu­si ir at­si­ga­vu­si po įvai­rių kri­zių, kai kur dar ir da­bar yra fi­nan­si­nių įtam­pų ban­ki­nė­je sis­te­mo­je, ki­tur. Mes tu­ri­me di­džiu­lį iš­ori­nį spau­di­mą dėl mig­ra­ci­jos iš iš­orės. Jei­gu pri­dė­tu­me te­ro­riz­mą, mū­sų kai­my­ną, ku­ris ne vi­sa­da yra nu­spė­ja­mas ir ge­ra­no­riš­kas, de­ja, kol kas...

– Re­fe­ren­du­mas su­kė­lė ne­ri­mo ir lie­tu­viams Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je, daž­nė­ja pra­ne­ši­mų apie kse­no­fo­bi­nius, na­cio­na­lis­ti­nius iš­puo­lius. Ko­kią ži­nią nu­siųs­tu­mė­te lie­tu­vių emig­ran­tų bend­ruo­me­nei Bri­ta­ni­jo­je?

– No­rė­čiau pa­sa­ky­ti, kad lie­tu­viai tu­ri ko­vo­ti už sa­vo tei­ses. Kaip tik ES vir­šū­nių su­si­ti­ki­me Briu­se­ly­je kal­bė­jo­me ir aš as­me­niš­kai kal­bė­jau su prem­je­ru Da­vi­du Ca­me­ro­nu dėl tų iš­puo­lių, nes jie ne iš kar­to pra­si­dė­jo. Mes kar­tu kal­bė­jo­me, kad tai vi­siš­kai ne­to­le­ruo­ti­na, ne­leis­ti­na iš­raiš­ka, ku­rią tu­ri stab­dy­ti Bri­ta­ni­jos vy­riau­sy­bė. Nes Bri­ta­ni­ja yra Eu­ro­pos Są­jun­gos na­rė, kol ji ga­lu­ti­nai ne­iš­sis­kirs, vi­sos są­ly­gos, tai­syk­lės, di­rek­ty­vos vei­kia. Ir ne tik dėl to, kad Bri­ta­ni­ja kol kas dar Eu­ro­pos Są­jun­gos su­dė­ty­je – Bri­ta­ni­ja yra pa­si­ra­šiu­si vi­sas žmo­gaus tei­sių kon­ven­ci­jas, Jung­ti­nių Tau­tų kon­ven­ci­ją, Eu­ro­pos Ta­ry­bos kon­ven­ci­jas.

Tai yra ne­to­le­ruo­ti­na. Bet koks ra­siz­mas, ne­apy­kan­tos ska­ti­ni­mas – Bri­ta­ni­ja tu­ri su tuo tvar­ky­tis ir mū­sų emig­ran­tai tu­ri ži­no­ti sa­vo tei­ses. Pa­ti­ki­ni­mas bu­vo vi­siems Eu­ro­pos Ta­ry­bos va­do­vams iš prem­je­ro Ca­me­ro­no pu­sės, kad Bri­ta­ni­jos vy­riau­sy­bė ti­krai to­kių da­ly­kų ne­to­le­ruos.

– Iki Sei­mo rin­ki­mų li­ko tik trys mė­ne­siai. Ne kar­tą kri­ti­ka­vu­si šią val­dan­čią­ją dau­gu­mą dėl ne­veik­lu­mo, me­ti­nia­me pra­ne­ši­me sa­kė­te, kad ji pra­ran­da stra­te­gi­nę kryp­tį. Ko­kie jū­sų lū­kes­čiai ir ar jūs no­rė­tu­mė­te ki­tos val­dan­čio­sios dau­gu­mos po rin­ki­mų?

– Ma­no lū­kes­čiai, kad bū­tų to­kie po­li­ti­kai, ku­rie ži­no, ką sa­ko, o po to, kai pa­sa­ko, mė­gi­na tai ir įvyk­dy­ti. Tad vi­siems lin­kiu su­ras­ti ir iš­si­rink­ti to­kius po­li­ti­kus, iš ku­rių bū­tų ga­li­ma ir ti­kė­tis pro­tin­gų spren­di­mų, o svar­biau­sia – žo­džio lai­ky­mo­si ir kad jie dirb­tų žmo­nėms, o ne sa­vo ki­še­nei.

– Ačiū už in­ter­viu.