Prestižinė profesija + biudžetinis „lūzeris“ – jausmas, privertęs mokytojus sudrebinti valstybę
Prem­je­ras Sau­lius Skver­ne­lis – jau ge­ras po­li­ci­nin­kas,  švel­ni­na po­zi­ci­ją dėl mo­ky­to­jų strei­ko. Sa­ko, pa­dė­kit gink­lus, ei­nam pa­si­kal­bė­ti. Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­tras Au­re­li­jus Ve­ry­ga sku­ba ra­por­tuo­ti, jog įgy­ven­di­na me­di­kams duo­tus pa­ža­dus dėl at­ly­gi­ni­mų kė­li­mo. Tam ki­tą­met biu­dže­te nu­ma­ty­ti 195 mi­li­jo­nai! Ta­čiau strei­kuo­jan­tys pe­da­go­gai, o ir ne­rims­tan­tys me­di­kai ne­la­bai ti­ki nu­krau­ja­vu­sios Vy­riau­sy­bės pa­ža­dais.

Į kausimą, ar yra vilties, kad po šešerių metų, kaip numatyta vienoje pasiūlytų idėjų Lietuvai, pedagogo profesija taps prestižinė, gimnazijos vadovas atsako, jog idėja graži, bet... „Vien mokytojų indėlio nepakaks. Prie to turi prisidėti kiekvienas. Labai norėčiau, kad mokytojo profesiją rinktųsi vyrai. Bet suprantu, kodėl nuo jos bėga. Įsivaizduokite, kad jums už mokytojo atlyginimą reikėtų išlaikyti šeimą su dviem mažamečiais vaikais. Šiandien be papildomų darbų vargu ar tai įmanoma. Kai esi priverstas nuolat ieškoti papildomo uždarbio, natūralu, kad kas nors nukenčia. Beje, mokytojo profesija nėra geidžiama ir net šiek tiek nuvertinta daugelyje šalių, gal tik suomiams iš artimiausių kaimynų pavyko jų prestižą pakelti. Bet tam buvo metamos tiek visuomenės, tiek ir politikų pajėgos“, – sako LSMU gimnazijos direktorius.

Komentarai

Šeimos gydytojų profesinės sąjungos pirmininkė šeimos gydytoja Toma Kundrotė:

– Palaikome mokytojų streiką. Jų specialybė labai artima šeimos gydytojams. Tikimės, kad viskas išsispręs į gerąją pusę. Ar šeimos gydytojai neprisijungs prie streiko? Viskas priklausys nuo kitą savaitę ministerijoje vykstančių derybų dėl šakinės sutarties. Bandysime susitarti gražiuoju. Jei ne, pavyzdį, kaip spręsti problemas, jau turime, kad ir kaip simboliška, iš mokytojų. Derybos šiuo metu vyksta dėl šakinės sutarties, atlyginimų, atostogų, išeitinių – tai aspektai, liečiantys visus gydytojus. Klausimas, kiek bus leidžiamasi į derybas, nes mūsų reikalavimai gana aukšti. Šeimos gydytojai yra sveikatos sistemos pagrindas, tad norėtume, jog mums sumažėtų biurokratinė našta ir pagaliau pradėtume dirbti gydytojais, o ne pažymų rašytojais ar popierėlių stumdytojais. Norėtume daug ką keisti, pradedant prieštvaninėmis gydymo metodikomis, tarkim, hipertenzijos, pagal kurias nei kardiologai, nei šeimos gydytojai nebegydo, nors ir privalo. Norime darbą atlikti kokybiškai. Yra daug nepagrįstų reikalavimų ir apribojimų. Gal jau užtenka jų, juk esame suaugę žmonės! Šeimos gydytojų kantrybė yra ant ribos.

Alinos Ožič nuotrauka

Humanitarinių ir socialinių mokslų sąjūdžio atstovas, politologas Liutauras Gudžinskas:

– Pavasarį kartu su mokytojais ir medikais pasirašėme deklaraciją, kurios pagrindinė idėja, kad vienas kitą palaikysime ir atsispirsime politikų skaldymui. Dažnai girdime, jog pinigų nėra ir, jei jums padidinsime atlyginimus, teks atimti iš ko nors kito. Rinkitės iš ko. Toks politikų kalbėjimas mūsų neįtikina. Mokytojų streiką palaikome, pernai ir patys buvome surengę akciją aukštojo mokslo laidotuves Filosofijos fakultete. Apie streiko galimybę esame svarstę, problema ta, kad mokslininkai ir dėstytojai, priešingai nei medikai ar mokytojai, nėra tokie organizuoti. Su mokslininkais ir dėstytojais yra nemaža dalis fragmentacijos. Viena vertus, esame individualūs laisvieji mąstytojai, su skirtingomis nuomonėmis ir kritiniu požiūriu, kas tinka idėjoms generuoti, tačiau tai nepadeda mums vieningai organizuotis. Kalbant apie streikus, tokios galimybės neatmetame, galbūt jei situacija nesikeis atsiras paskata daryti, kad ir lokalius maištus ar protestus.

Interviu

Algis Krupavičius: „Šalį apėmusi Didžioji kempinligė“

BNS nuotrauka

Vytauto didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas prof. Algis Krupavičius sako, kad dabartinei padėčiai apibūdinti šalyje turi specialų terminą – Didžioji kempinligė. Į klausimą, ar mokytojai gali išjudinti ir didesnius streikus, politologas sako, jog toks scenarijus tikėtinas. Viskas priklausys nuo tolesnės premjero retorikos.

– Pernai medikai prieš priimant biudžetą susibūrė į sąjūdį, kėlė reikalavimus, buvo kalbama ir apie streiką. Šiemet mokytojai, kaip dabar mėgstama sakyti, „užėmė“ ministeriją, iš posto išvertė švietimo ir mokslo ministrę Jurgitą Petrauskienę. Ar ne per vėlai imamasi protestuoti, kai ant valstybės biudžeto, galima sakyti, visi paukščiukai jau sudėlioti?

Be abejo, biudžetas derinamas rudenį, prieš Naujus metus priimamas, bet net ir metų viduryje jis gali būti tikslinamas. Todėl visi pasiūlymai gali būti diskutuojami. Sakyti, kad traukinys nuvažiavo, neteisinga.

– Be abejo, biudžetas derinamas rudenį, prieš Naujus metus priimamas, bet net ir metų viduryje jis gali būti tikslinamas. Todėl visi pasiūlymai gali būti diskutuojami. Sakyti, kad traukinys nuvažiavo, neteisinga. Iš esmės interesus, pasiūlymus ir idėjas įvairios grupės gali kelti bet kada. Parinkti patį tinkamiausią laiką streikui vargu ar įmanoma. Nes daugeliu atvejų keliamas finansinis klausimas, tiksliau, lėšų trūkumas, o tokių problemų sprendimai nepriimami greitai. Derybos trunka ilgai.

– Sakote, kad yra vilties, jog mokytojų reikalavimai bus išgirsti, nepaisant to, kad dabartinis Vyriausybės tonas gana griežtas?

– Manau, kad taip. Žvelgiant istoriškai, kai buvo protestuojama ar kildavo didelis nepasitenkinimas, visada ieškota sprendimų. Pavyzdžiui, Medikų sąjūdis gana kategoriškai pareiškė, jog su priimamais sprendimais jie nesutinka ir labai aiškiai valdančiuosius paragino ieškoti sprendimų. Politikai gana operatyviai šį klausimą sprendė. Tiesa, šiandien galima kalbėti apie kitas kylančias problemas, net apie tai, ar tie pažadai, įsipareigojimai yra realiai įgyvendinti. Bet čia jau kita medalio pusė. Tačiau sprendimų buvo ieškoma. Protestų ar aktyvesnių veiksmų valdžia Lietuvoje prisibijo.

– Vis pasigirsta kalbų, kad pedagogų streikas gali išjudinti ir kitas grupes: kultūros darbuotojus, mokslininkus, medikus. Kaip manote, realus toks scenarijus?

– Taip, tiksliau, manau, kad toks scenarijus nėra nerealus. Viskas priklauso nuo to, kaip valdžia išspręs mokytojų problemą. Nes iš tikrųjų reikalavimai, kuriuos jie kelia, nėra tokie nerealūs ar iš fantazijų srities. Švietimo atstovai siūlo: skaičiuokime aštuoniolika kontaktinių valandų ir aštuoniolika nekontaktinių, sako, kad reikia sumažinti klases skirtingose mokymosi pakopose, taip pat mažinti grupes darželiuose bei siekia, kad atlyginimai padidėtų dvidešimčia procentų.

– Tačiau tam reikia papildomų trijų šimtų milijonui, kurių biudžete nėra...

– Pati nemaloniausia dalis šioje situacijoje, kad valdžia, švelniai tariant, meluoja. Lietuvoje yra penkiasdešimt tūkstančių mokytojų, ne visi jie dirba visu etatu. Vidutiniškai mokytojai Lietuvoje uždirba mažiau nei tūkstantį eurų. Valdžia skaičiuoja, kad algoms dvidešimčia procentų padidinti reikės trijų šimtų milijonų. Vadinasi, per metus mokytojai turėtų papildomai gauti šešių tūkstančių eurų premiją, arba kas mėnesį penkiais šimtais eurų daugiau. Taigi reikėtų maždaug šimto dvidešimties milijonų. Dabar turime gilėjantį konfliktą, o tiesiog reikėjo derybų.

– Dėl derybų tonas griežtas, vargu ar jos įvyks, juolab kad ir ministerija – be „galvos“, nėra kam derėtis. Kokia galima šio streiko baigtis?

– Premjeras paskelbė santykinai griežtą sprendimą. Tiesa, jei jis būtų priimtas keliais mėnesiais anksčiau, galbūt streikų nebūtų. Dabar situacija tokia, kad viena pusė manipuliuoja skaičiais ir spaudžia, kita pusė priešinasi. Šiuo atveju susitarimas neįmanomas pagal jokį apibrėžimą. Didžioji dalis kaltės yra valdžios pusėje. Dabar reikia eiti tartis, derėtis, tačiau tai turi daryti žmonės, kurie gebėtų susikalbėti su konfrontuojančia puse. O pagal dabartinę premjero retoriką, jis tikrai negali būti tuo derybininku. Be to, ko jis nepasako, įgarsina patarėjas Skirmantas Malinauskas. Vyriausybė eina tiesiai į aklavietę. Krizė gilėja, prie streikuojančių mokytojų jungiasi kitos profsąjungos, žinomi visuomenės veikėjai, pavyzdžiui, Andrius Tapinas. Įtampa toliau auga.

– Susidaro įspūdis, kad valstybė šiuo metu valdoma dėdės, sėdinčio ant aukšto kalno ir viską žinančio geriau. Ko galime laukti toliau?

– Stilius tikrai toks. Girdime, kad viską reikia centralizuoti ir valdyti iš viršaus į apačią, o esantys valdžioje žino geriau, ko reikia žmonėms. Šiai valdžiai toks stilius tikrai būdingas. Tiesa, kiekviena valdžia turi tą negirdėjimo nuodėmę, kuri šioje valdžioje ypač ryški. Paskutinį kartą toks negirdėjimas buvo pirmaisiais Andriaus Kubiliaus premjeravimo metais. Tuomet buvo nesiklausoma nei opozicijos, nei visuomenės, sprendimai stumti buldozerio principu. Tik kadencijai įpusėjus tonas sušvelnėjo: pradėta ieškoti sutarimo, prasidėjo viešos konsultacijos, bet šaukštai buvo po pietų. Tą parodė ir reitingai. Beje, A.Kubilius ir šiandien išlieka vienu nepopuliariausiu premjeru. Panašu, kad Saulius Skvernelis metė jam iššūkį, kuris iš jų bus nepopuliaresnis.

Tiesa, konservatoriams krizė pasibaigė santykinai sėkmingai. Savo ruožtu „valstiečiams“ kyla daugiau iššūkių, nes jie neturi didelio lojalių rinkėjų rato.

Tiesa, konservatoriams krizė pasibaigė santykinai sėkmingai. Savo ruožtu „valstiečiams“ kyla daugiau iššūkių, nes jie neturi didelio lojalių rinkėjų rato. Nenoriu būti blogas pranašas, bet jų laukia rimti iššūkiai, kurių kol kas jie nesupranta. „Mūsų ministras pažadėjo 15 procentų medikų atlyginimų augimą nuo 2019 metų rugsėjo mėnesio. Puiku, tik 195 milijonai eurų čia visai ne prie ko, bent jau didžioji jų dalis, nes 150 mln. iš jų bus skirti 2018 metų gegužės mėnesio 20 procentų įsipareigojimams padengti, t.y. realiai 2018 metais gegužę „pakeltų“ 16,5 procentų gydytojams ir 16,2 procento slaugytojoms (VLK prie SAM duomenys) atlyginimų išsaugojimui. Taigi iš 195 milijonų 40 – 45 mln. numatyti tam rugsėjo kėlimui.

Lieka 105 milijonai, kuriais didėja biudžetas ir čia pinigai pasidalins vaistams (pvz., lenkų frakcija, kuri prisijungs į valdančią koaliciją, jau reikalauja nemokamų vaistų visiems senjorams) ir rezervui (ateinančiais metais fiskalinės drausmės reikalavimai taps dar griežtesni ir stabdys pinigų paėmimą iš rezervo). Tokios SAM derybinės pozicijos, kurias pakreipti link didesnio pyrago medicinai bus sunku nekeičiant visos šalies mokesčių politikos. Idealu būtų 2019 metais pasiekti bent 20 procentų atlyginimų augimą, nes realybėje, kaip matėme, jis virsta 16 procentų ar net mažiau, nes, pvz., Vilniuje atlyginimų šuolis iš dalies savivaldybės nuopelnas – šeimos gydytojams buvo skirta papildoma dotacija 2018 metams.

Romo Jurgaičio nuotrauka

Tuomet 2020 metų pavasarį gydytojas uždirbtų 2000 eurų „ant popieriaus“ arba 2 VDU mėnesio atlyginimą, o slaugytoja – 1000 eurų arba 1 VDU mėnesio atlyginimą. Tik tam siūlau panaikinti garsųjį ministro susitarimą su Lietuvos gydytojų sąjunga ir kitais apie 3 VDU gydytojams ir 1,5 VDU slaugytojoms 2020 metais ir daugiau nepasirašinėti to, ko niekada nebus. Streikais medicinoje aš abejoju, bet protestų formų gal atsiras ir kitokių, ir tam nereikia „imti“ ministerijos. Justas Mundeikis, Raimondas Kuodis, Romas Lazutka turbūt geriau paaiškintų medikų perspektyvą ir ekonomikos galimybes“, – rašė profesorius.

Toną sušvelnino

„Aš negaliu tylėt daugiau ir negaliu tylėt mažiau. Tu dar ne viską išgirdai, aš dar ne viską pasakiau.“ Tokios yra pirmos Sauliaus Prūsaičio ir Iglės dainos „Tu nemoki“ eilutės, turbūt geriausiai atspindinčios šiandienę politinę situaciją. Keturias savaites streikuojantys mokytojai jau buvo pavadinti teroristais, Putino smogikais ir keletu kitų stipresnių epitetų. Mokytojai žada Švietimo ir mokslo ministerijoje pabus iki Kūčių, nebent prasidės derybos. Premjeras, porą dienų pamąstęs, trečiadienį jau sušvelnino toną ir paragino mokytojus sudėti ginklus. „Esu ir jaučiuosi atsakingas už tai, kas vyksta valstybėje. Todėl šiandien raginu visas konfrontuojančias puses sudėti ginklus, mesti į šalį asmeniškumus, užbraukti brūkšnį ir imtis konstruktyvių bei konkrečių darbų. Žengiu pirmąjį žingsnį. Ką tik daviau nurodymą dėl derybinės arba darbo komisijos sukūrimo. Jai bus pavesta sukurti tvarią, ilgalaikę viso mūsų šalies viešojo sektoriaus finansavimo strategiją iki 2025 metų“, – „Facebook“ paskyroje rašo premjeras.

Jis pripažino, kad ne viskas eina sklandžiai, ne viskas pasiteisino, ne viskas ir ne iki galo apgalvota. Jis teigia matantis sprendimų trūkumus ir problemas bei yra pasiruošęs tai taisyti, tobulinti. S.Skvernelis kviečia visus dirbti drauge, nes „tik dialogo keliu galime pasiekti geriausią rezultatą“.

„Žinau, kad visi pavargote. Ne tik nuo streiko, bet ir nuo ilgus dešimtmečius dalintų ir neįgyvendintų pažadų. Nei aš, nei Vyriausybė nedaliname pažadų, kurių negalime ar neketiname įgyvendinti. Duodame realius pažadus, kuriuos vykdome. Ne tik savo, bet ir ankstesnių Vyriausybių. Sprendimai, kurie gimė po diskusijų su Jumis ir Jūsų partneriais, jau duoda teigiamus rezultatus. Einame teisingu keliu, svarbiausia – nesustoti ir vėl, eilinį kartą, nepasukti atgal ar į bekelę“, – rašė premjeras.

Dialogas, pokalbis – dažniausi psichologų patarimai poroms, atsidūrusioms ant krizės slenksčio. Tas pats turbūt tinka ir valstybės valdymui.

Viskas prasideda nuo požiūrio

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazijos direktorius Arūnas Bučnys sako, kad prie streikuojančių mokytojų jo vadovaujama mokykla nesijungia, mat jų situacija šiek tiek kitokia nei valstybinio sektoriaus pedagogų. „Esame privati gimnazija, atlyginimai, palyginti su šalies mokytų atlyginimų vidurkiu, pas mus didesni. Be to, neįsivedėme etapinio apmokėjimo. Tačiau puikiai suprantu streikuojančių pedagogų keliamas problemas. Aš ir pats esu dirbęs valstybinėje mokykloje. Esminis klausimas čia ne tik pinigai, nors, žinoma, jie svarbūs. Svarbus požiūris. Pastaruoju metu mokytojams priekaištų negaili Vyriausybė, ministerija, tėvai, galima sakyti, visa visuomenė. Visi moko, ką ir kaip reikia daryti, bet nė vienas jų nėra net bandęs klasės suvaldyti. Mokiniai šiais laikais kitokie, jie daug žino, priėjimas prie informacijos yra visai kitoks ir mokytojas negali nuo to atsilikti“, – sako A.Bučnys.