Premjeras įvertino PVM lengvatų siūlymus: vartotojai naudos negautų
Bū­tų ga­li­ma pri­tar­ti vi­siems pri­dė­ti­nės ver­tės mo­kes­čio (PVM) leng­va­tų siū­ly­mams, jei ga­lu­ti­nę nau­dą gau­tų var­to­to­jas, bet di­džiau­sia ti­ki­my­bė, kad ta nau­da lik­tų pre­ky­bi­nin­kams. Taip LRT RA­DI­JUI sa­ko mi­nis­tras pir­mi­nin­kas Sau­lius Skver­ne­lis. Anot jo, mais­to pro­duk­tų kai­nos ma­žė­ti ga­li ne dėl PVM leng­va­tų, o dėl di­des­nės kon­ku­ren­ci­jos.

– Prieš sa­vai­tę kal­bė­jo­me apie di­de­les mais­to kai­nas Lie­tu­vo­je. Kaip tik so­cial­de­mo­kra­tai siū­lo leng­va­ti­nį pri­dė­ti­nės ver­tės mo­kes­tį pa­grin­di­niams mais­to pro­duk­tams. Ar pri­tar­tu­mė­te to­kiam siū­ly­mui?

– Pri­tar­čiau vi­siems siū­ly­mams ir jie svars­ty­ti­ni, jei bū­tų ga­lu­ti­nė nau­da var­to­to­jui. Kad mo­kes­čių su­ma­ži­ni­mas tie­sio­giai pa­lies bū­tent var­to­to­ją, o ne liks pre­ky­bi­nin­kui, šian­dien ti­krai ne­sa­me dėl to ti­kri.

Svar­bus ir ki­tas ke­lias – gau­sin­ti ir di­din­ti gy­ven­to­jų pa­ja­mas, kad jie, dau­giau už­dirb­da­mi, ga­lė­tų įsi­gy­ti tuos mais­to pro­duk­tus.

Ki­tas as­pek­tas – kal­bant apie ga­li­mus mo­kes­ti­nius pa­kei­ti­mus dėl mais­to pro­duk­tų, pa­sa­ky­mas „pag­rin­di­niams“ ro­do, kad kaž­kam rei­kės nu­sta­ty­ti, kas yra pa­grin­di­nis. Vie­nam vie­nas pa­grin­di­nis, ki­tam – ki­tas. Rei­kia kal­bė­ti apie vi­sus mais­to pro­duk­tus aps­kri­tai ir skai­čiuo­ti, kaip tai at­si­lieps vals­ty­bės biu­dže­tui, kaip ga­li­mi pra­ra­di­mai bus kom­pen­suo­ja­mi ki­tais mo­kes­čiais.

Be to, svar­bus ir ki­tas ke­lias – gau­sin­ti ir di­din­ti gy­ven­to­jų pa­ja­mas, kad jie, dau­giau už­dirb­da­mi, ga­lė­tų įsi­gy­ti tuos mais­to pro­duk­tus.

– Su­si­da­ro įspū­dis, kad pre­ky­bi­nin­kai tar­si ne­val­do­mi – jei pa­leng­vi­ni­mai at­si­ras­tų, vis tiek jie iš­ei­tų pre­ky­bi­nin­kų nau­dai. O da­bar­ti­nė kon­ku­ren­ci­ja ir­gi kai­nų ne­ma­ži­na. Ar įma­no­ma su­val­dy­ti pre­ky­bi­nin­kus, ar val­džia ne­tu­ri jo­kios ga­lios?

– Kal­bant apie rin­kos eko­no­mi­ką, su­val­dy­mas ga­li­mas vie­nin­te­liu bū­du– kon­ku­ren­ci­ja. Kon­ku­ren­ci­ja ge­riau­siai spren­džia to­kio po­bū­džio klau­si­mus. At­si­ra­dus nau­jiems rin­kos da­ly­viams, kai­nų po­ky­čius var­to­to­jai ti­krai pa­ste­bi.

O dėl mo­kes­čių vals­ty­bė ne­tu­ri jo­kių sver­tų rei­ka­lau­ti ar­ba re­gu­liuo­ti kai­nas. Taip, per mo­kes­ti­nes leng­va­tas ga­li­ma tai pa­da­ry­ti, bet kar­to­ju – ko­kia ir kam (ar var­to­to­jui, ar, kaip la­bai daž­nai bū­na, pre­ky­bi­nin­kui) bus ga­lu­ti­nė nau­da, šian­dien ti­krai už­ti­krin­tu­mo nė­ra.

– Apž­val­gi­nin­kas Rim­vy­das Va­lat­ka, rea­guo­da­mas į mais­to kai­nas, ra­šė: „Ar iš­vis gir­dė­jo­te iš Skver­ne­lio, ko­kia jo vi­zi­ja? Ar Lie­tu­va bū­ti­nai tu­ri tap­ti bran­gia ša­li­mi, ku­rio­je pu­sė pi­lie­čių vi­są lai­ką va­žiuos ap­si­pirk­ti į Len­ki­ją, o grei­tai ir tu­ris­tai sau­sai kimš at­si­vež­tus su­muš­ti­nius, nes res­to­ra­nai, ka­vi­nės ir ba­rai taps per bran­gūs.“ Ko­kia jū­sų vi­zi­ja?

– Lie­tu­va gy­ve­na rin­kos są­ly­go­mis. Kal­bant apie mū­sų mais­to pro­duk­tų rin­ką, dar kar­tą ga­liu pa­kar­to­ti, kad mū­sų rin­ka nė­ra di­de­lė. Tik di­de­lė kon­ku­ren­ci­ja ga­li da­ry­ti įta­ką mais­to pro­duk­tų kai­nų ma­žė­ji­mui, o jos ne­bu­vi­mas – di­dė­ji­mui. Kad ne­bū­tų iš­anks­ti­nių kar­te­li­nių su­si­ta­ri­mų, tam mes tu­ri­me ir Kon­ku­ren­ci­jos ta­ry­bą, ku­ri tai pri­žiū­ri.

Tai­gi ma­nau, kad mū­sų tiks­las – pa­da­ry­ti taip, kad žmo­nės ga­lė­tų dau­giau už­dirb­ti, už­si­dirb­ti ir, kal­bant apie bū­ti­nų po­rei­kių pa­ten­ki­ni­mą, ga­lė­tų dau­giau sau leis­ti. Dar kar­tą pa­brė­žiu – vi­sos mo­kes­ti­nės leng­va­tos, ku­rios ti­krai svars­ty­ti­nos, pir­miau­sia tu­ri bū­ti su­ba­lan­suo­tos. Ir rei­kia ne­pa­mirš­ti, kad biu­dže­tas yra su­ren­ka­mas iš ati­tin­ka­mų mo­kes­čių. Vie­no­je vie­to­je ma­ži­nant, stip­riai ma­ži­nant, rei­kia gal­vo­ti, ko­kiais bū­dais tie biu­dže­to pra­ra­di­mai ga­li bū­ti kom­pen­suo­ja­mi.

– Tai­gi vi­zi­ja – leis­ti žmo­nėms už­si­dirb­ti ir su­da­ry­ti kon­ku­ren­ci­ją?

– Ma­nau, kad nor­ma­lus ele­men­ta­rus da­ly­kas – gau­sin­ti mū­sų dir­ban­čių žmo­nių pa­ja­mas, kad jie, gau­da­mi di­des­nius at­ly­gi­ni­mus, ga­lė­tų ten­kin­ti sa­vo po­rei­kius. Vie­na­reikš­miš­kai mes tu­ri­me su­da­ry­ti są­ly­gas vers­lui plės­tis, at­si­nau­jin­ti, kur­ti dar­bo vie­tas. Aš su­pran­tu, kad tam ti­kra mark­siz­mo dva­sia ar­ba šmėk­la vis dar klai­džio­ja ne tik po Eu­ro­pą, bet ir po Lie­tu­vą, ta­čiau ki­to va­rian­to mes ne­tu­ri­me.

– An­tra­die­nį su­si­tin­ka­te su mo­ky­to­jų ir aukš­tų­jų mo­kyk­lų dės­ty­to­jų at­sto­vais. Šie lau­kia aiš­ku­mo dėl at­ly­gi­ni­mų ki­tais me­tais. Ko­kios ga­li­my­bės, jū­sų ma­ny­mu, kel­ti at­ly­gi­ni­mus ir ge­rin­ti pa­dė­tį švie­ti­mo sis­te­mo­je aps­kri­tai?

– Aš apie vi­sas sis­te­mas (ar tai lies­tų sta­tu­ti­nius par­ei­gū­nus, ar mo­ky­to­jus, me­di­ci­ną, so­cia­li­nius dar­buo­to­jus) ga­liu pa­sa­ky­ti pri­nci­pi­nį da­ly­ką – pir­miau­sia tu­ri bū­ti at­lik­ti tam ti­kri na­mų dar­bai. Mes tu­ri­me kal­bė­ti apie sis­te­mų efek­ty­vu­mą. Jei sis­te­mos vei­kia ne­efek­ty­viai, yra im­lios re­sur­sams, bet ne­duo­da jo­kios grą­žos, in­ves­tuo­ti į ne­efek­ty­vias sis­te­mas ti­krai bū­tų ri­zi­kin­ga. Dėl to pir­miau­sia tu­ri bū­ti ati­tin­ka­mi struk­tū­ri­niai po­ky­čiai, struk­tū­ri­nės re­for­mos, o ta­da, kai ma­ty­si­me, kad sis­te­ma ti­krai efek­ty­viai tvar­ko­si, ga­li­ma bus kal­bė­ti apie fi­nan­sa­vi­mo po­ky­čius ki­tais me­tais.

No­riu pa­brėž­ti, kad mo­ky­to­jų at­ly­gi­ni­mų po­ky­čiai ti­krai bus, pa­ja­mos gau­sės. Įgy­ven­di­nus mo­kes­ti­nes pert­var­kas, ku­rias siū­lo vy­riau­sy­bė, [...]ti­krai pa­ja­mų pa­gau­sė­ji­mą bet ko­kiu at­ve­ju pa­jus. Kaip jau ne kar­tą mi­nė­jau, ki­tų me­tų tiks­las – pa­leng­vin­ti bū­tent ma­žiau­sias pa­ja­mas gau­nan­čių žmo­nių gy­ve­ni­mą. Tos po­zi­ci­jos tu­ri­me ir lai­ky­tis.

– Tai ir pe­da­go­gai ki­tą­met gaus di­des­nius at­ly­gi­ni­mus?

– Be abe­jo, tai lie­čia vi­sus žmo­nes, ku­rie dir­ba tiek pri­va­čia­ja­me sek­to­riu­je, tiek vie­ša­ja­me sek­to­riu­je. Pri­klau­so­mai nuo jų pa­ja­mų, šei­mos su­dė­ties, jie ti­krai tą pa­gau­sė­ji­mą tu­rė­tų pa­jaus­ti. Kal­bu ir apie so­cia­liai pa­žei­džia­miau­sius mū­sų vi­suo­me­nės na­rius.

– Bet kaž­ko­kio spe­ci­fi­nio di­di­ni­mo pe­da­go­gams ir aukš­tų­jų mo­kyk­lų dės­ty­to­jams ne­pla­nuo­ja­ma? Bus ke­lia­ma tik bend­rą­ja tvar­ka?

– Pla­nuo­ja­ma. Kaip jau mi­nė­jau, įgy­ven­di­nant ir aukš­to­jo moks­lo re­for­mą. Vie­nas iš aukš­to­jo moks­lo re­for­mos tiks­lų – pro­fe­so­rių, ty­rė­jų, dės­ty­to­jų at­ly­gi­ni­mų kė­li­mas. Ly­giai tas pats pa­sa­ky­ti­na ir apie vi­du­ri­nį moks­lą.

– Sa­ko­te, kad švie­ti­mo sis­te­ma tu­rė­tų veik­ti efek­ty­viau. Ką tu­ri­te ome­ny­je?

– Pir­miau­sia – ko­ky­bę, kad mes kal­bė­tu­me apie dar­bo re­zul­ta­tą, t. y. mo­ki­nių pa­sie­ki­mus. To­liau kal­ba­me apie mo­kyk­lų tink­lą, mo­kyk­lų ad­mi­nis­tra­ci­jos su­tvar­ky­mą ir ga­liau­siai mo­ky­to­jų krū­vio nu­sta­ty­mą. Tai ir eta­ti­nio dar­bo ap­mo­kė­ji­mo įve­di­mo pro­jek­tas. Jį įve­dus ir nu­sta­tant mo­ky­to­jams ati­tin­ka­mą krū­vį, bus re­gu­liuo­ja­mi dar­bo už­mo­kes­čiai.

– Gal tas ati­tin­ka­mas dar­bo krū­vis at­si­ras ir pa­di­dės, kai at­si­ras ir di­des­ni at­ly­gi­ni­mai?

– Toks po­žiū­ris „kaip mums mo­ka, taip mes dir­ba­me“, ma­nau, yra ne­tei­sin­gas.

– Ma­no­te, kad pe­da­go­gai tu­rė­tų dar dau­giau dirb­ti, kad bū­tų ge­res­ni re­zul­ta­tai, o ta­da gal ir at­ly­gi­ni­mai bus di­des­ni?

– Ma­nau, kad mo­ky­to­jams pa­grin­di­nė mo­ty­va­ci­ja tu­rė­tų bū­ti moks­lei­vių pa­sie­ki­mai, jų ko­ky­bė. Mes to­kius mo­ky­to­jus ti­krai tu­ri­me mo­ty­vuo­ti ir so­cia­li­nė­mis ga­ran­ti­jo­mis.