Prekybininkų tarnaitė – politika
Be­veik pu­sę Lie­tu­vos rin­kos šiuo me­tu val­dan­tys ke­tu­ri di­die­ji pre­ky­bos tink­lai at­si­ra­do tar­si iš nie­ko: dar 1995-ai­siais ša­ly­je dir­bo dau­giau­sia smul­kūs ir vi­du­ti­niai pre­kei­viai, o vos po ke­le­rių me­tų juos iš­stū­mė itin verž­liai be­sip­le­čian­tys vers­lo gi­gan­tai, ku­riuos ša­lies po­li­ti­kai iki šiol tram­do tik žo­džiais. „Jie po­li­ti­kų par­amos ne­la­bai pra­šė. Jie pa­tys for­ma­vo po­li­ti­ką“, – apie di­džių­jų tink­lų įsi­ga­lė­ji­mą sa­kė Ne­prik­lau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ras eko­no­mis­tas Kęs­tu­tis Gla­vec­kas.

Šią sa­vai­tę 100 tūkst. pi­lie­čių pri­si­dė­jus prie so­cia­li­niuo­se tink­luo­se ki­lu­sios ak­ci­jos, ra­gi­nan­čios tris die­nas ne­pirk­ti vis brangs­tan­čių pre­kių di­džiuo­siuo­se pre­ky­bos cen­truo­se, prem­je­ras Al­gir­das But­ke­vi­čius par­agi­no pre­ky­bi­nin­kus „pak­laus­ti sa­vęs, ar ape­ti­tai nė­ra per di­de­li“, o vi­suo­me­nei pa­skel­bė, kad jau pra­dė­tas ty­ri­mas dėl pre­ky­bi­nin­kų tai­ko­mų ant­kai­nių.

Sei­mo pir­mi­nin­kė Lo­re­ta Grau­ži­nie­nė sa­vo ruo­žtu par­eiš­kė, kad spren­di­mas į mies­tų ir mies­te­lių cen­trus įsi­leis­ti tink­li­nių pre­ky­bos cen­trų par­duo­tu­ves, ku­rios iš rin­kos iš­stū­mė smul­kų­jį vers­lą, bu­vo klai­da. „Lie­tu­vos ži­nios“ siū­lo pri­si­min­ti ap­lin­ky­bes, lė­mu­sias pre­ky­bos tink­lų įsi­ga­lė­ji­mą.

Iš­stū­mė mažuosius

Stra­te­gi­nių rin­kos ty­ri­mų bend­ro­vės „Eu­ro­mo­ni­tor“ ne­se­niai at­lik­tas ty­ri­mas at­sklei­džia, kad Lie­tu­vo­je pre­ky­bos tink­lų kon­cen­tra­ci­ja, pa­ly­gin­ti su ki­to­mis Eu­ro­pos ša­li­mis, yra pa­ti di­džiau­sia. Mū­sų ša­ly­je kon­cen­tra­ci­jos in­dek­sas – 0,23, kai kai­my­nė­je Len­ki­jo­je – vos 0,1. Lat­vi­jo­je jis sie­kia 0,17, Es­ti­jo­je – 0,15.

„Mū­sų di­die­ji pre­ky­bos tink­lai tu­ri dau­giau ne­gu dvi­gu­bai di­des­nę de­ry­bi­nę ga­lią ne­gu len­kų. Kal­bos apie zlo­to kur­są ir ki­tus da­ly­kus yra ma­ža­reikš­mės, pa­ly­gin­ti su šiuo ro­dik­liu. Ma­nau, jog pats lai­kas pra­dė­ti ne tik kal­bė­ti, bet ir da­ry­ti, kad ši kon­cen­tra­ci­ja rea­liai pra­dė­tų ma­žė­ti“, – LŽ sa­kė ty­ri­mo duo­me­ni­mis pa­si­da­li­jęs Lie­tu­vos darb­da­vių kon­fe­de­ra­ci­jos pre­zi­diu­mo na­rys Da­nu­kas Ar­laus­kas.

To­kia pa­dė­tis Lie­tu­vo­je bu­vo ne vi­sa­da. Re­mian­tis ofi­cia­liais duo­me­ni­mis, dar 1995 me­tais ma­žo­sios įmo­nės, ku­rio­se dir­bo iki 5 dar­buo­to­jų, su­da­rė 82,7 proc. vi­sų ša­lies pre­ky­bos įmo­nių, jo­se dir­bo 32 proc. vi­sų šios sri­ties dar­buo­to­jų. Ta­čiau jau 1997-ai­siais fik­suo­ta spar­ti pre­ky­bos tink­lų plė­tra, iš rin­kos pa­ma­žu iš­stu­miant smul­kiuo­sius pre­ky­bi­nin­kus. Nors Kon­ku­ren­ci­jos ta­ry­ba tei­gia ne­ren­kan­ti duo­me­nų apie pre­ky­bos įmo­nių pa­sis­kirs­ty­mą, anks­čiau ši ins­ti­tu­ci­ja skel­bė, kad jau 2002 me­tais vos ke­tu­ri di­de­ji tink­lai – „VP Mar­ket“ (da­bar „Ma­xi­ma“), „Pa­link“ (val­do „I­ki“), „Nor­fos maž­me­na“ ir „Ri­mi Lie­tu­va“ – užė­mė 47 proc. ša­lies rin­kos.

Kaip LŽ nu­ro­dė Sta­tis­ti­kos de­par­ta­men­tas, pra­ėju­siais me­tais mais­to, gė­ri­mų ir ta­ba­ko maž­me­ni­nės pre­ky­bos apy­var­ta (be pri­dė­ti­nės ver­tės mo­kes­čio, PVM) sie­kė 3,9 mlrd. eu­rų, o 72 proc. šios su­mos da­li­jo­si ke­tu­ri di­die­ji pre­ky­bos tink­lai. Kaip pil­nė­jo pre­ky­bi­nin­kų ki­še­nės, ge­riau­siai ilius­truo­ja 2007-ųjų pa­vyz­dys: tais me­tais spar­čiai ky­lant inf­lia­ci­jai, vi­sų Lie­tu­vos įmo­nių iki­mo­kes­ti­nis pel­nas pa­di­dė­jo 1,7 kar­to, o maž­me­ni­nės pre­ky­bos – 4,2 kar­to (nuo 535,4 mln. li­tų iki 2,3 mlrd. li­tų, tai yra 666 mln. eu­rų).

„Vy­ko di­džiu­lė, spar­ti ir ag­re­sy­vi pre­ky­bos cen­trų plė­tra. Jie ėmė vi­są rin­ką – ir mies­tus, ir ra­jo­nus, su­kur­da­mi sa­vo tink­lus, o ta­da pa­sit­var­kė taip, kaip jiems pa­to­giau. Dėl to vers­lo ne­ga­li la­bai kal­tin­ti – jo pa­skir­tis yra mak­si­ma­laus pel­no sie­ki­mas. Kal­tin­ti ga­li­ma tik val­džio­je bu­vu­sius po­li­ti­kus, ku­rie įsta­ty­mais pre­ky­bi­nin­kų ne­pa­ža­bo­jo, kas da­bar yra aki­vaiz­du“, – LŽ sa­kė ne vie­ną di­die­siems tink­lams kon­tro­liuo­ti skir­tą pro­jek­tą siū­lęs eu­ro­par­la­men­ta­ras, Dar­bo par­ti­jos pir­mi­nin­kas Va­len­ti­nas Ma­zu­ro­nis.

Pa­tys for­ma­vo politiką

„Vil­niaus pre­ky­ba“ (anks­čiau „VP gru­pė“) ra­do­si 1995-ai­siais. Tais pa­čiais me­tais jos šei­mi­nin­kai pri­va­ti­za­vo ir po tre­jų me­tų Da­ni­jos įmo­nei „Da­nis­co“ pel­nin­gai par­da­vė Kė­dai­nių, Ma­ri­jam­po­lės, Pa­ne­vė­žio ir Pa­ven­čių cu­kraus fab­ri­kų ak­ci­jas, o kiek vė­liau, pa­si­nau­do­ję ne­įga­lių­jų or­ga­ni­za­ci­joms tai­ko­mo­mis leng­va­to­mis, su­ge­bė­jo su­sig­rą­žin­ti 76 mln. li­tų (22 mln. eu­rų) PVM, po­li­ti­kams ir tei­sė­sau­gi­nin­kams tik skės­čio­jant ran­ko­mis. 1999–2001 me­tais „Vil­niaus pre­ky­bos“ tink­las iš­sip­lė­tė nuo 34 iki 107, da­bar gru­pė val­do dau­giau kaip 200 par­duo­tu­vių Lie­tu­vo­je.

Tri­jų bro­lių Geor­ge'o, Oli­ve­rio ir Ni­co­las Or­ti­zų bei jų par­tne­rio Ge­rard­“o Bour­do­no įkur­ta „I­ki“ veik­lą pra­dė­jo 1992-ai­siais. 1995 me­tais jie te­tu­rė­jo tris par­duo­tu­ves Vil­niu­je, da­bar jų skai­čiuo­ja­ma dau­giau kaip 50. 2008-ai­siais bel­gai di­džią­ją da­lį ak­ci­jų par­da­vė par­tne­riams.

„Ri­mi“ į Lie­tu­vą at­ėjo 1999-ai­siais, da­bar val­do dau­giau kaip 40 maž­me­ni­nės pre­ky­bos vie­tų. „Nor­fos maž­me­na“ pir­mą­ją par­duo­tu­vę Vil­niu­je ati­da­rė 1997 me­tais, o iki 2002-ųjų šis tink­las iš­au­go iki 43. Šiuo me­tu bend­ro­vė val­do 138 pre­ky­bos cen­trus.

Rin­kos ty­ri­mų bend­ro­vės „AC­Niel­sen“ tuo me­tu skelb­tais duo­me­ni­mis, spar­čiau­siu pre­ky­bos tink­lų plė­tros pe­rio­du, 2000–2004 me­tais, jų cen­trų pa­dau­gė­jo dau­giau nei 2,2 kar­to, o smul­kių­jų par­duo­tu­vių per tą pa­tį lai­ko­tar­pį su­ma­žė­jo apie 15 proc., ko­mer­ci­nių kios­kų – 40 pro­cen­tų.

„Pre­ky­bos tink­lai Lie­tu­vo­je įsi­ga­lė­jo, ma­nau, dėl dvie­jų prie­žas­čių. Vi­sų pir­ma, vals­ty­bė ne­tu­rė­jo pa­tir­ties, ki­tas da­ly­kas, kaip esu sa­kęs vie­nam po­li­ti­kos vei­kė­jui, – vi­sos mū­sų blo­gy­bės ky­la dėl to, kad Lie­tu­vos po­li­ti­kai – la­bai pi­gūs ir juos ne­sun­ku nu­pirk­ti. Pre­ky­bos tink­lai val­dė di­de­lius pi­ni­gus, tai­gi, tu­rė­jo pla­čias ga­li­my­bes rem­ti po­li­ti­nes par­ti­jas. Per fi­nan­si­nes in­jek­ci­jas pa­veik­ti po­li­ti­kus la­bai leng­va – taip ir at­si­ti­ko“, – LŽ sa­kė D. Ar­laus­kas.

Kęstutis Glaveckas: "Jeigu politikai prekybos tinklų diktatui būtų priešinęsi, to įsigalėjimo nebūtų buvę. Bet, matyt, nebuvo nei noro, nei galimybių priešintis." /LŽ archyvo nuotrauka

K. Gla­vec­ko ma­ny­mu, pre­ky­bi­nin­kams po­li­ti­kų par­amos la­bai pra­šy­ti ne­rei­kė­jo – su­kau­pę ka­pi­ta­lą, jie pa­tys for­ma­vo po­li­ti­ką. „Pri­si­min­ki­te, kas ta­da bu­vo val­džio­je: so­cial­de­mo­kra­tai ir jų prem­je­ras Adol­fas Šle­že­vi­čius, Tė­vy­nės są­jun­ga (kon­ser­va­to­riai), ku­rių mi­nis­trų ka­bi­ne­tui va­do­va­vo Ge­di­mi­nas Vag­no­rius, – tai ir bu­vo pa­grin­di­niai „žai­dė­jai“. Jei­gu jie pre­ky­bos tink­lų dik­ta­tui bū­tų prieš­inę­si, to įsi­ga­lė­ji­mo ne­bū­tų bu­vę. Bet, ma­tyt, ne­bu­vo nei no­ro, nei ga­li­my­bių prieš­in­tis“, – svars­tė po­li­ti­kas.

1996–1999 me­tais, spar­čiau­sio pre­ky­bos tink­lų au­gi­mo me­tu, prem­je­ro par­ei­gas ėjęs G. Vag­no­rius ir da­bar tvir­ti­na, kad Lie­tu­vos pre­ky­bi­nin­kai nė­ra nei to­kie di­de­li, nei to­kie ga­lin­gi, kaip ki­to­se Eu­ro­pos ša­ly­se. „Lie­tu­vo­je yra su­sik­los­čiu­si pa­lan­ki si­tua­ci­ja, nes tar­pu­sa­vy­je kon­ku­ruo­ja 4–5 vi­du­ti­nio dy­džio tink­lai. Pre­ky­bi­nin­kų pel­no mar­ža sie­kia apie 3 proc., kai dau­ge­ly­je Eu­ro­pos vals­ty­bių – 5–6, o kai kur ir 7 pro­cen­tai. San­ty­ki­nai ma­ža pel­no mar­ža liu­di­ja apie la­bai di­de­lę kon­ku­ren­ci­ją. Ži­no­ma, pri­ver­tus juos dirb­ti nuo­sto­lin­gai, kai­nos su­ma­žė­tų ke­liais pro­cen­tais, bet ta­da ne­bū­tų pre­ky­bos cen­trų“, – aiš­ki­no eksp­rem­je­ras.

Su­si­ta­ri­mus pamiršo

Prieš­in­gai nei G. Vag­no­rius, kai ku­rie Lie­tu­vos po­li­ti­kai bei smul­kio­jo ir vi­du­ti­nio vers­lo at­sto­vai ne­ri­mau­ti dėl be­sai­kės pre­ky­bos tink­lų plė­tros pra­dė­jo jau prieš de­šimt­me­tį. Ta­čiau, kaip LŽ sa­kė D. Ar­laus­kas, tuo me­tu ėjęs smul­kia­jam ir vi­du­ti­niam vers­lui at­sto­va­vu­sios Lie­tu­vos vers­lo darb­da­vių kon­fe­de­ra­ci­jos (LVDK) di­rek­to­riaus par­ei­gas, pre­ky­bos cen­trai bu­vo – ir yra – la­bai ga­lin­gi, tai­gi nuo pat pra­džių „už­čiaup­da­vo po­li­ti­kams bur­nas“.

„Ne vie­ną kar­tą iš kai ku­rių po­li­ti­kų esu su­lau­kęs pa­sta­bų, ko ki­šuo­si, nes su pre­ky­bos cen­trais „ge­rai dir­ba­ma“, – pa­sa­ko­jo jis.

LVDK ini­cia­ty­va par­eng­ta Maž­me­ni­nės pre­ky­bos įmo­nių ne­są­ži­nin­gų veiks­mų drau­di­mo įsta­ty­mo kon­cep­ci­ja, ku­ria siū­ly­ta užd­raus­ti pre­ky­bos tink­lams dirb­ti sa­vait­ga­liais ar steig­tis mies­tų cen­tre, tuo­me­ti­nės Ūkio mi­nis­te­ri­jos dė­me­sio su­lau­kė tik 2005 me­tais. Ta­čiau šios ins­ti­tu­ci­jos iš­va­da bu­vo ka­te­go­riš­ka: „“At­siž­velg­da­mi į ki­tų ša­lių pa­tir­tį nu­spren­dė­me, kad dar­bo lai­ko ar te­ri­to­ri­nio pre­ky­bos cen­trų iš­dės­ty­mo ri­bo­ti ne­tiks­lin­ga.“ Kon­ku­ren­ci­jos ta­ry­bos ana­li­zė tuo me­tu ro­dė, kad kai ku­riuo­se re­gio­nuo­se pre­ky­bos tink­lai jau bu­vo at­si­rie­kę dau­giau kaip pu­sę rin­kos, o kai ku­rių mais­to pro­duk­tų per pre­ky­bos tink­lus ten bū­da­vo rea­li­zuo­ja­ma 80 pro­cen­tų.

Pre­ky­bi­nin­kai sa­vo ruo­žtu su­sku­bo par­ody­ti „ge­rą va­lią“ – pa­siū­lė įsta­ty­mą pa­keis­ti Ge­ros vers­lo pra­kti­kos ko­dek­su. Ne­tru­kus su­si­ta­ri­mas bu­vo pa­mirš­tas: „Ma­xi­ma LT“ pra­ne­šė ne­ga­lin­ti jo lai­ky­tis, nes no­ri klien­tams pa­siū­ly­ti ge­riau­sias kai­nas.

Kon­cep­ci­ja į po­li­ti­kų dar­bot­var­kę grį­žo tik po 2008 me­tų Sei­mo rin­ki­mų, kai jai pri­ta­rė tuo­me­ti­nis par­la­men­ti­nis Eko­no­mi­kos ko­mi­te­tas, va­do­vau­ja­mas Ju­liaus Ve­sel­kos. Ge­ro­kai pa­ko­re­guo­tas įsta­ty­mas pri­im­tas tik 2010 me­tais, ta­čiau, D. Ar­laus­ko tei­gi­mu, iki šiol rea­liai ne­vei­kė.

Bai­mės žaidimai

Dar keis­tes­nis li­ki­mas lau­kė Kai­nų įsta­ty­mo pa­tai­sų, ku­rio­mis siū­ly­ta iki 20 proc. ap­ri­bo­ti pre­ky­bi­nin­kų ant­kai­nius. 2009 me­tais par­la­men­ta­rai joms ga­na vie­nin­gai pri­ta­rė, bet šį įsta­ty­mą ve­ta­vo pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus, per pa­ta­rė­jus pra­ne­šęs, esą toks spren­di­mas pa­žeis­tų kon­ku­ren­ci­jos pri­nci­pus ir ne­duo­tų nau­dos pir­kė­jams. Vos po ke­lių sa­vai­čių po­li­ti­kai ap­sisp­ren­dė ant­kai­nių ne­be­ri­bo­ti.

„Vi­si la­bai ge­rai ži­no­me, kur ve­da kai­nų re­gu­lia­vi­mas. Tai so­vie­ti­nis re­lik­tas. Yra ži­no­mi rin­kos dės­niai, ir tų dės­nių ne­pai­sy­mas ga­li la­bai bran­giai kai­nuo­ti“, – tuo me­tu kal­bė­jo prem­je­ras And­rius Ku­bi­lius. Nors ant­kai­nių ri­bo­ji­mo įsta­ty­mo pro­jek­tas Sei­mo dar­bot­var­kė­je bu­vo at­si­ra­dęs ir 2010, ir 2011, ir 2012 me­tais, po­li­ti­kai jo dau­giau ne­be­pa­rė­mė.

Valentinas Mazuronis: "Manau, kad įstatymų leidybos lygmeniu, deja, ne valstybė kuria žaidimo taisykles, bet didieji prekybininkai.“ /LŽ archyvo nuotrauka

Pa­na­ši si­tua­ci­ja bu­vo ir dėl pa­siū­ly­mo ri­bo­ti pre­ky­bos cen­trų dar­bo lai­ką – pra­ėju­siais me­tais Sei­mas pri­ta­rė to­kiam so­cial­de­mo­kra­to Bro­niaus Pa­užos teik­tam pro­jek­tui. Pri­im­tas įsta­ty­mas, drau­džian­tis pre­ky­bos cen­trų dar­bą per di­džią­sias me­tų šven­tes, su­kė­lė di­džiu­lį pre­ky­bi­nin­kų pa­si­pik­ti­ni­mą. Jo re­zul­ta­tas bu­vo aki­vaiz­dus: po­li­ti­kai vos po mė­ne­sio drau­di­mą at­šau­kė, to­kį pa­siū­ly­mą sku­biai pa­tei­kus „tvar­kie­čio“ Re­mi­gi­jaus Že­mai­tai­čio va­do­vau­ja­mam Eko­no­mi­kos ko­mi­te­tui.

„Sa­ko­ma, Ru­si­ja tu­ri dvi ne­lai­mes – ke­lius ir kvai­lius. Lie­tu­vo­je, pa­sa­ky­čiau, tai yra ban­kai ir pre­ky­bos cen­trai. Nė­ra di­de­lė pa­slap­tis, kad šian­dien vos ke­li pre­ky­bos tink­lai yra be­veik mo­no­po­li­za­vę rin­ką, taip pat da­rė ir da­ro įta­ką vi­soms Lie­tu­vos val­džioms. Ma­nau, kad įsta­ty­mų lei­dy­bos lyg­me­niu, de­ja, ne vals­ty­bė ku­ria žai­di­mo tai­syk­les, bet di­die­ji pre­ky­bi­nin­kai“, – šią si­tua­ci­ją api­bū­di­no V. Ma­zu­ro­nis.

Pa­sak jo, po­li­ti­kai ir da­bar ne­no­ri pyk­tis su pre­ky­bos cen­trais, ku­rie šian­dien yra la­bai ga­lin­gi. „Pre­ky­bos cen­trai per sa­vo įsteig­tas or­ga­ni­za­ci­jas da­ro įta­ką ne tik po­li­ti­kams, bet ir ži­niask­lai­dai, eks­per­tams, for­muo­ja nuo­mo­nę, ver­čia kvai­liais tuos, ku­rie ban­do siū­ly­ti spren­di­mus. Pa­lei­džia­ma po­li­ti­nio traiš­ky­mo ma­ši­na, prie ku­rios vai­ro šian­dien sė­di taip pat ir pre­ky­bos cen­trai“, – tei­gė eu­ro­par­la­men­ta­ras.