Pravardes tyrinėjantis profesorius: Lietuvoje daugiausia Kiškių ir Zuikių
Pra­var­dės eg­zis­ta­vo ir eg­zis­tuos to­liau, nes žmo­nės jau­čia po­rei­kį iden­ti­fi­kuo­ti vie­ni ki­tus, sa­ko Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to (VDU) pro­fe­so­rius Al­vy­das But­kus. Anot pra­var­des ty­ri­nė­jan­čio moks­li­nin­ko, jos daž­nai bū­na to­kios įpras­tos, kad bend­ruo­me­nė­je iš­stu­mia ti­krą­jį žmo­gaus var­dą ar pa­var­dę.

„E­su už­ra­šęs to­kį at­ve­jį: Uk­mer­gės ra­jo­ne bu­vo žmo­gus pra­var­de Ga­li­nis, nes gy­ve­no kai­mo pa­kraš­ty­je, prie miš­ko. Ti­kro­ji jo pa­var­dė – Pe­tro­nis. Kai vy­ko par­ti­za­ni­nis ka­ras, kaž­kas įki­šo lie­žu­vį, kad Ga­li­nis re­mia par­ti­za­nus. [...] Vie­ną die­ną pas jį į tro­bą įvir­to stri­bai. Vie­nas pri­plo­jo šei­mi­nin­ką prie sie­nos ir rė­kė jam į vei­dą – tu Ga­li­nis? Jis ati­to­kęs gūž­te­lė­jo pe­čiais ir pa­sa­kė – ne, aš – Pe­tro­nis. Jis par­odė pa­są ir įro­dė, kad yra Pe­tro­nis. Ka­dan­gi stri­bai bu­vo ne­vie­ti­niai, iš­ėjo nie­ko ne­pe­šę“, – LRT RA­DI­JO lai­do­je „Ki­ta te­ma“ pa­sa­ko­ja A. But­kus.

Jo tei­gi­mu, kai ku­rios pa­var­dės skir­tin­guo­se re­gio­nuo­se daž­nai su­tam­pa, to­dėl Lie­tu­vo­je gau­su kiš­kių ir zui­kių bei ki­tų gy­vū­nų. Psi­cho­lo­gas An­ta­nas Gri­žas ak­cen­tuo­ja, kad pra­var­dės ga­li iš­mo­ky­ti pri­im­ti sa­vo ydas, ta­čiau ga­li bū­ti nau­do­ja­mos kaip įran­kis ver­ba­li­niam smur­tui.

Pro­fe­so­rius: pra­var­dės nė­ra lie­tu­vių išradimas

Anot A. But­kaus, il­gą lai­ką pra­var­dės ne­bu­vo ren­ka­mos. Nuo 1976 m. Lie­tu­vių kal­bos ins­ti­tu­tas ėmė reng­ti var­dy­nų eks­pe­di­ci­jas, kiek­vie­ną va­sa­rą apim­da­mas po vie­ną ra­jo­ną. „Tarp ki­tos me­džia­gos – vie­to­var­džių, pa­var­džių, gy­vū­nų var­dų, – bu­vo ren­ka­mos ir pra­var­dės. Jas da­ly­je ra­jo­nų jau bu­vo su­rin­kęs ins­ti­tu­tas. Tai su­da­rė apie 10–15 proc. Vi­sa ki­ta rei­kė­jo rink­ti pa­čiam“, – apie pra­var­džių ty­ri­nė­ji­mo pra­džią pa­sa­ko­ja pro­fe­so­rius.

Jo tei­gi­mu, at­lik­tas ty­ri­mas uni­ka­lus tuo, kad par­odo Lie­tu­vos kai­mie­čių, o ne nu­si­kal­tė­lių ar moks­lei­vių nau­do­ja­mas pra­var­des. A. But­kus pa­brė­žia, kad pra­var­dės at­sklei­džia ir kai­mo žmo­nių pa­sau­lė­žiū­rą. Pro­fe­so­riaus tvir­ti­ni­mu, pa­grin­di­nė prie­žas­tis, ko­dėl kai­mo žmo­nės daž­niau­siai jas su­gal­vo­da­vo, – no­ras įvar­dy­ti kon­kre­tų žmo­gų.

„Žmo­nės pra­var­džiuo­da­vo, pra­var­džiuo­ja ir pra­var­džiuos. Tai nė­ra lie­tu­vių iš­ra­di­mas. Kiek­vie­na tau­ta tu­ri tam ti­krą var­dy­no sluoks­nį, va­di­na­mą­sias pra­var­des, nes yra toks po­rei­kis. Var­dai ir pa­var­dės ne­api­bū­di­na žmo­gaus. Ne­pa­sa­ky­tu­mė­te, kuo ski­ria­si vie­nas Jo­nas Pe­trai­tis ir ki­tas, nors jie ski­ria­si. Var­dai ir pa­var­dės duo­da­mi žmo­gui gi­mus, ne­ži­nant, koks jis užaugs“, – ak­cen­tuo­ja pa­šne­ko­vas.

Pa­šie­pia­mi ir per aukš­ti ar per žemi

Moks­li­nin­ko aiš­ki­ni­mu, pra­var­dės pir­miau­sia duo­da­mos bend­ra­var­džiams ar bend­ra­pa­var­džiams, at­siž­vel­giant į iš­skir­ti­nius tų žmo­nių bruo­žus. To­kiu bū­du sie­kia­ma at­skir­ti du vie­no­dus var­dus, o kar­tais net ir pa­var­des tu­rin­čius žmo­nes. A. But­kaus ti­ki­ni­mu, toks po­rei­kis vy­rau­ja dau­ge­ly­je kal­bų.

„An­tra prie­žas­tis, ko­dėl duo­da­mos pra­var­dės, – psi­cho­lo­gi­nė. Kiek­vie­na bend­ruo­me­nė tu­ri sa­vo stan­dar­tus: iš­vaiz­dos, el­ge­sio, veik­los, kal­bos. Jei­gu žmo­gus iš­ei­na už stan­dar­to rė­mų, tam­pa bal­ta var­na, yra bau­džia­mas, nes, ne­ati­ti­kęs stan­dar­to, ga­li pa­kenk­ti bend­ruo­me­nės iden­ti­te­tui. Va­di­na­si, aš­trus pra­var­džia­vi­mas bet ku­rio­je tau­to­je ro­do ne tik pa­stan­gas iden­ti­fi­kuo­ti žmo­gų, bet ir iš­lai­ky­ti bend­ruo­me­nės iden­ti­te­tą“, – nu­ro­do A. But­kus.

Pa­sak jo, aš­tri pra­var­dė ga­li bū­ti tai­ko­ma net ir tuo­met, kai žmo­gus iš­ski­ria sa­vo iš­vaiz­da, ku­rios pats kon­tro­liuo­ti ne­ga­li, pa­vyz­džiui, yra daug aukš­tes­nis ar že­mes­nis už vi­du­ti­nį bend­ruo­me­nės na­rį. Ta­čiau pro­fe­so­rius pa­brė­žia, kad po­rei­kio spe­cia­liai pa­šiep­ti tra­di­ci­nės lie­tu­vių pa­var­dės ne­ro­do. Pa­šie­pian­čios pra­var­dės nau­do­ja­mos, no­rint iden­ti­fi­kuo­ti kon­kre­tų žmo­gų ir re­mian­tis jo tu­ri­mo­mis sa­vy­bė­mis.

Pa­šne­ko­vas at­krei­pia dė­me­sį, kad po­rei­kis iden­ti­fi­kuo­ti žmo­nes at­si­ra­do dar tuo­met, kai ne­bu­vo var­to­ja­mos pa­var­dės, pa­vyz­džiui, Rad­vi­la Naš­lai­tė­lis, Rad­vi­la Ru­da­sis, Rad­vi­la Juo­da­sis. Dėl šios prie­žas­ties vė­liau, kai at­si­ra­do pa­var­dės, su­si­for­ma­vo pra­var­di­nės kil­mės pa­var­dės.

Daž­niau­sios – zoo­mor­fi­nės pravardės

A. But­kus pa­brė­žia, kad yra ir su pra­var­dė­mis su­si­ju­sių par­adok­sų. Pa­vyz­džiui, la­bai daž­nai žmo­gus ga­li ne­ži­no­ti sa­vo pra­var­dės, nes ji skir­ta ne jam, o jį pa­žįs­tan­tiems žmo­nėms. Be to, pra­var­dės kar­tais tam­pa to­kio­mis įpras­to­mis, kad at­sto­ja var­dą ar pa­var­dę.

„E­su už­ra­šęs to­kį at­ve­jį: Uk­mer­gės ra­jo­ne bu­vo žmo­gus pra­var­de Ga­li­nis, nes gy­ve­no kai­mo pa­kraš­ty­je, prie miš­ko. Ti­kro­ji jo pa­var­dė – Pe­tro­nis. Kai vy­ko par­ti­za­ni­nis ka­ras, kaž­kas įki­šo lie­žu­vį, kad Ga­li­nis re­mia par­ti­za­nus. [...] Vie­ną die­ną pas jį į tro­bą įvir­to stri­bai. Vie­nas pri­plo­jo šei­mi­nin­ką prie sie­nos ir rė­kė jam į vei­dą – tu Ga­li­nis? Jis ati­to­kęs gūž­te­lė­jo pe­čiais ir pa­sa­kė – ne, aš – Pe­tro­nis. Jis par­odė pa­są ir įro­dė, kad yra Pe­tro­nis. Ka­dan­gi stri­bai bu­vo ne­vie­ti­niai, iš­ėjo nie­ko ne­pe­šę“, – pa­sa­ko­ja A. But­kus.

Jo tei­gi­mu, kai ku­rios pra­var­dės la­bai daž­nai su­tam­pa skir­tin­guo­se re­gio­nuo­se. Kaip vie­ną iš daž­niau­sių jis įvar­di­ja pra­var­dę Kal­vis, ku­ri ki­lu­si iš se­no­vės, kai kai­me ar bend­ruo­me­nė­je te­bū­da­vo vie­nas kal­vis. Pro­fe­so­riaus tvir­ti­ni­mu, ši pra­var­dė, vė­liau ne­re­tai ta­pu­si pa­var­de, bū­din­ga dau­ge­liui tau­tų.

„Pa­ti daž­niau­sia lie­tu­vių pra­var­dė yra Kiš­kis ar­ba Zui­kis. Tai pri­klau­so nuo re­gio­no: Ry­tų Lie­tu­vo­je gy­ve­na kiš­kiai, o Že­mai­ti­jo­je, Su­val­ki­jo­je ir iš da­lies Dzū­ki­jo­je – Zui­kiai. Pa­čios daž­niau­sios yra zoo­mor­fi­nės pra­var­dės: Kiš­kis, Vil­kas, La­pė, Šer­nas“, – var­di­ja A. But­kus.

Psi­cho­lo­gas: svar­bu pa­jus­ti, kad pra­var­dė žeidžia

A. Gri­žas ak­cen­tuo­ja, kad pra­var­dės daž­nai tam­pa ver­ba­li­nio, psi­cho­lo­gi­nio smur­to įran­kiu. „La­bai di­de­lė pa­ty­čių da­lis – pra­si­var­džia­vi­mas, ver­ba­li­nis smur­tas. Tur­būt ma­no kli­ni­ki­nio psi­cho­lo­go iš­si­la­vi­ni­mas ir pro­fe­si­ja ma­ne iš kar­to par­uo­šė – kai iš­girs­tu žo­dį „pra­var­dės“, rea­guo­ju, kad kal­ba­ma apie pa­ty­čias. Ži­no­ma, rea­ly­bė­je pra­var­dės var­to­ja­mos ne tik pa­ty­čių kon­teks­te“, – tei­gia psi­cho­lo­gas.

Jis an­tri­na A. But­kui, kad pra­var­dės at­si­ran­da tuo­met, kai sie­kia­ma api­bū­din­ti žmo­gų, at­siž­vel­giant į iš­skir­ti­nį jo bruo­žą, ta­čiau pa­brė­žia, kad pra­var­džiuo­ti ga­li­ma įvai­riai. A. Gri­žo tvir­ti­ni­mu, pra­var­dė ga­li bū­ti ir to­kia, ku­ri žmo­gų iš­aukš­ti­na, pa­brė­žia ge­rą­sias jo sa­vy­bes, o ne blo­gą­sias.

„Y­ra ti­krai skir­tin­gų bū­dų, kaip api­bū­din­ti žmo­gų. Ga­li­ma kaž­ką pa­brėž­ti, iš­aukš­tin­ti, pa­vyz­džiui, Vy­tau­tas Di­dy­sis – pa­brė­žia­me jo ti­tu­lą, pa­sie­ki­mus, nuo­pel­nus. Ga­li­ma šiek tiek pa­šiep­ti, su­švel­ni­nant blo­gas ydas ar­ba ti­krai įžeis­ti, pa­že­min­ti ir smerk­ti žmo­gų. Yra skir­tin­gų bū­dų apie tai kal­bė­ti“, – sa­ko psi­cho­lo­gas.

Anot jo, vien žo­dis ti­krai ne­ga­li pa­da­ry­ti įta­kos, o pra­var­dės kar­tais ga­li tu­rė­ti ir po­zi­ty­vių sa­vy­bių, pa­vyz­džiui, jos ga­li iš­mo­ky­ti į sa­vo ydas žiū­rė­ti su hu­mo­ru, pri­im­ti sa­vo sa­vy­bes. „Svar­biau­sia ži­no­ti ri­bą, ka­da pra­var­dė tam­pa ne­ma­lo­ni. Jei žmo­gų skau­di­na pra­var­dė, tai dar ne­reiš­kia, kad jis su ja ne­su­sit­var­ko ir kad tai – jo bė­da. Kiek­vie­ną žmo­gų ga­li­ma įžeis­ti. Svar­bu pa­jaus­ti, ka­da tai tam­pa ne­ma­lo­nu“, – ma­no A. Gri­žas.