Požiūris į pabėgėlius parodo Lietuvos nebrandumą
Pa­bė­ge­liai į Lie­tu­vą at­va­žiuo­ja tam, kad pa­si­nau­do­tų mū­sų pa­šal­po­mis, o joms pa­si­bai­gus – pa­trauks to­liau. Taip ma­no ne pra­ei­viai gat­vė­je, bet sa­vi­val­dy­bių, tu­rin­čių pri­im­ti ir pa­si­rū­pin­ti pa­bė­gė­liais, dar­buo­to­jai. Toks lie­tu­viš­kų val­di­nin­kų ne­sup­ra­ti­mas, kad pa­bė­gė­lių pri­ėmi­mas yra tamp­riai su­si­jęs su bend­ruo­me­ne ir ge­ra va­lia, ste­bi­na Si­ra­kū­zų uni­ver­si­te­to (JAV) pro­fe­so­rę, mig­ra­ci­jos spe­cia­lis­tę Bar­ba­rą Franz, ku­ri Lie­tu­vo­je daug bend­ra­vo su sa­vi­val­dy­bių, tu­rin­čių pri­im­ti pa­bė­gė­lius, dar­buo­to­jais ir su LŽ pa­si­da­li­no sa­vo įžval­go­mis. 

– Vi­są sa­vai­tę skai­tė­te pa­skai­tas Vil­niaus uni­ver­si­te­to stu­den­tams, bend­ra­vo­te su sa­vi­val­dy­bių, tu­rin­čių pri­im­ti pa­bė­gė­lius, dar­buo­to­jais. Gal ga­li­te pa­si­da­ly­ti įspū­džiais? Ar Lie­tu­va pa­si­ruo­šu­si pri­im­ti pa­bė­gė­lius?

– Bu­vau su­si­ti­ki­me su sa­vi­val­dy­bių dar­buo­to­jais, ku­rių pri­nci­pi­nė nuo­sta­ta, kad pa­bė­gė­liai at­va­žiuo­ja čia tam, jog pa­si­nau­do­tų pa­šal­po­mis, o vė­liau, kai jos iš­seks – jie iš­va­žiuos. Nė­ra su­pra­ti­mo, kad pa­bė­gė­lių pri­ėmi­mas yra tamp­riai su­si­jęs su bend­ruo­me­ne, ku­ri juos pri­ima.

Lie­tu­vo­je yra la­bai ma­žai ins­ti­tu­ci­nės ir pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės par­amos pa­bė­gė­liams, jų li­ki­mui. Su pa­čiais pa­bė­gė­liais dar ne­kal­bė­jau, bet su­pran­tu, kad jei esi izo­liuo­tas dau­giau nei pu­sę me­tų, ko­dėl tu­ri no­rė­ti čia pa­si­lik­ti? Rei­kia pa­dė­ti šiems žmo­nėms įsi­dar­bin­ti, iš­mok­ti kal­bą, ras­ti būs­tą. In­teg­ra­ci­ja, pa­bė­gė­lių pri­ėmi­mas – dvi­pu­sis ke­lias, ku­riuo bū­ti­na ei­ti.

– Ry­tų Eu­ro­pos vals­ty­bės ne­no­riai pri­ima pa­bė­gė­lius. Ką ma­to­te čia, Lie­tu­vo­je?

– Jūs ne­sis­ki­ria­te nuo ki­tų Eu­ro­pos gy­ven­to­jų. Dau­ge­ly­je ša­lių žmo­nės yra prieš­iš­kai nu­sis­ta­tę pa­bė­gė­lių at­žvil­giu. Ypa­tin­gai tai jau­čia­ma tarp vy­res­nių gy­ven­to­jų. Ma­to­me ga­na aiš­kią skir­tį tarp jau­nų, ge­riau iš­si­la­vi­nu­sių mies­to gy­ven­to­jų, no­rin­čių pri­im­ti pa­bė­gė­lius, ir vy­res­nių, ma­žes­niuo­se mies­te­liuo­se gy­ve­nan­čių žmo­nių.

Tai bend­ra Eu­ro­pos ten­den­ci­ja, ku­ri pri­šau­kė „Bre­xit“ ir ku­rią da­bar ga­li­me ste­bė­ti Pra­ncū­zi­jo­je. Tie­sa, skai­ty­da­ma pa­skai­tas stu­den­tams pa­ste­bė­jau, kad Lie­tu­vo­je yra ne­ma­žai stu­den­tų, ku­rie itin prieš­iš­kai nu­si­tei­kę „sve­ti­mų­jų“ at­žvil­giu. Prieš­iš­kai žiū­ri­ma į at­vy­kė­lius mu­sul­mo­nus. Yra daug ste­reo­ti­pų, iš­anks­ti­nių nu­sis­ta­ty­mų. Taip yra, nes stin­ga in­for­ma­ci­jos. Ži­niask­lai­da mu­sul­mo­nus vaiz­duo­ja itin ne­igia­mai.

Rei­kia pri­pa­žin­ti, kad Ry­tų Eu­ro­pa ne­tu­ri pa­tir­ties su pa­bė­gė­liais. Čia žmo­nės ne­sa­va­no­riau­ja, nė­ra sa­va­no­rys­tės su­pra­ti­mo. Rei­kia dau­giau pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės įsi­jun­gi­mo, žmo­nių drą­sos pri­im­ti ki­to­kius žmo­nes. Pri­va­lu pra­dė­ti bend­rau­ti, mo­ky­ti, sa­va­no­riau­ti, pa­žin­ti žmo­nes ir at­si­kra­ty­ti ste­reo­ti­pų.

Bu­vau nu­ste­bu­si, kaip pa­bė­gė­lius pri­ėmė vo­kie­čiai, aus­trai, nes tai už­da­ros vi­suo­me­nės. Bet žmo­nės vi­rė at­vy­kė­liams sriu­bą, kū­rė prog­ra­mė­les, ku­rios pa­dė­jo ras­ti būs­tą. Ne­ži­nau kaip ir ka­da tai nu­ti­ko, bet pa­bė­gė­lių pri­ėmi­mas yra ta­pęs jau­ni­mo kul­tū­ros da­li­mi. Vy­res­nie­ji tar­si at­si­ri­bo­ja. Taip ne­bu­vo, tar­ki­me Bos­ni­jos kri­zės, ku­ri bu­vo pa­sku­ti­nė di­des­nė pa­bė­gė­lių kri­zė Eu­ro­po­je, me­tu.

– Ką rei­kė­tų da­ry­ti, kad pa­bė­gė­liai Lie­tu­vo­je jaus­tų­si sau­gūs, lau­kia­mi?

– Lie­tu­vo­je yra daug jau­nų žmo­nių, ku­rie yra grį­žę iš už­sie­nio, bet, ar jie at­vi­ri, pa­de­da? Vi­suo­me­nė tu­ri su­tik­ti pa­bė­gė­lius pu­siau­ke­lė­je, nes žmo­nėms iš­ties rei­kia pa­gal­bos. Juos rei­kia per­kel­ti į Vil­nių, pa­dė­ti in­teg­ruo­tis. Ne­ga­li­ma izo­liuo­ti ir ti­kė­tis, kad kaž­kas ge­ro iš to iš­eis. Ma­no­ma, kad pa­bė­gė­liai yra di­de­lė prob­le­ma, bet taip nė­ra – tūks­tan­tis žmo­nių nė­ra prob­le­ma. O ir tie pa­tys iš čia bė­ga. Ti­krai pa­dė­tų žmo­nių as­me­ni­nis san­ty­kis, bend­ra­vi­mas.

Tar­ki­me, jei esa­te pa­bė­gė­lis JAV, pir­miau­siai bū­tu­mė­te su­tik­tas baž­ny­čios ak­ty­vis­tų, ku­rie su­teik­tų na­mus, mais­to, dra­bu­žių. Vi­sa tai bū­tų par­ūpin­ta bend­ruo­me­nės. Tai­gi, jau tu­rė­tu­mė­te na­mą, o vi­su ki­tu rū­pin­tų­si per­kė­li­mo agen­tū­ros.

Barbara Franz / Alinos Ožič nuotrauka.

Pir­mas da­ly­kas JAV – dar­bas. Pa­bė­gė­liams pa­de­da žmo­nės, ku­rie yra at­sa­kin­gi už dar­bo su­ra­di­mą. Taip, tai pa­pras­ti dar­bai, bet tu­rė­ti dar­bą itin svar­bu. Ži­no­ma, svei­ka­tos pa­slau­gos, ang­lų kal­bos pa­mo­kos taip pat pri­klau­so.

To­kia sis­te­ma nu­sis­to­vė­jo apie 1980-uo­sius me­tus. Vie­šo­ji ir pri­va­čio­ji pa­bė­gė­lių pri­ėmi­mo for­ma bu­vo ins­ti­tu­cio­na­li­zuo­ta prieš tris­de­šimt me­tų. Baž­ny­čios, žy­dų bend­ruo­me­nės JAV itin įsi­trau­kę į pa­bė­gė­lių pri­ėmi­mą. Dau­ge­lis da­ly­kų JAV yra par­em­ta sa­va­no­riš­ku dar­bu, bend­ruo­me­nės įsi­jun­gi­mu, o to la­bai stin­ga Ry­tų Eu­ro­po­je.

– Ar Eu­ro­pa bu­vo pa­si­ruo­šu­si pa­bė­gė­lių kri­zei? Kas pa­da­ry­ta ge­rai, o kas – ne?

– Eu­ro­pa ne­bu­vo pa­si­ruo­šu­si. An­ge­la Mer­kel kaž­ku­ria­me in­ter­viu sa­kė, kad Vo­kie­ti­jos sie­na sa­vai­tę bu­vo ne­kon­tro­liuo­ja­ma, nes ne­bu­vo ga­li­ma su­sit­var­ky­ti su plūs­tan­čiu srau­tu žmo­nių. Grai­ki­ja pa­ti spren­dė di­de­les eko­no­mi­nės prob­le­mas, to­dėl ten trū­ko ir vis dar trūks­ta dau­gy­bės da­ly­kų.

Si­tua­ci­ja Eu­ro­po­je nė­ra tra­giš­ka. Ti­krai yra vie­tos ir pi­ni­gų, rei­kia tik no­ro, po­li­ti­nės va­lios.

Ne­bu­vo koor­di­na­ci­jos ir bend­ra­dar­bia­vi­mo tarp vals­ty­bių. Eu­ro­pos Są­jun­ga ga­lė­jo įsi­terp­ti ir pa­siū­ly­ti žmo­nių re­gis­tra­vi­mo sis­te­mą. Pra­ncū­zi­ja ir Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja tu­rė­jo pa­dė­ti Vo­kie­ti­jai, įsi­trauk­ti į pa­bė­gė­lių pri­ėmi­mo pro­ce­są. Šios kri­zės aki­vaiz­do­je ES po­li­ti­ka žlu­go ir dau­gy­bė da­ly­kų pri­klau­sė nuo at­ski­rų po­li­ti­kų, to­kių, kaip A. Mer­kel, ge­ros va­lios.

Pri­im­da­mi pa­bė­gė­lius vo­kie­čiai ti­kė­jo­si, kad šie gel­bės ša­lies ūkį, įsi­lies į dar­bo rin­ką? Kaip yra iš­ties?

Vo­kie­čiai pa­da­rė klai­dą ne da­bar, o ta­da, kai iš­siun­tė bos­nius na­mo. Aus­trai pa­si­li­ko bos­nius ir da­bar tai pui­kiai in­teg­ra­vu­si vi­suo­me­nės da­lis, o vo­kie­čiai šim­tus tūks­tan­čių bos­nių, pa­si­bai­gus konf­lik­tui Bal­ka­nuo­se, iš­siun­tė na­mo. Tai bu­vo klai­da. O da­bar, gal kiek nai­viai, bu­vo ma­no­ma, kad vi­si at­vy­kė­liai, tar­ki­me si­rai, bus iš Da­mas­ko ir pui­kiai iš­si­la­vi­nę.

Svar­bu pri­im­ti ki­to­kius žmo­nės, nes tai ga­li mus pa­čius daug ko iš­mo­ky­ti. Svar­bu su­pras­ti, kad mums yra daug ge­riau, gy­ve­na­me ge­riau.

Taip nė­ra. Yra daug žmo­nių, ku­rie yra ne­raš­tin­gi ir jiems bus su­nku ras­ti dar­bą. Vo­kie­čiai ga­li to ne­pa­sa­ky­ti gar­siai, bet yra ma­no­ma, kad tė­vų kar­ta, tų, ku­rie da­bar at­vy­ko į Vo­kie­ti­ją – ti­krai ne­iš­gel­bės vo­kie­čių dar­bo rin­kos , vis­gi, vai­kai – ga­li. Vo­kie­čiams teks in­ves­tuo­ti į vai­kų moks­lą ir ti­kė­tis ge­riau­sio.

Plūs­tan­tys pa­bė­gė­liai ska­ti­na kal­bas, kad ne­tru­kus Eu­ro­pa per­si­pil­dys. Ar šios kal­bos tu­ri pa­grin­do? Ar bai­mės – ra­cio­na­lios?

– Ne­ti­kiu per­pil­dy­mu, bent jau Eu­ro­po­je. Pa­žiū­rė­ki­te į Li­ba­ną, ten dau­gy­bė pa­bė­gė­lių, bet ne­gir­di­me, kad Li­ba­nas už­da­ry­tų sie­nas. Pa­na­ši si­tua­ci­ja yra Jor­da­ni­jo­je. Ir tai yra ti­kros prob­le­mos, bet si­tua­ci­ja Eu­ro­po­je nė­ra tra­giš­ka. Ti­krai yra vie­tos ir pi­ni­gų, rei­kia tik no­ro, po­li­ti­nės va­lios.

Tie­sa, rei­kia su­si­tai­ky­ti su tuo, kad ne vi­si at­vyks­tan­tys yra ma­lo­nūs ir dė­kin­gi, yra vi­so­kių žmo­nių. Svar­bu pri­im­ti ki­to­kius žmo­nės, nes tai ga­li mus pa­čius daug ko iš­mo­ky­ti. Svar­bu su­pras­ti, kad mums yra daug ge­riau, gy­ve­na­me ge­riau. Tai, be­je, bu­vo vie­nas iš ar­gu­men­tų, ku­riuos man kar­to­jo stu­den­tai Vil­niu­je. Esą Lie­tu­vo­je yra ga­na blo­gai, svar­bu pa­si­rū­pin­ti sa­vo­mis prob­le­mo­mis, o ne gel­bė­ti at­vy­kė­lius. Vis­gi, Lie­tu­vo­je yra tik tūks­tan­tis pa­bė­gė­lių.

– Kas­dien gir­di­me ži­nias apie pa­bė­gė­lius iš Si­ri­jos, Af­ri­kos ša­lių. Tra­ge­di­jos Vi­dur­že­mio jū­ro­je jau ta­po kas­die­ne ži­nia. Ar ga­li­me kal­bė­ti apie pa­bė­gė­lių kri­zės nuo­var­gį?

Ti­krai yra kri­zės nuo­var­gis. Mes nė ne­ži­no­me, kiek žmo­nių žu­vo Vi­dur­že­mio jū­ro­je. Rei­kia kal­bė­ti apie ES po­li­ti­ką pa­bė­gė­lių klau­si­mais; pra­džio­je bu­vo no­ri­ma nai­kin­ti kon­tra­ban­di­nin­kų, per­ve­žan­čių pa­bė­gė­lius, lai­ve­lius Li­bi­jo­je. Da­bar yra pa­si­ra­šo­ma su­tar­tis su Li­bi­ja, kad ši už­kar­dy­tų pa­bė­gė­lių iš­vy­ki­mą. To­kios su­tar­tys jau pa­si­ra­šy­tos su Ma­ro­ku, ki­to­mis ša­li­mis.

Mė­gi­na­ma vi­sus pa­bė­gė­lius pa­lik­ti ana­pus jū­ros, lyg tai iš­spręs­tų prob­le­mas. No­ri­ma užb­lo­kuo­ti ke­lius ir tai yra ofi­cia­li po­li­ti­ka. Ži­no­ma, ne vi­si plau­kian­tys per jū­rą yra pa­bė­gė­liai, bet nė­ra le­ga­lių bū­dų pa­tek­ti į Eu­ro­pą, jei esi pa­bė­gė­lis. ES po­li­ti­ka yra ne­tei­sin­ga ir ne­to­lia­re­giš­ka. Ši prob­le­ma ga­li bū­ti iš­spręs­ta tik iš­spren­dus Si­ri­jos konf­lik­tą.

Žmo­nių nė­ra dau­gy­bė ir tai ne­nu­žu­dys Eu­ro­pos. Eu­ro­pa už­si­da­ro. Ma­no­ma, kad tai – ge­rai, bet iš­ties, tai – lai­ki­nas spren­di­mas.