Politinių romantikų Lietuvoje nestinga
Vie­šie­ji in­te­lek­tua­lai, ko­men­tuo­jan­tys po­li­ti­nį gy­ve­ni­mą iš emo­ci­nių po­zi­ci­jų – pui­kus po­li­ti­nių ro­man­ti­kų, apie ku­riuos ra­šė iš­ki­lus XX a. fi­lo­so­fas Car­las Schmit­tas, pa­vyz­dys. Jie ven­gia veik­ti bei įsi­pa­rei­go­ti, kei­čia po­li­ti­nes po­zi­ci­jas. Tai ypač iš­ryš­kė­jo pra­si­dė­jus va­di­na­ma­jai pa­bė­gė­lių kri­zei. 

Ši­taip tei­gia Vil­niaus uni­ver­si­te­to dės­ty­to­jas dr. Li­nas Jo­ku­bai­tis, rug­sė­jo mė­ne­sį ap­si­gy­nęs di­ser­ta­ci­ją iš mi­nė­to vo­kie­čių tei­sės bei po­li­ti­kos teo­re­ti­ko idė­jų ty­ri­mo. Pa­sak jo, ro­man­ti­nis po­žiū­ris į po­li­ti­ką ne­su­de­ri­na­mas su pa­trio­tiš­ku­mu, ska­ti­na kon­for­miz­mą ir aps­kri­tai nai­ki­ną po­li­ti­ką.

– Be C. Schmit­to vei­ka­lų šian­dien su­nkiai įsi­vaiz­duo­ja­mos fi­lo­so­fi­jos, tei­sės, po­li­ti­kos moks­lų stu­di­jos, ta­čiau jis pats – itin kon­tro­ver­siš­ka as­me­ny­bė. Vi­sų pir­ma dėl bend­ra­dar­bia­vi­mo su na­ciais. An­tra – dėl kri­ti­kos li­be­ra­liz­mui ne­re­tai api­bū­di­na­mas kaip au­to­ri­ta­ri­nis mąs­ty­to­jas. Kaip šis fi­lo­so­fas at­si­ra­do pa­ties aka­de­mi­nio su­si­do­mė­ji­mo lau­ke? Ar jo ne­vie­na­reikš­miš­kas ver­ti­ni­mas ne­kė­lė kliū­čių per pa­sta­ruo­sius di­ser­ta­ci­jos ra­šy­mo me­tus?

– Stu­di­juo­jant šiuo­lai­ki­nę po­li­ti­kos fi­lo­so­fi­ją ne­įma­no­ma ne­pas­te­bė­ti C. Schmit­to. Pir­mą kar­tą su jo vei­ka­lais su­si­dū­riau ba­ka­lau­ro stu­di­jų me­tu Tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ir po­li­ti­kos moks­lų ins­ti­tu­te. Vo­kie­čiai daž­nai la­bai ne­no­ro­mis pri­pa­žįs­ta, kad jis yra Va­ka­rų po­li­ti­nės min­ties kla­si­kas. Nė­ra abe­jo­nių, kad C. Schmit­tas bu­vo kon­tro­ver­siš­ka as­me­ny­bė, ang­liš­ka jo biog­ra­fi­ja va­di­na­si „The Ene­my“ (liet. „Prie­šas“), o kny­ga skir­ta jo po­li­ti­nės min­ties re­cep­ci­jai po­ka­rio Eu­ro­po­je – „A Dan­ge­rous Mind“ (liet. „Pa­vo­jin­gas pro­tas“). Prob­le­miš­kiau­sias C. Schmit­to bruo­žas yra ne jo opor­tu­nis­ti­nis mė­gi­ni­mas bend­ra­dar­biau­ti su na­cio­nal­so­cia­lis­tais, ku­riems jis ne­jau­tė sim­pa­ti­jų, bet jo an­ti­se­mi­tiz­mas. Jo as­me­ny­bė man ne­kė­lė di­des­nių kliū­čių, nes dė­me­sį sky­riau jo teo­ri­joms, o ne as­me­ny­bei.

– Įvar­di­ji C. Schmit­tą kaip Va­ka­rų po­li­ti­nės min­ties kla­si­ką. Su kuo iš XX am­žiaus teo­re­ti­kų jis sto­vė­tų vie­no­je gre­to­je?

– XX am­žius ti­krai ne­pa­si­žy­mė­jo iš­ki­liais po­li­ti­kos fi­lo­so­fais. Leo Straus­sas yra vie­nas iš mąs­ty­to­jų, ku­rie ne­abe­jo­ti­nai pri­lygs­ta C. Schmit­tui. Taip pat rei­kė­tų pa­mi­nė­ti pra­ncū­zų fi­lo­so­fą Ale­xand­re­“ą Ko­je­ve­“ą.

– Pra­ėju­siais me­tais iš­leis­ta C. Schmit­to kny­ga „Po­li­ti­nė teo­lo­gi­ja“. Kaip svar­bu, ta­vo nuo­mo­ne, iš­vers­ti ir „Po­li­tis­che Ro­man­tik“?

– Rim­tos po­li­ti­kos fi­lo­so­fi­jos kny­gos ver­ti­mas Lie­tu­vo­je šian­dien yra ta­pęs re­te­ny­be. Ži­no­ma, bū­tų pui­ku, jei kas nors im­tų­si ne­leng­vo dar­bo vers­ti ne tik „Po­li­tis­che Ro­man­tik“, bet ir ki­tus svar­biau­sius C. Schmit­to vei­ka­lus – „Der Beg­riff des Po­li­tis­chen“, „Die geis­tes­ges­chicht­li­che La­ge des heu­ti­gen Par­la­men­ta­ris­mus“, „Ver­fas­sungs­leh­re“ ir „Der No­mos der Er­de im Völker­recht des Jus Pub­li­cum Eu­ro­paeum“. C. Schmit­tas yra per­ne­lyg ne­pa­to­gi as­me­ny­bė, jo teo­ri­jos griau­na dau­ge­lį va­di­na­mie­siems „prog­re­sy­viems“ žmo­nėms mie­lų ir pa­to­gių po­li­ti­nių prie­ta­rų bei iliu­zi­jų, to­dėl ti­krai ma­žai šan­sų, kad jo kny­gos bū­tų ver­čia­mos už ko­kius nors ES ar Vo­kie­ti­jos fon­dų pi­ni­gus. Vis­kas lie­ka pri­va­čio­je lei­dė­jų va­lio­je. Te­ga­liu pa­sa­ky­ti, kad C. Schmit­to kny­gų pa­klau­sa yra di­de­lė. No­rint tuo įsi­ti­kin­ti, te­rei­kia įver­tin­ti su­si­do­mė­ji­mą jo teo­ri­jo­mis Len­ki­jo­je ir Ru­si­jo­je.

– Va­di­na­si, šis au­to­rius kur kas la­biau ver­ti­na­mas Vi­du­rio ir Ry­tų Eu­ro­po­je, Ru­si­jo­je nei Va­ka­ruo­se?

– C. Schmit­to teo­ri­jo­mis in­ten­sy­viai do­mi­ma­si vi­so­je Va­ka­rų Eu­ro­po­je, JAV ir net Ki­ni­jo­je. Aš tik at­krei­piau dė­me­sį į mū­sų kai­my­nus, ku­riems ne­pa­do­riai nu­si­lei­džia­me po­li­ti­kos fi­lo­so­fi­jo­je.

– Sa­vo di­ser­ta­ci­ja sie­ki įro­dy­ti, jog „Po­li­tis­che Ro­man­tik“ nė­ra an­traei­lis au­to­riaus vei­ka­las, nors to­kia nuo­mo­nė tarp jo ty­ri­nė­to­jų vy­rau­ja. Dar dau­giau, tei­gi, jog po­li­ti­nio ro­man­tiz­mo kon­cep­ci­ja yra vie­nas es­mi­nių C. Schmit­to po­li­ti­nės fi­lo­so­fi­jos ele­men­tų. Tai­gi, ky­la klau­si­mas kas yra po­li­ti­nis ro­man­tiz­mas pa­gal šį fi­lo­so­fą? Įpras­tai ro­man­tiz­mą su­pran­ta­me kaip es­te­ti­nį ju­dė­ji­mą, kaip jis su­si­jęs su po­li­ti­ka?

– Po­li­ti­nis ro­man­tiz­mas yra po ne­si­bai­gian­čio­mis po­li­ti­nė­mis dis­ku­si­jo­mis sle­pia­mas pa­sy­vu­mas ir ne­su­ge­bė­ji­mas pri­im­ti spren­di­mo. Įpras­ta ma­ny­ti, kad ro­man­tiz­mas yra dva­sios verž­lu­mas ir di­de­lė ais­tra. Tai klai­din­gas įsi­ti­ki­ni­mas. Po­li­ti­ko­je ro­man­ti­kai bė­ga nuo kon­kre­taus spren­di­mo. Juos val­do es­te­ti­nis po­li­ti­kos su­vo­ki­mas, no­ras gra­žiai pa­kal­bė­ti, o ne veik­ti. Po­li­ti­niai ro­man­ti­kai ven­gia kon­kre­taus spren­di­mo ir įsi­pa­rei­go­ji­mo. Jie ven­gia ta­pa­tin­tis su ko­kia nors po­li­ti­ne po­zi­ci­ja, bet pa­gal ap­lin­ky­bes šo­ki­nė­ja nuo vie­nos po­zi­ci­jos prie ki­tos. Pa­si­žiū­rė­ki­te į Lie­tu­vos „vie­šuo­sius in­te­lek­tua­lus“, ir su­pra­si­te, kas yra po­li­ti­nis ro­man­ti­kas.

C. Schmit­tas po­li­ti­nį ro­man­tiz­mą su­pran­ta kaip „es­te­ti­nę – emo­ci­nę“ reak­ci­ją į ti­kro­vę. Ro­man­ti­kams pa­tin­ka žais­ti idė­jo­mis ir vaiz­di­niais, o ne veik­ti ir įsi­pa­rei­go­ti. Jie yra iro­ni­kai. Jų iro­niš­kas es­te­tiz­mas ne­su­de­ri­na­mas su po­li­ti­ne veik­la. Tvir­tų po­li­ti­nių pri­nci­pų ne­tu­rė­ji­mas yra vie­nas iš svar­biau­sių ro­man­ti­ko bruo­žų. Po­li­ti­nis ro­man­ti­kas ieš­ko ne po­li­ti­nių prob­le­mų spren­di­mų, bet nau­jų in­terp­re­ta­ci­jų, pa­tir­čių ir ga­li­my­bių su­kur­ti nau­ją kū­ri­nį. Ro­man­tiz­mo pa­veik­ta po­li­ti­ka tam­pa pa­na­ši į ei­lė­raš­čio ra­šy­mą ar im­pre­sio­nis­ti­nio pa­veiks­lo ta­py­mą. Tin­ka bet kas, kas tik at­krei­pia pub­li­kos dė­me­sį, su­ke­lia skan­da­lą ir me­ta iš­šū­kį nu­sis­to­vė­ju­sioms pa­žiū­roms.

– Ar ne­atro­do pa­vo­jin­ga, jei Lie­tu­vos „vie­šie­ji in­te­lek­tua­lai“, ku­riuos žur­na­lis­tai nuo­la­tos ci­tuo­ja – po­li­ti­niai ro­man­ti­kai? To­kiu bū­du vi­suo­me­nei ro­do­ma, kad nė­ra dėl mo­ra­li­nių įsi­ti­ki­ni­mų uži­ma­mų po­li­ti­nių po­zi­ci­jų, jos pri­klau­so tik nuo pi­ni­gų ir ga­lios.

– „Vie­šie­ji in­te­lek­tua­lai“ yra tai, ką mes iš Pla­to­no dia­lo­gų pa­žįs­ta­me kaip so­fis­tus. De­ja, šiuo­lai­ki­niai jų pa­li­kuo­nys sa­vo ar­gu­men­ta­ci­jos tiks­lu­mu ir nuo­sek­lu­mu ne­pri­lygs­ta so­fis­tams. Šian­dien po­li­ti­nio gy­ve­ni­mo ko­men­ta­to­riai ir „švie­tė­jai“ daž­nai nau­do­ja tik emo­ci­nę pseu­doar­gu­men­ta­ci­ją. Tai ta­po ypač aki­vaiz­du pra­si­dė­jus pa­bė­gė­lių kri­zei. In­te­lek­tua­lai vi­suo­met bu­vo pri­klau­so­mi nuo po­li­ti­nės ga­lios ir pi­ni­gų, ta­čiau ti­kiu, kad lie­tu­viai tai su­pran­ta ir iš­lai­kys svei­ką skep­ti­ciz­mą dau­ge­lio „vie­šų­jų in­te­lek­tua­lų“ at­žvil­giu.

– Ko­kį pa­vo­jų C. Schmit­tas įžvel­gia iro­niš­ka­me ro­man­ti­ko san­ty­ky­je su pa­sau­liu?

– Dėl sa­vo iro­niš­ko san­ty­kio su po­li­ti­ka ro­man­ti­kai ne­ga­li tu­rė­ti tvir­tų pri­nci­pų ir tam­pa įta­kin­giau­sių bei ga­lin­giau­sių sa­vo laik­me­čio po­li­ti­nių jė­gų įkai­tais. Po­li­ti­nis ro­man­tiz­mas emo­cin­gais žo­džiais ska­ti­na po­li­ti­nį kon­for­miz­mą. Nors dar blo­giau yra tai, kad po­li­ti­nis ro­man­tiz­mas nai­ki­na po­li­ti­ką. Ro­man­ti­kams rū­pi in­di­vi­das ir jo pa­ty­ri­mas, o iš in­di­vi­do są­vo­kos ne­įma­no­ma iš­ves­ti po­li­ti­kos.

– Iš to iš­plau­kia, kad ro­man­ti­kas ne­ga­li bū­ti pa­trio­tas?

– Il­ga ir ne­suin­te­re­suo­ta es­te­ti­nė kon­temp­lia­ci­ja nė­ra tei­gia­mas po­li­ti­ko bruo­žas. Kai ro­man­ti­kai kal­ba apie tau­tą, jų ne­do­mi­na tau­ta kaip ob­jek­ty­vi rea­ly­bė. Po­li­ti­niai reiš­ki­niai ro­man­ti­kams įdo­mūs tik dėl jų es­te­ti­nio po­ten­cia­lo, ku­ris ne­tu­ri nie­ko bend­ra su ob­jek­ty­vio­mis šių reiš­ki­nių cha­rak­te­ris­ti­ko­mis. Abe­jo­ti­na, ar ro­man­ti­kas pa­si­ren­gęs mir­ti už sa­vo tė­vy­nę. Ro­man­tiš­kas san­ty­kis su po­li­ti­ka yra ne­su­de­ri­na­mas su nuo­šir­džiu pa­trio­tiz­mu.

– Ku­rios C. Schmit­to idė­jos iš vei­ka­lo apie po­li­ti­nį ro­man­tiz­mą tau at­ro­do ak­tua­liau­sios šian­dien?

– Tur­būt svar­biau­sia šio vei­ka­lo pa­mo­ka yra ta, kad es­te­ti­ka ir po­li­ti­ka yra skir­tin­gos žmo­gaus veik­los sfe­ros. Tai, kas tin­ka vie­nai, tu­ri lik­ti sve­ti­ma ki­tai. C. Schmit­to kri­ti­kuo­ta po­li­ti­nio ro­man­ti­ko, kaip pri­nci­pų ne­tu­rin­čio kon­for­mis­to fi­gū­ra, šian­dien svar­bi Lie­tu­vos po­li­ti­kai. Ti­krai ne­stin­ga žmo­nių, ku­rie pa­si­ruo­šę par­duo­ti sa­vo li­te­ra­tū­ri­nes pa­slau­gas bet ko­kiai po­li­ti­nei jė­gai. Mes iš­pi­la­me į vie­šu­mą dau­gy­bę žo­džių, bet tik tam, kad ne­bū­tu­me ti­kro­je po­li­ti­ko­je.

– Ki­ta ver­tus, po­li­ti­ka be kal­bos ne­įsi­vaiz­duo­ja­ma, juk ir žo­dis par­la­men­tas ki­lęs iš pra­ncū­ziš­ko­jo parler – kal­bė­ti. Sei­me vyks­tan­čios po­li­ti­kų dis­ku­si­jos yra „ti­kra po­li­ti­ka“ ta pra­sme, kad ten pri­ima­mi tau­tos gy­ve­ni­mui įta­kos tu­rin­tys spren­di­mai.

– Ži­no­ma, po­li­ti­ka yra ne­įsi­vaiz­duo­ja­ma be dis­ku­si­jų, ta­čiau jos ne­tu­ri tap­ti sa­vi­tiks­lė­mis, sie­kiant pa­bėg­ti nuo at­sa­kin­go po­li­ti­nio spren­di­mo. Kaip pa­vyz­dį Lie­tu­vo­je ga­li­me pa­mi­nė­ti me­di­ci­nos re­for­mą, apie ku­rią dis­ku­tuo­ja­ma jau 25 me­tus, bet po­li­ti­kams vis pri­stin­ga drą­sos pe­rei­ti nuo kal­bų prie dar­bų.

– Kas iš šio fi­lo­so­fo pa­li­ki­mo pa­de­da su­pras­ti kon­kre­čiai Lie­tu­vos po­li­ti­nį gy­ve­ni­mą? Mi­nė­jai, kad jis griau­na vy­rau­jan­čius prie­ta­rus bei iliu­zi­jas.

– C. Schmit­tas vi­suo­met pa­brėž­da­vo, kad de­mo­kra­ti­ja yra po­li­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos pri­nci­pas, nes bet ku­ris de­mo­kra­ti­nis są­jū­dis yra su­si­jęs su žmo­nių ko­lek­ty­vu. Iš li­be­ra­lų ak­sio­mos, kad in­di­vi­das yra vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mo pa­grin­das ir ga­lu­ti­nis tiks­las, ne­įma­no­ma iš­ves­ti jo­kios po­zi­ty­viu tu­ri­niu pa­si­žy­min­čios po­li­ti­nės prog­ra­mos. Ma­nau, kad C. Schmit­tas tei­sus, kri­ti­kuo­da­mas nai­vų li­be­ra­lų įsi­ti­ki­ni­mą, kad dėl vis­ko ga­li­ma su­si­tar­ti. Vi­sa­da bu­vo ir bus po­li­ti­nių prob­le­mų, dėl ku­rių žmo­nės ne­ga­lės su­tar­ti ir bus pa­si­ruo­šę au­ko­ti gy­vy­bes už tai, ką ma­no esant tei­sin­ga.

– Ar tai reiš­kia, kad po­li­ti­nės prob­le­mos yra tos, dėl ku­rių ne­įma­no­mas su­si­ta­ri­mas? Ką schmittiškoje par­adig­mo­je įvar­dy­tum kaip to­kią ar to­kias šian­die­nos Lie­tu­vo­je?

– Yra po­li­ti­nių prob­le­mų dėl ku­rių ga­li­ma su­tar­ti, yra to­kių, dėl ku­rių su­ta­ri­mas ne­įma­no­mas. C. Schmit­tas de­mons­truo­ja, kad su­ta­ri­mas tarp ti­kin­čių žmo­nių ir at­eis­tų ar ag­nos­ti­kų daž­nai yra ne­įma­no­mas. Ži­no­ma, tai sa­vai­me nė­ra nie­ko nau­jo, ta­čiau mes už­mir­šo­me šią se­ną tie­są. Kaip ka­ta­li­kas ga­li su­tar­ti su at­eis­tu eu­ta­na­zi­jos, abor­tų ar tos pa­čios ly­ties as­me­nų san­tuo­kų klau­si­mu?