Politinis keturmetis: į priekį vėžlio tempu
Eks­per­tai ir apž­val­gi­nin­kai ma­no, kad pa­sta­rie­ji ket­ve­ri me­tai mū­sų ša­liai ne­ta­po pro­ver­žio lai­ko­tar­piu. Esą reikš­min­ges­nius val­džios lai­mė­ji­mus ga­li­ma su­skai­čiuo­ti ant vie­nos ran­kos pirš­tų. Kar­tu pa­žy­mi­ma, kad at­ei­nan­tys me­tai dau­ge­ly­je sri­čių Lie­tu­vai bus lem­tin­gi.

Tarp svar­biau­sių 2012–2016 me­tų da­bar­ti­nės val­džios lai­mė­ji­mų iš­ski­ria­mas nau­jo­jo Dar­bo ko­dek­so pri­ėmi­mas, sėk­min­gas ener­ge­ti­kos pro­jek­tų įgy­ven­di­ni­mas, eu­ro įve­di­mas. Ta­čiau dau­gu­ma prob­le­miš­kiau­sių sri­čių, anot eks­per­tų, ne­su­lau­kė de­ra­mo dė­me­sio ir rei­kia­mų spren­di­mų pa­dė­čiai pa­ge­rin­ti.

Pri­me­na­ma, kad kai ku­rie klau­si­mai tie­siog „de­ga“: ne­slūgs­tan­ti emig­ra­ci­ja, po ke­le­rių me­tų ge­ro­kai su­ma­žė­sian­tis Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) pi­ni­gų srau­tas, struk­tū­ri­nės svei­ka­tos ap­sau­gos, aukš­to­jo moks­lo, vie­šo­jo sek­to­riaus re­for­mos.

Ne­kal­ba apie biu­dže­to praradimus

Žur­na­lis­to Rim­vy­do Va­lat­kos tei­gi­mu, vals­ty­bės pa­žan­ga ne­prik­lau­so nuo ją val­dan­čių žmo­nių. „Jei­gu Lie­tu­vos pa­žan­ga pri­klau­sy­tų nuo to, kas sė­di Sei­me ir Vy­riau­sy­bė­je, ša­lis ei­tų tik reg­re­so ke­liu, nes in­te­lek­ti­nis ir ki­toks pa­jė­gu­mas la­bai silp­nas, tau­ta ren­ka pa­na­šius į sa­ve. Ki­taip ta­riant, Sei­mas yra Lie­tu­vos in­te­lek­to, ge­bė­ji­mo ir ki­to­kių da­ly­kų vi­dur­kis. Tuo me­tu vi­sų lie­tu­vių lū­kes­čiai ko­kius ke­tu­ris kar­tus di­des­ni. Pa­sa­ky­siu la­bai šiurkš­čiai: lie­tu­vis į Sei­mą ren­ka „ant juo­ko“, kvai­lius, o iš kvai­lių ti­ki­si kaip iš einš­tei­nų. Be abe­jo, lū­kes­čiai ne­pa­ten­kin­ti, ir nie­ka­da ne­bus pa­ten­kin­ti, jei­gu vy­raus toks po­žiū­ris“, – kal­bė­jo jis.

Pa­sak R. Va­lat­kos, vie­nin­te­lis da­bar­ti­nės ka­den­ci­jos Sei­mo ir Vy­riau­sy­bės po­li­ti­kų dar­bas, ku­ris ga­li bū­ti api­bū­din­tas kaip pro­ver­žis, – dar­bo san­ty­kius li­be­ra­li­za­vu­sio nau­jo­jo Dar­bo ko­dek­so pri­ėmi­mas. Dau­ge­ly­je ki­tų sri­čių, pa­vyz­džiui, aukš­to­jo moks­lo, švie­ti­mo, jis įžvel­gia reg­re­są.

At­ei­nan­tis po­li­ti­nis ket­ve­rių me­tų lai­ko­tar­pis Lie­tu­vai bus itin svar­bus. Di­džiau­sias iš­šū­kis, apie ku­rį ne­kal­ba­ma nė vie­nos par­ti­jos rin­ki­mų prog­ra­mo­je, – kad 2020 me­tais kar­tu su bū­si­mo­jo Sei­mo ka­den­ci­ja baig­sis ir di­džio­ji da­lis ES pi­ni­gų, ski­ria­mų mū­sų ša­liai. „Nė vie­na par­ti­ja ne­spren­džia, kaip už­si­dirb­si­me tą treč­da­lį biu­dže­to, ku­rį da­bar gau­na­me iš Eu­ro­pos. Vi­si tik kal­ba, kaip pa­ge­rins dar­bo žmo­nių gy­ve­ni­mą, kaip su­ma­žins skur­dą, o apie tai, kaip dau­giau pa­ga­min­si­me, kaip par­duo­si­me dau­giau pre­kių ir pa­slau­gų, nie­kas ne­šne­ka“, – sa­kė žur­na­lis­tas.

Že­myn į de­mog­ra­fi­nę duobę

Ne­to­li­mo­je at­ei­ty­je stra­te­gi­ne ža­lia­va ga­li tap­ti pie­nas. „Ta­čiau tą ne­to­li­mą at­ei­tį pa­si­tik­si­me ne­tu­rė­da­mi kar­vių. Že­mės ūkio rū­mai prieš ket­ve­rius me­tus yra pa­skel­bę, kad 2032-ai­siais, t. y. po 16 me­tų, Lie­tu­vo­je ne­be­liks nė vie­nos kar­vės. Kai pie­nas pa­sau­ly­je bus stra­te­gi­nė ža­lia­va, ne­tu­rė­si­me pie­no ūkių ša­ly­je, ku­ri, ne­skai­tant Len­ki­jos, tur­būt la­biau­siai Eu­ro­po­je tin­ka kar­vėms ir jau­čiams au­gin­ti. Ne­sto­ko­ja­me nei pie­vų, nei že­mės, nei van­dens“, – dar vie­ną iš­šū­kį nu­ro­dė R. Va­lat­ka, pa­brėž­da­mas bū­ti­ny­bę iš­sau­go­ti pie­no ūkius kei­čiant jų rė­mi­mo tvar­ką.

Jis taip pat at­krei­pė dė­me­sį, kad per ket­ve­rius me­tus la­bai di­de­lė mū­sų ša­lies pra­mo­nės da­lis ne­be­pa­jėgs rung­ty­niau­ti su In­di­jos ir Ki­ni­jos fab­ri­kais. „Kuo pa­kei­si­me tas dar­bo vie­tas?“ – klau­sė žur­na­lis­tas. Per­mai­nų, R. Va­lat­kos įsi­ti­ki­ni­mu, rei­ka­lau­ja ir aukš­ta­sis moks­las. Lie­tu­vo­je vei­kia 46 aukš­to­sios mo­kyk­los, ta­čiau esą nė­ra nė vie­nos, ati­tin­kan­čios XXI am­žiaus rea­li­jas.

Apie 2020–2022 me­tus ša­lis pa­teks į di­de­lę de­mog­ra­fi­nę duo­bę – į rin­ką įsi­trauks ne­gau­sios kar­tos at­sto­vų, o į pen­si­ją iš­eis gau­sios kar­tos žmo­nės. „De­mog­ra­fi­nė pa­dė­tis tra­giš­ka. Po­žiū­ris į im­ig­ra­ci­ją – dar tra­giš­kes­nis. Žmo­nės yra to­kia pat ga­my­ba, kaip ir džin­sų siu­vi­mas ar­ba trą­šų ga­mi­ni­mas. Jų gau­ti ga­li­ma dviem bū­dais: pa­si­ga­min­ti pa­tiems ar­ba im­por­tuo­ti. Nė vie­no bū­do ne­nau­do­ja­me jau 24 me­tus. Re­zul­ta­tas liūd­nas“, – kons­ta­ta­vo R. Va­lat­ka. Anot jo, at­ei­nan­tys ket­ve­ri me­tai ga­li bū­ti pa­čių bai­siau­sių nuo­jau­tų per vi­są at­kur­tos ne­prik­lau­so­my­bės lai­ko­tar­pį pe­rio­das.

Lai­mė­ji­mai emig­ra­ci­jos nesumažino

Gitanas Nausėda: "Gyventojai, svarstantys, išvykti ar ne, vertina ne vien tai, kas yra dabar, bet ir tai, kur šalis juda."/"Lietuvos žinių" archyvo nuotrauka

Eko­no­mis­tas Gi­ta­nas Nau­sė­da ap­gai­les­ta­vo, kad Lie­tu­vai ne­pa­vy­ko pa­siek­ti prog­re­so, ku­ris su­stab­dy­tų gy­ven­to­jų emig­ra­ci­ją. „Man at­ro­do, tai la­bai svar­bus kri­te­ri­jus. Jis ro­do, ar si­tua­ci­ja ša­ly­je tai­so­si į ge­ra, ar lie­ka sta­bi­li. Gy­ven­to­jai, svars­tan­tys, iš­vyk­ti ar ne, ver­ti­na ne vien tai, kas yra da­bar, bet ir tai, kur ša­lis ju­da. Jei­gu žvel­gia­ma op­ti­mis­tiš­kai, kar­tais ir tai pa­de­da su­stab­dy­ti emig­ra­ci­ją. Ta­čiau šiuo me­tu taip nė­ra“, – nu­ro­dė jis.

Tarp ne­išsp­ręs­tų klau­si­mų eks­per­tas pa­mi­nė­jo tai, kad val­džia per ket­ve­rius me­tus ne­pa­tei­kė ga­lu­ti­nio at­sa­ky­mo dėl nau­jos at­omi­nės elek­tri­nės sta­ty­bų, „pas­kan­di­no“ pla­nuo­tą mo­kes­čių re­for­mą.

Tam ti­kro­se sri­ty­se, anot G. Nau­sė­dos, nu­veik­ta pa­ly­gin­ti ne­ma­žai, pa­vyz­džiui, ener­ge­ti­kos. Esą 2015 me­tais tiek tech­ni­niu, tiek eko­no­mi­niu po­žiū­riu sėk­min­gai įves­tas eu­ras. Eko­no­mis­to ver­ti­ni­mu, rim­tas yra so­cia­li­nio mo­de­lio re­for­mų blo­kas. Tie­sa, eks­per­tas kri­ti­ka­vo tai, kad jis pa­si­ro­dė ne­tin­ka­mu lai­ku. Esą bū­tų bu­vę idea­lu, jei Sei­mas įsta­ty­mų pa­ke­tą bū­tų pri­ėmęs prieš ke­le­rius me­tus. To­kiu at­ve­ju šian­dien jau ga­lė­tu­me ver­tin­ti jo re­zul­ta­tus, to­bu­lin­ti.

G. Nau­sė­dos įsi­ti­ki­ni­mu, ki­tą po­li­ti­nį ke­tur­me­tį rei­kės im­tis ne­įgy­ven­din­tų re­for­mų: svei­ka­tos ap­sau­gos ir švie­ti­mo. „Rea­lu jas įgy­ven­din­ti per at­ei­nan­čius ket­ve­rius me­tus. Ta­čiau ne­ži­nau, ar bus po­li­ti­nės va­lios, ar pa­vyks ras­ti bend­rą var­dik­lį, su­ta­ri­mą tarp koa­li­ci­ją for­muo­sian­čių par­ti­jų“, – pa­brė­žė jis. Ki­tas ne ma­žiau svar­bus iš­šū­kis – de­mog­ra­fi­nė si­tua­ci­ja: vi­suo­me­nės se­nė­ji­mas, ma­žė­ji­mas, re­gio­nų tuš­tė­ji­mas.

Vie­nin­te­lė reforma

Ramūnas Vilpišauskas: "Kitas prioritetinis uždavinys - žmonių motyvacijos dirbti Lietuvoje išsaugojimas."/Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Vil­niaus uni­ver­si­te­to Tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ir po­li­ti­kos moks­lų ins­ti­tu­to va­do­vas Ra­mū­nas Vil­pi­šaus­kas tvir­ti­no, kad žvel­giant į tarp­tau­ti­nių ins­ti­tu­ci­jų pa­tei­kia­mus mū­sų ša­lies ver­ti­ni­mus, įvai­rius rei­tin­gus, kai ku­rio­se sri­ty­se ste­bi­ma pa­žan­ga. „Re­mian­tis to­kiais ver­ti­ni­mais ga­li­ma sa­ky­ti, jog si­tua­ci­ja pa­ly­gin­ti ge­ra. Ta­čiau pa­grin­di­nis klau­si­mas, ar tai val­dan­čio­sios koa­li­ci­jos ir jos Vy­riau­sy­bės nuo­pel­nas? Gal taip yra dėl to, kad au­go eko­no­mi­ka, Lie­tu­vo­je in­ves­ta­vo už­sie­nio in­ves­tuo­to­jai, sėk­min­gai dir­bo mū­sų ša­lies vers­las. Daž­nai tai ir­gi tu­ri įta­kos to­kiems rei­tin­gams“, – pa­žy­mė­jo jis.

R. Vil­pi­šaus­kas taip pat pa­si­ge­do struk­tū­ri­nių pert­var­kų. Jų per ket­ve­rius me­tus, po­li­to­lo­go nuo­mo­ne, bu­vo tik vie­na – par­eng­tas ir pri­im­tas so­cia­li­nis mo­de­lis. Ne­re­for­muo­tas li­ko aukš­ta­sis moks­las – ne­si­ryž­ta da­ry­ti nie­ko, kad vals­ty­bės iš­tek­lius bū­tų ga­li­ma su­telk­ti ge­riau­siai dir­ban­čio­se ir su Eu­ro­pos uni­ver­si­te­tais ga­lin­čio­se kon­ku­ruo­ti aukš­to­sio­se mo­kyk­lo­se. „Kal­bant apie at­ei­nan­čius ket­ve­rius me­tus, ma­nau, jog tai vie­na pri­ori­te­ti­nių sri­čių spren­džiant de­mo­kra­ti­jos ko­ky­bės prob­le­mas. Pir­miau­sia kal­bu apie to­les­nę so­cia­li­nių moks­lų pa­dė­tį, fi­nan­sa­vi­mą. Kar­tu tai pa­dė­tų stu­di­jas bai­gian­čių­jų kar­je­rai, jei­gu bū­tų įvyk­dy­ta pert­var­ka ir dau­giau lė­šų skir­ta toms mo­kyk­loms, ku­rios dir­ba ge­riau­siai“, – kal­bė­jo eks­per­tas.

Ki­tas pri­ori­te­ti­nis at­ei­nan­čio lai­ko­tar­pio už­da­vi­nys, pa­sak R. Vil­pi­šaus­ko, – žmo­nių mo­ty­va­ci­jos dirb­ti Lie­tu­vo­je iš­sau­go­ji­mas. Vie­na pa­grin­di­nių prie­mo­nių to pa­siek­ti – dar­bo jė­gos ap­mo­kes­ti­ni­mo, pa­vyz­džiui, gy­ven­to­jų pa­ja­mų mo­kes­čio, ma­ži­ni­mas. Juo­lab kad au­gant eko­no­mi­kai yra ga­li­my­bių tai pa­da­ry­ti ne­di­di­nant vals­ty­bės biu­dže­to de­fi­ci­to.

„Dar vie­na kryp­tis – vie­šo­jo sek­to­riaus ir kon­kre­čiai vals­ty­bės tar­ny­bos pert­var­ka, sie­kiant kon­cen­truo­ti iš­tek­lius, ieš­kant ga­li­my­bių di­din­ti at­ly­gi­ni­mus žmo­nėms, ku­rie ge­rai dir­ba, ir at­si­sa­kant tų, ku­riems tai yra tie­siog lai­ko lei­di­mo bū­das. Re­mian­tis įvai­riais ver­ti­ni­mais, čia taip pat esa­ma ne­ma­žai erd­vės“, – pa­brė­žė R. Vil­pi­šaus­kas.