Policijos departamente – Lietuvos himnas kitaip
Va­sa­rio 24-oji ka­len­do­riuo­se įvar­di­ja­ma kaip Šven­to­jo Mo­tie­jaus, Vie­ver­sio ar tie­siog pir­mo­ji pa­va­sa­rio die­na. Es­ti­jo­je va­sa­rio 24-ąją šven­čia­ma Ne­prik­lau­so­my­bės die­na, ana­lo­giš­ka mū­sų Va­sa­rio 16-ajai. Įvai­riuo­se ka­len­do­riuo­se grei­čiau­siai ras­tu­me ir dau­giau re­ko­men­da­ci­jų, ką tu­rė­tu­me mi­nė­ti ir kaip švęs­ti šią die­ną.

Po­li­ci­jos de­par­ta­men­te šį­met įvy­ko Lie­tu­vos Res­pub­li­kos him­no die­na. Žiū­ro­vams pri­sta­ty­ta mū­sų „Tau­tiš­kai gies­mei“ skir­ta ins­ta­lia­ci­ja. Šis ren­gi­nys tu­rė­jo ir ga­lė­jo pa­keis­ti nuo­mo­nę tų, ku­rie įsi­ti­ki­nę, kad vis­kas, kas su­si­ję su mū­sų vals­ty­bi­nė­mis šven­tė­mis ir tau­ti­ne at­ri­bu­ti­ka, tu­ri bū­ti po stik­li­niu gaub­tu ir per­riš­ta juo­du kas­pi­nu ar­ba ge­riau­siu at­ve­ju ga­li kel­ti tik žio­vu­lį; ma­nan­čių­jų, kad mū­sų me­ni­nin­kai su­ge­ba tik niurz­gė­ti, kaip jų me­no „nie­kas ne­sup­ran­ta“ ir kaip „anks­čiau gy­ven­ti bu­vo ge­riau“. Po šio ge­rą va­lan­dą tru­ku­sio ren­gi­nio gal­būt daug kas nau­jai į vis­ką pa­žvel­gė. Ka­vos ir py­ra­gų šį­kart ne­bu­vo, bet siurp­ri­zų ti­krai už­te­ko.

Ren­gi­nio „kal­ti­nin­kas“ – jau dau­ge­liui ge­rai pa­žįs­ta­mas ini­cia­to­rius, vi­sur su­spė­jan­tis po­li­ci­jos ka­pe­lio­nas Al­gir­das To­lia­tas. Jau bu­vo pa­kan­ka­mai pro­gų įsi­ti­kin­ti, kad ku­ni­gas Al­gir­das, kaip ir jo ora­to­ri­jos pa­tro­nas „links­ma­sis šven­ta­sis“ Pi­ly­pas Ne­ris, ne tik pa­žįs­ta pa­čių įvai­riau­sių įdo­mių bei iš­ki­lių as­me­ny­bių, bet ir šio­mis pa­žin­ti­mis no­riai da­li­ja­si.

Prieš pen­ke­rius me­tus moks­lo, me­no ir tech­no­lo­gi­jų sin­te­zės ju­dė­ji­mo „Sin­te­zi­ja“ kū­rė­jai – Ju­lius Žė­kas, Žyd­rė Ri­du­ly­tė ir Al­gis Sa­ka­laus­kas (ži­no­ma, bu­vo ge­ro­kai di­des­nė ko­man­da, čia įvar­di­jo­me tik pa­grin­di­nius vė­liav­ne­šius) už­da­vė sau, re­gis, pa­pras­tą, bet es­mi­nį klau­si­mą: ką man reiš­kia žo­dis „Lie­tu­va“? Kaip apie tai tu­rė­čiau kal­bė­ti šian­dien? Ką da­ry­ti, kad ma­no ge­ro­vė bū­tų tau­tos ge­ro­vė (o ir at­virkš­čiai)?

„Ir Žo­dis ta­po Kū­nu.“ Taip taip. At­sa­ky­mas la­bai kon­kre­tus – HYM­NOS.LT – tarp­dis­cip­li­ni­nė ins­ta­lia­ci­ja „Tau­tiš­ka gies­mė“ – ap­jun­gia is­to­ri­ją ir da­bar­tį, tra­di­ci­jas ir ino­va­ci­jas, žmo­nes ir ins­ti­tu­ci­jas. Ir tai ne prieš­rin­ki­mi­nė po­li­ti­nės par­ti­jos agi­ta­ci­ja. Šian­dien him­ną ga­li­me ne tik gie­do­ti, bet ir iš­vys­ti, na o jei ir to ne­ga­na, ga­li­ma net ir pa­lies­ti. Pri­si­kė­lęs Kris­tus sa­ko To­mui: „Į­leisk čia pirš­tą ir ap­žiū­rėk ma­no ran­kas. Pa­kelk ran­ką ir pa­liesk ma­no šo­ną; jau ne­be­būk ne­ti­kin­tis – būk ti­kin­tis.“

Šis kū­ri­nys ap­jun­gia dau­giau nei prieš 100 me­tų Vin­co Ku­dir­kos su­kur­tos „Tau­tiš­kos gies­mės“ gar­so spek­trog­ra­mą, iš­aus­tą šiuo­lai­ki­nė­mis ža­kar­di­nė­mis stak­lė­mis, nau­jau­sias la­ze­rių tech­no­lo­gi­jas ir di­na­mi­nę ins­ta­lia­ci­ją, ku­rių pa­gal­ba žiū­ro­vas tu­ri ga­li­my­bę him­ną ir gir­dė­ti, ir ste­bė­ti gar­so ko­ky­bi­nius po­ky­čius.

„Ko­dėl pa­si­rink­tas Lie­tu­vos Res­pub­li­kos him­nas? Ins­ta­lia­ci­jos su­kū­ri­mas už­tru­ko be­veik me­tus lai­ko. Tai par­ei­ka­la­vo ti­krai di­de­lio moks­li­nin­kų, me­ni­nin­kų ir tech­no­lo­gi­jų kū­rė­jų bend­ro in­te­lek­tua­li­nio ir ran­kų dar­bo. Be to, tam pri­rei­kė ir ne­men­kų ma­te­ria­li­nių in­ves­ti­ci­jų, va­dy­bi­nių ir vie­šų­jų ry­šių pa­tir­ties. Nie­ko ne­pap­ras­ta. Pa­si­rin­ko­me kū­ri­nį, ku­ris mus vi­sus vie­ni­ja ir yra mums vi­siems bran­gus. Him­ne kaip ir de­ka­lo­ge iš­dės­ty­ta vi­sa, ką tu­ri­me da­ry­ti, kad bū­tu­me lai­min­gi. Ana­li­zuo­da­mi na­cio­na­li­nį sim­bo­lį sa­vai­me ak­tua­li­zuo­ja­me ver­ty­bes“, - sa­ko kū­rė­jai.

Pa­sak jų, šis kū­ri­nys yra vie­ny­bės, ku­ri ga­li vis­ką, pa­vyz­dys. Gal­būt dėl to prieš ket­ve­rius me­tus į jo pri­sta­ty­mą Briu­se­ly­je Eu­ro­pos Ko­mi­si­jo­je ir su­si­rin­ko per 600 žmo­nių – jiems bu­vo įdo­mu, ką tie lie­tu­viai, ku­rie dai­nuo­da­mi lai­mė­jo re­vo­liu­ci­ją, iš­krė­tė šį kar­tą? Šis kū­ri­nys – ne aš­tun­tas pa­sau­lio ste­buk­las, o tik pri­mi­ni­mas, kad vals­ty­bė – tai mes.

„Šis kū­ri­nys – tai ma­no ir vi­sos ko­man­dos nuo­šir­di pa­dė­ka Lie­tu­vai, ku­ri mus užau­gi­no to­kiais, ko­kiais esa­me. Ge­ra, kad him­no dė­ka ga­li­me ir vėl vi­si su­si­tik­ti. Ir ne tik vals­ty­bi­nių šven­čių aki­mir­ko­mis.

Pri­si­pa­žin­ki­me, kad mes daž­nai gy­ve­na­me už­si­da­rę sa­vuo­se ur­ve­liuo­se, šnai­ruo­ja­me, ap­kal­ba­me ir net pa­juo­kia­me tuos, ku­rie ki­to­kie nei mes. Štai šis pro­jek­tas yra pui­kus pa­vyz­dys, kaip me­nas pro­vo­kuo­ja moks­lo at­ra­di­mus ir at­virkš­čiai, tai ska­ti­na ins­ti­tu­ci­jų ir žmo­nių jun­gi­mą­si ir taip to­liau. Ir ne ma­te­ria­li­nis at­ly­gis čia svar­bu. O tai, kad vi­si su­dė­jo­me šir­dis“, – sa­ko idė­jos, ku­ri jau ap­ke­lia­vo 45 įvai­rias ša­lis, mies­tus ir ins­ti­tu­ci­jas au­to­rius J. Žė­kas.