Po rinkimų, prie sueižėjusios politinės sistemos geldos
Sa­vi­val­dos rin­ki­muo­se rau­me­nis pa­de­mons­tra­vo ne­par­ti­niai da­ri­niai, o po­li­ti­nės par­ti­jos ga­li­mai trau­kia­si vis gi­liau į an­trą pla­ną. Tra­di­ci­nė po­li­ti­nė sis­te­ma buk­suo­ja ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir vi­sa­me Va­ka­rų pa­sau­ly­je. Už ką bal­suo­ja rin­kė­jas, kai ne­be­ma­to skir­tu­mo tarp de­ši­nių­jų ir kai­rių­jų?

Prieš 30 metų kalbėta, kad Lietuvoje „viskas pasikeis“, pasikeitus jau vienai kartai, atėjus sovietų neįtakotam jaunimui. Visuomenė turėjo subręsti ir tapti sąmoningesne.

Ką ir rodo kritęs pasitikėjimas tradicinėmis politinėmis partijomis ir augantis nepartinių politinių darinių populiarumas bei protestinio pasirinkimo? Apie tai, ką mums žada ši tendencija ir kada galiausiai subręsime tikrai demokratijai, LŽ diskutavo su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologais Algimantu Jankausku ir Vyčiu Jurkoniu.

– Vakarų Europoje politinis spektras jau ilgą laiką keitėsi, tradicinės dešinės jėgoms palaipsniui slenkantis į kairę spektro pusę, o jų vietą užimant dešiniesiems populistams. Lietuvoje, nuo valstybingumo atkūrimo, turėjome ne vieną politinę partiją, kurios pavadinimas apskritai nieko nereiškė ir būdavo parenkamas vien „dėl grožio“. Kodėl taip įvyko?

(Algimantas Jankauskas) Mes per ilgai laikėmės supaprastinto Rytų ėjimo į Vakarus vaizdo. Pamenu 1996 metais publikuotą Dariaus Žeruolio straipsnį „Rytai tampa Vakarais?“. Tuo metu straipsnis susilaukė didelio pripažinimo, tačiau išvada, kad Rytai tampa Vakarais buvo padaryta per anksti.

Po 30 metų paaiškėjo, kad įvyko „demokratijos atoslūgis“, kuris didele dalimi siejamas su pokomunistiniu regionu. Pernelyg supaprastintai įsivaizdavome, kad pereiname į demokratiją. Šiandien turime konstatuoti, kad pokomunistinė erdvė pergyveno ne pereinamąjį būvį, o formavosi savitai. Taigi, turime pokomunistinę būseną, kuri savo prigimtimi yra hibridinė – joje užkoduota kažkas iš sovietmečio, o kažkas perimta iš Vakarų. Šis hibridas įsitvirtino, turi savo buvimo pagrindą ir neišnyks, kaip dūmas.

Išvada, kad Rytai tampa Vakarais buvo padaryta per anksti

– Vakarai nepergyveno komunizmo, bet demokratijos nuosmukis fiksuojamas ir ten.

(Vytis Jurkonis) Rytų ir Centrinėje Europoje mes aktyviai mimikravome Vakarų institucijas, tačiau kreipėme per mažai dėmesio mūsų visuomenėms. Viena vertus, galime priimti procedūras, atitinkančias Vakarų standartus, tačiau trūko supratimo, kad būtina dirbti su visuomene ir negalime visko imti ir perkelti sau, nes tai užtrunka per kartas. Su padariniais susiduriame šiandien.

„Fasadą“ lyg ir susitvarkėme gražiai, bet kaip rodo tyrimai, korupcija kaip buvo įsišaknijusi, taip ir liko. Tai pažeidžia rinkimus, politinius procesus, žiniasklaidą, teismus ir visą kitą.

Sykį su kolegomis iš „Freedom House“ rengėme diskusiją visose Baltijos šalyse ir Latvijoje diskusijos metu kilo savotiškas pasipiktinimas, kodėl „Freedom House“ Baltijos šalis vis dar vertino, kaip „pereinamojo laikotarpio“ – tas pats statusas, kaip ir pavyzdžiui, Centrinės Azijos valstybių. Mes lyg ir pažengę, įsitvirtinusios demokratijos šalys. Tačiau idealios demokratijos nėra, jos siekiame nuolat.

Ir Vakarai lygiai taip pat gali tolti nuo demokratijos idealo. Atitolimo nuo laisvės ir demokratijos standartų tendenciją matome ir JAV. Dalis žmonių vertina demokratiją, kaip duotybę ir nemato reikalo jos ginti. Be to, diskutuojant apie demokratiją JAV, pastebėjau, kad amerikiečiai labai linkę akcentuoti būtent liberaliąją demokratiją. Mūsų regione dėl to kyla klausimas: ar liberaliojoje demokratijoje yra vietos socialdemokratams arba krikščionims demokratams, arba konservatoriams? Tenka diskutuoti ir įrodinėti, kad demokratijoje savo vietą turi įvairiausi politinio spektro atstovai ir neverta akcentuoti „liberaliojo“ apibrėžimo dėmens.

Dar viena problema yra ta, kad mes vis labiau ir labiau bijome konfliktinių situacijų – ne sprendžiame, bet bėgame nuo konfliktų, nors tai ir yra natūrali demokratinės visuomenės savybė. Tai sudaro vakuumą, kuriuo pasinaudoja jėgos, eskaluojančios problemas, dirbtinai ieškančios bet kokių įmanomų kaltininkų, kaip kad etninės ar religinės grupės. Visi svaidosi kaltinimais ir niekas neprisiima atsakomybės. Šią problemą galėtų spręsti stipri laisva žiniasklaida ir pilietinė visuomenė. Tai būdinga ir mūsų regionui ir Vakarų valstybėms.

Algimantas Jankauskas/Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

– Sakote, kad visuomenė turi subręsti. Prieš 30 metų kalbėta, kad pasikeis viena karta ir jau būsime subrendę, pasiviję Vakarų demokratijos sistemą. Nepasivijome?

(A.J.) Pasaulyje vyksta reikšmingi pokyčiai: po Antrojo Pasaulinio karo susiklosčiusi liberaliosios demokratijos tvarka, 2001 metų rugsėjo 11 dieną prasidėjus vadinamiems civilizaciniams konfliktams, ėmė keistis ir šiandien pasiekė savo ribas. Tai jokia paslaptis – apie tai kalba Pasaulio banko ir kitų tarptautinių finansų institucijų atstovai, kurie patys ir buvo svarbiausiais šios tvarkos subjektais. Donaldo Trumpu atėjimas į valdžią – dar vienas ženklas šiame pasaulinių pokyčių procese. Kur link pasaulis keičiasi? Kol kas negalime atsakyti.

Mes gi prieš 30 metų ėmėme judėti link šios liberaliosios demokratijos, kuri pati pasiekė savo ribas, atsidūrė krizėje. Negana to, kad viską sunkina mūsų pokomunistinis būvis, tai ir Vakarų tvarka pergyvena lūžinį laikotarpį. Nemėgstu žodžio iššūkis, bet taip yra – susiduriame su dvigubu iššūkiu. Neatsikratę senųjų blogybių, mes susidūrėme su problemiškomis naujovėmis.

Mes vis labiau ir labiau bijome konfliktinių situacijų – ne sprendžiame, bet bėgame nuo konfliktų, nors tai ir yra natūrali demokratinės visuomenės savybė.

(V.J.) Nesu taip pesimistiškai nusiteikęs. Nacionalizmo mirtį skelbė praktiškai jau prieš šimtmetį, bet nepaisant to nacionalizmas iki šiol gajus reiškinys, grįžtantis naujomis formomis. Lygiai taip pat anksčiau skelbta ir apie Vakarų demokratijos mirtį. Ypatingai šiandien, kai matome turbulenciją, sumišimą ir neužtikrintumą tuo, kaip viskas klostysis toliau.

Siūlau neišradinėti dviračio, o žiūrėti, kas konkrečiai neveikia. Vėl turime kalbėti apie politikų atsakomybę. Didėja atskirtis ir Lietuvos rinkimai taip pat rodo miestų atsiskyrimą nuo regionų. Atskirties augimas būdingas ne tik Lietuvai, bet ir Vakarų Europai bei JAV. Turime kalbėti ne tik apie politikų, bet ir mūsų pačių atsakomybę: gal patys gyvename Vilniuje ar kitame didmiestyje, o mūsų tėvai ir seneliai gyvena regionuose. Kaip mes su jais bendraujame? Ar jaučiame jų nusivylimą, kuris kartais tebūnie ir nepagrįstas? Nusivylimą, kuris lėmė didžiulę emigraciją iš Lietuvos.

Tuomet Vladimiras Putinas pasijuokia, kad Lietuvoje liko pusantro milijono gyventojų ir jau žiūrėk mūsų politikai šaukia apie „Kremliaus naratyvą“ ir vietoje to, kad spręstų problemą, viską tiesiog padalina į juodą ir baltą. Kai kalame apie „globalią Lietuvą“, turime kalbėti ne tik apie tuos, kurie mokosi Kembridže ir Harvarde, bet ir apie tuos, kurie renka braškes fermose ir dirba statybose. Tam tikras problemas politikai ir ekspertai lengva ranka „nurašo“ išorinėms grėsmės, kad ir tam pačiam Kremliui, o jie turėtų prisiimti atsakomybę. „Globalios Lietuvos“ gerbėjams ne kartą esu sakęs, kad Lietuvos sėkmės istoriją lengvą pasakoti Londone ir Niujorke, o pamėginkite nuvažiuoti į Šalčininkus ir papasakoti ją ten.

Visi norime būti savo komforto zonoje, bendrauti su bendraminčiais ir vengti konfliktų, o ne spręsti problemas. Taip paprasčiau gyventi. Tai akmuo ne į konkrečių politikų, o mūsų visų daržą.

– Pastarieji Seimo ir savivaldos rinkimai rodo, kad tradicinėmis partijomis žmonės pasitiki vis mažiau. Anksčiau buvome pratę, kad Lietuvos rinkėjas „svyruodavo“ tarp kairiųjų ir dešiniųjų, o dabar jis linksta balsuoti už bet kokį pavadinimą, kad tik gražiai skambėtų ir dosniai žadėtų. Savivaldos rinkimuose puikiai pasirodė rinkimų komitetai, kurie neturi jokios politinės krypties. Už ką tuomet mes balsuojame?

(V.J.) Kai kurios partijos, kaip kad socialdemokratai ir liberalai, apskritai pačios save „susisprogdino“ iš vidaus. Nepasitikėjimas politinėmis partijomis matomas, rinkėjas taip pat blaškosi. Pavyzdžiui, nustebau, kad Vilniuje labai neblogų rezultatų pasiekė Viktoras Uspaskichas. O kalbant apie regionus, situacija dar aiškesnė ir išvada viena – mažai dirbam. Kalbu ir apie politikus ir apie ekspertus, akademikus.

(A.J.) Biržuose ar Kupiškyje žmonėms pasirinkti yra paprasčiau, nei Vilniuje. Regionuose vis dar veikia savivalda – rinkėjas turi tiesioginį kontaktą su jos atstovais. Tuo metu didžiuosiuose miestuose to nėra. Jei kalbėti apibendrintai, sakyčiau, kad savivaldos Lietuvoje nėra, o jei nėra savivaldos – tai nėra ir demokratijos. Pati demokratija ir reiškia savivaldą. Taigi, jeigu norime daugiau demokratijos, turime kalbėti ne apie 60 tūkstančių žmonių turinčiais savivaldos subjektais, o apie seniūnijas su renkamais seniūnais, su kuriais aš galėčiau tiesiogiai spręsti savo kasdienius reikalus. Tuomet turėtume savivaldą, o ne dabartines manipuliacijas.

– Kaunas vos ne 80 procentų balsų atidavė nepartinei mero komandai. Kauniečiams apskritai nebereikia politinių partijų? Gal netrukus jų nebereikės visiems rinkėjams?

(A.J.) O ar mes turėjome tikras tradicines partijas nuo pat pokomunistinio virsmo pradžios? Buvo Sąjūdis – nacionalinis judėjimas, turėjęs visuomenės pasitikėjimą. Pasakykite man, kada jis baigėsi?

– Su pirmaisiais Seimo rinkimais?

(A.J.) Taip. Būtent tada Sąjūdis prarado savo unikalią, kaip pilietinės kontrolės instrumento galią. Net sovietinėje Aukščiausioje Taryboje buvę keli sąjūdiečiai šios galios turėjo daugiau, nes už jų buvo piliečių galia. Vėliau Sąjūdis atsisakė šios galios ir prasidėjo klaninis diferencijavimasis.

Atsikūrė kai kurios istorinės partijos, kaip Demokratų ir tikroji Socialdemokratų partijos. Tačiau ilgainiui jos virto klaninėmis struktūromis. Intelektualų kurta Liberalų partija, kuri buvo sumanyta, kaip opozicinė jėga senajai komunistinei nomenklatūrai, antrajame suvažiavime buvo perimta „berniukų“ iš „EBSW“ ir nuo to laiko jų blaškymaisi nesiliovė, o dabartinė jų būsena užkoduota jau seniai.

Kodėl tie laikai vadinami „prichatizacijos“ laikais? Nes tai tiesa, toks buvo lūžis mūsų valstybėje. Privatizacija turėjo sukurti vidurinį sluoksnį, kuris nuo Antikos laikų buvo demokratijos pagrindu. Demokratija laikosi ne ant turčių ir skurdžių, o ant vidurinio sluoksnio.

Tarpukaryje tokia atrama buvo ūkininkai, kurie kaip atraminis sluoksnis buvo sąmoningai sukurtas Žemės reformos dėka. Šiuolaikinė privatizacija ir ekonomikos reformos to nepadarė.

Savivaldos Lietuvoje nėra, o jei nėra savivaldos – tai nėra ir demokratijos.

(V.J.) Man neįprasta imtis optimisto vaidmens, tačiau šiuo atveju noriu pasakyti, kad prieš užsiimant savigrauža, turėtume įvertinti Lietuvą regioniniame kontekste. Galėjo viskas būti geriau? 100 procentų. Galėjo būti blogiau? Be abejo. Tačiau pažiūrėkime, kaip ta pati „prichvatizacija“ įvyko Rusijoje. Aš jau nekalbu apie Baltarusiją, kur privatizacija išvis neįvyko. Rezultatas – vieno asmens įkaite tapusi valstybė, visiškai priklausoma nuo Kremliaus. Atsižvelgiant į tokius pavyzdžius, sakyčiau, kad Lietuvoje turime „pusiau pilnos – pusiau tuščios stiklinės“ rezultatą.

(A.J.) Tai visiškai nėra priežastis nusiraminti. Jei nori imtis bent kokių veiksmų, privalai matyti tikrovę adekvačiai – tokią, kokia ji yra.

Vytis Jurkonis/Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

– O kokia ta tikrovė?

(A.J.) Milijonas žmonių paliko Lietuvą.

(V.J.) Nemanau, kad jie galutinai paliko Lietuvą. Apie problemas dabar kalbame taip, lyg kalti buvo vien tie, kurie pavyzdžiui, įvykdė prichvatizaciją. O štai mes (akademinė bendruomenė, – aut. past.) niekuo dėti! Vien vardinti bėdas ir tvirtinti, kad nėra jokių laimėjimų nėra adekvatus tikrovės matymas.

Nereikia kalbėti net apie politikus – VU TSPMI eurointegraciniu laikotarpiu dalyvavo ne viename ES finansuojamame projekte. Pamenu Euromitų iniciatyvą, kuomet mūsų dėstytojai važiavo į regionus ir kalbėjo apie įvairius su Europa susijusius mitus, aiškino, kas yra laisvas asmenų, prekių, kapitalo, judėjimas ir t.t. ir pan. Tas pats V. Radžvilas, dabar vienas ryškiausių ES kritikų, dalyvavo įvairiose konferencijose, rašė publikacijas kaip antai „Platesnė Europa“ (Wider Europe).

Išvykę žmonės nėra prarasti. Kai kurie mano draugai ir studentai, dabar gyvenantys kitose Europos šalyse, neretai yra pilietiškesni ir patriotiškesni už Lietuvoje likusius bambeklius, tik visus kaltinantys ir badantys pirštais vieni kitus. Problemą matau tame, kad patys skaldomės ir milijoną išvažiavusių žmonių laikome „žuvusiais“. Jei šitaip manote, tai tiesiai ir sakykite, kad „globalios Lietuvos“ ir panašios idėjos yra iliuzija ir pinigų švaistymas.

Turime spręsti problemas, o ne sėdėti užsidarę intelektualų būrelyje ir „iš apkasų“ bėdavotis, kad visi išvažiavo ir kažkas išdavė Lietuvą.

Patys skaldomės ir milijoną išvažiavusių žmonių laikome „žuvusiais“.

(A.J.) Teisingai sakote apie „globalią Lietuvą“. Tai dabartinės globalios tvarkos elementas, kuris man asmeniškai yra visiškai nepriimtinas. Tai kelias į susinaikinimą. Savo „globalumu“ įteisiname tuos milijoną išvykusių žmonių ir toliau skatiname mūsų išsibarstymą.

Referendumai dėl dvigubos pilietybės – jokia išeitis. Ar dviguba pilietybė sugrąžins tą milijoną į Lietuvą?

(V.J.) „Globalios Lietuvos“ idėją suprantu, kaip apsisprendimą, ar norime išlaikyti ryšį su svetur išvykusiais lietuviais, ar norime, kad jie jaustųsi lietuviais? Manau, kad reikia išsaugoti šiuos ryšius visame pasaulyje.

– Turbūt nė vienas mūsų neprieštarauja tam, kad išvykusius piliečius norėtume susigrąžinti.

(A.J.) Kaip tai padaryti? Ar padės pilietybės suteikimas? Reikia atitinkamų socialinių – ekonominių sąlygų. Tada sakyčiau, kad sugrįžtantis milijonas žmonių galėtų tapti mums taip reikalingu viduriniu sluoksniu. Jie grįžtų su pinigais ir patirtimi, bet tam reikia užtikrinti sąlygas.

Valstybė turi atkurti teisingumą, nes didžioji dalis žmonių išvyksta būtent dėl teisingumo stokos. Valstybė gali egzistuoti tik tuo atveju, jei ji užtikrina teisingumą plačiąja prasme. Antraip ji tėra plėšikų gauja.

– Lietuva dar neištuštėjo, žmonių yra. Ir matyti, kad jų požiūris keičiasi – nusivylę 30 metų matytais politikais, jie ieško naujų išeičių. Kokių? Ką mums žada tokia tendencija, jei ji tęsis?

(V.J.) Šis reiškinys nėra naujas. Protesto balsai buvo ir ankstesniuose rinkimuose. Galbūt dabar pasikeitė mastai. Protesto ženklan balsavusių už „valstiečius“ arba už visuomeninius komitetus matomai yra daugiau, nei tokių pačių rinkėjų, kažkada balsavusių už Arūno Valinsko partiją. Išvykę žmonės taip pat yra savotiškas protestinis elektoratas, nes tik nedidelė jų dalis pasinaudoja balso teise.

Kita vertus, patys politikai mėgsta taip perbėginėti, kad kartais pereina visą politinio spektro „vaivorykštę“.

– Tuomet kyla klausimas, ar politinis spektras Lietuvoje vis dar egzistuoja? Rinkėjas veikiamas nebe intelektualiai, o vien emociškai? Tuomet rinkimus laimi tas, kuris turi daugiau pinigų ir geba save gražiau pateikti.

(V.J.) Sutinku, kad nieko gero tai nežada.

(A.J.) Todėl ir turime ieškoti žodžių, kuriais adekvačiai paaiškintume tikrąją padėtį, o ne ideologizuotume reiškinius ir aiškintume, kad rojų sukūrėme. Skaičiai aiškiai sako, kad yra blogai, yra skurdas ir kokia nors Putino retorika čia ne prie ko.

(V.J.) Taip pat tikroviška yra ir palyginti save su kaimynais regione. Lygiuojamės į Estiją, kuri pagal socialinius – ekonominius rodiklius nuolat yra porą žingsnių priekyje. Jei tai skatina mus labiau pasistengti – puiku. Norėčiau, kad ir daugiau aplinkinių šalių atrodytų geriau, nes kartais atrodo, kad neturėdami išorinių impulsų, nustojame stengtis. Kai siekėme narystės NATO, ES ir EBPO, darėme namų darbus ir taisėmės tokiose srityse, kaip skaidrumas ir korupcija. Bėda ta, kad kartais stengiamės ne tam, kad valstybėje būtų aukštesnis gerbūvis ar daugiau teisingumo, o tik kad kažkieno akyse geriau atrodytume. Jei nesant išorinio dirgiklio, valstybės aparatas sustoja – prasideda cirkas, menamų kaltininkų paieškos, atsakomybės perkėlimas išorinėms grėsmėms ir taip toliau.

– Atrodo, kad taip sakydamas, jūs užkraunate visą atsakomybę politikams, valdininkams ir ekspertams/politologams. Tačiau visuomenė taip pat turi prisiimti atsakomybę ir pasinaudodama demokratiniais mechanizmais, taip pat ieškoti racionalių sprendimų ir nesileisti vedžiojama už nosies.

(A.J.) Mes ir pradėjome pokalbį nuo visuomenės brandos. Kokį vaizdą turime šiandien? Ketvirtadalis žmonių gyvena skurde. Ar jiems gali rūpėti politiniai klausimai? Ne, jiems rūpi, kaip išgyventi šią dieną ir kaip pamaitinti vaikus. Tokiam žmogui galbūt rūpi parduoti savo balsą už 5 eurus, kad „ištempti“ tą dieną. Politikas, kuris geba šiam rinkėjui pasiūlyti bent keliasdešimt eurų per mėnesį, jau žingsniu arčiau pergalės.

Ir vėl atsiremiame į tai, kad demokratinės savivaldos trūksta, kaip kad trūksta ir visuomenės pagrindu turinčio būti vidurinio sluoksnio.

Ketvirtadalis žmonių gyvena skurde. Ar jiems gali rūpėti politiniai klausimai? Ne, jiems rūpi, kaip išgyventi šią dieną ir kaip pamaitinti vaikus.

(V.J.) Imkime pernykštį mokytojų pavyzdį. Jei regionuose jie išties gyvena taip, kad turi rūpintis, kaip sudurti galą su galu – sudėtinga tikėtis, kad jie dės papildomas pastangas į tai, kad ugdyti sąmoningus Lietuvos piliečius.

Jei sakome, kad švietimas – prioritetinė sritis, privalome imtis sudėtingų sprendimų, kuriose srityse finansavimą mažinsime, jei didinsime švietimo biudžetą? Vėl kalbame apie politikų atsakomybės prisiėmimą. Ar jie ryšis priimti tokį sprendimą, kai kažkas kitas vėl bus nepatenkinta? Paprastai tokios atsakomybės jie kratosi ir bėga nuo sudėtingų klausimų.

– Kalbėjome, kad regionuose žmonėms apsispręsti paprasčiau – jie renka žmones, kuriuos gerai pažįsta. Rinkėjams lengviau pasitikėti iš taip pat pažįstamų žmonių sudarytais rinkimų komitetais. Ar tai galiausiai neatves į vadinamųjų „kunigaikštukų“ – amžinųjų merų įsigalėjimo erą?

(A.J.) Pradėkime nuo to, kad rinkimų komitetai taip pat ne iš „gero gyvenimo“ radosi. Turime partijų krizę, o tuščios vietos, kaip žinia, nebūna. Rinkimų komitetai – partijų krizės pasekmė. Savaime jie nėra kažkokia blogybė, jei tai ne šeimyniniai – klaniniai dariniai. Bet juk pačių politikų valioje yra taip reglamentuoti rinkimų komitetų steigimą ir veiklą, kad klaninė struktūra nenugalėtų. Padaryti taip, kad rinkimų komitetai iš tiesų būtų visuomeniniai, atstovaujamieji. Privalu prisiimti atsakomybę ir padaryti tai nacionaliniu mastu. Kažkodėl to nenorima padaryti.

(V.J.) Vadinamieji „kunigaikštukai“ – ne naujiena. Ričardas Malinauskas, Živilė Pinskuvienė, Vilniaus rajonas... Tokios „mažytės baltarusijos“. Ar jų bus daugiau? Gali būti.

Politinių partijų sistema svarbi tuo, kad preziumuoja atsakomybę: jei prisižadėjai ir neišpildei, kituose rinkimuose už tave nebalsuos. Tačiau matome, kaip politikai perbėginėja iš vienos partijos į kitą ir atsakomybę prisiimančios institucijos nebelieka. Kai tokios institucijos nebėra, tu gal ir rizikuoji nebent asmenine reputacija, bet net ją susiteršęs vis vien gali „praslysti“ per sąrašą. Rinkėjas juk ne tiek dažnai žiūri į darbotvarkę, kiek į tai, kad žmogų „matė per televiziją“ ar „buvo girdėjęs jo pavardę“.

Visgi, noriu pabrėžti, kad mes neįvertiname to, kad palyginus su kai kuriomis kaimyninėmis valstybėmis, turime galimybes rinktis, reikšti valią, balsuoti. Privalome jomis naudotis, reikalauti politikų atsakomybės. Galime sėdėti ir verkti, o galime būti aktyviais piliečiais ne tik per rinkimus, bet pilietinėje visuomenėje. Matau pagrindo optimizmui, nes žiūrėdamas į protestus dėl mokytojų atlyginimų, Darbo kodekso pataisų ir panašių dalykų, matau vis garsiau reiškiamą piliečių balsą.

Nesvarbu, kokias pažiūras jie atstovauja. Jei piliečiai mano, kad politikai jų neatstovauja – piličiai imasi tiesioginių veiksmų. Demokratija yra stabdžių ir atsvarų sistema, kurią gali paveikti ir pilietinės organizacijos ir laisva žiniasklaida.

Neįvertiname to, kad palyginus su kai kuriomis kaimyninėmis valstybėmis, turime galimybes rinktis, reikšti valią, balsuoti.

(A.J.) Klausimas, kiek mūsų visuomenė ir žiniasklaida yra adekvačios tikrovei? Ar turime pilietinę visuomenę ir laisvą žiniasklaidą? Kiek iniciatyva kyla iš apačios, o kiek yra formuojama finansuojant iš viršaus arba iš užsienio – per tarptautines organizacijas. Ar turime tokią laisvą žiniasklaidą, kokią turėjome Atgimimo laikais? Nereikia bėgti nuo tikrovės.

– Išeitų, kad iki šiol neidentifikavome tikrovės tokios, kokia ji yra. Rinkėjas to nepadarė. Ar yra prielaidos, kad jis tai padarys ateityje?

(A.J.) Ne visi rinkėjai pajėgūs turėti autentiškas nuostatas. Tai priklauso nuo išsilavinimo ir kitų veiksnių. Daugelio nuostatas formuoja politikai ir žiniasklaida. Visgi, žmogus iš prigimties jaučia, kas yra gera ir teisinga, o kas ne.

(V.J.) Jei mums tikrai reikia naujo žodyno, apibrėžti dabartinei tikrovei, tuomet kas kitas, jei ne politikos mokslai turi tą žodyną sudaryti. Asmeniškai nesu tikras, ar mums tikrai reikia tai daryti. Rizikuojame prarasti atskaitos taškus. Vieni bruks „liberaliąją demokratiją“, kiti – „valdomą demokratiją“ ir galiausiai gausime kakofoniją, kurioje nebesusigaudysime apie ką kalbame.

Žodyną mes turime: kalbame apie demokratiją, rinkimus, teismus, korupciją ir visus kitus elementus. Pagrindus ir atskaitos taškus turime – reikia prisiimti atsakomybę ir veikti.

(A.J.) Turime įsigilinti į savo būseną ir ją identifikuoti. Rytai netapo Vakarais – turime aiškiai suvokti, kuo tapome patys. Įsivaizduojame, kad esame vakariečiai. Nė velnio! Turime apibrėžti pačius save ir atskleisti sau savo hibridiškumą.