Plepūs lietuviai - lengvas grobis žvalgyboms
Lie­tu­vai ne­drau­giš­kų vals­ty­bių žval­gy­bos sa­vo agen­tų tink­lą ple­čia ma­ni­pu­liuo­da­mos ideo­lo­gi­ja, komp­ro­mi­tuo­jan­čia in­for­ma­ci­ja ir žmo­nių sa­vi­ver­te, vis­ką par­em­da­mos di­de­liais pi­ni­gais. Ne­pai­sy­da­mi įtemp­tos pa­dė­ties, net aukš­tas par­ei­gas ei­nan­tys lie­tu­viai ne­nu­lai­ko lie­žu­vio už dan­tų ir taip stu­mia sa­ve į di­de­lę bė­dą.

Ne­prik­lau­so­mas sau­gu­mo kon­sul­tan­tas, bu­vęs kontrž­val­gy­bi­nin­kas Kas­ty­tis Bra­ziu­lis ne­abe­jo­ja, kad Lie­tu­vo­je drą­siai vei­kia mū­sų ša­liai ne­drau­giš­kų vals­ty­bių žval­gy­bos, o jų aki­ra­ty­je at­si­du­ria Sei­mo, mi­nis­te­ri­jų, įmo­nių, par­ti­jų ir ži­niask­lai­dos at­sto­vai.

„Jei ei­ni aukš­tas par­ei­gas ar pri­imi svar­bius spren­di­mus, ga­li tap­ti dė­me­sio ob­jek­tu. Jei­gu ta­vo pa­šne­ko­vas yra Ru­si­jos ar ki­tos ša­lies įmo­nės at­sto­vas, mi­nis­te­ri­jos tar­nau­to­jas, dip­lo­ma­tas - pra­de­da do­mė­tis tuo, ką vei­ki, jau ver­ta su­ne­rim­ti. Apie sa­vo dar­bą ge­riau aps­kri­tai ne­kal­bė­ti, ta­čiau ma­žai kas pa­gal­vo­ja, kad ga­li sau la­bai pa­kenk­ti, ir ple­pa“, - in­ter­viu LŽ sa­kė Kas­ty­tis Braziulis.

Šni­pus gau­do policija

- Ne kar­tą vie­šai kal­bė­jo­te, kad Ru­si­jos slap­to­sioms tar­ny­boms Lie­tu­vo­je dirb­ti - vie­nas ma­lo­nu­mas. Ko­dėl?

- Ru­si­jos žval­gy­ba Lie­tu­vo­je ne­su­lau­kia de­ra­mo pa­sip­rie­ši­ni­mo, jai veik­ti su­da­ry­tos ge­ros są­ly­gos. Pa­vyz­džiui, pa­gal da­bar­ti­nius įsta­ty­mus to­kios ins­ti­tu­ci­jos kaip kontrž­val­gy­ba vaid­muo yra su­men­kin­tas, es­mė iš­krai­py­ta. Kontrž­val­gy­bai net ne­pa­ves­ta iki­teis­mi­nio ty­ri­mo funk­ci­ja, lei­džian­ti rink­ti ir fik­suo­ti įro­dy­mus apie už­sie­nio šni­pų nu­si­kals­ta­mą vei­ką. Tai da­ry­ti pa­ti­kė­ta po­li­ci­jai. Jei pri­si­me­na­te, prieš ku­rį lai­ką bu­vo pra­neš­ta apie su­lai­ky­tą Bal­ta­ru­si­jai šni­pi­nė­ju­sį vals­ty­bės įmo­nės „O­ro na­vi­ga­ci­ja“ dar­buo­to­ją: ty­ri­mą dėl jo veik­los at­lie­ka po­li­ci­ja, ne Vals­ty­bės sau­gu­mo de­par­ta­men­tas (VSD).

Ki­ta ver­tus, ma­to­me, kad Lie­tu­vo­je yra žmo­nių, pa­lai­kan­čių Ru­si­jos po­li­ti­ką ir ban­dan­čių tas idė­jas skleis­ti. Tai nė­ra nu­si­kal­ti­mas, bet nu­si­kal­ti­mu tu­rė­tų bū­ti pri­pa­žin­ti ra­gi­ni­mai ne­pri­tar­ti tei­sė­tai val­džiai, ska­ti­ni­mas ją nu­vers­ti, kurs­ty­mas, pa­vyz­džiui, idė­jos, kad Šal­či­nin­kų ra­jo­nas tu­rė­tų at­sis­kir­ti nuo Lie­tu­vos. As­me­nų, ke­lian­čių są­my­šį, Lie­tu­vo­je yra, ir ne­ma­žai. Ne­sa­kau, kad to­kius žmo­nes bū­ti­nai rei­kia už­da­ry­ti į ka­lė­ji­mą, bet tu­ri­me su­stab­dy­ti kenks­min­gos vals­ty­bei idė­jos sklei­di­mą. VSD, tai yra kontrž­val­gy­ba, to­kiam dar­bui pri­va­lė­tų tu­rė­ti efek­ty­vų įran­kį.

Idė­jos ir šantažas

- Iš kur at­si­ran­da jū­sų mi­nė­ti kurs­ty­to­jai: ar jie at­siun­čia­mi į Lie­tu­vą, ar pa­si­ren­ka­mi iš vie­tos žmo­nių?

- Kiek­vie­na žval­gy­ba, dir­ban­ti ki­to­je vals­ty­bė­je, at­lie­ka iš­sa­mią ana­li­zę, ko­kia in­for­ma­ci­ja ir ko­kie agen­tai jai rei­ka­lin­gi. Vie­nas pa­grin­di­nių tiks­lų - iš­gau­ti vals­ty­bės pa­slap­tis: ka­ri­nes, eko­no­mi­nes, ener­ge­ti­nes ir pa­na­šiai. Taip pat sie­kia­ma tu­rė­ti žmo­nių, ku­rie da­ry­tų įta­ką pri­ima­miems spren­di­mams, bei agi­ta­to­rių, sklei­džian­čių ki­tai vals­ty­bei rei­ka­lin­gas idė­jas tarp pa­pras­tų pi­lie­čių.

Ap­sisp­ren­dę, ko­kių žmo­nių jiems rei­kia, žval­gy­bi­nin­kai spren­džia, ko­kiu bū­du juos ga­li­ma už­ver­buo­ti, įkal­bė­ti veik­ti prieš sa­vo vals­ty­bę ki­tos ša­lies nau­dai. Pats stip­riau­sias ar­gu­men­tas vi­sais lai­kais bu­vo ir yra ideo­lo­gi­nis: jei žmo­gus įti­ki ir pa­lai­ko tai, ką da­ro, pa­vyz­džiui, Ru­si­jos val­džia, jo net ver­buo­ti ne­rei­kia. Ti­kė­da­mas jis at­lie­ka už­duo­tis, ku­rias pa­ski­ria žval­gy­bi­nin­kai.

- Ar į žval­gy­bos tink­lus ga­li pa­kliū­ti Lie­tu­vai lo­ja­lūs pi­lie­čiai?

- Be abe­jo. Tik šiuo at­ve­ju re­mia­ma­si ki­tu ver­ba­vi­mo pa­grin­du - per as­me­nį komp­ro­mi­tuo­jan­čią in­for­ma­ci­ją. Ji bū­na ne gan­dų ly­gio - su­ren­ka­mi to­kie duo­me­nys, ku­rie pa­vie­šin­ti žmo­gų vi­siš­kai su­žlug­dy­tų. Tai ga­li bū­ti in­for­ma­ci­ja apie nu­si­kals­ta­mas vei­kas, ko­rup­ci­ją, amo­ra­lų el­ge­sį, iš­kry­pė­liš­kus po­lin­kius, ne­iš­ti­ki­my­bę šei­mo­je ir pa­na­šiai. Jei žmo­gus ei­na aukš­tas par­ei­gas - žval­gy­bas do­mi­na tik įta­kin­gi as­me­nys - žval­gy­bi­nin­kai fik­suo­ja jo poel­gius, kar­tais net pa­stū­mė­ja į juos, su­ku­ria si­tua­ci­ją ir įtrau­kia au­ką, o ta­da de­da do­ku­men­tus ant sta­lo, ža­dė­da­mi juos pa­vie­šin­ti, jei­gu as­muo at­si­sa­ky­tų bend­ra­dar­biau­ti. Su­pran­ta­ma, kad dau­gu­ma iš­si­gąs­ta.

Yra dar vie­nas bū­das pri­vers­ti žmo­gų bend­ra­dar­biau­ti, nors jis iš tie­sų ne­no­ri pa­dė­ti ki­tai vals­ty­bei, tai - už­ka­bin­ti jo ego. Ypa­tin­gą dė­me­sį šiuo at­ve­ju rei­kė­tų at­kreip­ti į vi­du­ri­nį va­do­vų sluoks­nį. Bū­tent jie daž­nai yra ne­pa­ten­kin­ti: skun­džia­si per ma­žais at­ly­gi­ni­mais, nes va­do­vas gau­na di­des­nį; no­rė­tų da­ry­ti kar­je­rą, bet truk­do aukš­čiau sto­vin­ty­sis. To­kį vi­du­ri­nės gran­dies va­do­vą te­rei­kia pa­kurs­ty­ti. Su juo už­mez­ga­mas kon­tak­tas - per drau­gus, pa­žįs­ta­mus ir pa­na­šiai, žmo­gus kurs­to­mas, ve­da­mas iš kan­try­bės, kol pa­ga­liau jam pa­siū­lo­ma at­ker­šy­ti: pa­vyz­džiui, su­teik­ti ko­kią nors slap­tą įmo­nės in­for­ma­ci­ją, kad ją esą at­sklei­dus va­do­vui bū­tų blo­gai. Taip žmo­gus pa­ten­ka į tink­lus.

Tem­pia už liežuvio

- Kaip vyks­ta ver­ba­vi­mo pro­ce­sas?

- Žval­gas iš pra­džių nie­ko ne­klau­si­nės, ne­su­kels jo­kių įta­ri­mų. Nie­kas ne­atei­na ir ne­pa­siū­lo iš­duo­ti slap­tą in­for­ma­ci­ją. Už­mez­ga­mas kon­tak­tas, gal iš­ge­ria­ma ka­vos, gal rau­do­no­jo vy­no. Kar­tą, ki­tą. Žmo­gus įtrau­kia­mas į po­kal­bį, su juo dis­ku­tuo­ja­ma, gal­būt pra­šo­ma pa­aiš­kin­ti pa­šne­ko­vui esą ki­lu­sius klau­si­mus pa­gal veik­los sri­tį. Gal pa­kurs­to­mas gin­čas, taip iš­pro­vo­kuo­jant pa­teik­ti ar­gu­men­tus, o kar­tu ir in­for­ma­ci­ją. Ga­lų ga­le per il­gą lai­ką, per 20-30 su­si­ti­ki­mų, žmo­gus iš­si­kal­ba tiek, kad net ne­no­rė­da­mas iš­ple­pa pa­slap­tį. Nuo ta­da su juo pra­de­da­ma bend­rau­ti ki­taip: rau­do­na­sis vy­nas ir ma­lo­nus bend­ra­vi­mas bai­gia­si, pra­si­de­da juo­das dar­bas.

Ge­ras žval­gas - tai aukš­to ly­gio nu­si­kal­tė­lis. Jis tu­ri bū­ti dvi­vei­dis, su­vi­lio­ti sa­vo ge­ru­mu, ob­jek­tą ant ran­kų ne­šio­ti ir tą pa­čią se­kun­dę, kai gau­na nau­dos, su­dirb­ti, iš­juok­ti, pa­si­ty­čio­ti, pa­veik­ti. Jis tu­ri pri­vers­ti žmo­gų at­ver­ti šir­dį, o ta­da - į ją pri­spjau­ti.

- Kaip žmo­gus ga­li su­pras­ti ta­pęs žval­gy­bos dė­me­sio ob­jek­tu?

- Jau mi­nė­jau il­ga­lai­kį ver­ba­vi­mą - žmo­gus il­gą lai­ką ga­li ne­sup­ras­ti, kad jį ver­buo­ja. Bet jei tu­ri slap­tos in­for­ma­ci­jos, ei­ni aukš­tas par­ei­gas ar pri­imi svar­bius spren­di­mus, apie sa­vo dar­bą aps­kri­tai ne­kal­bėk. Jei­gu ta­vo pa­šne­ko­vas - Ru­si­jos ar ki­tos vals­ty­bės įmo­nės at­sto­vas, mi­nis­te­ri­jos tar­nau­to­jas, dip­lo­ma­tas - pra­de­da do­mė­tis tuo, ką vei­ki, jau ver­ta su­ne­rim­ti. To­kiu at­ve­ju vi­sa­da pa­tar­ti­na siū­ly­ti do­mi­nan­čios in­for­ma­ci­jos kreip­tis į jū­sų dar­bo­vie­tę vie­šai - jie iš kar­to at­stos.

Šiuo me­tu, sau­gu­mo klau­si­mais kon­sul­tuo­da­mas vers­lo įmo­nes, ma­tau es­mi­nių skir­tu­mų. Jei pa­sik­vie­ti pa­si­kal­bė­ti žmo­gų iš ban­ko ir po ko­kio tre­čio bo­ka­lo alaus pra­de­di klau­si­nė­ti apie jo at­sto­vau­ja­mą įstai­gą, jo­je pri­ima­mus spren­di­mus, tie­sio­gi­nį vir­ši­nin­ką, jis pa­pras­tai pa­siū­lo ar­ba skirs­ty­tis, ar­ba ne­lies­ti tų te­mų. Va­di­na­si, tie žmo­nės yra ins­truk­tuo­ti.

De­ja, to­kių dar­buo­to­jų Lie­tu­vos vers­lo įmo­nė­se la­bai ma­žai. Daž­niau­siai po tre­čio bo­ka­lo, kai pa­sa­kai, kad „ta­vo vir­ši­nin­kas, ži­nai, yra toks ir toks“, nu­skam­ba: „O, iš ti­krų­jų tu dar dau­giau ne­ži­nai.“ Po ke­lių va­lan­dų žmo­gus jau bū­na vis­ką iš­pa­sa­ko­jęs ir dar pa­ža­dė­jęs ry­toj at­neš­ti dau­giau in­for­ma­ci­jos. Ma­žai kas ži­no, kad toks el­ge­sys jam ga­li la­bai pa­kenk­ti - nie­kas apie tai ne­aiš­ki­na. 90 proc. Lie­tu­vos įmo­nių dar­buo­to­jų ple­pa.

At­skir­ti grėsmes

- Ar yra bū­dų at­sis­pir­ti žval­gy­bų įta­kai?

- Di­de­lės Lie­tu­vos įmo­nės pri­va­lė­tų tu­rė­ti sa­vo „kontrž­val­gy­bą“ - sau­gu­mo tar­ny­bą, ku­ri ga­lė­tų ver­tin­ti grės­mes, nu­ma­ty­ti silp­ną­sias vie­tas ir taip ap­sun­kin­tų ki­tų ša­lių ar įmo­nių žval­gy­bi­nę veik­lą. An­tra, įmo­nės tu­rė­tų su­da­ry­ti la­bai ne­pa­lan­kias sa­ly­gas žval­gy­bai: vi­si vi­du­ti­nės ir aukš­čiau­sios gran­dies va­do­vai tu­rė­tų bū­ti ge­rai ins­truk­tuo­ti apie ga­li­mas grės­mes: kaip su­pras­ti, kad juos ga­li ver­buo­ti, ką da­ry­ti, kai iš tie­sų ver­buo­ja, kaip elg­tis, jei ver­ba­vi­mas vyk­do­mas per šei­mą, ar­ti­muo­sius, vai­kus, nes ir tai įma­no­ma. Kai vi­si ins­truk­tuo­ti, kai ži­no, kad pa­slap­tis rei­kia sau­go­ti, o ple­pė­ti bet kur ir su bet kuo ne­ga­li­ma, ki­lus in­ci­den­tui prob­le­mų ga­li­ma iš­veng­ti. Tą pa­tį rei­kė­tų da­ry­ti ir vals­ty­bės ly­giu.

- Ko­dėl Lie­tu­vo­je tai ne­da­ro­ma?

- Jei­gu tu­rė­tu­me aiš­kiai įvar­dy­tą in­te­re­są ap­si­gin­ti nuo už­sie­nio žval­gy­bų įta­kos, nuo in­for­ma­ci­nio ka­ro iš­puo­lių, ga­lė­tu­me nu­ma­ty­ti ir ap­si­sau­go­ji­mo prie­mo­nes, ir kon­kre­čias at­sa­kin­gas ins­ti­tu­ci­jas. De­ja, po­pie­riu­je pas mus vis­kas yra, nors ir­gi ne­sut­var­ky­ta iki ga­lo. Bet rea­lia­me gy­ve­ni­me vei­kia la­bai daug ir la­bai įvai­rių in­te­re­sų.