Pjūklais per šventgirę
Lie­tu­vo­je iš­li­kę la­bai ne­daug švent­gi­rė­mis lai­ko­mų miš­kų, go­jų, ta­čiau net vals­ty­bės ap­sau­ga ne­už­ker­ta ke­lio me­džių kir­ti­mams jo­se.

Ma­žei­kių kraš­to sen­bu­viai, pa­krau­pę dėl nu­pjau­tų ąžuo­lų ir miš­ko ūkio tech­ni­kos iš­mau­ro­to Šven­to­jo miš­ko ne­to­li Tirkš­lių kai­me­lio, krei­pė­si į LŽ. Šis miš­kas įra­šy­tas į vals­ty­bi­nį ne­kil­no­ja­mų­jų kul­tū­ros ver­ty­bių ap­sau­gos re­gis­trą. Ta­čiau pro­tė­vių ne­lie­čia­mo­mis lai­ky­tos ir die­vų bu­vei­nė­mis va­din­tos švent­gi­rės sau­go­mos tik for­ma­liai - ten žmo­nės ga­li dar­buo­tis ir kir­viais, ir pjūk­lais.

„Tai ab­so­liu­čiai pra­si­len­kia su švent­gi­rių są­vo­ka, nes jo­se kirs­ti me­džius bū­da­vo drau­džia­ma. Kam ta­da ta vals­ty­bės ap­sau­ga ir koks pro­tė­vių pa­vel­das ro­do­mas tu­ris­tams, jei pa­ten­ki į pa­pras­čiau­sią miš­ki­nin­kų iš­ge­nė­tą miš­ką? Vals­ty­bė tu­rė­tų sau­go­ti to­kias vie­tas, kaip tai da­ro­ma gam­ti­niuo­se re­zer­va­tuo­se“, - LŽ sa­kė Ma­žei­kių ra­jo­no gy­ven­to­jas Au­re­li­jus.

Iš­li­ko nedaug

Mū­sų kraš­te ka­dai­se bu­vo dau­gy­bė šven­to­mis lai­ky­tų gi­rių, miš­ke­lių, ku­riuo­se bal­tų gen­čių bend­ruo­me­nės mels­da­vo­si se­nie­siems die­vams, at­lik­da­vo apei­gas ir švęs­da­vo sa­vo šven­tes. Pri­ėmus krikš­čio­ny­bę švent­gi­rės pra­dė­tos nai­kin­ti, to­dėl iki šių die­nų iš­li­ko la­bai ne­daug jų frag­men­tų.

Mū­sų pro­tė­viai ti­kė­jo, kad to­kio­se, pa­pras­tai di­džiu­liais ąžuo­lais apau­gu­sio­se gi­rio­se gy­ve­na die­vai, o me­džių ša­ko­se ūžia kri­tu­sių bend­ra­žy­gių sie­los. Bu­vo sa­ko­ma, jog į švent­gi­rę ga­li įženg­ti tik „čys­ta dū­šia“. Čia draus­ta kirs­ti bet ko­kį me­de­lį, bur­no­tis, ne vi­siems ir leis­ta įkel­ti ko­ją į šven­tą­jį miš­ką.

Mitologiniame miške pjaunami medžiai, mauroja miško technika, nes taip elgtis leidžia įstatymai. / Deniso Nikitenkos (LŽ) nuotrauka

Vis dėl­to tai bu­vo bend­ruo­me­nės su­si­rin­ki­mų vie­tos, ku­rio­se deg­da­vo am­ži­no­ji ug­nis. Yra ne vie­na lie­tu­vių liau­dies dai­na apie go­jus (taip po XVI a. im­ta va­din­ti al­kus), iš­li­kę de­šim­tys kai­mų, pa­va­din­tų Pa­go­jais, Go­jais, net Tam­siuo­ju Go­ju­mi. Pa­pras­tai vi­si tie kai­mai įsi­kū­rę ša­lia ko­kių nors pi­lia­kal­nių, to­dėl ma­no­ma, kad sa­vo var­dus jie ga­vo nuo gre­ta ošu­sių švent­gi­rių. Jų li­ku­čių Lie­tu­vo­je yra, nors la­bai ne­daug, ir be­veik vi­si sau­go­mi vals­ty­bės.

Ap­si­lan­kęs vie­no­je iš to­kių švent­gi­rių Ma­žei­kių ra­jo­ne, ne­to­li kur­šiš­kų Dau­ba­rių pi­lia­kal­nių, ga­li net ne­sup­ras­ti, jog tai ta pa­ti mi­to­lo­gi­nė vals­ty­bės sau­go­ma gi­ria. Dau­ba­rių go­jais, ar­ba Šven­tuo­ju miš­ku, va­di­na­mo­je gi­rai­tė­je Ven­tos ir Vie­še­tės upių san­ta­ko­je stūk­so se­nų ąžuo­lų, ta­čiau da­lis jų – ką tik nu­pjau­ti. Vi­sas miš­ke­lis iš­mau­ro­tas miš­ko ūkio tech­ni­kos, pa­miš­kė­je su­krau­ti nu­pjau­tų me­džių ka­mie­nai, pro­vė­žo­se aps­tu pju­ve­nų. To­dėl na­tū­ra­liai na­tū­ra­liai ky­la klau­si­mas: ar tai - ne sa­vi­va­lė? Kas sau­go­ma Šven­ta­ja­me miš­ke, jei ker­ta­mi jo me­džiai?

Ap­sau­ga - formali

Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to (KPD) Tel­šių te­ri­to­ri­nio pa­da­li­nio ve­dė­jas An­ta­nas Ei­čas iš pra­džių ne­ga­lė­jo pa­ti­kė­ti, kad be pa­vel­do­sau­gi­nin­kų ži­nios į vals­ty­bės kaip mi­to­lo­gi­nį sau­go­mą miš­ką įsi­su­ko me­dir­čiai. „Ta­čiau vė­liau iš­siaiš­ki­no­me, jog ten at­lie­ka­mas le­ga­lus sa­ni­ta­ri­nis miš­ko kir­ti­mas, ku­riam iš­duo­ti lei­di­mai. Jei nu­pjo­vė se­nus ąžuo­lus, va­di­na­si, jie bu­vo pa­žeis­to­mis šak­ni­mis, pa­kry­pę po vė­trų. Ma­to­te, tas miš­kas – pri­va­tus nuo 1997 me­tų, to­dėl žmo­gus ga­li vyk­dy­ti ele­men­ta­rius miš­kot­var­kos dar­bus. Pro­vė­žos su­si­da­rė dėl to, kad šie­met ne­bu­vo įša­lu­si že­mė, nes pa­pras­tai miš­kuo­se dir­ba­ma ne­išė­jus pa­ša­lui. Vals­ty­bi­nė to­kio miš­ko ap­sau­ga reiš­kia, kad jo ne­lei­džia­ma kirs­ti ply­nai“, - pa­aiš­ki­no pa­vel­do­sau­gi­nin­kas.

Įdo­mu, jog švent­gi­rių at­ve­ju ne­pa­tiks­lin­ta nė tai, kas jo­se yra ver­tin­ga, kas sau­go­ma. Štai pi­lia­kal­nių pa­pė­des, ku­rio­se bu­vo bal­tų gy­ven­vie­tės, žem­dir­biams drau­džia­ma ar­ti. O švent­gi­rė­je ne­įvar­dy­tos net ver­tin­go­sios kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­to sa­vy­bės. „To­kie yra įsta­ty­mai. Į gam­ti­nį re­zer­va­tą, ku­ria­me sau­go­mi gy­vū­nai ir au­ga­lai, žmo­gus ne­ga­li įkel­ti ko­jos. Ten aps­kri­tai drau­džia­ma ūki­nė veik­la. Tuo me­tu švent­gi­rė­je ji ga­li­ma, ten nie­kas ne­drau­džia lan­ky­tis. Jei to­kie miš­kai bū­tų pa­skelb­ti re­zer­va­tais, ta­da jie ir bū­tų, kaip to­se dai­no­se ar vi­du­ram­žių ap­ra­šy­muo­se, - tam­sūs, gū­dūs. Ir žmo­nės ne­lies­ta­me miš­ke ga­lė­tų lan­ky­tis tik nu­ties­tais ta­ke­liais. Ta­čiau to nė­ra“, - svars­tė A. Ei­čas. Esą vals­ty­bė ne­ga­li iš­pirk­ti į pri­va­ti­nin­kų ran­kas ati­duo­tų švent­gi­rių, nes nė­ra kom­pen­sa­ci­jų me­cha­niz­mo.

„Ti­krai ne­apib­rėž­ta, ką rei­kia sau­go­ti švent­gi­rė­je ar ko­kia ji tu­ri bū­ti. Moks­li­niu, mi­to­lo­gi­niu po­žiū­riu svar­bi pa­ti vie­ta, bet nuo­sta­tos, kad ji tu­ri bū­ti ne­lie­čia­ma ir pri­min­ti to­kią švent­gi­rę, ko­kios ža­lia­vo prieš tūks­tan­tį me­tų, nė­ra. Miš­ki­nin­kai su­vo­kia, jog gam­ti­niai ob­jek­tai tu­ri sa­vo gy­ve­ni­mo cik­lus. Juos rei­kia tvar­ky­ti, pjau­ti me­džius, ša­lin­ti kri­tuo­lius. O jei miš­kas pri­va­tus, tai pri­klau­so nuo sa­vi­nin­ko po­žiū­rio ir mąs­ty­mo“, - LŽ tvir­ti­no KPD vy­riau­sia­sis vals­ty­bi­nis ins­pek­to­rius Re­nal­das Au­gus­ti­na­vi­čius.

Le­mia sąmoningumas

alkas.lt nuotrauka

Be­je, pa­jū­ry­je iki šiol ži­no­ma is­to­ri­ja, kaip bu­vo ku­ria­mas Bi­ru­tės par­kas Pa­lan­go­je. XX am­žiaus pra­džio­je gra­fams Tiš­ke­vi­čiams nu­spren­dus to­je vie­to­je, ka­dai­se bu­vu­sia­me bran­džia­me pu­šy­ne, iš­kirs­ti me­džius, ki­lo skan­da­las. Tiš­ke­vi­čiams nie­kaip ne­pa­vy­ko net už di­džiau­sius pi­ni­gus ras­ti vie­ti­nių že­mai­čių, ku­rie im­tų į ran­kas kir­vius ir kirs­tų se­nas pu­šis, nes ap­link Bi­ru­tės kal­ną ply­tė­jo šven­ta lai­ko­ma gi­ria su ka­mie­nais su­au­gu­sia pu­ši­mi. Di­di­kui te­ko sam­dy­ti to­les­nių kraš­tų gy­ven­to­jus. Šie ir iš­kir­to sen­gi­rę ap­link Vy­tau­to Di­džio­jo mo­ti­nos gar­bei pa­va­din­tą kal­ną.

Tai, anot žy­maus Lie­tu­vos ar­cheo­lo­go ir bal­tų švent­vie­čių ty­ri­nė­to­jo dr. Vy­kin­to Vait­ke­vi­čiaus, yra kla­si­ki­nis pa­vyz­dys, kad šven­tos gi­rios net pri­ėmus krikš­čio­ny­bę lie­tu­viams li­ko la­bai svar­būs ob­jek­tai. „Mes tu­ri­me tą tau­ti­nę pa­sau­lė­žiū­rą, ku­ri at­ke­lia­vo iš bal­tų gen­čių lai­kų. Ne­svar­bu, ko­kią re­li­gi­ją lie­tu­vis iš­pa­žįs­ta, jam gai­la ker­ta­mų me­džių, jis sau­go juos, ypač ąžuo­lus ir ąžuo­lų gi­rai­tes. Ži­nau vie­ną švent­gi­rę, ku­rios sa­vi­nin­kai ša­ke­lės ne­nu­lau­žia, ką jau kal­bė­ti apie kir­ti­mus. O Dau­ba­rių go­jaus at­ve­jis ro­do, kad žmo­nės ne­su­vo­kia, kas yra švent­gi­rė. Tai ti­krai ne par­kas, ne švie­sus miš­ke­lis, tu­rin­tis gau­sy­bę ta­ke­lių, pro­vė­žų. Go­jai, šven­ti miš­kai bū­da­vo ne­lie­čia­mi, tam­sūs, pil­ni se­nu­tė­lių me­džių“, - LŽ pa­sa­ko­jo ty­ri­nė­to­jas.

V. Vait­ke­vi­čius pa­ti­ki­no, kad bū­tent Dau­ba­rių švent­gi­rė­je, vie­no­je iš ne­dau­ge­lio, iki šių die­nų iš­li­ko se­nų ąžuo­lų, ki­tų me­džių. „Dau­ge­lio tų šven­tų miš­kų vie­to­se da­bar ply­ti tik lau­kai. Tad ir tvar­kant švent­gi­rę kaip pa­pras­tą miš­ką ne­be­lie­ka tos dva­sios, pa­slap­tin­gu­mo, iš­nyks­ta mi­to­lo­gi­nis efek­tas. Tu­ris­tams to­kių vie­tų, kaip ap­dai­nuo­tų­jų go­jų ar švent­gi­rių, jau ne­be­ga­li ro­dy­ti. O miš­ki­nin­kai... Jei tei­sės ak­tai lei­džia pjau­ti me­džius švent­gi­rė­se, tai ir da­ro­ma“, - pri­pa­ži­no ar­cheo­lo­gas.

Jis ap­gai­les­ta­vo, jog Lie­tu­vo­je tei­si­nė ba­zė dar ne­sut­var­ky­ta taip, kad gam­tos ir kul­tū­ros ver­ty­bė­mis pri­pa­žin­ti miš­kai bū­tų sau­go­mi vie­no­dai. „Kau­ne au­go vals­ty­bės sau­go­mas ąžuo­las, bet jį nu­kir­to kaip ne­va ke­lian­tį pa­vo­jų. Žmo­nės ėjo prie nu­vers­to me­džio ir ne­šė­si na­mo jo ša­ke­les at­mi­ni­mui... Nu­pjo­vė ir šven­tu lai­ky­tą ąžuo­lą prie Kre­tin­gos ra­jo­ne esan­čių Sa­lan­tų, ant Al­kos kal­no, nors jis bu­vo ne­at­sie­ja­ma ar­cheo­lo­gi­nio pa­vel­do da­lis. Jei taip ir to­liau, tuoj ne­be­tu­rė­si­me nė tų ne­di­de­lių švent­gi­rių li­ku­čių, ku­rie dar džiu­gi­na akį“, - pa­žy­mė­jo V. Vait­ke­vi­čius.