Pirmojo šaukimo karys sūnui: "Priimk iššūkį garbingai"
Vi­ta­li­jus Be­co­nis yra pro­fe­sio­na­lus ka­riš­kis ir dir­ba Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės Jun­gi­nia­me šta­be. Prieš ket­vir­tį am­žiaus vai­ki­nui te­ko slaps­ty­tis pas gi­mi­nai­čius, kad ne­bū­tų jė­ga pa­im­tas į so­vie­ti­nę ar­mi­ją. Vė­liau jį pa­šau­kė į lais­vos Lie­tu­vos ka­riuo­me­nę. Ką jis šian­dien pa­sa­ky­tų sa­vo sū­nui, ku­ris yra šauk­ti­nių am­žiaus?

Su vie­nu pir­mų­jų Ne­prik­lau­so­my­bę at­kū­ru­sios Lie­tu­vos šauk­ti­nių Vi­ta­li­ju­mi Be­co­niu su­si­ti­ko­me ir kal­bė­jo­mės sos­ti­nės Nau­ji­nin­kų mi­kro­ra­jo­ne esan­čio­je kon­fe­ren­ci­jų sa­lė­je, ku­rio­je 1991 me­tais su­si­rin­ko pir­mie­ji tar­nau­ti kraš­to ka­riuo­me­nė­je pa­šauk­ti vai­ki­nai. Maž­daug po mė­ne­sio ten pat gre­ti­mo­je sa­lė­je tuo­me­tis Lie­tu­vos va­do­vas Vy­tau­tas Lands­ber­gis pri­ėmė jų prie­sai­ką. Da­bar šios pa­tal­pos pri­klau­so Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės Jung­ti­niam šta­bui.

V. Be­co­nis pri­si­mi­nė: "Bu­vo­me emo­ciš­kai pa­ky­lė­ti ir lau­kė­me prie­sai­kos kaip di­de­lės šven­tės. Tai bu­vo ypa­tin­ga die­na - gruo­džio mė­ne­sį prieš Ka­lė­das. Vi­si jau­tė­mės at­sa­kin­gi už prie­sai­ką."

Te­ko su­ktis nuo so­vie­ti­nės armijos

V. Be­co­nis pa­sa­ko­jo, kad ki­lęs iš trem­ti­nių šei­mos. Tė­vas trem­ty­je at­si­dū­rė bū­da­mas vie­nų me­tų vai­kas. Vi­ta­li­jus pri­si­me­na na­mie Kur­šė­nuo­se ant sie­nos pa­ka­bin­tą Vy­tį iš mo­lio. At­min­tin įstri­go, kad Lie­tu­vai lais­vė­jant, kai skam­bė­jo Ar­vy­do Vil­čins­ko "Grįž­tu na­mo..." ir ki­tos to­kių mo­ty­vų dai­nos, tė­vas su­sig­rau­din­da­vo, pra­šy­da­vo jas įjung­ti vėl ir vėl. Vi­ta­li­jus ge­rai pri­si­me­na, kaip sė­dė­jo ant pa­lan­gės ir per ra­di­ją klau­sė­si - bu­vo skel­bia­mas Ak­tas dėl Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­mos vals­ty­bės at­sta­ty­mo. Jam bu­vo net su­nku tuo pa­ti­kė­ti. "Tik da­bar ga­liu įver­tin­ti tuos įvy­kius", - kal­bė­jo V. Be­co­nis.

1990 me­tais, kai Lie­tu­va jau skel­bė at­kur­sian­ti Ne­prik­lau­so­my­bę, prie Vi­ta­li­jaus na­mų Kur­šė­nuo­se at­va­žia­vo ka­ri­nis su­nkve­ži­mis. Du ka­ri­nin­kai pa­skam­bi­no į du­ris. Vai­ki­nas ne­ati­da­rė. Kal­bė­jo­si su jais per du­ris. Sa­kė, kad ne­va jis - tai ne jis, o bro­lis. Ka­ri­nin­kai iš­va­žia­vo. Pa­što dė­žu­tė­je pa­li­ko gąs­di­nan­tį la­pe­lį tė­vams, kas bus, jei sū­nus ne­is į so­vie­tų ar­mi­ją. Vė­liau Vi­ta­li­jus ku­rį lai­ką slaps­tė­si pas gi­mi­nai­čius.

Sportiški pirmojo Lietuvos šaukimo kariai po treniruotės.

Pa­šau­kė tar­nau­ti Lietuvai

1991 me­tų lap­kri­tį Vi­ta­li­jus bu­vo pa­šauk­tas į ku­ria­mą Lie­tu­vos ka­riuo­me­nę. Ta­da jau vei­kė Mo­ko­ma­sis jun­gi­nys, su­da­ry­tas iš sa­va­no­rių. Pa­sak V. Be­co­nio, tai bu­vo pro­fe­sio­na­lai. Jis tar­na­vo ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės Grei­to­jo rea­ga­vi­mo mo­to­de­san­ti­nės bri­ga­dos II kuo­po­je. Kuo­pos va­das bu­vo Pra­nas Kas­tec­kas, bri­ga­dos va­das – Čes­lo­vas Je­zers­kas.

Tuo me­tu Lie­tu­vo­je vis dar bu­vo ir so­vie­tų ar­mi­ja, pa­si­trau­ku­si iš jos 1993-ai­siais. Kaip vai­ki­nas jau­tė­si, pa­šauk­tas tar­nau­ti sa­vo kraš­to ka­riuo­me­nė­je? "Bu­vo ir džiaugs­mo, ir ne­ri­mo, kaip vis­kas bus or­ga­ni­zuo­ta", - pa­sa­ko­jo V. Be­co­nis. Jis pri­si­mi­nė so­vie­tų ar­mi­jo­je tar­na­vu­sių gi­mi­nai­čių pa­sa­ko­ji­mus, ko­kia ten tvar­ka, apie "de­dovš­či­ną" (vy­res­nių ka­rei­vių smur­tą - aut.) ir ki­tus da­ly­kus. Jis ti­kė­jo­si, kad Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė bus ki­to­kia. "Ji ir bu­vo ki­to­kia", - ti­ki­no V. Be­co­nis.

Kai sū­nus Vi­ta­li­jus pir­mą kar­tą grį­žo na­mo vil­kė­da­mas uni­for­mą su lie­tu­viš­kais ženk­lais, tė­vas jį ap­ka­bi­no ir pa­bu­čia­vo. Jie­du abu di­džia­vo­si tuo, kad tar­nau­ti rei­kia ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je. Vi­ta­li­jus džiau­gė­si, kad tė­vas, bu­vęs trem­ti­nys, su­lau­kė to­kio me­to.

Nie­kas ne­verkš­le­no

Pir­mie­ji lais­vos Lie­tu­vos šauk­ti­niai tė­vy­nai­niams kė­lė ge­rus jaus­mus. "Žmo­nės bu­vo mums pa­lan­kūs, mu­mis di­džia­vo­si, - pa­sa­ko­jo V. Be­co­nis. - Ma­nau, jiems bu­vo la­bai svar­bu, kad Lie­tu­va ku­ria ka­riuo­me­nę." Vi­ta­li­jus pri­si­mi­nė, kad, pa­vyz­džiui, au­to­bu­su tais lai­kais ka­riai ga­lė­jo va­žiuo­ti ne­mo­ka­mai, o gy­ven­to­jai mie­lai juos pa­vež­da­vo, kur rei­kia, sa­vo au­to­mo­bi­liais.

V. Be­co­nis sa­kė, kad per­sio­rien­tuo­da­mas iš ci­vi­li­nio gy­ve­ni­mo į ka­riuo­me­nės, ne­pa­ty­rė di­de­lio šo­ko, nes iki tol spor­ta­vo. Mankš­ta, fi­zi­nis par­en­gi­mas ka­riams bu­vo kas­die­ny­bė. Dar jie mo­kė­si sta­tu­to, ra­di­jo ry­šio, gink­luo­tės ir ki­tų svar­bių da­ly­kų. "Spor­ta­vo­me, lan­kė­me pa­skai­tas, da­ly­va­vo­me pra­ty­bo­se, tie­sa, jos ne­bu­vo to­kios, kaip da­bar, nes vis­kas tik kū­rė­si ir for­ma­vo­si", - tei­gė ka­riuo­me­nės at­sto­vas.

Vi­ta­li­jus pa­te­ko į kuo­pą, ku­rio­je bu­vo itin daug spor­tuo­ja­ma. Ko­vi­nės sa­vi­gy­nos tre­ni­ruo­tės vyk­da­vo net du­kart per die­ną. Rei­kė­jo daug iš­tver­mės. Vė­liau spor­tiš­kiau­sius ka­rius su­rin­ko į vie­ną bū­rį. Po pir­mų die­nų ka­riuo­me­nė­je, pri­si­me­na V. Be­co­nis, vi­siems skau­dė­jo rau­me­nis, ko­jos bu­vo tar­si me­di­nės. Ta­čiau nie­kas ne­sis­kun­dė, ne­verkš­le­no. "Zy­zian­čių ne­gir­dė­jau nei vie­no", - pa­ti­ki­no jis ir tei­gė, kad anuo­met reikš­ti ko­kį nors ne­pa­si­ten­ki­ni­mą net min­ties ne­bu­vo.

Jauni ir išdidūs - juos pirmuosius pašaukė ginti atkurtą Lietuvos nepriklausomybę.

Bu­dė­da­vo ir prie bu­vu­sių KGB rūmų

V. Be­co­nis pa­sa­ko­jo, kad pir­mo šau­ki­mo Lie­tu­vos ka­riai ne tik spor­ta­vo bei mo­kė­si, bet ir sau­go­jo tam ti­krus svar­bius ob­jek­tus. Pa­čiam te­ko bu­dė­ti prie gink­lų san­dė­lių Nau­ji­nin­kuo­se, prie bu­vu­sio so­vie­ti­nio sau­gu­mo - KGB pa­sta­to sos­ti­nės cen­tre. "Ten bu­vo ar­chy­vai ir mes juos sau­go­jo­me", - pri­si­mi­nė Vi­ta­li­jus. Gink­luo­ti ka­riai bu­dė­da­vo kas an­trą par­ą - per 24 va­lan­das bū­da­vo po dvi sar­gy­bos ir dvi poil­sio bei mie­go. Ki­tą die­ną vyk­da­vo tre­ni­ruo­tės, pa­skai­tos ir taip to­liau. Gau­da­vo ir lais­vų die­nų.

Kuo­pa, ku­rio­je Vi­ta­li­jus tar­na­vo, reng­da­vo par­odo­mą­sias prog­ra­mas - ka­riai ply­tas skal­dy­da­vo, pei­lius mė­ty­da­vo ir taip to­liau. Po ge­ro pa­si­ro­dy­mo juos iš­leis­da­vo na­mo.

V. Be­co­nis įsi­mi­nė ir ro­man­tiš­kų aki­mir­kų: kaip ka­riai ra­šė laiš­kus my­li­mo­sioms ir lau­kė at­sa­ky­mų. Bu­vo ir mei­lės dra­mų, nes kai ku­rių mer­gi­nos ne­lauk­da­vo grįž­tan­čių iš ka­riuo­me­nės. To­kią dra­mą iš­gy­ve­no ir pats Vi­ta­li­jus.

Bu­vęs šauk­ti­nis pri­si­mi­nė įtemp­tą me­tą, kai Va­rė­nos ra­jo­no dur­py­nuo­se ki­lo gais­ras, ku­rį ka­riai pa­dė­jo ge­sin­ti. "Gais­ras bu­vo įspū­din­gas, ypač nak­tį, nes de­gė di­džiu­lis plo­tas, - pri­si­mi­nė V. Be­co­nis. - Mū­sų už­duo­tis bu­vo ei­ti ap­lin­kui de­gan­tį miš­ką ir jį ge­sin­ti. Mums iš­da­li­no spe­cia­lias prie­mo­nes pri­blokš­ti ug­nį, kad ji ne­sip­lės­tų." Tai bu­vo vie­na pir­mų tai­kos me­to už­duo­čių Lie­tu­vos ka­riuo­me­nei. To­kios vyk­do­mos ir da­bar.

Anuo­met iš Lie­tu­vos dar ne­bu­vo iš­ėju­si so­vie­ti­nė ar­mi­ja. Kaip tei­gė V. Be­co­nis, kai jis tar­na­vo, ko­kių nors pro­vo­ka­ci­jų ar ne­su­sip­ra­ti­mų tarp sa­vų ir sve­ti­mų ka­rių ne­bu­vo. Vis dėl­to pir­mie­ji šauk­ti­niai su­pra­to, kiek daug pa­vo­jų tuo me­tu sly­pė­jo, tad rei­kė­jo bū­ti la­bai bud­riems.

Su­grį­žo tarnauti

Po pu­sės me­tų, pa­va­sa­rį, at­ėjo nau­ja šauk­ti­nių ban­ga. V. Be­co­nis su kai ku­riais ki­tais ka­riais ta­po sky­rių va­dais. Jei pir­mas šau­ki­mas, kaip pa­ste­bė­jo pa­šne­ko­vas, bu­vo iš di­des­nių ar ma­žes­nių mies­tų, an­tras - dau­giau iš gy­ven­vie­čių ir kai­mo vie­to­vių. "Dau­gu­ma mū­sų bu­vo spor­tiš­ki, kas žai­dė krep­ši­nį, kas fut­bo­lą, kas su­nku­mus ki­lo­jo. An­tro šau­ki­mo vai­ki­nai tu­rė­jo ki­to­kių po­mė­gių, tar­ki­me, ko­lek­cio­na­vo pa­što ženk­lus ir pa­na­šiai", - pri­si­mi­nė V. Be­co­nis. Ta­čiau jiems rei­ka­la­vi­mai bu­vo pa­tys - rei­kė­jo spor­tuo­ti, ug­dy­ti iš­tver­mę, lai­ky­tis draus­mės bei tvar­kos ir taip to­liau. V. Be­co­nis sa­kė, kad ta­pę va­dais šauk­ti­niams bu­vo griež­ti, draus­mės mo­kė bū­tent per spor­tą. Jis įsi­ti­ki­nęs, kad ka­riuo­me­nė­je jau­ni žmo­nės stip­rė­ja fi­ziš­kai ir psi­cho­lo­giš­kai.

Po me­tų, 1992 me­tų lap­kri­tį, V. Be­co­nis bu­vo pa­leis­tas į at­sar­gą. Ku­rį lai­ką gy­ve­nęs ci­vi­lio gy­ve­ni­mą, ga­liau­siai po pu­san­trų me­tų jis bu­vo pa­kvies­tas at­gal, grį­žo į ka­riuo­me­nę ir jau dau­giau kaip 20 me­tų yra pro­fe­sio­na­las. Da­bar V. Be­co­nis - Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės Jung­ti­nio šta­bo (JŠ) Ope­ra­ci­jų val­dy­bos J3 Jung­ti­nio si­tua­ci­jų sky­riaus (JSS) vy­riau­sia­sis spe­cia­lis­tas. Par­ei­gos su­si­ju­sios su va­dy­ba. O pa­ties JSS tiks­lai, kaip tei­gė V. Be­co­nis, – už­ti­krin­ti efek­ty­vų ope­ra­ci­jų koor­di­na­vi­mą, kon­tro­lę, val­dy­mą, vyk­dy­ti esa­mos si­tua­ci­jos mo­ni­to­rin­gą bei ver­ti­ni­mą ope­ra­ci­jos vie­to­se, už­ti­krin­ti efek­ty­vią tęs­ti­nę in­for­ma­ci­jos kai­tą tarp Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės pa­jė­gų ir ka­ri­nių vie­ne­tų, esan­čių ša­ly­je ir tarp­tau­ti­nė­se ope­ra­ci­jo­se, taip pat JŠ, sie­kiant lai­ku pa­teik­ti val­dy­mo in­for­ma­ci­ją JŠ vir­ši­nin­kui ir ope­ra­ty­vi­nę in­for­ma­ci­ją Kraš­to ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos ir Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės va­do­vy­bei.

V. Be­co­nis sa­kė, kad džiau­gia­si žen­gęs to­kį žings­nį - grį­žęs į ka­riuo­me­nę. "Da­bar ki­to­kio gy­ve­ni­mo bet ne­įsi­vaiz­duo­ju. Man pa­tin­ka tar­nau­ti Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je, gar­bė bū­ti to­kio­je or­ga­ni­za­ci­jo­je", - tei­gė jis.

Ežys ir meška

Klau­sia­mas apie da­bar­ti­nę su­dė­tin­gą geo­po­li­ti­nę si­tua­ci­ją ir ga­li­mus pa­vo­jus Lie­tu­vai, V. Be­co­nis kal­bė­jo: "Šiuo me­tu su­in­ten­sy­vė­ju­sios pra­ty­bos su są­jun­gi­nin­kais yra kaip at­gra­sy­mo prie­mo­nė. Tai rea­lus mū­sų na­rys­tės NA­TO ženk­las, kad mes - ne vie­ni, jog rei­ka­lui esant ki­tos vals­ty­bės ka­rys sto­vės gre­ta mū­sų ka­rio ir pa­dės ap­gin­ti Lie­tu­vą. NA­TO yra ne puo­la­ma­sis, bet gy­ny­bi­nis al­jan­sas. Kiek įma­no­ma, ruo­šia­ma­si gy­ny­bai, o ne puo­li­mui." Jis tei­gė, kad si­tua­ci­ja ste­bi­ma ir ver­ti­na­ma įvai­riai - ir per po­li­ti­nę, ir ka­ri­nę pri­zmę.

V. Be­co­nis tvir­ti­no net ne­abe­jo­jąs, jog są­jun­gi­nin­kai su­teik­tų pa­gal­bą. "Nė­ra pa­grin­do ne­ri­mau­ti. Mū­sų ša­lis ga­bi, va­lia stip­ri. Ži­no­da­mi is­to­ri­nes pa­mo­kas, mes ne­kar­to­si­me klai­dų. Esa­me pa­si­ren­gę gin­tis, - kal­bė­jo Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės at­sto­vas. - Esu skai­tęs: ežys ma­žas, bet kai pa­šiau­šia spyg­lius, meš­ka ne­puo­la."

Stip­ri­na asmenybę

V. Be­co­nis tu­ri šei­mą. Jo sū­nui 24 me­tai. Kol kas jis nė­ra ga­vęs šau­ki­mo tar­nau­ti Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je. "Sū­nus ma­tė ka­rius, mes ku­rį lai­ką gy­ve­no­me Ruk­lo­je, - pa­sa­ko­jo V. Be­co­nis. - Nu­si­ves­da­vau jį į da­li­nį. Ten bū­da­vo or­ga­ni­zuo­ja­mos ir šven­tės. Vai­kas ma­ty­da­vo šar­vuo­čius, ki­to­kią ka­ri­nę tech­ni­ką, gink­luo­tę. Ta­čiau la­biau no­rė­jo bū­ti gais­ri­nin­kas, o ne ka­rys." Šiuo me­tu jis dir­ba vie­šo­jo mai­ti­ni­mo įstai­go­je.

Ką V. Be­co­nis pa­sa­ky­tų sū­nui, jei jį pa­šauk­tų į ka­riuo­me­nę?

"Jei gau­si šau­ki­mą, ne­ban­dyk iš­si­su­ki­nė­ti, tai bū­tų ne­gar­bė. Jei tau iš­kris šis lai­min­gas bi­lie­tas, pa­siimk. Pri­imk šį iš­šū­kį gar­bin­gai. Pa­ma­ty­si, ka­riuo­me­nė su­teiks po­zi­ty­vių iš­gy­ve­ni­mų. Pa­tir­si, kas yra draus­mė, iš­tver­mė, fi­zi­nis par­uo­ši­mas. Tik ten pa­ma­ty­si, kas yra ti­kras drau­gas, o kas - ne. To­kie da­ly­kai stip­ri­na as­me­ny­bę", - kal­bė­jo vie­nas pir­mų­jų ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos šauk­ti­nių.

***

"Mes – pir­mo­jo šau­ki­mo ka­riai, di­džiuo­ja­mės, kad bu­vo­me pir­mie­ji at­kur­tos ir ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės pri­va­lo­mo­sios ka­ro tar­ny­bos ka­riai. Rei­kė­jo daug pa­stan­gų pa­lauž­ti mū­sų jau­nys­tės iš­di­du­mui ir pui­ky­bei. Ži­no­da­mi, kad mū­sų va­dai yra pir­mie­ji ka­riai, par­la­men­to gy­nė­jai, pa­si­ruo­šę pa­au­ko­ti sa­vo gy­vy­bę dėl lais­vos ir ne­prik­lau­so­mos mū­sų ša­lies, mes jais di­džia­vo­mės. Po tar­ny­bos grį­žo­me na­mo su­vy­riš­kė­ję ir la­biau su­stip­rė­ję. Gi­liai šir­dy­se jau­tė­me, kad at­ei­ty­je lau­kia ne­leng­vas ir pil­nas iš­šū­kių ke­lias ku­riant ne­prik­lau­so­mą mū­sų vals­ty­bę...", - ra­šė V. Be­co­nis lei­di­ny­je "Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kraš­to ap­sau­gos de­par­ta­men­to Mo­ko­ma­sis jun­gi­nys 1990-1991".