Per Sausio įvykius nebuvo kada bijoti
Po 1991 me­tų sau­sio 13-osios nau­jie­nų agen­tū­ros EL­TA ar­chy­vai at­si­dū­rė me­ta­li­nia­me ga­ra­že vie­na­me Vil­niaus mi­kro­ra­jo­nų. Agen­tū­ros va­do­vai ne­ži­no­jo, kur pa­slėp­ta į kar­to­ni­nes dė­žes su­dė­ta me­džia­ga. Ta­čiau ti­kė­jo: ar­chy­vai yra ga­na sau­gūs, kad so­vie­tų ka­riai ar ko­la­bo­ran­tai jų ne­išg­robs­ty­tų.

„Sau­sio 13-ąją Lie­tu­va jau ži­no­jo, kas at­si­ti­ko nak­tį, ge­dė­jo sa­vo žu­vu­sių vai­kų ir ne­ri­ma­vo dėl šim­tų su­žeis­tų­jų. Tvy­ro­jo ne­ži­no­my­bė, kas bus su mū­sų ne­prik­lau­so­my­be. Ar il­gai lauk­tų ir švie­žių jos dai­ge­lių ne­su­traiš­kys so­vie­tų tan­kai?“ – LŽ pa­sa­ko­jo Lie­tu­vos po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių bend­ri­jos pir­mi­nin­kas Vid­man­tas Sa­mys.

Ta­čiau no­ras iš­sau­go­ti lais­vę bu­vo stip­res­nis už ne­ri­mą. Žmo­nės tel­kė­si ir bu­dė­jo prie svar­bių pa­sta­tų, vie­ni per ki­tus per­da­vi­nė­jo ži­nias apie ga­li­mus pa­vo­jus.

Sau­sio 13-osios va­ka­rą V. Sa­mys su bi­čiu­liu, taip pat trem­ti­niu ruo­šė­si va­žiuo­ti bu­dė­ti prie Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos (AT). „Tuo me­tu gy­ve­no­me Pa­ši­lai­čiuo­se. Tre­jų sū­ne­lis jau mie­go­jo. Bu­vo po de­vy­nių va­lan­dų va­ka­ro. Pa­si­gir­do skam­bu­tis į du­ris. Nu­ste­bo­me, nes nie­ko ne­lau­kė­me. Už du­rų sto­vė­jo du jau­ni ne­pa­žįs­ta­mi vy­rai. Pa­sip­ra­šė įlei­džia­mi. Pa­sa­kė, kad no­rė­tų su ma­ni­mi pa­si­kal­bė­ti be liu­di­nin­kų“, – pri­si­mi­nė jis.

Vie­na sąlyga

Vie­nas vy­rų pri­sis­ta­tė esąs Lie­tu­vos nau­jie­nų agen­tū­ros EL­TA fo­to­kro­ni­kos vy­riau­sia­sis re­dak­to­rius Kęs­tu­tis Jan­kaus­kas ir pa­da­vė vi­zi­ti­nę kor­te­lę. Ją V. Sa­mys iš­sau­go­jo iki šiol. At­ėju­sie­ji pa­klau­sė, gal Vid­man­tas ga­lė­tų kur nors pa­slėp­ti agen­tū­ros ar­chy­vą – Są­jū­džio ir ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos lai­ko­tar­pių me­džia­gą. Šis nu­ste­bo, kad su to­kiu pra­šy­mu krei­pia­ma­si bū­tent į jį. Ta­čiau ne­bu­vo ka­da nei svars­ty­ti, nei bi­jo­ti. Rei­kė­jo veik­ti. Nie­kas ne­ži­no­jo, kas Lie­tu­vo­je dar ga­li at­si­tik­ti. To­dėl, nors vy­rus ma­tė pir­mą kar­tą, su­ti­ko pa­dė­ti. „Iš­kė­liau vie­ną są­ly­gą – kad jie ne­ži­nos, kur tas ar­chy­vas bus sle­pia­mas“, – tei­gė V. Sa­mys.

Tuo me­tu vi­sa me­džia­ga bu­vo su­dė­ta ne­to­lie­se esan­čio dau­gia­bu­čio rū­sio vie­na­me san­dė­liu­ke. V. Sa­mys kar­tu su vy­rais sė­do į sa­vo au­to­mo­bi­lį ir nu­va­žia­vo ten. Pra­dė­jo krau­ti ar­chy­vą į ma­ši­ną. Pa­aiš­kė­jo, kad me­džia­gos la­bai daug. Ba­ga­ži­nė, už­pa­ka­li­nė sė­dy­nė ir vie­ta ša­lia vai­ruo­to­jo iki sto­go bu­vo už­krau­ta kar­to­ni­nė­mis dė­žė­mis.

Ta­da K. Jan­kaus­kas pa­da­vė V. Sa­miui ran­ki­nę. Pa­pra­šė ją pa­si­dė­ti ar­ti sa­vęs, prie vai­ruo­to­jo du­re­lių. Ir pa­ta­rė: jei stab­dy­tų so­vie­tų ka­riai, prieš su­sto­jant pra­ver­ti du­re­les ir tą ran­ki­nę bū­ti­nai iš­mes­ti. At­si­kra­ty­ti siū­ly­ta to­dėl, kad ten bu­vo nau­jau­sia me­džia­ga, fo­tog­ra­fi­jos apie Sau­sio įvy­kius prie Lie­tu­vos ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos (LRT) pa­sta­to, Vil­niaus te­le­vi­zi­jos bokš­to, li­go­ni­nė­se ir t. t.

„Pa­ma­tę to­kius įkal­čius so­vie­tų ka­riai ga­li iš­kart su­šau­dy­ti“, – V. Sa­mį pers­pė­jo K. Jan­kaus­kas.

Ga­ra­žo paslaptis

Iš pra­džių Vid­man­tas no­rė­jo agen­tū­ros EL­TA ar­chy­vą pa­slėp­ti sa­vo bai­gia­ma­me sta­ty­ti so­do na­me­ly­je Bal­siuo­se. „Ma­niau, su­dė­siu rū­sy­je ir už­krau­siu len­to­mis“, – svars­tė jis. Ta­čiau bu­vo gir­dė­jęs, kad so­vie­tų ka­riai blo­kuo­ja vi­sus ke­lius į Vil­nių. To­dėl va­žiuo­ti už mies­to bu­vo pa­vo­jin­ga. V. Sa­mys nu­spren­dė pra­šy­ti pa­gal­bos li­ki­mo bro­lio, taip pat trem­ti­nio Ed­var­do Pa­caus­ko, kad šis sa­vo au­to­mo­bi­liu rie­dė­tų prie­ky­je, o jis sek­tų iš pa­skos ge­ro­kai at­si­li­kęs. Jei so­vie­tų ka­rei­viai stab­dy­tų, Vid­man­tas tu­rė­tų ga­li­my­bę ma­nev­ruo­ti – ap­si­suk­ti ir spruk­ti su vi­su ar­chy­vu.

E. Pa­caus­kas, iš­gir­dęs to­kį pla­ną, pa­siū­lė ki­to­kį va­rian­tą: Ka­ro­li­niš­kė­se yra di­džiu­lis me­ta­li­nių ga­ra­žų ma­sy­vas, ku­ria­me jis tu­ri nie­kuo ne­iš­sis­ki­rian­tį ga­ra­žą. Ten bū­tų ga­li­ma vis­ką pa­slėp­ti. Ir ne­rei­kė­tų ri­zi­kuo­ti – va­žiuo­ti už Vil­niaus ri­bos, kur gal­būt bu­di so­vie­tų ka­riai.

„Taip ir pa­da­rė­me, – to­liau pa­sa­ko­jo V. Sa­mys. – Nu­va­žia­vo­me prie to ga­ra­žo. Į ja­me bu­vu­sią ap­žiū­ros duo­bę su­dė­jo­me dė­žes, o ant vir­šaus su­kro­vė­me mai­šus bul­vių. Iš­ėjo­me, už­ra­ki­no­me ga­ra­žą ir ap­si­džiau­gė­me: pra­dė­jo snig­ti, va­di­na­si, už­pus­tys vi­sus mū­sų pėd­sa­kus, ma­ši­nos vė­žes ir ne­liks jo­kių ženk­lų, kad čia kas nors bu­vo at­va­žia­vęs.“

Ne vi­si no­rė­jo rizikuoti

Bi­čiu­lio ga­ra­že pa­slė­pęs dė­žes ir grį­žęs na­mo V. Sa­mys ėmė su­kti gal­vą: ko­dėl bu­vo pa­pra­šy­tas sau­go­ti El­tos ar­chy­vą, iš kur agen­tū­ros at­sto­vai su­ži­no­jo, kad jis – bu­vęs trem­ti­nys, ir kur gy­ve­na? Kiek vė­liau vis­kas pa­aiš­kė­jo.

Sau­sio 13-osios par­yčiais K. Jan­kaus­kas pa­pra­šė ko­le­gės la­bo­ran­tės Auš­ros Anuš­ke­vi­čiū­tės spaus­din­ti tos nak­ties tra­giš­kų įvy­kių nuo­trau­kas. Ka­dan­gi bu­vo ki­lu­si grės­mė, kad so­vie­tų ka­riai ga­li užim­ti ir agen­tū­rą EL­TA, dar­buo­to­jai nu­spren­dė: ar­chy­vus rei­kia iš­vež­ti. A. Anuš­ke­vi­čiū­tė pa­sa­kė pa­slėp­sian­ti juos pas ku­riuos nors iš sa­vo pa­žįs­ta­mų­jų. Ta­čiau pa­aiš­kė­jo, jog tai pa­da­ry­ti ne taip pa­pras­ta. Vie­nas, an­tras, tre­čias žmo­gus at­si­sa­kė pa­dė­ti – iš­si­gan­do. Ta­da ji nu­ve­žė ir pa­slė­pė ar­chy­vus bro­lio Kas­ty­čio Anuš­ke­vi­čiaus na­mo rū­sio san­dė­liu­ke Pa­ši­lai­čiuo­se. Bet ta­me dau­gia­bu­ty­je gy­ve­no ke­li so­vie­tų ka­riš­kiai ir ne­ma­žai „je­dinst­vi­nin­kų“, to­dėl vie­ta bu­vo ne­pa­ti­ki­ma bei ne­sau­gi.

Kai pra­dė­jo svars­ty­ti, kur ge­riau pa­slėp­ti ar­chy­vus, Kas­ty­čio žmo­na Ri­ma pa­siū­lė kreip­tis į bu­vu­sios bend­ra­moks­lės Vi­li­jos vy­rą – trem­tį iš­gy­ve­nu­sį ak­ty­vų są­jū­di­nin­ką, gal­būt šis su­tiks pa­dė­ti. „Ne­tu­rė­da­mi ki­to pa­si­rin­ki­mo, jie ir at­ėjo pas ma­ne“, – kal­bė­jo V. Sa­mys.

Me­ta­li­nia­me Ka­ro­li­niš­kių ga­ra­že agen­tū­ros EL­TA ar­chy­vas bu­vo sle­pia­mas apie pu­san­tros sa­vai­tės, kol K. Jan­kaus­kas tas dė­žes pa­siė­mė.

Pa­skli­do lapeliai

„Tuo me­tu bu­vau Vil­niaus mies­to Są­jū­džio ta­ry­bos bei Po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių bend­ri­jos ta­ry­bos na­rys. Po tų tra­giš­kų įvy­kių su­si­rin­ko­me į mū­sų būs­ti­nę Prof­są­jun­gų rū­muo­se ant Tau­ro kal­no. Ten su­ži­no­jo­me, kad Lie­tu­vos AT pra­šo iš­pla­tin­ti Bo­ri­so Jel­ci­no ir Vy­tau­to Lands­ber­gio krei­pi­mą­si, skir­tą so­vie­tų ka­riams, – to­liau kal­bė­jo V. Sa­mys. – Ga­vo­me iš­spaus­din­tus la­pe­lius, ku­rių vie­no­je pu­sė­je bu­vo B. Jel­ci­no, ki­to­je – V. Lands­ber­gio krei­pi­ma­sis ne­žu­dy­ti, ne­pra­lie­ti ne­kal­tų ci­vi­lių žmo­nių krau­jo.“

Ak­ty­vis­tai pa­sis­kirs­tė ob­jek­tus. Vie­niems bu­vo pa­ti­kė­ta va­žiuo­ti į Šiau­rės mies­te­lį, ku­ria­me ba­za­vo­si so­vie­tų ka­riai, ir per­mes­ti la­pe­lius per tvo­rą. V. Sa­mys su ki­tu Po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių ta­ry­bos na­riu Aloy­zu Su­da­vi­čiu­mi ga­vo už­duo­tį pa­skleis­ti la­pe­lius prie so­vie­tų ka­rių ir ko­la­bo­ran­tų užim­to LRT pa­sta­to.

„Sė­do­me į ma­no ži­gu­lius, pri­va­žia­vo­me prie gė­lių tur­ge­lio S. Ko­nars­kio gat­vė­je, su­sto­jo­me ir pra­dė­jo­me svars­ty­ti, kaip rei­kė­tų da­ry­ti. Nu­spren­dė­me va­žiuo­da­mi pro ša­lį iš­mes­ti la­pe­lius iš vai­ruo­to­jo pu­sės. Ten, prie LRT pa­sta­to, bu­dė­jo iki dan­tų gink­luo­ti so­vie­tų ka­riai, o ki­ta­pus gat­vės de­gė lau­žai, sto­vė­jo va­go­nė­liai ir mū­sų žmo­nės su pla­ka­tais“, – da­li­jo­si pri­si­mi­ni­mais pa­šne­ko­vas.

Vy­rai taip ir pa­da­rė – pro au­to­mo­bi­lio lan­gą iš vai­ruo­to­jo pu­sės iš­me­tė pluoš­tą la­pe­lių, ku­rie nuo vė­jo iš­sid­rai­kė ir pa­skli­do, o pa­tys ma­ši­na ne­tru­kus din­go iš aki­ra­čio. Prie trans­liuo­to­jo pa­sta­to bu­dė­ję so­vie­tų ka­riai net ne­spė­jo pa­ste­bė­ti ir su­pras­ti, kas tai pa­da­rė. „Tai­gi už­duo­tis bu­vo įvyk­dy­ta“, – tvir­ti­no V. Sa­mys.

Ste­bė­ji­mo postas

Po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių bend­ri­jos ta­ry­ba, pa­lai­kiu­si ry­šius su AT, dar ga­vo pra­šy­mą prie įva­žia­vi­mo į Vil­nių or­ga­ni­zuo­ti ste­bė­ji­mo pos­tus.

„Ma­no dar­bo­vie­tė bu­vo Liep­kal­nio gat­vė­je – stra­te­gi­nės kryp­ties vie­to­je. Vie­na­me na­mo, esan­čio Ly­dos ir Mins­ko plen­tų san­kry­žo­je, bu­tų ir or­ga­ni­za­vau ste­bė­ji­mo punk­tą. Ten gy­ve­nę bran­daus am­žiaus žmo­nės su­ti­ko pa­dė­ti. Jie tu­rė­jo mū­sų te­le­fo­nų nu­me­rius, kad, pa­ma­tę įva­žiuo­jan­čias so­vie­tų ka­ri­nės tech­ni­kos ko­lo­nas, iš kar­to pra­neš­tų“, – sa­kė vy­ras.

V. Sa­mys ne­slė­pė, jog tuo me­tu bu­vo su­nku pa­ti­kė­ti, kad Lie­tu­va ga­li at­si­lai­ky­ti prieš bai­sią ka­ri­nę so­vie­ti­nės vals­ty­bės ma­ši­ną. „Ta­čiau tu­rė­jo­me vil­tį ir troš­ki­mą iš­sau­go­ti il­gai lauk­tą ne­prik­lau­so­my­bę. Žmo­nių ryž­tas bu­vo la­bai di­de­lis“, – pa­brė­žė jis.

Ir pri­si­mi­nė iš­kal­bin­gą to me­to epi­zo­dą. „E. Pa­caus­kas su su­tuok­ti­ne Liu­ci­ja lem­tin­gą sau­sio nak­tį bu­dė­jo prie Lie­tu­vos AT. Pra­si­dė­jus tre­čiai va­lan­dai, kai vi­si ži­no­jo, kas nu­ti­ko prie Vil­niaus te­le­vi­zi­jos bokš­to ir LRT, nie­kas ne­sis­kirs­tė. Prieš­in­gai – žmo­nių dau­gė­jo. Kaip man pa­sa­ko­jo E. Pa­caus­kas, jis, šei­mos gal­va, pri­im­da­vo spren­di­mus, ir nie­kas ne­si­gin­čy­da­vo. O tą nak­tį sa­vo žmo­ną pa­ma­tė vi­sai ki­to­kią. Ed­var­das pa­siū­lė nu­va­žiuo­ti na­mo, ku­riuo­se li­ko 12 me­tų duk­tė ir pen­ke­rių sū­nus, pa­skui grįž­ti at­gal. Ta­čiau žmo­na pa­sa­kė: „Nie­kur iš čia ne­isiu.“ Di­džiau­sio pa­vo­jaus aki­vaiz­do­je mo­te­ris, dvie­jų vai­kų mo­ti­na, bu­vo pa­si­ruo­šu­si ten sto­vė­ti, gul­ti po tan­kais“, – kal­bė­jo V. Sa­mys.

Vy­ras įsi­ti­ki­nęs: ta­da nu­ga­lė­jo­me dėl sa­vo ryž­to, pa­si­ren­gi­mo au­ko­tis, ko­vo­ti dėl lais­vės ir Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės.