Per kryžių išryškėjantis gailestingumas
„Ti­kė­ji­mo klau­si­mais mū­sų mąs­ty­mas su­stin­gęs“, – sa­ko Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pas me­tro­po­li­tas Gin­ta­ras Gru­šas, šv. Ve­ly­kų pro­ga ra­gi­nan­tis ne­bi­jo­ti ir­tis į gi­lu­mą, ap­mąs­ty­ti tai, ką iš­pa­žįs­ta­me.

Ne tik apie Kris­taus Pri­si­kė­li­mo slė­pi­nį – iš­šū­kį kiek­vie­nam ti­kin­čia­jam, bet ir apie ak­tua­liau­sius Ka­ta­li­kų baž­ny­čios klau­si­mus "Lie­tu­vos ži­nios" kal­ba­si su Jo Eks­ce­len­ci­ja Gin­ta­ru Grušu. Pri­min­da­mas po­pie­žiaus Pra­nciš­kaus min­tį, G. Gru­šas tei­gia, kad Baž­ny­čia tu­rė­tų bū­ti tar­si ka­ro lau­ko li­go­ni­nė pa­sau­ly­je, ku­ria­me vyks­ta dva­si­nės ir mo­ra­li­nės ko­vos.

Pri­si­kė­li­mas - ti­kė­ji­mo centras

– Ve­ly­kos – kur kas la­biau trik­dan­ti šven­tė nei Ka­lė­dos. Dau­ge­lis ver­ti­na is­to­ri­nio Jė­zaus Kris­taus mo­ra­li­nį mo­ky­mą, ta­čiau min­tis apie Pri­si­kė­li­mą iš nu­mi­ru­sių­jų ver­čia jaus­tis ne­pa­to­giai. Ar įma­no­ma krikš­čio­ny­bė be ti­kė­ji­mo Ve­ly­kų slė­pi­niu?

– Kris­taus Pri­si­kė­li­mas iš nu­mi­ru­sių­jų yra pa­čia­me krikš­čio­niš­ko ti­kė­ji­mo cen­tre. Be jo, kaip ra­šė apaš­ta­las Pa­ulius, mū­sų ti­kė­ji­mas tuš­čias. Tai iš­šū­kis kiek­vie­nam žmo­gui. Anot Cli­ve'o Stap­le­so Le­wi­so, jei skai­ty­da­mas Evan­ge­li­ją pri­imi Jo tei­gi­nius apie sa­ve pa­tį, tu­ri pa­da­ry­ti vie­ną iš tri­jų iš­va­dų: Jė­zus bu­vo iš­pro­tė­jęs, me­la­gis ar­ba Vieš­pats. Tai, ką Jis apie sa­ve sa­kė, pa­tvir­ti­na Pri­si­kė­li­mas. La­bai daž­nai krikš­čio­nių gi­li­ni­ma­sis į ti­kė­ji­mą bai­gia­si po pa­si­ruo­ši­mo Pir­ma­jai Ko­mu­ni­jai ar­ba Su­tvir­ti­ni­mo sa­kra­men­tui.

Ne tik da­bar­ti­nis, bet ir anks­tes­ni po­pie­žiai kal­bė­jo apie Nau­ją­ją evan­ge­li­za­ci­ją. Kvie­čia­ma gi­lin­tis į ti­kė­ji­mo tie­sas, pa­da­ry­ti są­mo­nin­gą su­au­gu­sio žmo­gaus spren­di­mą Jė­zaus Pri­si­kė­li­mo ir ki­tais klau­si­mais. Dau­gu­ma žmo­nių per šven­tes lei­džia sau bū­ti tie­siog tra­di­ci­jos pa­lai­ky­to­jais, ne­ap­mąs­tę, ką iš­pa­žįs­ta. Da­bar Lie­tu­vo­je lais­vai prie­ina­mi ka­te­chu­me­na­tai, re­li­gi­nės kny­gos, „Al­fa“ kur­sas, pa­de­dan­tys su­au­gu­sie­siems ir­tis į gi­lu­mą. Šimt­me­čius gar­siau­si fi­lo­so­fai, teo­lo­gai, moks­li­nin­kai ne­pa­si­da­vė vien emo­ci­nėms ry­šio su Die­vu pa­ieš­koms, ty­rė Baž­ny­čios raš­tus, gi­li­no­si į ti­kė­ji­mą. Ve­ly­ki­nis iš­šū­kis – ban­dy­mas pa­čiam pri­im­ti tai, ką pir­mie­ji apaš­ta­lai liu­di­ja apie pri­si­kė­lu­sį Kris­tų.

– Įspū­din­ga­me švei­ca­rų dai­li­nin­ko Eu­ge­ne­‘o Bur­nan­do pa­veiks­le „A­paš­ta­lai Jo­nas ir Pe­tras, bė­gan­tys prie ka­po Pri­si­kė­li­mo ry­tą“ ma­ty­ti, jog mo­ki­niai – ir vil­tin­gi, ir su­si­rū­pi­nę. Ar si­tua­ci­ja, ku­rio­je jie nu­ta­py­ti, ne­pri­me­na ti­kin­čio žmo­gaus san­ty­kio su Pri­si­kė­li­mo ži­nia?

– Ji iš­reiš­kia na­tū­ra­lų mū­sų vi­sų ieš­ko­ji­mo pro­ce­są. Net ir įti­kė­jęs žmo­gus ieš­ko to­liau – Die­vas nė­ra iki ga­lo ap­čiuo­pia­mas nei mū­sų pro­tu, nei mū­sų gy­ve­ni­mu. Vie­na ver­tus, ma­to­me pir­mų­jų apaš­ta­lų, le­kian­čių prie ka­po, ne­ri­mą – ar pa­ti­kė­ti mo­te­rų tei­gi­niais, ar ne. Rei­kia pri­si­min­ti, kad anuo­met mo­te­rys ne­ga­lė­jo liu­dy­ti teis­muo­se. Taip ir dau­ge­lis mū­sų pa­ti­ria­me ne­ži­nios eta­pus, ta­čiau ieš­ko­ji­mas tuo pat me­tu ve­da į pa­si­ti­kė­ji­mo san­ty­kį. Tie du apaš­ta­lai, kaip pa­sa­ko­ja Evan­ge­li­ja, įei­na į ka­pą, pa­ma­to su­lenk­tą dro­bu­lę ir įti­ki, kad Kris­tus ti­krai pri­si­kė­lęs.

Ieš­ko­ji­mas tu­ri ir pa­vo­jų. Stu­di­juo­jan­ty­sis Šven­tą­jį Raš­tą kar­tais pri­ly­gi­na­mas bio­lo­gi­jos mo­ky­to­jui, ku­ris, aiš­kin­da­mas, kas yra var­lė, su­pjaus­to ją į ma­žus ga­ba­lė­lius. Prob­le­ma tai, kad bai­gęs eks­pe­ri­men­tą var­lės ne­be­tu­ri. Gi­li­nan­tis į teo­lo­gi­nius as­pek­tus ga­li­ma pa­mes­ti san­ty­kį su gy­vu as­me­niu. Sie­kia­me su­pras­ti ir kar­tu stip­rin­ti ti­kė­ji­mą, kad Kris­tus yra pri­si­kė­lęs.

Au­ka - Jo mei­lė pasauliui

– Į Ve­ly­kų trium­fą ve­da šven­ta­sis tri­die­nis, va­di­na­mas axis mundi. Ko­kia su­si­tel­ki­mo į Kris­taus kan­čią, „kvai­ly­bės grai­kams“ ir „pa­pik­ti­ni­mo žy­dams“ ap­mąs­ty­mų pra­smė?

– Są­vo­ka axis mundi tu­ri du lyg­me­nis. Tai ašis, ap­link ku­rią su­ka­si vi­sas pa­sau­lis. Kry­žius tam­pa pa­sau­lio gy­va­vi­mo ins­tru­men­tu ir tiks­lu. Jei Jė­zus to­kiu bū­du at­per­ka pa­sau­lį – tai yra da­lis di­džio­jo Die­vo pla­no. Taip pat ši ašis jun­gia že­mę ir dan­gų, žmo­nes su die­vys­te. Kry­žius – til­tas tarp jų.

Kan­čios prob­le­ma yra vie­nas se­niau­sių klau­si­mų. Jei Die­vas yra ge­ras, ko­dėl lei­džia mums ken­tė­ti? Se­no­jo Tes­ta­men­to Jo­bo kny­go­je pa­brė­žia­ma, kad žmo­gus to ne­ga­li iki ga­lo su­vok­ti. Į klau­si­mą, ko­dėl pats Die­vas pa­si­ren­ka kan­čią kaip bū­dą sa­vo di­džia­ja­me pla­ne, lie­ka Jo at­sa­ky­mas Jo­bui: „Kur tu bu­vai, kai dė­jau že­mės pa­ma­tus?“ Ar ga­li su­vok­ti tą di­džiu­lį pla­ną? Nau­ja­ja­me Tes­ta­men­te gau­na­me at­sa­ky­mą – kan­čia yra mei­lės da­lis. Jė­zaus au­ka – Jo mei­lė pa­sau­liui. Jo­no evan­ge­li­jo­je ra­šo­ma, kad Die­vas taip pa­mi­lo pa­sau­lį, jog ati­da­vė sa­vo vie­na­ti­nį Sū­nų.

– „Mes, krikš­čio­nys, ne­pas­kęs­ta­me pa­sau­lio aud­ro­se tik to­dėl, kad mus lai­ko kry­žiaus me­dis“, – by­lo­jo šv. Au­gus­ti­nas. Ką ti­kin­čio­jo kas­die­ny­bė­je reiš­kia Kris­taus au­ka ant kry­žiaus?

– Jė­zus yra di­dy­sis mo­ky­to­jas, ro­dan­tis, kad my­lė­ti rei­kia net ir ta­da, kuo­met tai ne­pa­to­gu. Jis vi­siš­kai pa­klu­so Tė­vui, bu­vo nuo­lan­kus, kan­trus. Šie da­ly­kai mums lei­džia iš ti­krų­jų my­lė­ti. Jo žo­džiai „My­lė­ki­te vie­ni ki­tus, kaip aš jus my­lė­jau“ – pa­mo­ka mums. Nie­kas ne­gims­ta eks­per­tu, mo­ko­mės my­lė­ti, bū­ti gai­les­tin­gi kiek­vie­ną die­ną. Ge­riau­siai šią pa­mo­ką iš­mo­ku­sius va­di­na­me šven­tai­siais. Mąs­tant apie pra­ėju­sį šimt­me­tį pir­miau­sia į gal­vą at­ei­na mo­ti­na Te­re­sė, mei­lės mi­sio­nie­rė.

Esa­me įtrauk­ti į šią pa­siau­ko­ja­mą mei­lę per san­ty­kius šei­mo­je, gai­les­tin­gu­mo dar­bus, jau ne­kal­bant apie kan­ki­nius ar ka­rius, pa­au­ko­jan­čius sa­vo gy­vy­bę dėl tė­vy­nės. Su­nkiau, kai ma­to­me ken­čian­tį žmo­gų, ku­rio nė­ra kaip pa­guos­ti, pra­de­da­me gal­vo­ti apie eu­ta­na­zi­ją. Baž­ny­čia mo­ko, kad svar­bu su­ma­žin­ti kan­čią, kiek įma­no­ma, bet žmo­gaus ver­tė ne­prik­lau­so nuo jo svei­ka­tos. Kiek­vie­na gy­vy­bė ver­tin­ga, nes yra su­kur­ta pa­gal Die­vo pa­veiks­lą. Ta­da žvel­gia­me į Kry­žių – jei Die­vas sau lei­do ken­tė­ti už ki­tus, va­di­na­si, kiek­vie­na kan­čia ga­li tu­rė­ti at­per­ka­mą­ją ver­tę. Ap­mąs­ty­ti di­džiau­sią mei­lės pa­mo­ką, ko­kią tu­ri­me, reiš­kia gal­vo­ti apie Die­vo gai­les­tin­gu­mą – Jo es­mę. Be mei­lės ne tik krikš­čio­nys, bet ir pa­ti Baž­ny­čia nu­skęs­tų. Per At­ve­ly­kį po­pie­žius iš­kil­min­gai pa­skelbs 2016-uo­sius Šven­tai­siais Gai­les­tin­gu­mo me­tais. Šie me­tai pa­dės dar gi­liau iš­gy­ven­ti Die­vo Gai­les­tin­gu­mo slė­pi­nį, ku­ris iš­ryš­kė­ja per kry­žių, kan­čią ir pri­si­kė­li­mą.

Baž­ny­čia kaip ka­ro lau­ko ligoninė

– Apie gai­les­tin­ges­nį po­žiū­rį pa­sta­ruo­ju me­tu Baž­ny­čia kal­ba klau­si­mų apie šei­mą kon­teks­te. Ko­dėl šian­dien lai­kas apie tai kal­bė­ti?

– Vie­na pa­grin­di­nių Die­vo sa­vy­bių – gai­les­tin­gu­mas yra ir Baž­ny­čios pa­šau­ki­mas. Esa­me nu­si­dė­jė­lių Baž­ny­čia, ei­nan­ti šven­tu­mo link. Po­pie­žius Pra­nciš­kus kar­to­ja, kad ne­tu­rė­tu­me bū­ti už­da­ras šven­tų­jų ko­lek­ty­vas, ne­įsi­lei­džian­tis nuo­dė­min­gų­jų. De­ja, daž­nai žmo­nėms su­si­da­ro įspū­dis, kad ei­nan­tie­ji į Baž­ny­čią lai­ko sa­ve šven­tes­niais. Kar­tais ir mes pa­tys, krikš­čio­nys, duo­da­me tam pa­grin­do. Ne vel­tui po­pie­žius ra­gi­na at­ver­ti du­ris, iš­ei­ti iš za­kris­ti­jų. Pra­nciš­kus daž­nai kar­to­ja, kad pa­sau­ly­je, ku­ria­me vyks­ta dva­si­nis, mo­ra­li­nis ka­ras, Baž­ny­čia tu­rė­tų bū­ti kaip ka­ro lau­ko li­go­ni­nė – gy­dy­mo ir gai­les­tin­gu­mo vie­ta. Kaip ge­rie­ji sa­ma­rie­čiai tu­rė­tu­me tvars­ty­ti su­žeis­tuo­sius, rū­pin­tis vie­ni ki­tais.

– Ru­de­nį vyks Vys­ku­pų si­no­das šei­mai, ku­ria­me bus ap­ta­ria­mi ir to­kie prieš­ta­rin­gi klau­si­mai kaip ga­li­my­bė pri­im­ti Ko­mu­ni­ją an­trą­syk su­si­tuo­ku­siems, gy­ve­nan­tiems kar­tu be san­tuo­kos ar ho­mo­sek­sua­liems as­me­nims. Nors kai ku­rie vys­ku­pai pa­brė­žia, kad tai - pa­sto­ra­ci­niai da­ly­kai, ky­la klau­si­mas, kaip jie de­ra su Baž­ny­čios mo­ky­mu apie ne­išar­do­mą San­tuo­kos sa­kra­men­tą?

– Si­no­das sie­kia iš­girs­ti, kaip pri­tai­ky­ti Ge­rą­ją Nau­jie­ną šian­die­nos ap­lin­kai. Ke­lia­ma dau­gy­bė šei­mos pa­sto­ra­ci­jos klau­si­mų, kaip pa­dė­ti šei­moms iš­gy­ven­ti „na­mų Baž­ny­čios“ pa­tir­tį vi­suo­me­nė­je, ku­ri ne vi­suo­met pa­lan­ki šei­mos ver­ty­bių puo­se­lė­ji­mui, kaip ge­riau reng­ti san­tuo­kai, stip­rin­ti gy­vy­bės kul­tū­rą. Svars­to­ma ir kaip su tu­ri­ma dok­tri­na pa­dė­ti pa­ti­rian­tiems su­nku­mų dėl sky­ry­bų, ho­mo­sek­sua­laus gy­ve­ni­mo. Rei­kia pri­si­min­ti ir ki­tą po­pie­žiaus min­tį, kad gai­les­tin­gu­mas ir tei­sin­gu­mas - ne­at­sie­ja­mi. Apie tai kal­ba­ma Evan­ge­li­jo­je. "Nė aš ta­vęs ne­pas­merk­siu", - sa­ko Jė­zus sve­ti­ma­vu­siai mo­te­riai, į ku­rią nie­kas ne­išd­rį­so mes­ti ak­mens, jis lie­pia jai ei­ti ir ne­be­nu­si­dė­ti. Baž­ny­čia per am­žius sie­kia tai įgy­ven­din­ti – su­teik­ti ga­li­my­bę at­si­vers­ti.

Po­pie­žius yra la­bai aiš­kiai pa­sa­kęs, kad Si­no­das skir­tas spręs­ti pa­sto­ra­ci­niams, o ne dog­mi­niams klau­si­mams. Kad ne­si­ruo­šia­ma keis­ti dog­mų, pa­kar­to­jo ir Lie­tu­vos vys­ku­pams, kai lan­kė­mės Va­ti­ka­ne va­sa­rio mė­ne­sį. Si­no­das – ter­pė, kur Šven­to­ji Dva­sia ga­li veik­ti esant at­vi­ram vys­ku­pų dia­lo­gui. Ta­čiau daž­nai tos dis­ku­si­jos in­terp­re­tuo­ja­mos ne teo­lo­gi­nį, o po­li­ti­nį mąs­ty­mą tu­rin­čių žmo­nių. Vys­ku­pų su­va­žia­vi­mas ma­to­mas kaip par­la­men­to se­si­ja, kur su­si­ker­ta var­žo­vų lo­bis­ti­nė veik­la. Vys­ku­pai vyks­ta į Si­no­dą su sa­vo kraš­to pa­tir­ti­mi, bet ten tu­ri bū­ti at­vi­ri Šven­to­sios Dva­sios ve­di­mui. Tad jie ne­tu­rė­tų gin­ti iš anks­to sa­vo vys­ku­pų kon­fe­ren­ci­jų nu­ro­dy­tų po­zi­ci­jų, bet bū­ti lais­vi ko­le­gia­lio­je Si­no­do ap­lin­ko­je.

– Ame­ri­kie­čių kar­di­no­las Ray­mon­das Leo Bur­ke­‘as va­sa­rio mė­ne­sį in­ter­viu pra­ncū­zų te­le­vi­zi­jai sa­kė, jog prieš­in­sis po­pie­žiui, jei šis pa­lai­kys mo­ky­mo apie san­tuo­ką bei ho­mo­sek­sua­lu­mą re­for­mas. Ži­niask­lai­da jį api­bū­di­na kaip „kon­ser­va­ty­vių­jų“ sto­vyk­los at­sto­vą. „Li­be­ra­lio­jo“ spar­no vie­na ryš­kiau­sių fi­gū­rų lai­ko­mas vo­kie­čių kar­di­no­las Wal­te­ris Kas­pe­ris. Vys­ku­pų nuo­mo­nės sek­sua­li­nės mo­ra­lės klau­si­mu smar­kiai iš­sis­ki­ria. Ką pa­sa­ky­tu­mė­te tiems, ku­rie svars­to apie ga­li­mą schiz­mą (ski­li­mą)?

– Baž­ny­čia nuo pat pra­džių ei­na sa­vo ieš­ko­ji­mų ke­liu. Jau pir­ma­me vys­ku­pų su­si­rin­ki­me Je­ru­za­lė­je iš­sis­ky­rė Pe­tro ir Pa­uliaus po­žiū­riai. Iki tol vi­si Jė­zaus mo­ki­niai bū­da­vo apip­jaus­to­mi pa­gal žy­diš­ką tra­di­ci­ją, ta­čiau Pa­ulius ar­gu­men­ta­vo, kad Kris­tus iš­ga­no ir ne­žy­dus, to­dėl ne­rei­kia krikš­čio­nių apip­jaus­ty­ti. Vė­liau bu­vo ki­lęs klau­si­mas dėl nuo­dė­mių at­lei­di­mo. Jos bu­vo trys pa­grin­di­nės – ti­kė­ji­mo at­si­ža­dė­ji­mas, nu­žu­dy­mas, pa­leis­tu­va­vi­mas – ir iš­pa­žin­tį ga­lė­jai at­lik­ti tik kar­tą gy­ve­ni­me. Tai ta­po kon­tro­ver­si­ja, kai daug krikš­čio­nių, at­kri­tu­sių per­se­kio­ji­mų me­tu, no­rė­jo grįž­ti į Baž­ny­čią.

Anks­čiau, kai Baž­ny­čio­je vyk­da­vo ar­šios dis­ku­si­jos dėl es­mi­nių teo­lo­gi­nių klau­si­mų, jo­se da­ly­vau­da­vo ir im­pe­ra­to­riai, ir po­li­ti­nės val­džios at­sto­vai. Po jų įvyk­da­vo schiz­mos: at­ski­lo do­na­tis­tai, ari­jo­nai ir taip to­liau. Man at­ro­do, kad šian­dien vie­toj po­li­ti­nių už­nu­ga­rių tu­ri­me spau­dos už­nu­ga­rį. Dis­ku­si­jos tu­rė­tų vyk­ti Si­no­de, o ne ži­niask­lai­do­je. Kad vys­ku­pai tu­ri skir­tin­gas nuo­mo­nes – taip su­tvar­ky­ta vie­na­me kū­ne su skir­tin­gais na­riais, kaip ra­šo šv. Pa­ulius. Si­no­do pro­ce­sas rei­ka­lau­ja, kad kiek­vie­nas iš­sa­ky­tų sa­vo nuo­mo­nę, bet bū­ti­nas ir nuo­lan­ku­mas, nes ga­lų ga­le, ga­vęs asamb­lė­jos pa­siū­ly­mus, spren­di­mus pri­ima po­pie­žius. Schiz­ma yra įma­no­ma, nors ne­ma­nau, kad yra toks di­de­lis pa­vo­jus, kaip bu­vo mi­nė­tais at­ve­jais.

– Pra­ėju­siais me­tais, grį­žęs iš ne­ei­li­nės Si­no­do asamb­lė­jos, Vil­ka­viš­kio vys­ku­pas Ri­man­tas Nor­vi­la sa­kė, kad Lie­tu­vai ypač ak­tua­lus iš­sis­ky­ru­sių­jų sie­lo­va­dos per­žiū­rė­ji­mas, nes mū­sų ša­ly­je iš­yra apie pu­sę san­tuo­kų. Su ko­kiais rū­pes­čiais iš Lie­tu­vos į bū­si­mą­jį Si­no­dą vyks kar­di­no­las Aud­rys Juo­zas Bač­kis?

– Kaip pa­dė­ti ti­kė­ji­mo ke­liu ei­ti ne tik iš­sis­ky­ru­sioms ar an­trą san­tuo­ką su­da­riu­sioms po­roms, bet ir vai­kams, ku­rie au­ga to­kio­se šei­mo­se. Svar­bu, kad jie jaus­tų­si esą bend­ruo­me­nės da­lis, pe­rim­tų ti­kė­ji­mą. Vie­naip ar ki­taip, šei­ma lie­ka „na­mų Baž­ny­čia“, kur vai­kai pir­mą kar­tą pa­ti­ria Die­vo mei­lę. Taip, su­dė­tin­ga, kai ne­ga­li pri­im­ti Su­si­tai­ky­mo sa­kra­men­to ir Ko­mu­ni­jos, bet tai ne­ats­ki­ria nuo Baž­ny­čios ir Die­vo mei­lės. Yra „Bend­ra­ke­lei­vių“ ju­dė­ji­mas, kur bu­ria­si iš­sis­ky­ru­sie­ji. Ne­ga­lin­tie­ji pri­im­ti Eu­cha­ris­ti­jos mi­šių me­tu vis daž­niau at­ei­na pa­lai­mi­ni­mo. Ki­ti ei­na iš­pa­žin­ties, ži­no­da­mi, kad ne­ga­li gau­ti iš­ri­ši­mo, bet pa­si­da­li­ja su­nku­mu, pra­šo Die­vo pa­lai­mos, ku­ni­go pa­ta­ri­mo.

Yra dog­mi­nių da­ly­kų, ku­rių ne­ga­li­me pa­keis­ti, ta­čiau teo­lo­gi­nės pa­ieš­kos vyks­ta. Ži­no­me, kad sta­čia­ti­kiai tu­ri ga­li­my­bę, kliau­da­mie­si Die­vo gai­les­tin­gu­mu, gy­ven­ti an­tro­je san­tuo­ko­je. Ne­nei­giant San­tuo­kos sa­kra­men­to ne­išar­do­mu­mo, yra at­ve­jų, ku­riuos svars­to Baž­ny­čios tri­bu­no­las ir ga­li pri­pa­žin­ti san­tuo­ką ne­ga­lio­jan­čia. Si­no­de ne­ma­žai kal­bė­ta apie tai, ką ga­li­me pa­da­ry­ti, kad pa­spar­tin­tu­me tą pro­ce­dū­rą. Tai ti­krai ne­si­ker­ta su dog­ma, bet ti­kin­tie­siems pa­dė­tų pa­sto­ra­ciš­kai. Vie­toj il­gų at­gai­lų svar­biau rei­ka­lau­ti ge­ro dva­si­nio pa­si­ren­gi­mo baž­ny­ti­nei san­tuo­kai, kad žmo­nės su­pras­tų, kuo ji ski­ria­si nuo ci­vi­li­nės. No­ri­me ar ne, bet gy­ve­na­me pa­sau­ly­je, ku­ria­me ne vi­si są­mo­nin­gai su­vo­kia ti­kė­ji­mą.