Penki šimtai „Utopijos“ metų
To­je sa­lo­je nė­ra pri­va­čios nuo­sa­vy­bės, auk­sas nau­do­ja­mas nak­ti­puo­džiams ga­min­ti, o su bran­gak­me­niais žai­džia vai­kai. Jos gy­ven­to­jai dir­ba ne dau­giau kaip še­šias va­lan­das per die­ną, gy­ve­na iš­plės­ti­nė­se šei­mo­se ir nie­kuo­met ne­ke­liau­ja. Tai vie­ta, ku­rios nė­ra, grai­kiš­kai – uto­pi­ja.

Ly­giai prieš 500 me­tų kny­gą apie me­na­mą Uto­pi­jos sa­lą Lon­do­ne iš­lei­do se­ras Tho­mas Mo­re­’as, vė­liau nu­kirs­din­tas Ang­li­jos ka­ra­liaus Hen­ri­ko VIII. Pats au­to­rius grei­čiau­siai ne­pri­ta­rė ap­ra­šo­miems uto­pie­čių pa­pro­čiams, ta­čiau jie pa­ti­ko so­vie­tų ideo­lo­gams. Apie Re­ne­san­so kū­ri­nį, skai­to­mą iki šių die­nų – „Lie­tu­vos ži­nių“ po­kal­bis su Vil­niaus uni­ver­si­te­to Fi­lo­so­fi­jos is­to­ri­jos ir lo­gi­kos ka­ted­ros do­cen­tu dr. Nag­liu Kardeliu.

An­ti­kos sti­liaus atspindžiai

Be in­te­lek­ti­nio XVI am­žiaus kon­teks­to „U­to­pi­jos“ grei­čiau­siai su­pras­ti ne­įma­no­ma. Jos au­to­rius – vie­nas ryš­kiau­sių Re­ne­san­so hu­ma­nis­tų. Kuo šis hu­ma­niz­mas pa­si­reiš­kia kū­ri­ny­je?

– Daž­nai hu­ma­niz­mą su­pran­ta­me kaip žmo­giš­ku­mą, ta­čiau iš tie­sų čia svar­biau­sias su­grį­ži­mas prie an­ti­ki­nių stu­di­jų ir an­ti­ki­nės žmo­gaus samp­ra­tos. Re­ne­san­so hu­ma­nis­tai ban­dė at­si­sa­ky­ti vi­du­ram­žių scho­las­ti­kos, for­ma­li­zuo­to mąs­ty­mo ir grįž­ti prie pla­taus kul­tū­ri­nio kon­teks­to, kul­ti­vuo­to žmo­gaus. Ir da­bar var­to­ja­me są­vo­ką „re­ne­san­si­nis žmo­gus“. Tai toks as­muo, ku­rio in­te­re­sai pla­tūs: jis už­sii­ma ne tik pro­fe­si­ne veik­la, bet ir da­ly­vau­ja po­li­ti­ko­je, gro­ja mu­zi­kos ins­tru­men­tais ar pa­na­šiai. No­rė­ta apim­ti vi­są sep­ty­nių lais­vų­jų me­nų dia­pa­zo­ną: gra­ma­ti­ką, re­to­ri­ką, mu­zi­ką, as­tro­no­mi­ją, geo­me­tri­ją, arit­me­ti­ką, dia­lek­ti­ką.

Nors ir vi­du­ram­žiais bu­vo svars­to­mos po­li­ti­nės te­mos, Re­ne­san­so epo­cho­je į jas bu­vo la­biau at­siž­vel­gia­ma, pa­na­šiai kaip tai da­rė An­ti­kos au­to­riai. Šie hu­ma­nis­tams im­po­na­vo ir dėl gra­žaus li­te­ra­tū­ri­nio sti­liaus. Re­ne­san­so au­to­riai stu­di­ja­vo an­ti­ki­nius teks­tus, mo­kė­si se­nų­jų kal­bų. T. Mo­re­’as mo­kė­jo ir lo­ty­niš­kai, ir grai­kiš­kai, „U­to­pi­ja“ par­ašy­ta lo­ty­nų kal­ba. Jo­je ma­ty­ti ro­mė­niš­ko­sios re­to­ri­kos at­spin­džių – kū­ri­nys su­ma­ny­tas kaip grį­ži­mas prie an­ti­ki­nio žan­ri­nio ti­po. Tuo me­tu bu­vo ma­din­gas Ho­ra­ci­jaus pri­nci­pas „se­rio lu­de­re“ – li­te­ra­tū­ra tu­ri ir links­min­ti, ir kal­bė­ti apie rim­tus da­ly­kus. Pra­dė­ję skai­ty­ti „U­to­pi­ją“ iš­kart pa­ste­bi­me, kad te­mos rim­tos, bet kū­ri­nio pa­vir­šiu­je kun­ku­liuo­ja ne­rim­tu­mo pu­tos.

Čia dar svar­bus an­tro­sios so­fis­ti­kos są­jū­dis, dau­giau­sia vy­kęs li­te­ra­tū­ros ir re­to­ri­kos, o ne fi­lo­so­fi­jos sri­ty­je kaip pir­mų­jų so­fis­tų – Pro­ta­go­ro, Gor­gi­jaus, Hi­pi­jo ir ki­tų. An­tro­jo są­jū­džio es­mė bu­vo par­odo­mų­jų kal­bų ra­šy­mas. Jos bū­da­vo sa­ko­mos be jo­kio rim­to kon­teks­to, pro­jek­tuo­ja­mos į iš­gal­vo­tas si­tua­ci­jas. Svar­bus bu­vo ko­miš­ku­mas, pom­pas­tiš­ku­mas. Itin svar­bus šio są­jū­džio au­to­rius bu­vo Lu­kia­nas, jis šai­pė­si iš vis­ko, bet sti­liaus po­žiū­riu jo teks­tai – be­veik to­bu­li. Vė­ly­vo­sios An­ti­kos lai­kais jo teks­tus stu­di­juo­da­vo net mo­kyk­lo­se, o T. Mo­re­’as yra iš­ver­tęs ke­tu­ris Lu­kia­no kū­ri­nius. An­trie­ji so­fis­tai mė­go skai­ty­ti pa­ne­gi­ri­nes kal­bas mies­tams, daik­tams, ku­rių kon­teks­te svars­ty­ti ir rim­ti to me­to reiš­ki­niai. Uto­pi­jos sa­la Mo­ro kū­ri­ny­je taip pat gi­ria­ma, nors ir su ko­miš­ku at­spal­viu, kar­tu pa­tei­kiant ir kri­ti­kos.

T. Mo­re­’as lyg ir ne­pri­sii­ma vi­sos at­sa­ko­my­bės už „U­to­pi­jo­je“ dės­to­mas idė­jas, mat de­da­si at­pa­sa­ko­jęs Ra­fae­lio Hit­lo­dė­jo ke­lio­nės įspū­džius. Jis bu­vo lor­das kanc­le­ris, ger­bia­mas po­li­ti­kas, ar­ti ka­ra­liaus. At­ro­do, kad pri­si­deng­da­mas ne­rim­tu­mu ban­dė pa­teik­ti so­cia­li­nę kri­ti­ką.

– Nuo An­ti­kos lai­kų bu­vo įpras­ta nau­jo­viš­kas, po­ten­cia­liai re­vo­liu­cin­gas min­tis pa­teik­ti ne­tie­sio­giai. Tar­ki­me, ra­šant li­te­ra­tū­ri­nį kū­ri­nį pa­da­ly­ti sa­vo min­tis įvai­riems per­so­na­žams. „Vals­ty­bė­je“ ar „Įs­ta­ty­muo­se“ Pla­to­nas kal­ba apie tai, ko­kia ga­lė­tų bū­ti hi­po­te­ti­nė vals­ty­bė ir kar­tu pa­tei­kia jos mo­de­lį ne sa­vo var­du, o pa­vyz­džiui, So­kra­to. Ki­tas bū­das dis­tan­ci­jai su­kur­ti – iro­ni­ja. So­kra­tas ir jo pa­šne­ko­vai min­tis dės­to iro­niš­kai, ši­taip nu­slo­pi­na­mas kri­tiš­kų idė­jų rim­tu­mas. Tai­gi pa­sa­ko­ji­mų apie Uto­pi­jos sa­lą au­to­riu­mi pa­da­ry­da­mas Hit­lo­dė­ją, ku­rio pa­var­dė grai­kiš­kai reiš­kia ne­są­mo­nių pirk­lį, T. Mo­re­’as ap­si­sau­go­jo nuo kal­ti­ni­mų dėl kal­bė­ji­mo apie nie­kus.

Kaip su­kur­ti tei­sin­gą valstybę

Kai ku­rie uto­pie­čių pa­pro­čiai šiuo­lai­ki­niam žmo­gui pa­žįs­ta­mi, pa­vyz­džiui, sky­ry­bos ar eu­ta­na­zi­ja. Ar ga­li­me šias idė­jas pri­skir­ti pa­čiam au­to­riui – ka­ta­li­kui, ku­rio ti­kė­ji­mas ir iš­ti­ki­my­bė Ka­ta­li­kų baž­ny­čiai at­ve­dė jį ant eša­fo­to? Be to, Uto­pi­jos sa­lo­je nė­ra ir pri­va­čios nuo­sa­vy­bės, nors Baž­ny­čios tė­vai sa­vo vei­ka­luo­se grin­dė jos rei­ka­lin­gu­mą.

– T. Mo­re­’as bu­vo dva­sin­gas žmo­gus, jau­nys­tė­je gal­vo­jo apie vie­nuo­lys­tę, yra par­ašęs rim­tų teo­lo­gi­nių teks­tų, nu­kreip­tų prieš re­for­ma­ci­ją. Jis pui­kiai iš­ma­nė krikš­čio­niš­ką an­tro­po­lo­gi­ją, ir tai ne­lei­džia ma­ny­ti, kad jis pa­si­ra­šy­tų po „U­to­pi­jo­je“ iš­sa­ko­mo­mis idė­jo­mis. Ma­ny­čiau, kad tai bu­vo Re­ne­san­so in­te­lek­tua­lų sluoks­niuo­se, ku­riuo­se T. Mo­re'as su­kio­jo­si, vy­ku­sių dis­ku­si­jų at­gar­siai. Ma­tyt, tuo­se ra­te­liuo­se šie mąs­ti­niai ne­bu­vo keis­ti, nes dau­ge­lis pa­siim­ti iš An­ti­kos. Bent jau idė­jų užuo­maz­gos ky­la iš to­kių au­to­rių kaip Pla­to­nas, pa­vyz­džiui, tur­to ap­ri­bo­ji­mai. Eu­ta­na­zi­ja su­si­ju­si su spar­tie­tiš­ka idė­ja, kad ne­ga­lin­čiais sa­vęs iš­lai­ky­ti žmo­nė­mis rei­kia at­si­kra­ty­ti.

Au­to­riaus po­žiū­rio ir uto­pie­čių pa­pro­čių ne­ga­li­ma ta­pa­tin­ti ir dėl to, kad pa­sta­rie­ji nė­ra vaiz­duo­ja­mi kaip krikš­čio­nys. O T. Mo­re'as at­vi­rai sa­ve po­zi­cio­na­vo kaip ka­ta­li­ką, nie­ka­da ne­at­si­sa­kė re­li­gi­jos. Jis pa­prieš­ta­ra­vo Baž­ny­čios po­žiū­riu ne­tei­sė­tai Hen­ri­ko VIII san­tuo­kai su Ana Bo­lein ir at­si­sa­kė pa­si­ra­šy­ti įpė­di­nys­tės ak­tą (juo jų vai­kai pri­pa­žįs­ta­mi tei­sė­tais sos­to pa­vel­dė­to­jais, o ka­ra­lius tu­rin­tis vir­še­ny­bę prieš po­pie­žių re­li­gi­niais klau­si­mais vi­so­je Ang­li­jo­je – aut.). Už tai nu­kirs­din­tas, o pra­ėjus ly­giai 400 me­tų po mir­ties bu­vo pa­skelb­tas šven­tuo­ju. Jo kaip krikš­čio­nio sta­tu­su ne­tu­ri­me pa­grin­do abe­jo­ti.

Ko­kios bu­vo jo pa­ties ori­gi­na­lios min­tys?

– To me­to Ang­li­jo­je aš­tri prob­le­ma bu­vo iš di­de­lio skur­do ky­lan­čios va­gys­tės ir ko­va su jo­mis. Apie tai kal­ba­ma pir­mo­jo­je „U­to­pi­jos“ da­ly­je. Va­gys bū­da­vo bau­džia­mi kar­tu­vė­mis, ku­rios bu­vo ta­pu­sios ang­liš­ko pei­za­žo da­li­mi. T. Mo­re­’as mąs­tė apie vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mą, ži­no­jo jos skau­du­lius, su­pra­to, kad žmo­nės va­gia ne­be­tu­rė­da­mi ki­to pa­si­rin­ki­mo, gal­vo­jo apie to­kios vi­suo­me­nės al­ter­na­ty­vas.

Re­ne­san­so mąs­ty­to­jai, ypač ita­lų, svars­tė klau­si­mą, ar vals­ty­bė­je įma­no­mas tei­sin­gu­mas. Kaip su­kur­ti ir tei­sin­gą, ir pra­ktiš­kai vei­kian­čią vals­ty­bę? Bū­ta įvai­riau­sių at­sa­ky­mų. „U­to­pi­jo­je“ tei­gia­ma min­tis, kad di­džiau­sias ma­lo­nu­mas – gy­ven­ti pa­gal do­ry­bės rei­ka­la­vi­mus. Čia iš stoi­ciz­mo at­ei­na par­ei­gos, as­ke­ti­nis ele­men­tas, o iš epi­kū­riz­mo – lai­mės, pa­si­ten­ki­ni­mo mo­men­tas.

Ak­tua­lu ir šiandien

– Kas šian­dien ak­tua­lu iš „U­to­pi­jo­je“ dės­to­mų idė­jų? Žmo­gus iš Ry­tų Eu­ro­pos, kur it la­bo­ra­to­ri­jo­je bu­vo iš­mė­gin­ta ko­mu­niz­mo ideo­lo­gi­ja, no­rom ne­no­rom įta­riai žvel­gia į to­kius uto­pie­čių pa­pro­čius kaip ko­lek­ty­vi­nis gy­ve­ni­mas, nuo­la­ti­nis gy­ven­to­jų ste­bė­ji­mas bei re­gu­lia­vi­mas.

– Tiek iš T. Mo­re­’o ir ki­tų Re­ne­san­so hu­ma­nis­tų, tiek iš Pla­to­no ir ki­tų An­ti­kos au­to­rių pa­si­mo­ky­ti rei­kia ti­krai ne to, kas ak­cen­tuo­ja­ma pa­vir­šiu­je ar im­po­nuo­ja to­ta­li­ta­ri­nėms sis­te­moms. So­vie­tams pa­ti­ko „U­to­pi­ja“, to­dėl ji bu­vo įra­šy­ta tarp re­vo­liu­ci­nių kū­ri­nių. Svar­bu ne­už­kib­ti ant ideo­lo­gi­nio kab­liu­ko ir skai­ty­ti kū­ri­nį kon­teks­tua­liai. Tai tam ti­kra vi­zi­ja, ku­ri ne­tu­ri bū­ti fe­ti­ši­zuo­ja­ma. T. Mo­re­’as su­pra­to, kad lik­ti pri­gim­ti­nė­je vi­sų ka­ro prieš vi­sus būk­lė­je pa­vo­jin­ga. Pri­gim­ties ne­rei­kia prie­var­tau­ti, ta­čiau ji yra pa­žeis­ta, tad pro­tas ir mo­ra­li­nė vaiz­duo­tė tu­ri amor­ti­zuo­ti ne­igia­mą pri­gim­ties po­vei­kį. Vi­zi­jos ne­iš­ven­gia­mai yra uto­pi­nės, tu­ri bū­ti su­vo­kia­mos kaip ri­zi­kin­gos ir iki ga­lo ne­įgy­ven­di­na­mos. Svar­bu ne­nus­to­ti sva­jo­ti apie ge­riau­sią vi­suo­me­nę, kur­ti al­ter­na­ty­vius mo­de­lius, ta­čiau su­vo­kiant jų įgy­ven­di­ni­mo ri­bas.

– At­ro­do, kad mąs­ty­mo apie tei­sin­ges­nę vi­suo­me­nę šian­dien stin­ga. Vie­na ver­tus, po­li­ti­ka vis la­biau su­pran­ta­ma tik pra­gma­tiš­kai, tech­niš­kai. Ki­ta ver­tus, esa­me su­si­rū­pi­nę tik sa­vo as­me­ni­nė­mis sėk­mės is­to­ri­jo­mis, o ne po­li­ti­nės bend­ruo­me­nės at­ei­ti­mi.

– Jau įsi­ti­kin­ta, kad tau­toms, ci­vi­li­za­ci­joms rei­kia grin­džian­čio pa­ma­ti­nio na­ra­ty­vo, ku­rio ka­dai­se at­si­sa­kė post­mo­der­nis­tai. Dau­ge­lis šiuo­lai­ki­nių mąs­ty­to­jų pa­brė­žia, kad frag­men­tuo­toms vi­suo­me­nėms bū­ti­nas įkvė­pi­mas, vien var­to­ji­mas, orien­ta­vi­ma­sis į sa­ve žmo­gaus ne­ten­ki­na. Veik­la dėl bend­ro­jo gė­rio es­min­ga ne tik vi­suo­me­nei, bet ir pa­ski­ram žmo­gui, nes su­tei­kia pra­smės. Tuo­met jis ga­li iš­tver­ti su­nku­mus, at­lik­ti he­ro­jiš­kus dar­bus. ES bu­vo su­ma­ny­ta kaip eko­no­mi­nis pro­jek­tas, prie­mo­nė ka­rams už­kar­dy­ti, bet sto­ko­jo po­li­ti­nės di­men­si­jos. Da­bar jau po­li­ti­kai jos ieš­ko, kal­ba apie ES pa­grin­dų ap­mąs­ty­mą.

– Ko­dėl vis dar skai­to­me „U­to­pi­ją“ po 500 me­tų?

– Tai ko­ky­biš­kai par­ašy­tas li­te­ra­tū­ri­nis teks­tas, bet ti­krai ne še­dev­ras. Re­ne­san­so mąs­ty­to­jai to­kio žan­ro teks­tų pri­ra­šė ne­ma­žai, o ir apim­tis ne­įs­pū­din­ga, nė­ra sti­lis­ti­nių gro­žy­bių. Pla­to­no, Aris­to­te­lio ar Lu­kia­no teks­tai li­te­ra­tū­ri­niu po­žiū­riu yra ge­ro­kai stip­res­ni. T. Mo­re­’o min­tys taip pat nė­ra ori­gi­na­lios, dau­ge­lis jų – iki kraš­tu­ti­nu­mo iš­plė­to­tos An­ti­kos mąs­ty­to­jų idė­jos. Svar­bos kny­gai su­tei­kė ideo­lo­gi­nės ma­ni­pu­lia­ci­jos. So­li­du­mo – pa­ties au­to­riaus as­me­ny­bė. Tai fi­gū­ra, ku­rią no­rė­tų sa­vin­tis ir ka­ta­li­kai, ir kai­rie­ji, ir hu­ma­nis­tai. Jis mąs­tė kaip in­di­vi­dua­ly­bė ir vis dėl­to bu­vo vi­suo­me­niš­kas, su­vo­kė par­ei­gą vi­suo­me­nei – pa­ta­ri­nė­jo ka­ra­liui. Vi­siems im­po­nuo­ja ir jo be­komp­ro­mi­sis pri­nci­pų lai­ky­ma­sis ati­duo­dant gy­vy­bę. Tai­gi ryš­kiau­sia čia au­to­riaus ir teks­to jung­tis. Jei ne­bū­tų mir­ties baus­mės, su­nku pa­sa­ky­ti, ar teks­tas bū­tų taip iš­po­pu­lia­rė­jęs.