Paženklinti kalėjimo. Atstumsime ar padėsime
„Tų žmo­nių por­tre­tai liūd­ni“, – apie bu­vu­sius nu­teis­tuo­sius, ypač ne kar­tą ka­lė­ju­sius, sa­kė juos glo­bo­jan­ti Mil­da Bliu­men­zo­nie­nė. Ką da­ry­ti – at­stum­ti, iš bai­mės trauk­tis kuo to­liau ir ma­ny­ti, kad to­kių nie­kas ne­be­pa­tai­sys, ar ban­dy­ti pa­dė­ti ir mo­ky­ti gy­ven­ti lais­vė­je?

Va­sa­rio pa­bai­go­je pa­sta­te ša­lia Aly­taus pa­tai­sos na­mų įsi­kurs ke­le­tas de­šim­čių nu­teis­tų­jų, ku­riems iki iš­ėji­mo į lais­vę li­ko apie pu­sė me­tų. Jie tu­ri bū­ti pri­pa­žin­ti ne­pa­vo­jin­gi vi­suo­me­nei, pa­si­ren­gę dirb­ti ir mo­ky­tis, no­rin­tys grįž­ti į vi­sa­ver­tį gy­ve­ni­mą vi­suo­me­nė­je. Tai bus pir­mi iš ke­tu­rių Lie­tu­vo­je „Pu­siau­ke­lės na­mų“, ku­riuo­se baus­mę bai­gian­tys at­lik­ti nu­teis­tie­ji bus in­teg­ruo­ja­mi į vi­suo­me­nę. To­kius na­mus taip pat pla­nuo­ja­ma steig­ti Vil­niu­je, Pra­vie­niš­kė­se ir Ma­ri­jam­po­lė­je.

Pa­gal sta­tis­ti­ką, penk­ta­da­lis į lais­vę iš­leis­tų nu­teis­tų­jų vėl įvyk­do nu­si­kal­ti­mus. Bet iš tų, ku­rie į lais­vę iš­ėjo pa­gal Pro­ba­ci­jos įsta­ty­mą, tai yra dėl lyg­ti­nio pa­lei­di­mo, vėl nu­si­kal­to tik 5 proc. Re­gis, aki­vaiz­du, kad ge­riau, jei baus­mę at­li­kę nu­teis­tie­ji ska­ti­na­mi so­cia­li­zuo­tis, žings­nis po žings­nio in­teg­ruo­tis į vi­suo­me­nę. Ta­čiau gy­ven­to­jai daž­nai prieš­ina­si, kad jų kai­my­nys­tė­je at­si­ras­tų to­kie bu­vu­sius nu­teis­tuo­sius pri­glau­dę na­mai. Ne­pa­si­ten­ki­ni­mo prie­žas­tis – bai­mė dėl sau­gu­mo.

Vis dėl­to ti­kė­ti­na, kad vi­suo­me­nė bū­tų sau­ges­nė, jei nu­teis­tie­ji kur­tų sa­vo gy­ve­ni­mą lais­vė­je. Net jei ne vi­sa­da pa­si­se­ka iš­mo­ky­ti juos tap­ti už sa­ve at­sa­kin­gus, sėk­me ga­li­ma lai­ky­ti kiek­vie­ną at­ve­jį, kai žmo­gus ne­be­da­ro nu­si­kal­ti­mų ir ne­grįž­ta į įka­li­ni­mo vie­tą. Apie tai „Lie­tu­vos ži­nios“ kal­bė­jo­si su Lie­tu­vos ka­li­nių glo­bos drau­gi­jos Rea­bi­li­ta­ci­jos cen­tro va­do­ve M. Bliu­men­zo­nie­ne. Ši or­ga­ni­za­ci­ja dau­giau­sia rū­pi­na­si žmo­nė­mis, ne kar­tą baus­tais už pa­da­ry­tus nu­si­kal­ti­mus.

Ne­be­tu­ri nieko

„Lie­tu­vo­je per me­tus į lais­vę iš­ei­na apie tris tūks­tan­čius nu­teis­tų­jų, – pa­sa­ko­jo M. Bliu­men­zo­nie­ne. – Apie tūks­tan­tis iš­ei­na pa­gal Pro­ba­ci­jos įsta­ty­mą, kai baus­mės at­li­ki­mas pa­leng­vi­na­mas. O apie du tūks­tan­čius iš­ei­na „plas­no­ti“ tarp mū­sų.“

Vi­suo­me­ni­nin­kės, sa­vo lai­ką ski­rian­čios bu­vu­sių nu­teis­tų­jų glo­bai, nuo­mo­ne, vėl už gro­tų jie at­si­du­ria grei­čiau­siai to­dėl, kad ne­be­ži­no, kas yra lais­vė, ne­tu­ri so­cia­li­nių įgū­džių. „Mū­sų or­ga­ni­za­ci­ja dir­ba bū­tent su tais, ku­rie daug kar­tų grįž­ta į įka­li­ni­mo vie­tas, – sa­kė ji. – Net ir ne­ži­nau, ka­da jie tuos so­cia­li­nius įgū­džius pra­ran­da. Gal nie­ka­da jų nė ne­tu­rė­jo.“

Pa­sak M. Bliu­men­zo­nie­nės, kai Lie­tu­vo­je žmo­gus iš­ei­na pro įka­li­ni­mo vie­tos var­tus ir jie už­si­ve­ria, už jį nie­kas ne­beat­sa­ko. Bū­na, kad ne kar­tą ka­lė­jęs nu­teis­ta­sis lais­vė­je ne­tu­ri nie­ko – nei ar­ti­mų­jų, nei na­mų, nei pi­ni­gų, nei įgū­džių, nei dar­bo... Kur jam ei­ti? „Tai ma­ne, vi­suo­me­ni­nin­kę, daug jė­gų bei svei­ka­tos pa­au­ko­ju­sią dėl šios prob­le­mos, la­biau­siai grau­žia“, – sa­kė Rea­bi­li­ta­ci­jos cen­tro va­do­vė.

Lietuvos kalinių globos draugijos Reabilitacijos centras. / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Bent tris mėnesius

Anot M. Bliu­men­zo­nie­nės, so­cia­li­nių įgū­džių sty­gius, ne­su­ge­bė­ji­mas ras­ti dar­bo ir pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nį, bu­vu­sį nu­teis­tą­jį stu­mia į ne­vil­tį, net ke­lia jam pyk­tį. Jis jau­čia psi­cho­lo­gi­nį nuo­var­gį, jam trūks­ta in­for­ma­ci­jos.

„To­kiam žmo­gui rei­kė­tų pa­dė­ti bent tris mė­ne­sius, to­kia yra ir pa­sau­li­nė pra­kti­ka“, – tei­gė Rea­bi­li­ta­ci­jos cen­tro va­do­vė. Jos va­do­vau­ja­ma or­ga­ni­za­ci­ja įgy­ven­di­na pro­jek­tus, ku­rių tiks­las – bu­vu­sius nu­teis­tuo­sius grą­žin­ti į vi­sa­ver­tį gy­ve­ni­mą. „Į­gy­ven­di­nant vie­ną iš par­amos pro­jek­tų, šie žmo­nės gy­ve­no mū­sų pa­tal­po­se – sky­rė­me kam­ba­rį, lo­vas, vir­tu­vę, – pa­sa­ko­jo M. Bliu­men­zo­nie­nė. – Skir­ta Mais­to ban­ko par­ama, so­cia­li­niai dar­buo­to­jai. Su­tei­kė­me jiems ga­li­my­bę tvar­ky­ti sa­vo gy­ve­ni­mą.“

Vi­suo­me­ni­nin­kė ti­ki­no, kad kai bu­vu­sie­ji nu­teis­tie­ji glo­bo­ja­mi, už juos nie­kas nie­ko ne­da­ro – sie­kia­ma, kad jie mo­ky­tų­si bū­ti už sa­ve at­sa­kin­gi. Pa­de­da­ma tvar­ky­ti do­ku­men­tus, ieš­ko­ti dar­bo, pa­ta­ria­ma įvai­riais klau­si­mais. Vė­liau vie­ni pro­jek­to da­ly­viai, jau su­si­ra­dę pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nį, iš­ei­na gy­ven­ti į nak­vy­nės na­mus, bet jau ge­res­nė­mis są­ly­go­mis. Ki­ti dar la­biau at­kun­ta – ėmę dirb­ti ir gau­ti at­ly­gi­ni­mą, ga­li iš­si­nuo­mo­ti būs­tą.

Kad nebesėstų

„Ste­buk­lų ne­si­ti­kiu, žmo­nės tu­ri prob­le­mų, bū­na, kad ne­iš­lai­ko, – tei­gė 25 me­tų so­cia­li­nės veik­los pa­tir­tį tu­rin­ti vi­suo­me­ni­nin­kė. – Ta­čiau jie tu­ri kam nors rū­pė­ti.“ Ji ne­slė­pė, kad bū­na ir ne­sėk­min­gų at­ve­jų: kad ir kiek dė­tum pa­stan­gų, kar­tais žmo­gui ne­pa­vyks­ta pa­dė­ti ir jis vėl at­si­du­ria nu­si­kals­ta­mo­je ter­pė­je.

Pa­sak M. Bliu­men­zo­nie­nės, jei iš 12 bu­vu­sių nu­teis­tų­jų 10 pa­vyks­ta grą­žin­ti į vi­suo­me­nę – la­bai ge­rai. Daug kar­tų ne­lais­vės at­ėmi­mu baus­tiems žmo­nėms pa­keis­ti gy­ve­ni­mą ir ne­beg­rįž­ti į nu­si­kals­ta­mą ke­lią yra ti­kra sėk­mė.

„Kar­tais vi­suo­me­nei at­ro­do, kad mū­sų or­ga­ni­za­ci­ja – Ka­li­nių glo­bos drau­gi­ja – iš­vien su kri­mi­na­li­niu pa­sau­liu. Kvai­liau ne­su­gal­vo­si, – sa­kė M. Bliu­men­zo­nie­nė. – Prieš­in­gai, sie­kia­me, kad bu­vę nu­teis­tie­ji dau­giau ne­be­da­ry­tų nu­si­kal­ti­mų ir ne­be­sės­tų.“

Reabilitacijos centro gyvenimas įamžinamas nuotraukose. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Pa­ti­ki ateitimi

Pa­sak jos, daug kar­tų ka­lė­jęs žmo­gus vėl ir vėl at­si­du­ria už gro­tų, ka­dan­gi nie­kaip ne­ga­li už­si­ka­bin­ti už gy­ve­ni­mo lais­vė­je. O jei jam pa­vyks­ta ras­ti dar­bą, su­kur­ti šei­mą – tai su­lai­ko nuo ga­li­mų pa­sly­di­mų, su­tei­kia ti­kė­ji­mo at­ei­ti­mi. Vi­suo­me­ni­nės or­ga­ni­za­ci­jos va­do­vė ži­no to­kių pa­vyz­džių.

An­tai vie­na po­ra su­si­kū­rė tie­siog M. Bliu­men­zo­nie­nės aky­se. Maž­daug prieš pen­ke­rius me­tus vie­nas vy­ras, teis­tas be­ne še­šis kar­tus, da­ly­va­vo Rea­bi­li­ta­ci­jos cen­tro pro­jek­te, mo­kė­si pro­fe­si­jos, da­lį lai­ko sky­rė sa­viš­vie­tai, sa­viug­dai. Cen­tre taip pat lan­ky­da­vo­si ne­nu­si­kal­tu­si ir ne­baus­ta, bet li­ki­mo nu­skriaus­ta mer­gi­na. Jie­du pra­dė­jo drau­gau­ti. Ga­liau­siai su­kū­rė šei­mą ir pra­dė­jo gy­ven­ti vie­nas ki­tą pa­lai­ky­da­mi jau be so­cia­li­nių dar­buo­to­jų pa­gal­bos. „Da­bar per kiek­vie­nas Ka­lė­das jie­du man skam­bi­na, o pa­va­sa­rį ap­si­lan­ko, – džiaug­da­ma­si už tuos du žmo­nes pa­sa­ko­jo M. Bliu­men­zo­nie­nė. – Jie tu­ri sa­vo vers­lą, būs­tą, au­to­mo­bi­lį – sa­vo gy­ve­ni­mą.“

Ji taip pat pri­si­me­na, kaip vie­nas Rea­bi­li­ta­ci­jos cen­tro pro­jek­te da­ly­va­vęs in­te­li­gen­tiš­kas bu­vęs nu­teis­ta­sis, tur­būt nie­ka­da ne­dir­bęs fi­zi­nio dar­bo, iš pra­džių lais­vė­je su­si­ra­do kro­vi­ko dar­bą. Po tri­jų mė­ne­sių jis iš­si­nuo­mo­jo bu­tą Vil­niaus prie­mies­ty­je, o vė­liau pe­rė­jo dirb­ti į lentp­jū­vę prie me­cha­niz­mų ir pra­ei­čiai pa­sa­kė: „Dau­giau nie­ka­da“.

Pa­sak vi­suo­me­ni­nin­kės, kai žmo­nės pa­ban­do gy­ven­ti ki­to­kį gy­ve­ni­mą, su­vo­kia ir pa­ti­ki, kad tai ga­li bū­ti ti­kro­vė, jie pra­de­da ver­tin­ti, ką tu­ri, ir ne­be­no­ri to pra­ras­ti – ta­da nu­si­kals­ta­ma pra­ei­tis ne­beg­rįž­ta.