Pažadai pensininkams – reformų makalynėje
Kai ku­rios ne­se­niai pri­im­tos pen­si­jų sis­te­mos ir mo­kes­čių per­mai­nos pa­gir­ti­nos, ta­čiau da­lis nau­jų nuo­sta­tų reiš­kia, kad te­sė­tas tik ket­vir­ta­da­lis pa­ža­do ar dar blo­giau – kar­tu su Ru­mu­ni­ja tap­si­me vie­na iš dvie­jų ša­lių keis­tuo­lių, eks­pe­ri­men­tuo­jan­čių su sa­vo vers­lu ir žmo­nė­mis.

Vilniaus universiteto profesorius dr. Teodoras Medaiskis interviu „Lietuvos žinioms“ nevienareikšmiškai vertino ką tik priimtą pensijų reformą, kurią opozicija žada skųsti Konstituciniam Teismui (KT).

Ar ligšiolinė sistema buvo bloga?

– Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Stasys Jakeliūnas tikino, kad antrąją pensijų kaupimo pakopą buvo būtina reformuoti, nes ji pažeidžia pensininkų interesus. Ar iš tiesų ligšiolinė sistema bloga pensininkams?

– Antrosios pakopos dalyviai 2 proc. uždarbio galėjo mokėti „Sodrai“, bet galėjo ir pasidėti į savo kaupiamąją sąskaitą. Šių metų „Sodros“ biudžete pensijų fondams perduodama suma sudaro 189,5 mln. eurų, arba apie 15 eurų per mėnesį vienam pensininkui (apie 5 proc. vidutinės senatvės pensijos). Galima į tai žiūrėti kaip į skriaudą dabartiniams pensininkams, bet galima – ir kaip į apdraustiesiems siūlomą alternatyvą: sumokėkite, kas „Sodrai“ priklauso, o į tuos 2 proc. žiūrėkite kaip į papildomus. Norite, sumokate „Sodrai“ ir tikitės iš jos didesnės pensijos, o jei nenorite, taupote antrosios pakopos sąskaitoje, bet „Sodros“ pensija bus šiek tiek mažesnė. Pastaroji logika būtų buvusi visiškai teisinga, jei „Sodrai“ asmens sumokėti 2 proc. būtų buvę jos rezervuojami sumokėjusiojo naudai be galimybės panaudoti einamosioms pensijoms. Tačiau taip nebuvo, todėl nugalėjo pirmasis argumentas, ir buvo nuspręsta, kad geriau tegul asmuo kaupia tiesiogiai iš savo lėšų, o kaupimas nebesiejamas su įmoka „Sodrai“.

Tai, kad didžiąją kaupimo išmokų dalį sudaro vienkartinės išmokos, yra neišvengiama kaupiamosios sistemos brendimo savybė. Nuo 2004 metų kaupę bei dabar į pensiją išeinantys žmonės ir negalėjo per tokį trumpą laikotarpį sukaupti sumų, kurias apsimokėtų versti anuitetinėmis išmokomis. 2004–2018 metais kaupęs vidutinio uždarbio gavėjas, 2013 metais perėjęs į naująją „2+2+2“ sistemą, turėtų būti sukaupęs (kartu su valstybės priemoka) 5–6 tūkst. eurų. Teorinė anuitetinė išmoka iš tokios sumos būtų 23–26 eurai per mėnesį (nors komercinių anuitetų pardavėjai tikriausiai nesutiktų tiek mokėti ir dėl rizikos, ir todėl, kad tokios mažos išmokos administravimas neapsimokėtų). „Sodros“ pensija tokiam asmeniui sumažėtų apie 15 eurų per mėnesį, ir tas sumažėjimas dėl „Sodros“ pensijų indeksavimo laikui bėgant darytųsi vis ryškesnis. Vis dėlto duomenys rodo kad ir nedidelį dalyvavusiųjų antrojoje pakopoje laimėjimą prieš nedalyvavusiuosius, nors tuo laikotarpiu buvo didelė finansinė recesija, kuri labai pablogino kaupimo rezultatus.

Kita vertus, vienkartinė išmoka vietoj periodinės pensijos dalies nėra gerai. Į pensiją išėjęs asmuo galbūt ir pageidautų iš karto gauti 5 tūkst. eurų vietoj 20 eurų per mėnesį iki gyvos galvos, tačiau tie 5 tūkst. eurų greitai ištirptų, o visą likusį gyvenimą to asmens pensija būtų mažesnė. Tačiau reformuotoji sistema (įsigaliosianti nuo 2019 metų) šios problemos nesprendžia: privaloma anuitetinė išmoka numatyta tik nuo 10 tūkst. eurų sukauptos sumos. Ar būtų likusi senoji sistema, ar veiks reformuotoji, viską išspręs laikas: į pensiją eis vis ilgiau kaupę žmonės, jų santaupos bus didesnės, todėl vienkartines išmokas savaime keis anuitetai. Tačiau naujoji sistema numato didesnes kaupiamąsias įmokas, nes nelieka vangaus 2 proc. lygio kaupimo neprisidedant savomis lėšomis, kuris neleidžia sukaupti pakankamų santaupų.

Kur dings tie 2 procentai

– Atsisakoma „Sodros“ įmokos dalies pervedimo į pensijų fondus, keičiama privataus kaupimo formulė. Kuriai – esamų ar būsimų – pensininkų grupei nauja formulė naudingesnė?

– Nors „valstiečiai“ savo programoje žadėjo atimti 2 proc. „Sodros“ įmokų iš pensijų fondų ir atiduoti juos pensininkams, pradinis iš Vyriausybės į Seimą atkeliavęs pasiūlymas akivaizdžiai neatitiko dalytų pažadų – siūlyta, kad 2 proc. iš pensijų fondų atima, bet atiduoda ne pensininkams, o patiems darbuotojams, kad šie „savanoriškai“ atiduotų juos pensijų fondams.

Dar daugiau: už mažesnę (be tų 2 proc.) įmoką apdraustajam pripažįstamos tokios pat teisės į pensiją, kokios iki šiol buvo pripažįstamos už didesnę įmoką. Taigi didinami „Sodros“ įsipareigojimai negausinant jos pajamų, o tai naudinga ateities, bet ne dabartiniams pensininkams. Visa tai vyksta kartu su kitais pokyčiais: bendrosios pensijos dalies finansavimas perkeltas į biudžetą, visa socialinio draudimo įmoka skaičiuojama pačiam darbuotojui, dėl to labai keičiasi atlyginimų dydžiai, įmokų ir mokesčių tarifai bei kiti parametrai. Esant tokiai makalynei iš tikrųjų sunku susiorientuoti, koks gi turi būti „Sodros“ įmokų tarifas, kad pažadai pensininkams vis dėlto būtų tesimi.

Nors per derybas Seime pavyko iškovoti, kad socialinio draudimo įmokos tarifas vietoj Vyriausybės siūlyto 18,5 proc. būtų 19,5 proc., galima suabejoti, ar tas vienas procentinis punktas išsprendė problemą. Viską lemia tai, ar gerai įvertinta įmokos tarifo dalis, reikalinga bendrajai pensijos daliai, kuri dabar perduodama valstybės biudžetui finansuoti. Skaičiavimai, kokia ta dalis, viešai nepateikiami. Apytiksliai vertinčiau, kad ji sudaro apie 12 procentinių punktų.

Pavyzdžiui, Jonas uždirba 1 tūkst. eurų popieriuje. Kartu su darbdaviu jis dabar sumoka 402 eurus „Sodrai“ (visos draudimo rūšys). Jei Jonas 2 proc. kaupia, 20 eurų atitenka antrosios pakopos pensijų fondui, o „Sodrai“ visoms jos prievolėms vykdyti lieka 382 eurai. Jei teisingi skaičiavimai, kad įmokos tarifas bendrajai pensijos daliai finansuoti sudaro apie 12 proc., tai likusioms po šios pensijos dalies finansavimo perdavimo į valstybės biudžetą „Sodros“ prievolėms finansuoti reikia 382–120 = 262 eurų.

Po pertvarkos Jono atlyginimas popieriuje bus 1289 eurai. „Sodrai“ kartu su darbdaviu jis sumokės 267 eurus. Taigi įmoka „Sodros“ įsipareigojimams vykdyti bus 5 eurais didesnė nei iki reformos. Tačiau juk buvo žadėta visą dabartinę įmoką į pensijų fondus atiduoti pensininkams, tad 267 eurus reikia lyginti ne su 262 eurais, o su 402–120=282 eurais. Taigi pensininkams grąžinti tik 5 iš 20 eurų, arba tesėtas tik ketvirtadalis pažado.

Kita vertus, minėto Jono mokamas gyventojų pajamų mokestis padidės nuo dabartinių 138 eurų iki 221 euro. 83 eurų skirtumas nepadengia 120 eurų, iki reformos iš jo atlyginimo mokėtų bendrajai pensijos daliai finansuoti. Vadinasi, biudžete teks rasti papildomų mokestinių lėšų, į tai galima žiūrėti kaip į likusių pažadų pensininkams tesėjimą.

Teodoras Medaiskis: „Nei pinigai, nei „Sodros“ apskaitos vienetai, nei virtualios sąskaitos eurai nevalgomi – gerovė priklauso nuo to, kiek už juos bus galima nusipirkti.“

Planuojama, kad 19,5 proc. tarifas leis „Sodrai“ turėti perteklinį biudžetą ir kaupti rezervą. Tačiau turint galvoje, kad Lietuva pensijoms ir taip skiria beveik perpus mažesnę nei Europos Sąjungos (ES) vidurkis bendrojo vidaus produkto dalį, ar nereikėtų padidinti dabartinę labai mažą startinę pensijų apskaitos vieneto vertę, kad individualioji pensijos dalis būtų svaresnė ir kad pensijos dydį labiau lemtų įmokos, o ne perskirstomoji bendroji dalis? Būtent toks sprendimas sustiprintų motyvaciją mokėti įmokas.

– Tad kur nueis tie 2 proc. „Sodros“ įmokų, kurių negaus privatūs pensijų fondai?

– Manau, pensijų fondai toliau gaus ką gavę. Tiesiog vietoj įmokos „Sodrai“, kurią ji asmens prašymu perduoda pensijų fondui, atitinkama suma taps atlyginimo dalimi, „savanoriškai“ sumokama tam pačiam pensijų fondui, „Sodrai“ visą procesą administruojant.

Vėl pasitelkime Jono pavyzdį. Šiandien jo atlyginimas į rankas siekia 772 eurus. Jei jis dalyvauja kaupime 2 proc. lygmeniu, tai iš jo (kartu su darbdaviu) 402 eurų įmokos „Sodrai“ 20 eurų kaupiama jo sąskaitoje pensijų fonde. Jei jis dalyvauja kaupimo „2+2+2“ sistemoje, dar 20 eurų atskaitoma iš jo atlyginimo, tad į rankas lieka 752 eurai.

Po pertvarkos Jono atlyginimas iki mokesčių bus 1289 eurai, sumokėjus mokesčius – 817 eurų. Tačiau jam primygtinai siūloma toliau dalyvauti pensijų kaupime ir mokėti 3 proc. naujojo atlyginimo (tai ir yra 4 proc. senojo) arba beveik 39 eurus į pensijų fondą, gaunant už tai valstybės priemoką. Jei Jonas sutinka, pensijų fondas gauna tai, ką yra gavęs anksčiau, t. y. apie 40 eurų, o Jonui į rankas lieka 778 eurai. Jei jis jau iki pertvarkos dalyvavo „2+2+2“ sistemoje, tai suma į rankas padidėja maždaug 24 eurais. Jei Jonas kaupime nedalyvavo arba dalyvavo tik 2 proc. lygmeniu, jam gali būti siūloma pradėti dalyvauti tik 1,8 proc. lygmeniu, laipsniškai didinant įmoką iki 3 procentų. Tačiau net ir šiuo atveju į rankas lieka didesnė suma negu iki pertvarkos.

Taigi naujoji mokesčių sistema sureguliuota taip, kad senosios sistemos dalyvis, pratęsdamas dalyvavimą, laimi. Tačiau tik tas, kurio atlyginimas šiandien neviršija 2 tūkst. eurų. Didesnių algų gavėjų – „2+2+2“ sistemos dalyvių – iki ir po reformos gautas atlyginimas į rankas, kaip ir įmoka į pensijų fondus, nepasikeičia, tačiau jei jie kaupime nedalyvavo arba dalyvavo tik 2 proc. lygmeniu, dalyvavimas po pertvarkos gali sumažinti pajamas, gaunamas atskaičius mokesčius.

Kyla grėsmių

– Koks didžiausias būsimos sistemos privalumas ir didžiausias trūkumas?

– Pirma grėsmė ta, kad padidėję atlyginimai į rankas gali tapti rimta pagunda atsisakyti dalyvavimo kaupimo sistemoje, nes daugeliui žmonių einamieji poreikiai gali atrodyti svarbesni už būsimuosius. Tačiau pensijos nesukaupę žmonės senatvėje gali tapti našta sukaupusiesiems, kurie vienaip ar kitaip turės juos šelpti ar išlaikyti. Todėl dalyvavimas kaupime turėtų būti privalomas, be to, reikiamo masto. Privalomas dalyvavimas socialinio draudimo sistemoje atrodo suprantamas ir neginčijamas, o privalomas pinigų mokėjimas pensijų fondui gali būti užginčytas. Atsisakę kaupimo, suprantamo kaip dalies socialinio draudimo įmokos kaupimas, prarandame teisinį dalyvavimo privalomumo pagrindą.

Antra, kaip jau matėme, visa reforma vykdoma mažinant mokesčius. Todėl didėja daugumos darbuotojų atlyginimai po mekesčių, pensijų fondų įplaukos nemažinamos, „Sodrai“ tenka didesni įsipareigojimai, beveik nedidinant įmokų. Kol turime palyginti gerą ekonomikos augimą, gal ir patrauksime, bet kas bus ateityje? Ne veltui opozicija čia įžvelgia finansinio nestabilumo grėsmę.

Teigiamas reformos bruožas – bendrosios pensijos dalies finansavimo perkėlimas į valstybės biudžetą. Tai leidžia iš karto sumažinti tiesioginį darbo jėgos apmokestinimą, pensijas finansuoti iš įvairių mokestinių šaltinių, o ne tik iš darbuotojų darbo užmokesčio. Be to, likusi individuali pensijos dalis, kuri finansuojama iš įmokų, tampa labai priklausoma nuo tų įmokų: kuo daugiau sumokėjau, tuo didesnė bus mano individuali dalis. Visas perskirstymas pensijų sistemoje iš įmokų perkeliamas į mokesčius, kur jis ir turi būti. Su tuo susijęs ir socialinio draudimo įmokų „lubų“ įvedimas, lydimas progresinio gyventojų pajamų mokesčio. Jei individualios pensijos dalies neskaičiuojame nuo įmokų, sumokėtų virš „lubų“, tai neteisinga reikalauti tas įmokas sumokėti. Tačiau tai nereiškia, kad perskirstymo mažesnes pensijas gaunančiųjų naudai reikia atsisakyti. Tik tai turi būti daroma ne per įmokas, bet per mokesčius – per didesnį gyventojų pajamų mokesčio tarifą, kuris galėtų būti dar didesnis už dabar patvirtintus 27 procentus.

Neigiamai vertinu visos socialinio draudimo įmokos perkėlimą darbuotojui. Argumentas, kad tai mažins šešėlį, yra įsikalbėtas be jokio pagrindo. Priešingai, didesnis atotrūkis tarp bruto ir neto atlyginimų greičiau skatins slėpti mokesčius. Kitose šalyse socialinio draudimo įmoka dalijama daugiau ar mažiau per pusę darbuotojui ir darbdaviui, taip pabrėžiant abipusį solidarumą. Dabar mes ES būsime viena iš dviejų (kartu su Rumunija) šalių keistuolių, eksperimentuojančių su savo verslu ir žmonėmis.

Lemia dirbanti karta

– S. Jakeliūnas užsiminė, kad jei opozicija kreipsis į KT, jis Seime inicijuos parlamentinį tyrimą, kaip atsirado antroji pensijų kaupimo pakopa ir kas dėl jos darė įtaką politikams. Gal jūs galite atsakyti į šį klausimą?

– Antroji pakopa buvo steigiama rekomendavus Pasaulio bankui. Beje, daugelis naujųjų ES šalių tokias pakopas (dažnai profesinės pensijos forma) jau buvo įteisinusios. Pagrindinis motyvas jas steigti buvo ne koks nors pataikavimas verslo interesams, o bandymas atsižvelgti į demografinę situaciją. Norėta demografiškai „gerais“ metais (kai didėja darbuotojų skaičius, o į pensiją dar neišeina gausi pokario metais gimusiųjų karta) sukaupti pensijų rezervą „blogiems“ metams. Dėl žinomo politikų išlaidavimo jį prasmingiau buvo kurti ne „Sodroje“, o asmeninėse būsimų pensininkų sąskaitose, kurių politikai negali iššvaistyti. Finansų krizė iš dalies sutrukdė šiam ilgalaikiam projektui, bet nemanau, kad kryptis diversifikuoti apsaugą senatvėje tarp einamojo finansavimo ir kaupimo buvo klaidinga.

– Demografinės prognozės „gerų laikų“ nežada. Tad kaip geriausia kaupti senatvei?

– Ateities pensijų dydį labiau lems ne manevrai su pensijų sistemos modeliais ir formulėmis. Didesnėms pensijoms būtina sąlyga – didesnis dirbančios visuomenės dalies produktyvumas, kad ir kokiomis priemonėmis jis būtų pasiekiamas: daugiau darbuotojų, didesnis darbo našumas, todėl didesni dirbančiųjų atlyginimai bei didesnės galimybės pateikti prekių ir paslaugų už pensininkų sutaupytus eurus, įgytus „Sodros“ apskaitos vienetus ir pan. Todėl esmė ne pats būdas, kuriuo įgyjamos pajamų garantijos senatvei, o kiek tuo metu dirbanti karta pajėgi tas garantijas užtikrinti.

Žinoma, jei, be „Sodros“, dar ir taupoma, įgyjamos didesnės pajamų senatvėje garantijos. Todėl reikėtų derinti abu būdus nepamirštant, kad jie abu priklausomi nuo dirbančios kartos produktyvumo. Nei pinigai, nei „Sodros“ apskaitos vienetai, nei virtualios sąskaitos eurai nevalgomi – gerovė priklauso nuo to, kiek už juos bus galima nusipirkti.