Paveldosaugos sargo paieška – su klaustuku
Sei­mo na­rius kul­tū­ri­nin­kus nu­ste­bi­no Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos pa­skelb­to kon­kur­so Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to (KPD) di­rek­to­riaus par­ei­goms rei­ka­la­vi­mai. Par­la­men­ta­rai nuo­gąs­tau­ja, kad jų lai­kan­tis ins­ti­tu­ci­jai va­do­vau­ti ga­li bū­ti pa­skir­tas vi­siš­kai šio­je sri­ty­je ne­kom­pe­ten­tin­gas as­muo.

KPD vadovo konkursą Kultūros ministerija paskelbė šią savaitę. Iš kandidatų reikalaujama turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą išsilavinimą (magistro kvalifikacinį laipsnį) ir ne mažesnę kaip trejų metų vadovaujamo darbo patirtį. Taip pat keliama sąlyga būti susipažinus su Lietuvos bei tarptautiniais paveldosaugos sritį reglamentuojančiais dokumentais, principais bei reikalavimais. Seimo narių akimis, ieškant naujo paveldosaugos kuratoriaus apsiriboti vien tik tokiais formaliais reikalavimais nevalia, būtina numatyti ir specifinių. Kultūros ministerija ginasi konkursą paskelbusi pagal visas galiojančias taisykles.

Nuo 2008 metų KPD vadovavusios Dianos Varnaitės kadencija baigėsi birželio pabaigoje.

Arūnas Gelūnas: „Kai pasigendi specialiųjų kompetencijų reikalavimų, kyla įvairių sąmokslo teorijų, pavyzdžiui, gal taisyklės surašytos taip, kad konkursą laimėtų .konkretus asmuo.“

Keista logika

„Ar gali paveldosaugai vadovauti asmuo, neturintis specifinio, ar bent humanitarinės, socialinės srities išsilavinimo, o svarbiausia – bent vienų darbo metų patirties šioje srityje? Pasirodo, kaip tik tokio žmogaus KPD direktoriaus pareigoms ir ieško Kultūros ministerija. Jai, sprendžiant iš specialųjų reikalavimų pretendentams, kompetencija ir patirtis nėra joks prioritetas“, – piktinosi Seimo Kultūros komiteto narys konservatorius Vytautas Juozapaitis. Parlamentaras ironizavo, kad vadovaujantis tokia logika KPD direktoriumi gali tapti prekybos centro žuvų skyriui vadovavęs žmogus.

V. Juozapatis taip pat stebėjosi, kad į žemesnės kategorijos Kultūros ministerijos Kultūrinės atminties ir paveldo politikos skyriaus vedėjo pareigas pretenduojančiam asmeniui keliami aukštesni reikalavimai. Jis privalo turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą humanitarinių ar socialinių mokslų išsilavinimą (magistro kvalifikacinį laipsnį), taip pat ne mažesnę kaip trejų metų darbo patirtį ir ne mažesnę kaip vienų metų darbo patirtį vienoje ar keliose iš nurodytų sričių – kultūros paveldo, muziejų, bibliotekų, dokumentų ir archyvų, kultūros paveldo skaitmeninimo, etninės kultūros, mėgėjų meninės veiklos.

Jautri sritis

Švietimo ir mokslo komiteto nario liberalo Arūno Gelūno teigimu, paveldo sritis kultūroje yra „superjautri, kaip jokia kita ekspertų ekspertinė“, reikalaujanti ne tik patirties, bet ir niuansų išmanymo. „Iš televizijos reportažų matome, kiek kontroversijų, diskusijų kyla, kai kalbama šia tema. Ir geriausiai diskutuoti pajėgia ekspertai, turintys ne vien lietuviškos, bet ir tarptautinės patirties, disponuojantys istorijos, archeologijos, architektūros žiniomis“, – „Lietuvos žinioms“ sakė A. Gelūnas. Todėl jis teigė suprantąs kolegos susirūpinimą dėl galimų ketinimų KPD vadovo pareigybę paversti „kažkokia bendrąja vadyba“.

„Manau, į konkurso reikalavimus būtinai turėtų būti įtraukti specialiųjų kompetencijų reikalavimai. Kai to nerandi, kyla visokių sąmokslo teorijų, pavyzdžiui, gal taisyklės surašytos taip, kad konkursą laimėtų koks nors konkretus asmuo“, – svarstė A. Gelūnas.

Laikytasi metodikos

Tačiau Kultūros ministerija sklaido politikų baimes. Pasak Teisės ir žmogiškųjų išteklių skyriaus patarėjos Svetlanos Kneziauskaitės, rengiant pareigybės aprašymus nėra jokios prievolės būtinai nurodyti konkrečią studijų sritį ar kryptį. „Šiuo atveju organizuojamas konkursas įstaigos vadovo pareigoms. Jeigu nurodytume konkrečias studijų sritis, t. y. socialinių ir humanitarinių mokslų, užkirstume kelią konkurse dalyvauti, pavyzdžiui, architektūros studijas baigusiems pretendentams, nes architektūra yra priskiriama prie menų srities išsilavinimo“, – „Lietuvos žinioms“ aiškino ministerijos atstovė. Anot jos, darbo patirtis įstaigos vadovams nustatoma vadovaujantis Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodika. Ji rekomenduoja, kad įstaigai vadovauti pretenduojantis asmuo turėtų trejų metų vadovavimo patirtį, tačiau nurodyti, kurios konkrečiai srities, nereikalauja.

„Įstaigos vadovo pareigybei darbo patirtis tam tikroje srityje neturėtų būti nustatoma, nes jo funkcijos iš esmės yra vadybinio pobūdžio – susijusios su planavimu, organizavimu, vadovavimu ir kontrole. Tai reiškia, kad pretendentas gali turėti vadovo darbo patirties įvairaus teisinio statuso įstaigose“, – teigė S. Kneziauskaitė. Ji atkreipė dėmesį, kad skelbiant bet kokius konkursus Valstybės tarnybos departamento (VTD) specialistai dar papildomai patikrina visus pareigybių aprašymus ir jų atitiktį metodikos reikalavimams. Jokių pastabų dėl minėtų konkusų VTD neišsakė.

Laukia permainos

Vyriausybės balandį patvirtintose kultūros paveldo apsaugos pertvarkos gairėse numatoma decentralizuoti KPD, dabar vienose rankose sutelkiantį visas su paveldu susijusias funkcijas. KPD pagrindu būtų steigiama Valstybinė kultūros paveldo inspekcija, ji nedalyvautų nei kultūros vertybių apskaitos, nei projektų dokumentų derinimo procese, bet talkintų savivaldybėms ir kitiems subjektams siekiant mažinti paveldosaugos pažeidimų riziką.

Inspekcija būtų atsakinga už „arbitražo“ funkcijas, centralizuotą kultūros vertybių būklės ir procesų stebėjimą. Tuo metu savivaldybėms numatyta suteikti plačius įgaliojimus derinant dokumentus, susijusius su paveldosaugos reikalavimais, jos atliktų ir pirminę kultūros vertybių apskaitą: registruotų objektus Kultūros vertybių registre, nustatytų joms teritorijas ir apsaugos zonas.

Ministerijos sumąstytus pokyčius griežtai kritikavo D. Varnaitė bei kiti departamento atstovai. Jų teigimu, sistemos pertvarka sugriautų visą paveldo priežiūrą, o sprendimus dėl paveldo saugojimo priimtų neprofesionalai. „Atrodo, kad nugali bolševikinis mąstymas“, – birželį surengtoje spaudos konferencijoje teigė D. Varnaitė. Pasak jos, pasiūlymas didžiąją dalį funkcijų, susijusių su kultūros vertybių registru, jo formavimu, projektų derinimu, perduoti savivaldybėms visiškai neįsivaizduotinas. Savivaldybės taip pat nuogąstavo, kad tokia finansinė ir žmogiškųjų resursų našta jiems būtų nepakeliama.