Paulius Gradeckas: „Visuomenės sveikatos biurų tinklas – per platus“
Apie pa­sta­ro­jo me­to svei­ka­tos sis­te­mos po­ky­čius L.S. kal­ba­si su prem­je­ro pa­ta­rė­ju svei­ka­tos klau­si­mais Pa­uliu­mi Gra­dec­ku.

– Po prieš porą savaičių Seime vykusių gydymo įstaigų vadovų ir sveikatos politikų susitikimo jokių sprendimų ar bent idėjų, ką daryti toliau, nepriimta. Panašu, kad abi pusės liko nusivylusios. Koks įspūdis susidarė jums?

– Tai buvo ne idėjų, bet pinigų kova. Susidaro įspūdis, kad jei sveikatos apsaugos sistemą užpiltume pinigais, visos problemos išnyktų, nors iš tikrųjų tik atitolintume jų sprendimą. Žinoma, gydymo įstaigų restruktūrizavimo etapai tarsi sufleravo: „jūs čia truputį susimažinkite ir važiuosim toliau“. Estai vietoje trečio ir ketvirto restruktūrizavimo etapo apsisprendė, jog turi likti devyniolika ligoninių, kitos – pagal poreikį.

– Bet politikams, išdrįsusiems uždaryti ligonines, tai greičiausiai kainuotų karjerą...

– Nebūtinai. Andrius Kubilius du kartus buvo krizės premjeras ir atrodo, kad po du tūkstantųjų metų krizės visuomenė jam nebeturėtų suteikti mandato. Tačiau po dešimties metų vėl prireikė tokio žmogaus. Žmonės – ne kvaili, jie moka atsirinkti. Dabartinės sveikatos problemos tęsiasi ne tik pastaruosius ketverius metus.

– Dažnai sakoma, jog sveikatos apsaugos biudžetas per mažas, kad būtų galima užtikrinti ir paslaugų prieinamumą, ir kokybę. Gal vis dėlto reikėtų jį didinti?

– Tai diskutuotinas klausimas. Įvairūs duomenys rodo, jog finansavimas sveikatos apsaugai nepakankamas. Tačiau pasakius A, reikia paminėti ir B, kad ir turimus pinigus mes naudojame neefektyviai.

– Kaip su investicijomis į visuomenės sveikatą? Juk prieš dešimtmetį steigiant visuomenės sveikatos biurus teigta, jog tokiu būdu bus galima taupyti gydymui skiriamas lėšas. Dabar gi tarp savivaldos politikų dažnai pasigirsta nuogąstavimų, jog investicijos į biurus norimo efekto nesukuria.

– Esminė klaida, kad pats biurų tinklas – per platus. Kodėl taip atsitiko? Biurams steigti valstybė skyrė lėšų, tačiau savivaldybės įsipareigojo prisidėti. Tiesa, galbūt pritrūko valios apsispręsti, kad mums pakanka dvidešimties biurų. O ne eiti paprasčiausiu būdu: savivaldybė – biuras.

Problema ta, kad savivalda iš principo nemato biurų pridėtinės vertės, nes rezultatų norima po dvejų ar ketverių metų. To nebus. Nematydamos rezultatų dalis savivaldybių nemato ir reikalo skirti finansavimo, nes jiems tai atrodo tik kaip išlaidos. Tačiau savivaldybės biudžetas priklauso nuo gyventojų pajamų mokesčio. Vadinasi, kuo daugiau gerus darbus dirbančių, sveikų žmonių, tuo tavo biudžetas didesnis.

– Visuomenės sveikatos biurų vadovai dažnai įvardija ir kitą priežastį, kodėl norimo efekto nepasiekiame, tai yra per mažas finansavimas. Nepritariate?

– Vertinant dabartinį finansavimą – septynis milijonus eurų – pagal biurų tinklą, jis nepakankamas. Bet reikia pripažinti, kad ir dabar skiriamos lėšos ne visuomet panaudojamos tikslingai. Investicijos į visuomenės sveikatą mažina gydymo išlaidas, bet ta piramidė Lietuvoje apversta. Ir jos negali vienu kartu grąžinti į teisingą padėtį. Visuomenės sveikatai tenkanti biudžeto dalis yra labai nedidelė. Norint ją gausinti galimi du variantai: didinti sveikatos biudžetą arba perskirstyti turimą, prioritetą teikiant visuomenės sveikatai. Tačiau čia yra kur kas daugiau suinteresuotų grupių ir pati visuomenė nori ne geresnės visuomenės sveikatos, o gydymo. Todėl Valstybė turi tiksliai atsirinkti į ką investuojama.

– Kitas gana plačiai aptariamas klausimas – vaistų politika. Po pastarųjų pertvarkų netilo kalbos, kad gamintojai pasitrauks, sumažės vaistų prieinamumas, užsidarys kai kurios vaistinės ir panašiai. Suprantu, kad kaip premjero patarėjas negalėtumėte vertinti esamų pokyčių kitaip nei teigiamai, bet kaip pacientas ką manote apie pertvarką?

– Atsitraukiant nuo retorikos apie tai, kad ženkliai atpiginsime vaistus, kad kasmet į kainyną įtrauksime dešimtis naujų vaistų, esu protingas optimistas. Pertvarkoms farmacijos sektoriuje reikia daugiau užsispyrimo nei su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis, nes čia yra verslo interesai. Kritikuojantys dabartinius pokyčius, vis dėlto pripažįsta ir tai, kad ką nors daryti būtina. Priimti sprendimai yra daugiau mažiau sumodeliuoti, buvo kelios alternatyvos ir kiekviena jų turėjo savo rizikas.

Susidaro įspūdis, kad jei sveikatos apsaugos sistemą užpiltume pinigais, visos problemos išnyktų, nors iš tikrųjų tik atitolintume jų sprendimą.

Tarkim, dėl kainų tunelio, buvo didelė rizika, kad į kainyną būtų nepatekę ne šimtas šešiasdešimt vaistų pavadinimų, o penki šimtai, tik dėl to, kad gamintojai būtų užsispyrę ir nemažinę kainų. Bet rizika pasiteisino. Kad atsiras individualių atvejų, žinojome. Pavyzdžiui, tikėjomės, kad taip gali nutikti su kardiologiniais sudėtiniais vaistais. Išaiškėjo ir vaistų grupės, kurių nebuvome identifikavę, tarkim, dėl astmos, epilepsijos. Tai natūralu, nes įstatymas su savo poįstatyminiais aktais negali kurti atskiros teisinės bazės individualiems atvejams. Žmonių, kuriuos vienaip ar kitaip tai palietė, kaip asmuo galiu atsiprašyti. Tiesa, teikiant biudžetą yra numatytas penkių procentų lengvatinis PVM tarifas vaistams.

– Ši vaistų politika dažnai kritikuojama dar ir dėl to, kad iš žmonių, kurie moka mokesčius, atimama galimybė rinktis vaistus.

– Kviečiu pagalvoti apie tuos, kurie anksčiau išleisdavo itin daug pinigų vaistams. Kalbant šiomis temomis pasigendu socialinio atsakingumo. Girdėdamas Laisvosios rinkos instituto atstovų palyginimus, jog vaistus prilyginome duonai, negaliu sutikti. Visos priemonės buvo orientuotos, kaip ir dabar formuojamas valstybės biudžetas, į skurdžiausiai gyvenančią, pažeidžiamiausią visuomenės dalį, kuri didžiąją dalį krepšelio išleidžia vaistams.

Siūlau pagalvoti tiems, kas gali mokėti už vaistus daugiau, kad tiek jiems, tiek ir tai pažeidžiamiausiai grupei taikomos tos pačios taisyklės. Tik skurdžiai gyvenantieji vaistams sukrapšto paskutinius centus. Aš pats dėl visuomenės gerovės esu pasiruošęs sumokėti brangiau. Žmonės, vaistams išleidžiantys neproporcingai didelę savo pajamų dalį yra problema, kurią ne tik patys identifikavome, bet ir kurią sufleravo tarptautinės organizacijos ir kurią ryžomės spręsti.

Dosjė

Baigė visuomenės sveikatos magistro studijas Lietuvos sveikatos mokslų universitete, Budapešte yra įgijęs medicinos epidemiologo specializaciją.

Studijų metu ir po jų dirbo sveikatos priežiūros įstaigose Kaune, Kaišiadoryse ir Vilniuje.

Po studijų bei darbo Nacionaliniame epidemiologijos centre Budapešte grįžo į Lietuvą dalyvauti „Kurk Lietuvai“ programoje, tęsė darbus Santariškių medicinos įstaigų asociacijoje, dirbo lietuviško kapitalo įmonėje, buvo kelių nevyriausybinių organizacijų valdybos narys.

lsveikata.lt