Pašnekesiai apie pabėgėlius
Pa­skam­bi­nu­si Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pi­jos „Ca­ri­tas“ Už­sie­nie­čių in­teg­ra­ci­jos prog­ra­mos va­do­vei Il­mai Skuo­die­nei pa­klau­siau, ar ga­lė­čiau ap­si­lan­ky­ti Pa­bė­gė­lių cen­tre ir pa­si­kal­bė­ti su jo gy­ven­to­jais. „Jie ne­be­no­ri su Ju­mis, žur­na­lis­tai, kal­bė­tis, – sa­ko dar­buo­to­ja, – jie ne­be­no­ri bū­ti bai­sių an­traš­čių ir ne­igia­mą nuo­mo­nę for­muo­jan­čių straips­nių he­ro­jais. Dau­gu­ma pa­bė­go iš ka­ro siau­bų ka­muo­ja­mos tė­vy­nės, iš­gy­ve­no ar­ti­mų­jų, drau­gų ne­tek­tis, dėl ka­ro pra­ra­do vis­ką, ką bu­vo su­si­kū­rę. Ki­ti bu­vo per­se­kio­ja­mi val­džios dėl sa­vo įsi­ti­ki­ni­mų, bau­gi­na­mi ir kan­ki­na­mi. Jie ti­krai daug iš­gy­ve­no, to­dėl šian­dien no­ri tik­tai ra­my­bės“.

Re­mian­tis Že­ne­vos pa­bė­gė­lių kon­ven­ci­ja, pa­bė­gė­lis – tai as­muo, ku­ris dėl vi­siš­kai pa­grįs­tos bai­mės bū­ti per­se­kio­ja­mas dėl ra­sės, re­li­gi­jos, pi­lie­ty­bės, pri­klau­sy­mo tam ti­krai so­cia­li­nei gru­pei ar po­li­ti­nių įsi­ti­ki­ni­mų yra už ša­lies, ku­rios pi­lie­ty­bę tu­ri, ri­bų. Tai vi­sas komp­lek­sas ap­lin­ky­bių, lei­džian­čių as­me­niui įgy­ti pa­bė­gė­lio sta­tu­są. Tarp jų tei­sės ak­tuo­se įvar­di­ja­ma ne tik fi­ziš­kai, bet ir psi­cho­lo­giš­kai ne­igia­ma ap­lin­ka, dėl ku­rios as­muo ap­sisp­ren­džia pa­lik­ti sa­vo ša­lį.

Stalo žaidimų vakaras su savanoriais iš Ispanijos. Caritas nuotr.

Tie­sa, šio­mis die­no­mis ten­ka skai­ty­ti įvai­rių is­to­ri­jų. Skir­tu­mai tarp pa­bė­gė­lių ir eko­no­mi­nių mig­ran­tų jo­se iš­nyks­ta, o tai, „Ca­ri­tas“ dar­buo­to­jų tei­gi­mu, ti­krai ne­pa­de­da in­teg­ra­ci­jos pro­ce­sui. La­biau­siai joms ne­ra­mu dėl vai­kų: juk žo­dis „pa­bė­gė­lis“ ta­po eti­ke­te, by­lo­jan­čia apie pra­stą ko­ky­bę. Tai su­ke­lia pa­pil­do­mų su­nku­mų mo­kyk­lo­je, po­lik­li­ni­ko­je, gat­vė­je, ieš­kant bu­to, dar­bo, ga­liau­siai drau­gų.

Vi­sų pa­bė­gė­lių prob­le­mų vie­nu sa­ki­niu api­bū­din­ti ne­įma­no­ma. Vie­na „Ca­ri­tas“ at­sto­vių, Il­ma, te­le­fo­nu už­si­me­na, kad at­vy­kė­lių iš kai­my­ni­nių ša­lių (Ukrai­nos, Bal­ta­ru­si­jos, Ru­si­jos) ir to­li­mes­nių kraš­tų (Si­ri­jos, Af­ga­nis­ta­no, Ira­ko ir pan.) in­teg­ra­ci­ja yra vi­siš­kai skir­tin­ga. Vi­sų pir­ma dėl kul­tū­ri­nių, re­li­gi­nių ir kal­bos skir­tu­mų.

– Ar Jūs įsi­vaiz­duo­ja­te, kaip jau­čia­si žmo­gus, pa­vyz­džiui, at­vy­kęs iš Si­ri­jos, ne­mo­kan­tis kal­bos, nie­ka­da ne­gy­ve­nęs Eu­ro­po­je, ne­tu­rin­tis drau­gų, ne­ran­dan­tis sa­vo bend­ruo­me­nės? O dar kai juos pa­si­tin­ka ne­igia­mai nu­si­tei­ku­si vi­suo­me­nė? In­teg­ra­ci­ja pa­sun­kė­ja dvi­gu­bai! Užuot jiems pa­dė­ję, dar la­biau vis­ką aš­tri­na­me, pri­sta­ty­da­mi juos ne­igia­ma­me kon­teks­te. Pa­me­na­te drau­giš­ką­jį Ba­si­rą? – Il­ma tu­ri ome­ny­je af­ga­nis­ta­nie­tį, ku­ris prie­globs­čio pra­šė vaiz­do įra­šu, mo­ty­vuo­da­mas, kad dėl bend­ra­dar­bia­vi­mo su Lie­tu­vos ka­riais sa­vo ša­ly­je ga­li bū­ti nu­žu­dy­tas.

– Šian­dien jis ne­be­no­ri su nie­kuo kal­bė­tis, pra­šo įslap­tin­ti jo te­le­fo­no nu­me­rį ir tie­siog pa­lik­ti jį ra­my­bė­je.

Su­ta­ria­me su Il­ma, kad ar­ti­miau­siu me­tu pa­ti pas juos ap­si­lan­ky­siu.

„Ca­ri­tas“ die­nos cen­tre ma­ne pa­si­tin­ka jo dar­buo­to­ja Ne­rin­ga, bu­vu­si sa­va­no­rė, pa­ti pu­sę me­tų glo­bo­ju­si ira­kie­čių šei­mą. Įskai­tant ją, pa­gal už­sie­nie­čių in­teg­ra­ci­jos prog­ra­mą šiuo me­tu im­ig­ran­tais rū­pi­na­si de­šimt dar­buo­to­jų. As­me­nų, tu­rin­čių pa­bė­gė­lio sta­tu­są, yra 180. Jie at­vy­ko iš įvai­riau­sių ša­lių: kai­my­ni­nių Ru­si­jos, Bal­ta­ru­si­jos, Ukrai­nos, to­li­mų­jų – Af­ga­nis­ta­no, Si­ri­jos, Ira­ko, Eri­trė­jos ir ki­tų. Su jais šian­dien dir­ba so­cia­li­nės dar­buo­to­jos, psi­cho­lo­gai, net me­no te­ra­pi­jos spe­cia­lis­tas.

– Ko­dėl me­no? – klau­siu.

– Nes dau­gu­ma at­vy­kę iš ka­ro siau­bą iš­gy­ve­nan­čių ša­lių, pa­ty­rę prie­var­tą, fi­zi­nių ir psi­cho­lo­gi­nių kan­čių, ne­kal­ba už­sie­nio kal­bo­mis, – kan­triai aiš­ki­na Ne­rin­ga. – Tik per me­no te­ra­pi­jos kur­sus la­bai at­sar­giai pra­de­da at­skleis­ti sa­vo emo­ci­jas ir iš­gy­ve­ni­mus. Dau­gu­ma jų tu­ri ne tik rim­tų svei­ka­tos prob­le­mų – jie pa­ty­rė ir fi­zi­nių, ir psi­cho­lo­gi­nių trau­mų.

Cen­tras jiems tei­kia įvai­rias kon­sul­ta­ci­jas – tei­si­nes, so­cia­li­nes, vai­kų tei­sių, im­ig­ra­ci­jos, bu­to, dar­bo pa­ieš­kų klau­si­mais. Tik at­vy­kus dau­gu­mą iš­tin­ka di­de­lis kul­tū­ri­nis šo­kas. Ne­re­tai juos ten­ka mo­ky­ti ne­tgi so­cia­li­nių įgū­džių.

– Na­tū­ra­lu, juk jie ne­la­bai su­pran­ta ir apie mū­sų va­liu­tą, jiems daug kas at­ro­do pi­gu, to­dėl kar­tais ne­pag­rįs­tai iš­lai­dau­ja: va­žiuo­ja tak­si, nes at­ro­do, kad ke­le­tas eu­rų nė­ra daug. Pa­aiš­ki­nus, kiek tai bū­tų jų va­liu­ta, jie iš­si­gąs­ta, – šyp­te­li Ne­rin­ga.

– O kaip juos pri­ima lie­tu­viai? – klau­siu.

– Pa­bė­gė­liai ne­daug su kuo bend­rau­ja – yra ga­na už­da­ri. Daž­niau­siai tam truk­do kal­bos bar­je­ras. Dau­gu­ma čia at­va­žiuo­ja ne­mo­kė­da­mi jo­kios už­sie­nio kal­bos, to­dėl bend­ra­vi­mas su ap­lin­ki­niais tam­pa la­bai ri­bo­tas. Dar dir­bant sa­va­no­re, ma­no pa­grin­di­nis tiks­las bu­vo ma­žin­ti so­cia­li­nę at­skir­tį. Mes jiems bu­vo­me tar­si til­tas nuo tos ter­pės, ku­rio­je jie gy­ve­no. Žmo­nės, dėl ka­ro ar ki­tų po­li­ti­nių prie­žas­čių at­vy­kę pas mus, la­bai su­nkiai adap­tuo­ja­si. Jie ne­igia iš­vy­kę vi­sam lai­kui, ti­ki­si su­grįž­ti, sten­gia­si kas die­ną bend­rau­ti su sa­vo ša­ly­je li­ku­siais gi­mi­nai­čiais. Jie la­bai bend­ruo­me­niš­ki ir itin sve­tin­gi. Juk pa­gal jų re­li­gi­ją – „sve­čias į na­mus – Die­vas į na­mus“. Ma­no glo­bo­ta krikš­čio­nių šei­ma tu­rė­jo bėg­ti iš Ira­ko šiau­rė­je įsi­kū­ru­sio mies­te­lio, nes ISIS ka­ra­lia­vo vos sep­ty­nias­de­šimt ki­lo­me­trų nuo jų. To­dėl jiems, ne mu­sul­mo­nams, grės­mė bu­vo ypač di­de­lė. Jie tu­rė­jo vis­ką pa­lik­ti ir iš­vyk­ti, o tai, pa­ti­kė­ki­te, iš­ties ne­leng­va. Ne­pai­sant vi­sų ne­gan­dų, tai ypač drau­giš­ka šei­ma, o šei­mos gal­va kar­tą ne­tgi gro­jo liut­nia vie­na­me Vil­niaus mu­zi­ki­nia­me klu­be su Jur­giu Di­džiu­liu.

Pa­si­da­ly­ti pa­tir­ti­mi su­tin­ka ir Ak­vi­lė, ki­ta cen­tro dar­buo­to­ja:

– Pa­bė­gė­lio ke­lias nė­ra leng­vas. Ir ne­bū­ti­nai Lie­tu­vo­je. Juk ten­ka pa­lik­ti vis­ką – na­mus, drau­gus, ar­ti­muo­sius. Ži­no­te, ko­kia dau­ge­lio jų di­džiau­sia sva­jo­nė? Grįž­ti į sa­vo ša­lį. Tie­sa, jie kol kas ne­sup­ran­ta, kad grįž­ti gal­būt jau ir ne­be­bū­tų kur – mies­tai su­griau­ti, na­mų ne­bė­ra. O kur dar vi­si su­nku­mai, ku­riuos jiems ten­ka pa­tir­ti nau­jo­je ap­lin­ko­je, – nė­ra ar­ti­mų­jų, ne­mo­ka kal­bos, pi­ni­gų la­bai ma­žai, kar­tais jų ir iš vi­so ne­bū­na. Ir tas lai­ki­nu­mo klau­si­mas, juk dau­ge­lis gau­na tik lai­ki­ną lei­di­mą gy­ven­ti.

Pa­sak „Ca­ri­tas“ dar­buo­to­jų, in­teg­ra­ci­jos prog­ra­ma trun­ka nuo vie­nų iki tre­jų me­tų. Jai pa­si­bai­gus, pa­bė­gė­liai tu­ri tvar­ky­tis sa­va­ran­kiš­kai, o po­žiū­ris į juos juk iš­lie­ka tas pats. Ne­nus­to­ja per­se­kio­ti ir su­nkiau­siai nu­si­kra­to­mas mi­tas – kad vi­si pa­bė­gė­liai tė­ra eko­no­mi­niai mig­ran­tai.

– Ar ži­no­te, kad pa­bė­gė­liui iš­si­nuo­mo­ti būs­tą Lie­tu­vo­je be­veik ne­įma­no­ma? Dau­gu­ma žmo­nių pa­bė­gė­lį sie­ja su ne­tvar­ka ir aso­cia­lu­mu. Bet tai ne­tie­sa. Jie ti­krai la­bai tvar­kin­gi. Ne­var­to­ja al­ko­ho­lio, ypač rū­pi­na­si sa­vo vai­kais, to­dėl ne­tei­sin­ga, kad kar­tais pri­ski­ria­mi so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­moms. Juk to­kio­mis daž­niau­siai tam­pa­ma bū­tent dėl al­ko­ho­lio ir vai­kų ne­prie­žiū­ros. Tie­sa, dar­bą su­si­ras­ti nė­ra la­bai su­nku. Darb­da­viai mie­lai sam­do juos ne­kva­li­fi­kuo­tiems dar­bams at­lik­ti, o ir pa­tys pa­bė­gė­liai dėl to la­bai ne­liū­di, ži­no, kad kol ge­rai iš­moks kal­bą, tai yra vie­nin­te­lė ga­li­my­bė už­si­dirb­ti.

– Kaip dėl mo­kyk­lų ir dar­že­lių? – klau­siu.

– Dėl dar­že­lių bū­na įvai­riai, juk ir pa­tys lie­tu­viai ne vi­sa­da juos gau­na, – nu­si­šyp­so Ak­vi­lė. – Na, o mo­kyk­la yra pri­va­lo­ma. Ta­čiau, kaip ir su vi­sais pa­aug­liais, kar­tais iš­ky­la su­nku­mų, ypač jei­gu jie ne­lan­kė mo­kyk­los sa­vo ša­ly­je ar­ba per­kė­li­mo lai­ko­tar­piu. Kar­tais ten­ka pa­dir­bė­ti, kol „į­si­va­žiuo­ja į re­ži­mą“.

– Mū­sų žmo­nės daž­nai bai­mi­na­si nu­si­kal­ti­mų, – už­si­me­nu.

– Be rei­ka­lo. Ne­tu­ri­me in­for­ma­ci­jos, kad pa­bė­gė­liai bū­tų pa­da­rę ko­kį nu­si­kal­ti­mą. Tie­sa, ad­mi­nis­tra­ci­nę tvar­ką kar­tais pa­žei­džia, na, pa­vyz­džiui, su­gal­vo­ja pa­si­va­ži­nė­ti be bi­lie­tė­lio, – mirk­te­li pa­šne­ko­vė. – Bet juk kam ne­pa­si­tai­ko.

Ak­vi­lė pa­pa­sa­ko­ja, kad cen­tre sa­va­no­re dir­ba ir si­rė Fa­rah. Mo­ko ang­lų kal­bos. Pa­si­tei­rau­ju, ar ga­lė­čiau ją pa­kal­bin­ti.

– Klaus­ki­te jos pa­čios. Ji taip pat ne kar­tą nu­ken­tė­jo nuo iš­kreip­tos in­for­ma­ci­jos, to­dėl ne­ži­nau, ar su­tiks. Na, bet ga­lit pa­lauk­ti, ji bus čia po pus­va­lan­džio.

Ak­vi­lė man­da­giai at­sis­vei­ki­na. Lauk­da­ma Fa­rah, ma­tau ke­le­tą be­siš­ne­ku­čiuo­jan­čių jau­nuo­lių. Pa­sis­vei­ki­nu ang­liš­kai.

– Jie ir lie­tu­viš­kai mo­ka, – šūk­te­li man Ne­rin­ga, vis už­su­kan­ti šnek­te­lė­ti su lan­ky­to­jais. Iš tie­sų, jau­nas sep­ty­nio­lik­me­tis af­ga­nis­ta­nie­tis, vos pa­klaus­tas, pui­kia lie­tu­vių kal­ba pa­aiš­ki­na, ko­kie da­ly­kai jam la­biau­siai pa­tin­ka mo­kyk­lo­je.

– Tu la­bai ge­rai kal­bi lie­tu­viš­kai, – sa­kau jam.

– Ačiū. Bet jū­sų gra­ma­ti­ka su­dė­tin­ga, – nu­lei­džia gal­vą jis.

Pa­juo­kau­ju, kad mums ir pa­tiems ji ne­leng­va. Nu­si­juo­kiam. Vai­ki­nui iš­sku­bant į ang­lų kal­bos pa­mo­ką, šūk­te­liu pa­vy­mui:

– Ar tau pa­tin­ka mo­kyk­lo­je?

– Taip, vi­si la­bai drau­giš­ki.

– O čia gy­ven­ti?

– La­bai! – dar spė­ja at­sa­ky­ti jau­nuo­lis.

Su­lau­kiu Fa­rah, apie pus­me­tį čia gy­ve­nan­čios jau­nos si­rės, ku­ri lais­vu nuo dar­bo me­tu sa­va­no­riau­ja cen­tre.

– Tu dir­bi? – klau­siu, kai iš­girs­tu jos is­to­ri­ją apie tai, kaip su bend­ra­dar­biais ra­ga­vo lie­tu­viš­ko mais­to.

– Taip, vie­no­je tarp­tau­ti­nė­je kom­pa­ni­jo­je. Jiems rei­kė­jo žmo­gaus, mo­kan­čio ara­bų kal­bą.

ėliavų spalvinimo vakaras. Caritas nuotr.

– O kaip jau­tie­si mū­sų ša­ly­je?

– Ži­no­te, mes vi­si ką tik at­vy­ku­sie­ji pa­ti­ria­me stre­są, juk vis­kas ki­taip – kal­ba, kul­tū­ra, ga­liau­siai kli­ma­tas, – ra­miai dės­to Fa­rah. – Ta­čiau jau­nų žmo­nių in­teg­ra­ci­ja kur kas leng­ves­nė. Pa­vyz­džiui, aš mo­ku ang­lų kal­bą, esu iš­si­la­vi­nu­si, ži­nau, kad jei nie­kur ne­įsit­vir­tin­siu, tie­siog ga­lė­siu sto­ti į uni­ver­si­te­tą. Vi­sai ki­taip yra šei­moms su ma­žais vai­kais. Dau­gu­ma jų tu­ri po pen­kis še­šis. Rei­kia kaž­kaip gy­ven­ti. Pa­šal­pos nė­ra di­de­lės, o be kal­bos įsi­dar­bin­ti... Na, pa­tys su­pran­tant. La­bai trūks­ta ver­tė­jų, ku­rie mo­kė­tų ang­lų ir ara­bų kal­bas ir ga­lė­tų mus mo­ky­ti. Pa­si­bai­gus in­teg­ra­ci­jos prog­ra­mai, rei­kia su­si­ras­ti bu­tą ir dar­bą. Jū­sų ša­lis nė­ra pa­si­ruo­šu­si pa­dė­ti. Ne to­dėl, kad ne­no­rė­tų, bet to­dėl, kad dar ne­ga­li. Ir tai su­pran­ta­ma. Jums su­nku už­ti­krin­ti ko­ky­biš­ką at­vy­kė­lių in­teg­ra­ci­ją, ypač pa­ly­gi­nus su eko­no­miš­kai stip­res­nė­mis ša­li­mis. Dau­gu­mai at­vy­kė­lių rei­kia rim­tos me­di­ci­ni­nės pa­gal­bos. Taip, jie gau­na bū­ti­ną­sias pa­slau­gas, ta­čiau to ne­už­ten­ka. Iš­gy­ven­ti iš pa­šal­pų di­de­lei šei­mai ti­krai la­bai su­nku. Ma­tėt, kiek jų iš­va­žiuo­ja? Ti­krai ne to­dėl, kad no­rė­tų pa­si­pel­ny­ti, kuo daž­nai bū­na­me kal­ti­na­mi. Kar­tais žmo­nės tie­siog ne­tu­ri ko val­gy­ti. Tie­sa, tie, ku­rie bė­ga, dar ne­sup­ran­ta, kad tai ne­le­ga­lu ir jiems teks grįž­ti. O ta­da jau ir vi­sos pa­šal­pos iš jų bus ati­mtos.

– O kaip lie­tu­viai? Ar drau­giš­ki? – klau­siu.

– Vis­kas ge­rai. Jū­sų ša­ly­je jau­čiuo­si sau­gi. Nie­ka­da ne­te­ko pa­tir­ti jo­kių pa­ty­čių. Tie­sa, pa­ly­gin­ti su tais mies­tais, ku­riuo­se te­ko gy­ven­ti, Vil­nius ma­žas. Bet la­bai ra­mus. Daž­nai ei­nu po jį pa­si­vaikš­čio­ti.

Ste­bė­da­ma vie­ną po ki­to at­ei­nan­čius įvai­rių tau­ty­bių žmo­nes mąs­tau, kiek leng­viau vis­kas yra mums, čia gi­mu­siems ir au­gu­siems. At­vy­kė­liams vie­ti­nių rei­ka­la­vi­mai vi­sa­da griež­tes­ni.

Ir nors vi­są lai­ką kal­bė­jo­mės ma­lo­niai, at­sis­vei­kin­da­mos „Ca­ri­tas“ dar­buo­to­jos vis dar bai­mi­na­si, net ke­lis kar­tus pri­me­na ne­pai­nio­ti pa­bė­gė­lių su eko­no­mi­niais mig­ran­tais. Joms keis­ta, kad cen­tro gy­ven­to­jai, ta­pę ne vie­nos iš­pūs­tos is­to­ri­jos da­ly­viais, ne­pra­ra­do kan­try­bės ir drau­giš­kai bend­ra­vo su dar vie­na žur­na­lis­te. Juk nuo kiek­vie­no žur­na­lis­to ir jo iš­pla­tin­tos is­to­ri­jos pri­klau­so, kiek prie­ka­biai vi­suo­me­nė žiū­rės į pa­bė­gė­lius. Žur­na­lis­tai, is­to­ri­jos ir vi­suo­me­nės nuo­mo­nė dar ga­li keis­tis, o žmo­nėms, su ku­riais šian­dien kal­bė­jau, ką nors pa­keis­ti be­veik ne­įma­no­ma. Grįž­ti at­gal jie ne­be­ga­li, nes daž­niau­siai jau ne­bė­ra kur.