Pašaipa – kaip ginklas prieš Rusijos propagandą
„Tu­ri­me iš­mok­ti tra­giš­kas Ukrai­nos pa­mo­kas ir im­tis tam ti­krų kon­trap­rie­mo­nių“, - įsi­ti­ki­nęs in­for­ma­ci­nio ka­ro spe­cia­lis­tas, po­li­to­lo­gas Ne­ri­jus Ma­liu­ke­vi­čius. Jis tei­gia, kad Krem­liaus stra­te­gi­ją di­džia da­li­mi ga­li­ma va­din­ti in­for­ma­ci­niu ka­ru, o kar­tais net in­for­ma­ci­niu te­ro­riz­mu. Ta­čiau siū­lo ne­trauk­ti to­kių pa­čių pro­pa­gan­di­nių gink­lų, ku­riuos nau­do­ja Ru­si­ja, bet pa­si­telk­ti, tar­ki­me, iro­ni­ją ir pa­šai­pą.

Pra­ėju­sią sa­vai­tę gru­pė pro­vo­ka­to­rių ban­dė su­reng­ti pi­ke­tą prie JAV am­ba­sa­dos Vil­niu­je. Ir ga­vo at­sa­ką - ten pat su­ėjęs di­des­nis bū­rys Lie­tu­vos pa­trio­tų pa­si­šai­pė iš anų pro­tes­tuo­to­jų pro­ru­siš­kų ir prieš NA­TO nu­kreip­tų šū­kių bei kal­bų. Per­nai, kai Ru­si­ja pa­skel­bė em­bar­go ES, mū­sų tau­tie­čiai, siek­da­mi pa­lai­ky­ti Len­ki­ją, prie ry­ti­nės ša­lies am­ba­sa­dos su­ren­gė len­kiš­kų obuo­lių val­gy­mo ak­ci­ją. Su hu­mo­ru ir iro­ni­ja rea­guo­da­mi Lie­tu­vos žmo­nės par­odo, kad pro­pa­gan­di­niai triu­kai tiks­lo ne­pa­sie­kia. Ta­čiau Ru­si­jos po­lit­tech­no­lo­gai bei pro­ru­siš­ki ak­ty­vis­tai ne­rims­ta ir ieš­ko bū­dų des­ta­bi­li­zuo­ti Lie­tu­vą, aps­kri­tai Bal­ti­jos ša­lis. To­kių tiks­lų dau­ge­lį me­tų bu­vo sie­kia­ma Ukrai­no­je, da­bar ten vyks­ta ka­ras. Pa­vyz­džiui, "Don­ba­so liau­dies res­pub­li­kos" idė­ja, pra­ėju­sį de­šimt­me­tį ap­ta­ria­ma ne­di­de­liuo­se su­si­bū­ri­muo­se, de­mons­truo­ja­ma ne­gau­siuo­se pi­ke­tuo­se, ga­liau­siai vir­to žiau­riais gink­luo­tais su­si­rė­mi­mais ir tūks­tan­čių žmo­nių žū­ti­mis.

Ar tu­rė­tu­me su­ne­rim­ti, kai in­ter­ne­ti­niai "liau­dies res­pub­li­kų" ana­lo­gai pra­dė­jo kur­tis Bal­ti­jos ša­lių vir­tua­lio­je erd­vė­je? Kaip rea­guo­ti ir sėk­min­gai at­rem­ti pro­pa­gan­di­nes Ru­si­jos at­akas? Apie tai kal­bė­jo­mės su po­li­to­lo­gu, Vil­niaus uni­ver­si­te­to Tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ir po­li­ti­kos moks­lų ins­ti­tu­to dės­ty­to­ju N. Ma­liu­ke­vi­čiu­mi.

Sprogs­ta­mas mišinys

- Pro­pa­gan­di­nės at­akos prieš Lie­tu­vą vyks­ta se­niai, ar ne per vė­lai pra­dė­jo­me rea­guo­ti?

- Krem­liaus pro­pa­gan­di­nis fo­nas vi­sa­da bu­vo pa­ste­bi­mas, apie jį bu­vo kal­ba­ma. Tai da­riau ir aš, ir ma­no ko­le­gos. Tar­ki­me, gi­li­nau­si į tai sa­vo 2007 me­tų di­ser­ta­ci­jo­je. Da­bar ar­tė­ja­me prie nau­jo slenks­čio. Anks­čiau pro­pa­gan­dos apim­tys bu­vo ne­pa­ly­gi­na­mai ma­žes­nės, ki­to­kie na­ra­ty­vai, su lai­ku jie kei­tė­si. Aki­vaiz­du, kad šis įran­kis Vla­di­mi­rui Pu­ti­nui, jo iš­li­ki­mui val­džio­je, jo re­ži­mui, tam­pa vie­nu svar­biau­sių. De­da­mos pa­stan­gos, in­ves­tuo­ja­mi re­sur­sai. Ga­li­ma pa­teik­ti pa­pras­tą pa­ly­gi­ni­mą. Dau­giau kaip de­šimt­me­tį mes šne­kė­jo­me apie ener­ge­ti­nį gink­lą po­li­ti­nė­je ko­vo­je. Da­bar su­vo­kia­me, kad me­di­jos įran­kis V. Pu­ti­nui tam­pa sa­vo­tiš­ku gink­lu, o eks­per­tai ir ana­li­ti­kai ti­ria ži­niask­lai­dos su­ka­ri­ni­mą.

- Be­je, Ru­si­jos pi­lie­čiai, vie­no­se gre­to­se su smo­gi­kais ka­riau­jan­tie­ji Ry­tų Ukrai­no­je, kai pa­ten­ka į ukrai­nie­čių ne­lais­vę, pa­sa­ko­ja, kad spren­di­mą im­tis gink­lo lė­mė ži­niask­lai­dos pro­pa­gan­da.

- Ma­tau aki­vaiz­dų in­dok­tri­na­ci­jos fe­no­me­ną. V. Pu­ti­no Krem­liaus "Ru­sų pa­sau­lio" na­ra­ty­vas iš švel­nios kon­cep­ci­jos mu­ta­vo į ag­re­sy­vią, eks­tre­mis­ti­nę ideo­lo­gi­ją, jos pa­grin­du re­krū­tuo­ja­mi ru­sa­kal­biai žmo­nės, o per Alek­sand­ro Du­gi­no (Ru­si­jos fi­lo­so­fas, geo­po­li­ti­kos eks­per­tas - red.) tink­lą įtrau­kia­mi žmo­nės iš vi­sos Eu­ro­pos. Tai ne­ste­bi­na, pro­pa­gan­di­nės kam­pa­ni­jos, į ku­rias me­ta­mi pi­ni­gai, yra pa­vei­kios ir pa­sie­kia kon­kre­tų re­zul­ta­tą.

- In­for­ma­ci­nis ka­ras – tai ka­ras, ku­ria­me kaip gink­las var­to­ja­ma in­for­ma­ci­ja. Ta­čiau Ru­si­ja daž­niau­siai de­zin­for­muo­ja. Gal de­rė­tų jį va­din­ti pro­pa­gan­di­niu ka­ru?

- Su­tin­ku, kad pa­va­di­ni­mai kar­tais pa­de­da, kar­tais komp­li­kuo­ja su­pra­ti­mą. Pro­pa­gan­da yra tam ti­kras įti­ki­nė­ji­mo me­nas, jis vi­sa­da eg­zis­ta­vo - ir tai­kos, ir konf­lik­tų me­tu. O in­for­ma­ci­nis ka­ras - tai šiuo­lai­ki­nė samp­ra­ta, pa­sis­ko­lin­ta iš ka­ri­nės stra­te­gi­jos pers­pek­ty­vos ir la­biau tin­kan­ti api­bū­din­ti konf­lik­to bū­vį. Ma­nau, pa­gal tai, kas vyks­ta Ukrai­nos kon­teks­te, re­gio­ne, Krem­liaus stra­te­gi­ją di­džia da­li­mi ga­li­ma pa­va­din­ti in­for­ma­ci­niu ka­ru, o kar­tais net in­for­ma­ci­niu te­ro­riz­mu. Tai, kas iki tol vy­ko Bal­ti­jos vals­ty­bė­se ir Va­ka­ruo­se, bu­vo Krem­liaus pro­pa­gan­da. Ga­li­ma ją ly­gin­ti su Šal­to­jo ka­ro me­tais vyk­dy­ta so­vie­ti­ne pro­pa­gan­da, kei­čia­si tik na­ra­ty­vai ir tech­no­lo­gi­jos. So­vie­ti­nė pro­pa­gan­da rė­mė­si ko­mu­nis­ti­ne ideo­lo­gi­ja. Da­bar­ti­nę V. Pu­ti­no net su­nku apib­rėž­ti, tai yra ru­di­men­ti­nės, mar­gi­na­lios, kon­ser­va­ty­vios "Ru­sų pa­sau­lio" ideo­lo­gi­jos sprogs­ta­mas mi­ši­nys.

Kad ma­ni­pu­lia­ci­jos neveiktų

- Kaip ma­no­te, tur­būt ga­li­ma bu­vo nu­ma­ny­ti, kad po Ukrai­nos ir Bal­ti­jos ša­ly­se at­si­ras ban­dy­mų kur­ti „liau­dies res­pub­li­kas“ – iš pra­džių kad ir vir­tua­lias, so­cia­li­niuo­se tink­luo­se? Jau yra to­kių pa­vyz­džių: “Bal­ti­jos ru­sų res­pub­li­ka” Es­ti­jo­je, „Lat­ga­los liau­dies res­pub­li­ka“ Lat­vi­jo­je, „Wi­lens­ka Re­pub­li­ka Lu­do­wa“ Lie­tu­vo­je.

- Ti­krai ga­li­ma bu­vo nu­ma­ny­ti. No­riu pri­min­ti, kad prieš ku­rį lai­ką bu­vo prieš­in­gi Ka­li­ning­ra­do ir Si­bi­ro res­pub­li­kų vir­tua­li­za­ci­jos vaiz­di­niai.

- Ta­čiau tai bu­vo pa­tei­kia­ma per iro­ni­ją, pa­šai­pą. Ne­va bu­vęs Ke­nigs­ber­gas, o dar ir Si­bi­ras ke­ti­na trauk­tis iš Ru­si­jos po­li­ti­nės erd­vės.

- Jūs įvar­di­jo­te pa­tį efek­ty­viau­sią kontrp­ro­pa­gan­dos įran­kį, ku­rio ne­iš­nau­do­ja­me. Rei­kia vers­ti iro­ni­ja, įjun­gus kū­ry­bi­nį mąs­ty­mą, per­kur­ti "me­mus" (me­mu va­di­na­mas kul­tū­ri­nės in­for­ma­ci­jos vie­ne­tas, vie­no pro­to per­duo­da­mas ki­tam - red.), par­ody­ti vi­siš­ką ab­sur­dą ir pa­na­šiai. Tu­rė­tų bū­ti dvi kryp­tys: vie­na - spe­cia­lių­jų tar­ny­bų ar žur­na­lis­tų pa­stan­go­mis aiš­kin­tis, kas ini­ci­juo­ja šias pro­vo­ka­ci­jas, ki­ta - vie­šu­mo­je jas ig­no­ruo­ti, nors su­pran­tu, kad tai da­ry­ti su­dė­tin­ga. Pa­ver­čiant iro­ni­ja, pa­šai­pa, hu­mo­ru, ga­li­ma de­kons­truo­ti ban­dy­mus steig­ti "res­pub­li­kas". Šiuo­lai­ki­nės tech­no­lo­gi­jos lei­džia to­kius po­li­ti­nius pro­jek­tus vir­tua­li­zuo­ti. O po­li­ti­nio svo­rio jie įgau­na tiek, kiek su­tei­kia­me jiems reikš­mės. Tai rei­kia su­pras­ti. Aiš­ku, pats kraš­tu­ti­nu­mas bu­vo "No­vo­ro­si­jos" vir­tua­lus pro­jek­tas, ku­rį Krem­lius pa­nau­do­jo kon­kre­čiam po­li­ti­niam tiks­lui ir rea­liam įgy­ven­di­ni­mui.

- To­dėl vi­sai ne­kreip­ti dė­me­sio į to­kias pro­pa­gan­di­nes ap­raiš­kas, ma­ny­čiau, nė­ra ge­rai. Tai ma­to­me pa­gal Ukrai­nos pa­vyz­dį.

- Su tuo su­tin­ku. Ma­no at­sa­ky­mas pa­pras­tas: ga­li­ma pi­lie­tiš­kai rea­guo­ti, pra­neš­ti apie to­kius da­ly­kus, kaip kurs­tan­čius et­ni­nę ne­san­tai­ką. Ki­tas ver­tus, į tam ti­kras mū­sų is­to­ri­nes pa­tir­tis Krem­lius su sa­vo po­lit­tech­no­lo­gais krei­pia dė­me­sį de­šimt­me­čius, jie ban­dė ir ban­dys tai iš­nau­do­ti. Tas pats A. Du­gi­nas len­kų ir lie­tu­vių is­to­ri­nį konf­lik­tą yra iš­sky­ręs kaip vie­ną es­mi­nių geo­po­li­ti­nių įran­kių Lie­tu­vo­je ir ra­gi­nęs juo nau­do­tis, kal­ti pleiš­tą. Aki­vaiz­du, kad se­ka­ma jo re­cep­tu. Mums rei­kė­tų ne ei­ti iš pa­skos, bet ak­ty­viai, pro­tin­gai ir kū­ry­biš­kai de­kons­truo­ti to­kio ti­po pro­jek­tus. De­rė­tų su­kur­ti to­kią ap­lin­ką, ku­rio­je ma­ni­pu­lia­ci­jos ir me­las ne­tu­rė­tų pa­grin­di­mo. Tai su­dė­tin­ga ir tam rei­kia lai­ko.

Ne kal­bė­ti, bet daryti

- Kaip pa­tar­tu­mė­te kur­ti tin­ka­mą ap­lin­ką?

- Šne­kė­ji­mas apie pliu­ra­lis­ti­nę ap­lin­ką nė­ra vien tuš­ti žo­džiai, tai sa­vo­tiš­ka kal­ba apie so­cia­li­nį vi­suo­me­nės im­uni­te­tą. Kai žmo­nės iš­moks­ta rem­tis įvai­riais šal­ti­niais, ne tik ru­sa­kal­be in­for­ma­ci­ne erd­ve, kai su­ku­ria­mos al­ter­na­ty­vos, ma­ni­pu­lia­ci­jos tam­pa ne­be to­kios pa­vei­kios. Lie­tu­vos len­kų ir ru­sų bend­ruo­me­nių at­sto­vus rei­kia iš­trauk­ti į in­for­ma­ci­nių ge­tų, pa­tei­kiant al­ter­na­ty­vas. Esu už te­le­vi­zi­jos ka­na­lą "Ukrai­ne To­day", bet no­riu at­kreip­ti dė­me­sį į es­mi­nę silp­ną vie­tą - dir­ba­ma pa­gal ru­siš­ką pro­pa­gan­dos mo­de­lį, tai yra "Rus­sia To­day" ana­lo­gas. Su­si­dū­rus su to­kia ma­si­ne pro­pa­gan­dos ma­ši­na, pa­tar­ti­na mąs­ty­ti apie asi­me­tri­nį at­sa­ką ir ban­dy­ti ras­ti al­ter­na­ty­vių spren­di­mų. Mums svar­būs ir in­for­ma­ci­niai są­jun­gi­nin­kai, vei­ki­mas tu­rė­tų bū­ti komp­lek­si­nis - bend­ras Bal­ti­jos vals­ty­bių ir Eu­ro­pos. Rei­kė­tų kel­ti Eu­ro­pos in­for­ma­ci­nio sau­gu­mo stra­te­gi­jos klau­si­mus. Aps­kri­tai tai yra mū­sų že­my­no in­for­ma­ci­nės po­li­ti­kos di­le­ma, ma­tant, kaip V. Pu­ti­nas for­muo­ja an­tieu­ro­pi­nį na­ra­ty­vą.

- Ar mū­sų geo­po­li­ti­nė­je erd­vė­je pa­dė­tų keis­ti si­tua­ci­ją te­le­vi­zi­jos ka­na­las ru­sų kal­ba bent Bal­ti­jos ša­ly­se? Ga­lė­tų pra­si­dė­ti nuo ne­di­de­lių po­ky­čių – kad dau­giau ope­ra­to­rių vie­toj pro­pa­gan­di­nių Ru­si­jos ka­na­lų re­trans­liuo­tų ne­prik­lau­so­mą „Dožd“.

- Esu už vi­sus spren­di­mus, ku­rie iš šne­kė­ji­mo fa­zės pe­rei­tų prie pra­kti­nio vei­ki­mo. Apie ru­sa­kal­bį Bal­ti­jos ka­na­lą kal­ba­ma jau ku­ris lai­kas, bet ne­pas­te­bi­me svar­bių da­ly­kų, ku­rie jau vyks­ta. Tar­ki­me, Lat­vi­jo­je įsteig­tas Ru­si­jos žur­na­lis­tų pro­jek­tas "Me­dū­za". Ne­se­niai pa­leis­ta ir ang­liš­ka pro­jek­to ver­si­ja. Ten dir­ba žur­na­lis­tai, Ru­si­jo­je tu­rin­tys ge­rus šal­ti­nius, ge­rai iš­ma­nan­tys si­tua­ci­ją, ku­riuos be ga­lo įdo­mu skai­ty­ti. Tai yra al­ter­na­ty­va vals­ty­bi­nei Krem­liaus pro­pa­gan­dai.

Pa­si­ti­kė­ki­me savimi

- Mes tu­ri­me skau­džią pa­tir­tį su Ry­tų kai­my­ne ir ban­do­me rea­guo­ti į pro­pa­gan­dą. O kaip Va­ka­rai?

- Nie­ka­da ne­rei­kia no­rė­ti, kad ki­tiems, gy­ve­nan­tiems to­liau, skau­dė­tų la­biau, ne­gu tau. Tu­ri­me su­pras­ti rea­ly­bę. Va­ka­rams tie­sos mo­men­tas bu­vo ne Kry­mas, ne Ry­tų Ukrai­na, bet nu­muš­tas lėk­tu­vas "Boeing". Tai bu­vo jų žmo­nės, pi­lie­čiai, ir tai bu­vo kon­teks­tas sank­ci­joms bei ki­tiems po to se­ku­siems veiks­mams. Jei­gu mes to­kiu me­tu su Va­ka­rais ra­si­me bend­rą kal­bą, grės­mių su­vo­ki­mą ir vei­ki­mo ga­li­my­bę, ga­lė­si­me ko nors pa­siek­ti. Dėl to rei­kia bū­ti ne aliar­mo kė­lė­ju, bet šne­kė­ti Va­ka­rams su­pran­ta­ma kal­ba ir su­for­muo­ti bend­rą eu­ro­pi­nę stra­te­gi­ją. Tai ga­li­my­bių lan­gas.

- O gal per­ver­ti­na­me Ru­si­jos ži­niask­lai­dos įta­ką, gal mū­sų žmo­nės są­mo­nin­ges­ni ir at­spa­res­ni, nei ma­no­ma?

- Ma­no nuo­mo­ne, iš tie­sų per­ver­ti­na­me. Pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vo jė­go­mis ir sa­vo pi­lie­čiais bū­tų mū­sų im­uni­te­to ro­dik­lis.