Partinės barikados ir vienija, ir skiria
Po­li­ti­kų di­nas­ti­jos de­mo­kra­ti­nė­se vals­ty­bė­se yra ga­na pa­pli­tęs reiš­ki­nys – šei­mų na­riai daž­niau­siai at­si­du­ria to­je pa­čio­je ideo­lo­gi­nių ba­ri­ka­dų pu­sė­je. Bet bū­na, kad pa­čio­je ar­ti­miau­sio­je ap­lin­ko­je prie bend­ro sta­lo ten­ka sės­ti pri­sie­ku­siai fe­mi­nis­tei, Baž­ny­čios kri­ti­kei ir iš­ti­ki­mam krikš­čio­niui de­mo­kra­tui ar­ba de­ši­nia­jam ir kai­ria­jai.

Lie­tu­vo­je ga­li­ma su­skai­čiuo­ti per de­šim­tį šei­mų, ku­rių na­riai vie­nas po ki­to pa­si­rin­ko po­li­ti­ką. Ir nie­ko ne­ste­bi­na, kai sū­nus pa­si­ren­ka tė­vo, o žmo­na – vy­ro at­sto­vau­ja­mą par­ti­ją. An­tai Lands­ber­giai, Sau­dar­gai, Pins­kai, Koms­kiai, Ru­čiai, Po­že­los, Stan­ci­kai iš­ti­ki­mi tai pa­čiai po­li­ti­nei jė­gai. Ta­čiau at­si­tin­ka ir prieš­in­gai – tai liu­di­ja, pa­vyz­džiui, Pa­vi­lio­nių, Ma­zu­ro­nių, Gent­vi­lų, Zuo­kų ar Gla­vec­kų po­li­ti­nis pa­si­rin­ki­mas. Ta­čiau tai – tik par­ti­nis rū­bas.

Ran­da są­ly­čio taškų

Žygimantas Pavilionis/Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Su­nku bū­tų ras­ti ideo­lo­gi­nia­me spek­tre taip to­li vie­nas nuo ki­to nu­to­lu­sių po­li­ti­kų kaip so­cial­de­mo­kra­tė Ma­ri­ja Auš­ri­nė Pa­vi­lio­nie­nė ir jos sū­nus krikš­čio­nis de­mo­kra­tas Žy­gi­man­tas Pa­vi­lio­nis. Pen­ke­rius me­tus „Tvar­kos ir tei­sin­gu­mo“ par­ti­jai pri­klau­siu­si, o da­bar so­cial­de­mo­kra­tų gre­to­se be­si­dar­buo­jan­ti M. A. Pa­vi­lio­nie­nė gar­sė­ja sa­vo kri­ti­ka baž­ny­čiai ir fe­mi­nis­ti­nė­mis idė­jo­mis. O jos sū­nus dip­lo­ma­tas – nuo stu­di­jų lai­kų ak­ty­vus krikš­čio­nis de­mo­kra­tas, įsi­ti­ki­nęs, kad bū­tent krikš­čio­ny­bė – Eu­ro­pos stu­bu­ras ir pa­grin­das.

„Taip, tam ti­krais ver­ty­bi­niais ar net is­to­ri­niais klau­si­mais mū­sų nuo­mo­nės iš­sis­ki­ria, ne vel­tui pri­klau­so­me skir­tin­goms par­ti­joms. Vis dėl­to esa­me šei­ma ir su­ge­ba­me apie tai kal­bė­tis. Pa­gar­ba žmo­gui, žmo­gaus oru­mas mū­sų šei­mo­je bu­vo la­bai svar­bu. Ir, ži­no­ma, tie da­ly­kai man bu­vo per­duo­ti. Ta­čiau kiek­vie­nas tu­rė­da­vo­me sa­vo po­žiū­rį į kai ku­riuos da­ly­kus, ku­rie kar­tais su­pa­na­šė­da­vo“, – LŽ pa­sa­ko­jo Ž. Pa­vi­lio­nis.

Re­li­gi­jos, krikš­čio­ny­bės pra­smę sa­vo gy­ve­ni­me jis sa­ko at­ra­dęs sa­va­ran­kiš­kai – tai jį do­mi­no nuo pat stu­di­jų Vil­niaus uni­ver­si­te­te, ku­ria­me dir­bo ir jo ma­ma, o va­do­va­vo – tė­vas, pra­džios.

Marija Aušrinė Pavilionienė/Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Su­vie­ni­jo po­pie­žiaus vizitas

Nors švie­saus at­mi­ni­mo aka­de­mi­kas Ro­lan­das Pa­vi­lio­nis gar­sė­jo eu­ros­kep­tiš­ko­mis pa­žiū­ro­mis, šei­mo­je vie­na svar­biau­sių ver­ty­bių bu­vo lais­vė rink­tis. „Kai Jo­nas Pa­ulius at­vy­ko į Lie­tu­vą, ma­no tė­vas uni­ver­si­te­te jį pri­ėmė. Tai bu­vo tas eta­pas, kai su tė­vu tuo klau­si­mu su­tar­da­vo­me. Pa­skui ke­liai iš­sis­ky­rė. Ta­pau Vil­niaus jau­nų­jų krikš­čio­nių de­mo­kra­tų ly­de­riu – ta­me pa­čia­me uni­ver­si­te­te tė­vas rek­to­rius leis­da­vo mums reng­ti la­bai svar­bias kon­fe­ren­ci­jas dėl mū­sų bū­ti­ny­bės įsto­ti į NA­TO, ES. Tai bu­vo 1992–1993 me­tais“, – pri­si­mi­nė Ž. Pa­vi­lio­nis.

Šias pa­stan­gas rė­mė ir vi­sa aka­de­mi­nė bend­ruo­me­nė, ir tė­vai – ke­lias į Eu­ro­pą su­vie­ni­jo šei­mos na­rius. „Ta­čiau kai pa­te­ko­me į eu­ro­pie­čių bend­ruo­me­nę, at­si­vė­rė la­bai skir­tin­gi ke­liai – ir an­ti­krikš­čio­niš­kų ver­ty­bių, ir ki­ti. Vi­są gy­ve­ni­mą mo­kiau­si ir sa­vo vai­kus ban­dau mo­ky­ti, kad pa­grin­di­nė šei­ma – vals­ty­bė, žmo­giš­ku­mas, kad ne­ga­li už­si­da­ry­ti siau­ruo­se par­ti­niuo­se rė­muo­se“, – ti­ki­no jis.

Stu­bu­ro nelaužė

A. M. Pa­vi­lio­nie­nė pri­mi­nė, kad jos šei­mos na­riai rin­ko­si to­kį ke­lią, ku­rio no­rė­jo, ir bet koks pa­si­rin­ki­mas bu­vo ger­bia­mas. „E­sa­me su­au­gę, sa­va­ran­kiš­ki žmo­nės. Aš sa­vo vai­ko stu­bu­ro ne­lau­žiau. Ger­biu jo pa­si­rin­ki­mą. Mu­du su­ta­ria­me, kad žmo­gaus oru­mas, jo tei­sės tu­ri bū­ti ger­bia­mos“, – tvir­ti­no ji.

Skir­tin­gos po­li­ti­nės pa­žiū­ros Pa­vi­lio­niams ne­truk­do – su sū­nu­mi par­la­men­ta­rė ga­li kal­bė­tis apie vis­ką. „E­su lais­vo mąs­ty­mo žmo­gus – lais­vas pa­si­rin­ki­mas man yra di­džiau­sia ver­ty­bė. Bū­tent tai ga­vau uni­ver­si­te­te, stu­di­juo­da­ma, ra­šy­da­ma sa­vo dar­bus“, – ak­cen­ta­vo so­cial­de­mo­kra­tė.

Su­si­tin­ka vis rečiau

Li­be­ra­lų tė­vu Lie­tu­vo­je va­di­na­mo Eu­ge­ni­jaus Gent­vi­lo šei­ma – ne nau­jo­kai po­li­ti­ko­je. Jis pats į ak­ty­vią po­li­ti­nę veik­lą įsi­trau­kė dar Ne­prik­lau­so­my­bės auš­ro­je, o prieš pen­ke­rius me­tus į po­li­ti­ką žen­gė ir jo sū­nus Si­mo­nas. Juo­du – Li­be­ra­lų są­jū­džio at­sto­vai. O E. Gent­vi­lo se­suo Vir­gi­ni­ja Bal­trai­tie­nė yra cen­tro kai­rei sa­ve pri­ski­rian­čios Dar­bo par­ti­jos na­rė nuo pat šios par­ti­jos įkū­ri­mo.

„Anks­čiau šei­mo­je bu­vo dau­giau po­li­ti­ka­vi­mo, o da­bar vi­si esa­me la­bai už­siė­mę, re­čiau su­si­tin­ka­me. Tie­są sa­kant, kai Bal­trai­tie­nė ta­po par­ti­jos na­re, su­si­ta­rė­me, kad ma­žiau po­li­ti­kuo­si­me, nes vi­si tie po­li­ti­ka­vi­mai bai­gia­si pa­si­ba­ri­mu“, – juo­kė­si li­be­ra­las. Jis pri­mi­nė, kad ki­ta jo se­suo ir bro­lis į po­li­ti­ką pa­su­ko dar anks­čiau – Są­jū­džio lai­kais. „Tuo­met Bal­trai­tie­nė ma­žiau do­mė­jo­si po­li­ti­ka. Ta­čiau at­si­ti­ko taip, kad pra­dė­jo dirb­ti Kė­dai­nių me­ri­jo­je, o ko­kia ki­ta par­ti­ja ga­li bū­ti Kė­dai­niuo­se? Tik vie­na“, – tei­gė E. Gent­vi­las.

Skir­tin­go­se par­ti­jo­se – lengviau

Su tais pa­čiais li­be­ra­lais po­li­ti­nę kar­je­rą pra­dė­jęs Va­len­ti­nas Ma­zu­ro­nis da­bar – Dar­bo par­ti­jos pir­mi­nin­kas. O jo sū­nus And­rius, kaip ir tė­vas – bu­vęs „Tvar­kos ir tei­sin­gu­mo“ par­ti­jos at­sto­vas. Tik A. Ma­zu­ro­nis ne per se­niau­siai pa­si­rin­ko Eli­gi­jaus Ma­siu­lio va­do­vau­ja­mą Li­be­ra­lų są­jū­dį.

„Šei­mo­je nė­ra vie­tos po­li­ti­nėms ko­voms. Šei­ma yra vie­ta ma­lo­niai bend­rau­ti, dis­ku­tuo­ti. Ar kon­sul­tuo­da­vau sū­nų? O ar­gi jau­ni­mas šiais lai­kais klau­sia pa­ta­ri­mų? Ki­tas ma­no sū­nus pa­si­rin­ko ar­chi­tek­tū­rą, ne po­li­ti­ką, ir sėk­min­gai dir­ba. Be­je, bu­vi­mas vie­no­je par­ti­jo­je su sū­nu­mi ke­lia ir tam ti­krų prob­le­mų“, – kal­bė­jo V. Ma­zu­ro­nis.

Jis var­di­jo, kad, pa­vyz­džiui, pa­čio­je par­ti­jo­je, kur tarp po­li­ti­kų yra kon­ku­ren­ci­ja, ta pa­ti pa­var­dė ke­lia ne­rei­ka­lin­gų klau­si­mų. Pa­sak V. Ma­zu­ro­nio, kai kam at­ro­do, kad šei­mos na­riai de­ri­na veiks­mus, po­žiū­rius, žo­džius, nors tai re­tai bū­na tie­sa.

Nuo cen­tro – į skir­tin­gas puses

Bu­vu­sį Vil­niaus me­rą Ar­tū­rą Zuo­ką ir jo žmo­ną Ag­nę iš pir­mo žvilgs­nio ir­gi ga­li­ma lai­ky­ti skir­tin­gų po­li­ti­nių kryp­čių at­sto­vais. Štai tre­jus pa­sta­ruo­sius me­tus A. Zuo­kie­nė de jure pri­klau­sė So­cial­de­mo­kra­tų, o ne sa­vo vy­ro įkur­tai par­ti­jai – „Są­jun­gai TAIP“, da­bar – Lie­tu­vos lais­vės są­jun­gai.

A. Zuo­kie­nė LŽ ti­ki­no, kad ir kaip ten bū­tų, jos ir vy­ro pa­žiū­ros – pa­na­šios. „Ie­čių dėl pa­žiū­rų ne­lau­žo­me. Kaip apib­rėž­čiau pa­žiū­ras? Ma­no – cen­tro į kai­rę, o Ar­tū­ro – cen­tro į de­ši­nę. Man pri­im­ti­nos vi­sos par­ti­jos, ku­rios ne dek­la­ruo­ja, o iš­ties dir­ba ir ski­ria dė­me­sio so­cia­li­nei at­sa­ko­my­bei bei šei­mos po­li­ti­kai. Ma­no vy­ras taip pat ak­cen­tuo­ja šiuos kri­te­ri­jus“, – kal­bė­jo ji.