Partijos serga: gresia liūdnas finalas
Di­džio­sios po­li­ti­nės jė­gos at­si­dū­rė skan­da­lų, įta­ri­mų, su­sis­kal­dy­mo ir ki­tų prob­le­mų ruo­že. Po­li­to­lo­gai ir apž­val­gi­nin­kai kons­ta­tuo­ja, kad par­ti­jos, o kar­tu ir vi­suo­me­nė, iš­gy­ve­na rim­tą kri­zę, ku­ri ga­li baig­tis la­bai liūd­nai.

Pastarasis metas parlamentinėms partijoms – ne pats geriausias. Atsinaujinusi ir būrį naujų žmonių į Seimą atvedusi Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) šiomis savaitėmis patyrė du smūgius: dėl verslo projektų parlamentaro mandato atsisakė Tadas Langaitis, kurį kai kurie oponentai dėl veiklos, susijusios su kriptovaliutų įmone, įtaria pažeidus Konstituciją, seksualiniu priekabiavimu apkaltintas Mykolas Majauskas. Su viena didžiausių krizių savo istorijoje susiduria ir Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) – nenorėdami nutraukti koalicinės sutarties su „valstiečiais“ dalis senojo socdemų flango atstovų padėjo savo partinius bilietus ir su Gediminu Kirkilu priešakyje kuria naują politinę jėgą.

TS-LKD šiomis savaitėmis patyrė du smūgius: dėl verslo projektų parlamentaro mandato atsisakė Tadas Langaitis ir seksualiniu priekabiavimu apkaltintas Mykolas Majauskas.

Vienoje stambiausių politinės korupcijos bylų teisėsauga yra pareiškusi įtarimus Liberalų sąjūdžiui. Dėl galimos prekybos poveikiu teisėsaugos akiratyje porą metų yra „Tvarka ir teisingumas“. Iš skandalų radaro nedingsta ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS).

Dvi medalio pusės

Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Lauro Bielinio nuomone, reikia kalbėti ne apie partijų, o politinės sąmonės krizę mūsų šalyje. Viso to, kas pastaruoju metu vyksta su didžiosiomis partijomis, priežastys yra dvi. „Viena vertus, tai neatsakingas, atsainus partijų žiūrėjimas į politinių organizacijų formavimą, narių atranką, mobilizaciją į savo gretas. Moraliniai kriterijai kone nustumti į pakraščius. Kita vertus, pati visuomenė į politiką ir politines partijas žvelgia absoliučiai naiviai. Žiūri arba emociniu žvilgsniu „patinka-nepatinka“, arba vedama fantastinių lūkesčių – viską duos arba viską atims, išgelbės arba atkeršys. Taigi į partijas žvelgiama ne kaip į pilietinės visuomenės atstovus, organizuojančius valstybės valdymą, o kaip į gelbėtojus, keršytojus, linksmintojus. Todėl natūralu, kad partijos neįgyja formos, kurią turi įgyti“, – aiškino politologas.

Prieš Seimo rinkimus partijos žadėjo naujos kokybės politiką, kalbėjo apie naujus žmones, profesionalus prie valstybės vairo. Kodėl nepavyko? Pasak L. Bielinio, kitos priežastys, be jau minėtų, gali būti paprastesnės – kas nors padaryta ne laiku, netiksliai. Jis minėjo, kad partijos, iškeldamos net visiškai racionalius šūkius, pavyzdžiui, dėl profesionalų poreikio politikoje, turi ir atsakingai žiūrėti į profesionalų atranką. „Tačiau ne, „profesionalais“ tampa tie, kuriuos tokiais pavadina, o ne tie, kurie turi profesinių gebėjimų. Nors politinės partijos teigia, kad moraliniai principai labai svarbūs, bet saviems taikomas vienoks kriterijus, oponentams – kitoks. Tai – ne moraliniai principai, o paprasčiausia apgavystė“, – kalbėjo jis.

Krizė partijose ir visuomenėje, L. Bielinio nuomone, sukūrė situaciją, kai gyventojai nepasitiki jokia valstybine institucija, esančius politikoje vertina kaip įtartinus. „Patiriame sudėtingą krizę. Kuo tai baigsis? Kiekviena krizė baigiasi tuo, kad visuomenė arba pagaliau suvokia, kas ji yra, kodėl tokia krizė įvyko, ir ją sprendžia blaiviai bei racionaliai, kritiškai save vertindama, arba išsivaikšto“, – pažymėjo politologas.

Žmonių atmintis trumpa

Vilniaus universiteto dėstytoja Lidija Šabajevaitė pažymėjo, kad partijas purtantys skandalai ir kiti procesai yra nelygiaverčiai, todėl jų negalima vertinti bendrai. Pavyzdžiui, ji akcentavo, kad problemų dėl kai kurių politikų kyla, nes partijų lyderiai gali nežinoti, jog tam tikri žmonės gali būti kuo nors nusidėję, ir įtraukti juos į aktyvią partinę veiklą, rinkimų sąrašus. „Norėtume, kad taip nebūtų, jog lyderiai viską žinotų. Tačiau tai labai sudėtingas dalykas. Nebūčiau linkusi visų kritikuoti, smerkti. Nepamirškime žmogiškojo faktoriaus“, – akcentavo politologė. L. Šabajevaitė taip pat mano, kad krizė yra ištikusi ne tik partijas, bet ir visą visuomenę. „Partijos atspindi visuomenę, joms mes deleguojame atitinkamus įgaliojimus“, – pabrėžė ji.

Visi minėti įvykiai neabejotinai turės įtakos ir taip prastai visuomenės nuomonei apie politines partijas, galbūt ir kitąmet vyksiančių trejų rinkimų – savivaldybių tarybų, prezidento, Europos Parlamento (EP) – rezultatams, nes gali sustiprėti vadinamųjų gelbėtojų pozicijos. „Tačiau yra ir kitas dalykas – žmonių atmintis yra trumpa. Rinkėjai labai greitai daug ką pamiršta, patiki gražiais pažadais, kad partijos apsivalė, ir taip toliau. Nesu optimistė šioje srityje. O kad populistai gali iškilti, kaip jau buvo ne vieną kartą, manau, taip gali nutikti“, – kalbėjo politologė.

Arijus Katauskas: "Ar yra kokių nors prielaidų partijų reputacijai pagerėti? Štai čia yra problema. Nematau jokios galimybės ar jokių aktyvesnių žingsnių, kad partijų reitingai kiltų į viršų." / novamedialt.wordpress.com nuotrauka

Meluoja išsijuosę

Žurnalisto Rimvydo Valatkos nuomone, problema yra ta, kad žmonės apie viską tebemąsto XX amžiaus kategorijomis, nors jau baigiame nugyventi antrąjį XXI amžiaus dešimtmetį. „Mąstymas eina iš paskos. Gyvenimas labai greitai lekia į priekį, ir ne tik politikai, bet ir didelė visuomenės dalis nespėja aprėpti pokyčių, neįvertina, kad viskas yra matoma, atvira, kad meluoti nebegalima, net ir politikoje. Bet jie vis tiek meluoja išsijuosę“, – teigė jis. R. Valatka pabrėžė, kad žiaurią partijų krizę buvo galima numatyti tada, kai buvo įvestas valstybinis partijų finansavimas. Partijos buvo apribotos finansiškai, o, anot apžvalgininko, kai sumažėja pinigų, prastėja ir kokybė.

Lauras Bielinis: "Partijų moraliniai kriterijai kone nustumti į pakraščius. Kita vertus, pati visuomenė į politiką ir politines partijas žvelgia absoliučiai naiviai." / Alinos Ožič nuotrauka

Svarstydamas apie tai, kur visi minėti su partijomis susiję skandalai, įvykiai ir procesai veda mūsų šalį ir pačią partinę sistemą, R. Valatka sakė, kad taip pat galime klausti, kur link eina kitos valstybės, pavyzdžiui, Italija, Vokietija, Prancūzija, nes visas pasaulis yra atsidūręs panašioje situacijoje. „Sunku pasakyti, kur einame. Visai galimas dalykas, kad einame į demokratijų griūtį. Galime svarstyti tik pagal istorines analogijas. Jei imtume graikų polius, kas du ar tris šimtus metų demokratiją keisdavo oligarchinė valdžia. Net Amerikos pavyzdys su Donaldu Trumpu rodo, kad gali būti, jog pakartosime liūdną graikų istoriją ir kada nors vėl turėsime oligarchų, imperatorių, konsulų ir visokių kitokių dalykų. Nežinau. Istorija nesikartoja visada taip pat, tai galime tik svarstyti. Aišku, kad nieko gero, ir aišku, jog nebūna taip, kad kaip nors nebūtų. Kur nors tai vis tiek veda“, – kalbėjo žurnalistas.

Plaus mundurus

Politinės partijos mūsų šalyje niekada nejautė pernelyg didelės visuomenės meilės. Tad viešųjų ryšių ekspertas Arijus Katauskas nemano, kad pastarojo meto politiniai skandalai ir įvykiai galėtų labiau pakenkti partijų vertinimui. „Sutinku, kad partijos yra įsivėlusios į daugybę mažų ar didesnių skandalėlių. Tačiau nemanau, kad tai radikaliai kokia nors forma pakeistų ir taip gana neigiamą partijų vertinimą. Tiesiog klausimą galbūt formuluočiau kitaip: ar yra kokių nors prielaidų partijų reputacijai pagerėti? Štai čia yra problema. Nematau jokios galimybės ar jokių aktyvesnių žingsnių, kad partijų reitingai kiltų į viršų. Turiu omenyje pačių partijų vertinimą. Žinoma, vienos partijos lyginimas su kita, už ką balsuotume Seimo rinkimuose, yra visai kitoks vertinimas nei partijų, kaip instituto, reputacijos“, – aiškino ryšių su visuomene ekspertas.

Visi neigiami įvykiai neabejotinai turės įtakos ir taip prastai visuomenės nuomonei apie politines partijas, galbūt ir kitąmet vyksiančių trejų rinkimų – savivaldybių tarybų, prezidento, Europos Parlamento (EP) – rezultatams.Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Politinės jėgos deda nemažai pastangų bandydamos gerinti savo įvaizdį viešumoje. A. Katausko teigimu, tam daug dėmesio skiria TS-LKD. Vis dėlto atsinaujinimu besididžiavusių konservatorių pozicijos susvyravo, kai iš Seimo pasitraukė T. Langaitis, o dabar į viešumą išlindo M. Majausko galimo seksualinio priekabiavimo prie moksleivių istorija. „Kita partija, į kurią reikėtų atkreipti dėmesį, ir ji, mano nuomone, daro nemažai veiksmų, yra LVŽS. Pažiūrėję į jų ir ypač jų lyderio komunikaciją, jau pradedame matyti užsakomųjų straipsnių centrinėje žiniasklaidoje: pateikiama daug informacijos apie tai, kaip veikia pati partija, rodoma aktyvi kova su korupcija, įsigalėjusia netvarka LRT, ir taip toliau. Tai bandyčiau sieti su tuo, jog partija suvokia, kad trūksta konkrečių darbų, kuriuos ji padarė, kad reikia rodyti savo veiklą. Tačiau vėl tai nėra tokia sisteminga veikla, kokios galėtume ar norėtume tikėtis iš politinių partijų. Visgi tai yra keistas laikotarpis ir juo nepasinaudojama. Juo labiau kad buvo galima į paviršių iškelti ir daugiau temų. Bet netrukus prasidės Seimo sesija, ir, manau, pamatysime pačias partijas, plaunančias savo mundurą ir pradedančias rengtis artėjantiems prezidento, savivaldybių ir EP rinkimams. Kartu pamatysime ir politikų, kurie bandys taisyti savo reputaciją“, – prognozavo A. Katauskas.