Palikti emigrantų vaikai: priversti anksčiau suaugti
Emig­ra­ci­jos mas­tai ne­mąž­ta, tad vie­nų pa­lik­tų vai­kų te­ma iš­lie­ka itin ak­tua­li. For­ma­liai šio­je sri­ty­je lyg ir dau­giau tvar­kos, iš­vyk­da­mi tė­vai vai­kus pa­ti­ki tei­sė­tiems glo­bė­jams, ta­čiau rea­liai da­lis jų pri­vers­ti be lai­ko su­aug­ti.

Sep­tin­to­kai ar kiek vy­res­ni Lie­tu­vo­je pa­lik­ti emig­ran­tų vai­kai daž­nai sle­pia tai nuo tar­ny­bų – ne­no­ri pa­pil­do­mo dė­me­sio sau, tė­vams. Ta­čiau mo­kyk­lų so­cia­li­niai dar­buo­to­jai, psi­cho­lo­gai, ku­riais vai­kai pa­si­ti­ki, ži­no, kad ne vi­sais rū­pi­na­si for­ma­liai pri­skir­ti glo­bė­jai.

Ką iš­gy­ve­na sky­rium nuo tė­vų nuo­lat gy­ve­nan­tys ne­pil­na­me­čiai, kaip juos par­uoš­ti at­sis­ky­ri­mui, ka­da pra­neš­ti apie pla­nus emig­ruo­ti, klau­sė­me pa­lik­tų emig­ran­tų vai­kų prob­le­mą ty­ri­nė­ju­sios Vil­niaus uni­ver­si­te­to dok­to­ran­tės, psi­cho­lo­gės Li­nos Ger­vins­kai­tės– Pa­ulai­tie­nės. Ta­čiau iš pra­džių – ke­lios is­to­ri­jos.

Pa­isant vai­kų pri­va­tu­mo, vie­to­vės ir pa­var­dės ne­įvar­dy­tos. Ta­čiau pa­na­šių at­ve­jų yra ko­ne kiek­vie­na­me ra­jo­ne.

Pa­lik­ta mer­gai­tė rū­pes­čių ne­kė­lė. Prob­le­ma iš­lin­do vėliau

Kaip pa­sa­ko­jo po sky­ry­bų vie­na du vai­kus au­gi­nan­ti mo­te­ris, ji dau­giau nei me­tus glo­bo­jo į už­sie­nį iš­vy­ku­sios ko­le­gės mer­gai­tę: „Ji ta­da bu­vo de­vin­to­kė, sa­vo na­muo­se gy­ve­no vie­na, o pas ma­ne at­ei­da­vo pa­si­bū­ti, pa­val­gy­ti, kar­tais per­nak­vo­da­vo“.

Už­dar­biau­ti į už­sie­nį de­vin­to­kės ma­ma iš­vy­ko su vy­res­ne sa­vo du­kra, kai ji tik bai­gė mo­kyk­lą. To­kį spren­di­mą pri­ėmė ne­te­ku­si dar­bo pa­gal spe­cia­ly­bę ir dau­giau nei me­tus ne­ga­vu­si ki­to adek­va­taus.

„Lie­tu­vo­je dirb­ti pra­stes­nio dar­bo drau­gė ne­no­rė­jo, nors už­sie­ny­je pa­čių juo­džiau­sių dar­bų ėmė­si, kol įsit­vir­ti­no. Su­pran­tu, kad Lie­tu­vo­je iš va­ly­to­jos al­gos su dviem vai­kais iš­gy­ven­ti la­bai su­nku, bet, ma­no nuo­mo­ne, ji dar ga­lė­jo pa­ken­tė­ti, kol ir jau­nes­nio­ji du­kra baigs mo­kyk­lą. Ir jai pa­čiai taip sa­kiau“, – pri­si­mi­nė ne­for­ma­li mer­gai­tės glo­bė­ja.

Vie­nas pa­lik­tas vai­kas bu­vo la­bai są­mo­nin­gas, at­sa­kin­gas – ne­nu­si­va­žia­vo, ne­nu­si­val­kio­jo, ge­rais pa­žy­miais bai­gė mo­kyk­lą. Pa­klaus­ta, kaip se­ka­si, mer­gai­tė nie­kuo ne­sis­kųs­da­vo, kal­bė­jo, kad vi­siš­kai su­pran­ta ma­ma, ku­ri už­dar­biau­ti iš­vy­ko ne­tu­rė­da­ma ki­tos iš­ei­ties. Ta­čiau po ke­le­rių me­tų, kai ji jau bu­vo su­au­gu­si, pra­dė­jo lįs­ti pyk­tis ma­mai, kad ją pa­li­ko. Mer­gi­na jau­tė di­de­lę ne­tei­sy­bę – kai rei­kė­jo par­amos, ša­lia ne­bu­vo ne tik ma­mos, bet ir se­sers. Tė­vo ji, ga­li­ma sa­ky­ti, ne­pa­ži­no­jo. Pa­li­kęs šei­mą, jis iš­vy­ko į už­sie­nį kai du­kros dar bu­vo ma­žy­tės, ir rū­pi­no­si jau tik an­trą­ja sa­vo šei­ma.

„Iš­vy­kus ir ma­mai, vi­sų tri­jų ma­te­ria­li­nė pa­dė­tis ti­krai pa­si­tai­sė. Lie­tu­vo­je li­ku­siai du­krai ma­ma siųs­da­vo pi­ni­gų, daik­tų, ta­čiau mei­lės, kas­die­nio rū­pes­čio ir ne­vir­tua­lios ši­lu­mos jai trū­ko ir vė­liau tai ne­praė­jo be pa­sek­mių“, – ap­gai­les­ta­vo glo­bė­ja.

Sle­pia, kaip yra iš tiesų

Į už­sie­nį už­dar­biau­ti iš­vy­ku­sių tė­vų vai­kai kar­tais šį fak­tą sle­pia nuo mo­ky­to­jų, so­cia­li­nių pe­da­go­gų ar mo­kyk­los psi­cho­lo­gų. Kaip pa­sa­ko­jo ne­no­rė­ju­si ne tik pa­var­dės, bet ir mies­te­lio mi­nė­ti gim­na­zi­jos psi­cho­lo­gė, vai­kai bi­jo tar­ny­bų, kad ne­nu­baus­tų tė­vų ar tik for­ma­liai glo­bė­jais pri­skir­tų žmo­nių.

Iš­vyk­da­mi į už­sie­nį tė­vai pa­pras­tai su­tvar­ko ne­pil­na­me­čio at­sto­va­vi­mo for­ma­lu­mus, ta­čiau nu­ro­dy­ti glo­bė­jai ne­bū­ti­nai yra vai­kui ar­ti­mi žmo­nės, da­lis pa­lik­tų ne­pil­na­me­čių gy­ve­na vie­ni.

„Aš mo­kyk­lo­je dir­bu per 15 me­tų ir vi­sa­da po vie­ną ki­tą pa­lik­tą vai­ką yra. At­ei­na pa­si­kal­bė­ti ar­ba pas psi­cho­lo­gą at­siun­čia mo­ky­to­jai, kai ky­la mo­ky­mo­si ar bend­ra­vi­mo su­nku­mų. Vie­nas vai­ki­nu­kas, su ku­riuo bend­rau­ju da­bar, jau daug me­tų gy­ve­na be tė­vų, pats vie­nas. Tu­ri ar­ti­mų­jų, ta­čiau jie – ne ta­me pa­čia­me mies­te“, – pa­sa­ko­jo psi­cho­lo­gė.

Net ir ne spe­cia­lis­tui ma­ty­ti, kad be tė­vų glo­bos vai­ki­nui ne­leng­va, nors iš­mo­kęs ir val­gy­ti pa­si­ga­min­ti, ir ap­sit­var­ky­ti. „Ta­čiau vė­luo­ja į pa­mo­kas, moks­lai strin­ga. Iki pil­na­me­tys­tės vis vie­na rei­kia mo­ti­niš­kos, tė­viš­kos glo­bos, tam ti­kros kon­tro­lės, dė­me­sio“, – ne­abe­jo­ja mo­kyk­los psi­cho­lo­gė.

Gal­vo­ja, kad laikinai

Apie tė­vų pa­lik­tus emig­ran­tų vai­kus Šei­mos ir as­mens sa­viug­dos cen­tro „Bend­ra­ke­lei­viai“ se­mi­na­re „Pa­gal­ba be­sis­ki­rian­čių ar iš­sis­ky­ru­sių šei­mų vai­kams mo­kyk­lo­je“ už­si­mi­nė so­cia­li­nė dar­buo­to­ja iš Za­ra­sų. Kaip pa­ste­bė­jo ji, tė­vai, ver­čia­mi be­dar­bys­tės, ieš­ko pa­ja­mų ki­tuo­se mies­tuo­se ar už­sie­ny­je ir gal­vo­ja, kad pa­aug­liai – pa­kan­ka­mai sa­va­ran­kiš­ki žmo­nės, juos jau ga­li­ma kaž­kam pa­lik­ti: „Ma­žes­nių gal­būt ne­pa­lik­tų, o jei vai­kas 14–15 me­tų, gal­vo­ja, kad ne­bep­ra­puls“.

Kaip jau­čia­si tie vai­kai? „Aš ma­nau, kad jiems nė­ra leng­va. Net ir tiems, ku­rie pa­lik­ti mo­čiu­čių glo­bai. Mo­čiu­tės ne taip su­pran­ta anū­kus, kaip su­pras­tų tė­vai, be to tu­ri svei­ka­tos prob­le­mų. Kai ku­rie se­ne­liai pri­stin­ga kan­try­bės, pa­kan­tu­mo“, – ma­no so­cia­li­nė dar­buo­to­ja.

Iš pra­džių tė­vai gal­vo­ja, kad sky­rium su vai­kais gy­vens lai­ki­nai – už­dar­bis ga­ran­tuo­tas ir dėl to ma­žes­nė prob­le­ma pa­tir­ti ne­pa­to­gu­mų. „Bet aš ma­tau, kad pa­lik­ti vai­kai il­gi­si sa­vo tė­vų, jiems ne­už­ten­ka bend­ra­vi­mo skai­pu ir to sty­giaus ne­at­per­ka do­va­nos ar siun­čia­mi pi­ni­gai“, – sa­kė se­mi­na­ro da­ly­vė.

Yra tė­vų, ku­rie vi­sai sa­vai­tei iš­vyks­ta už­dar­biau­ti į Vil­nių ir tik sa­vait­ga­liais bū­na su vai­kais. „As­me­niš­kai pa­žįs­tu mo­ki­nę, ku­ri jau pil­na­me­tė, ta­čiau lie­ka na­mie at­sa­kin­ga už du ma­ža­me­čius bro­liu­kus, ku­riuos rei­kia nu­ves­ti į mo­kyk­lą, pa­ga­min­ti mais­to. Žmo­gus pri­vers­tas gy­ven­ti su­au­gu­sio žmo­gaus gy­ve­ni­mą, ne­be­si­ruo­šia eg­za­mi­nams, o sa­vo lai­ką, jė­gas ski­ria ma­mos funk­ci­joms šei­mo­je at­lik­ti. Vie­na ver­tus – gra­žu, ki­ta ver­tus – mo­ki­nė ne­be­gy­ve­na sa­vo gy­ve­ni­mo, net ne­bep­la­nuo­ja stu­di­juo­ti. Tai nė­ra ge­rai“, – ap­gai­les­ta­vo so­cia­li­nė dar­buo­to­ja.

Yra me­di­ci­nos slau­gy­to­jų, ku­rios ke­liems mė­ne­siams iš­vyks­ta į Skan­di­na­vi­jos ša­lis ir už­si­dir­bu­sios pi­ni­gų grįž­ta. „Vėl iš kar­to pri­si­me­nu kon­kre­čios mo­ters vai­kus, ku­rie lik­da­vo na­muo­se be ma­mos. Ta­čiau jiems vis­kas su­sik­los­tė sėk­min­gai, nes jau bu­vo vy­res­nių kla­sių mo­ki­niai, tad stu­di­ja­vo, įgi­jo pro­fe­si­jas. To­kiais at­ve­jais la­bai svar­bi bend­ruo­me­nė – pa­žįs­ta­mi, kai­my­nai, ku­rie vai­kus pa­glo­bo­ja, jais rū­pi­na­si. Jei­gu vai­kai au­go sta­bi­lio­se šei­mo­se, vai­kys­tė­je pa­dė­tas tvir­tas pa­ma­tas, o prieš iš­vyk­da­mi tė­vai juos ge­rai tam par­uo­šė, di­de­lės ža­los jie ga­li ne­pa­tir­ti“, – ko­men­ta­vo za­ra­siš­kė.

Ty­lus skausmas

Jau­tres­ni vai­kai su­nkiau įvei­kia stre­si­nes si­tua­ci­jas. La­biau lin­kę į moks­lus dau­giau dė­me­sio ski­ria kas­die­nei ru­ti­nai: pa­mo­kų ruo­šai, bū­re­liams ir pan. Ta­čiau vai­kai, ku­riems mo­kyk­la ne­mie­la, ku­rie pa­ti­ria mo­ky­mo­si su­nku­mų, ban­do tai kom­pen­suo­ti drau­gys­tė­mis, ku­rios ne vi­sa­da į ge­ra. Da­lis vie­nų pa­lik­tų vai­kų pa­links­ta į ma­lo­nu­mus, ne­rū­pes­tin­go gy­ve­ni­mo sie­ki­mą, o ne įsi­pa­rei­go­ji­mus: tė­vai to­li, ne­pri­lai­ko, o mo­bi­lio­jo ry­šio prie­mo­nės lei­džia at­si­lie­pi­nė­ti bet ka­da ir iš bet kur.

„Y­ra ty­laus skaus­mo. Se­mi­na­re apie pa­gal­bą sky­ry­bų vai­kams man bū­tent ši min­tis įstri­go la­biau­siai. Ne­bū­ti­nai rei­kia pir­miau­sia rea­guo­ti į tuos vai­kus, ku­rie triukš­min­gai pa­si­rei­ka­lau­ja sau dė­me­sio. Gal, pa­si­do­mė­jus apie mo­ki­nius, iš­gy­ve­nan­čius ne­dar­ną šei­mo­je, ti­krai rei­kia ati­džiau pa­si­žiū­rė­ti į ty­liuo­sius, pri­ėjus pa­klaus­ti vai­ko, kaip jau­čia­si, kaip jam se­ka­si, kuo jis lais­va­lai­kiu už­sii­ma. Kla­sės auk­lė­to­jui gal­būt ne vis­ką pri­va­lu ži­no­ti, kas vyks­ta šei­mo­je, ta­čiau in­for­ma­ci­ja, kad šei­ma ski­ria­si ar at­sis­ky­rė dėl emig­ra­ci­jos – svar­bi“, – ne­abe­jo­ja so­cia­li­nė dar­buo­to­ja.

Kaip par­uoš­ti vai­kus pokyčiams

Psichologė Lina Gervinskaitė-Paulaitienė./ Asmeninio albumo nuotrauka

Pa­sak Vil­niaus uni­ver­si­te­to dok­to­ran­tės, psi­cho­lo­gės Li­nos Ge­vins­kai­tės-Paulaitienės, idea­liu at­ve­ju ne­rei­kė­tų mo­kyk­li­nio am­žiaus vai­ko pa­lik­ti vie­no ir vyk­ti už­dar­biau­ti į už­sie­nį. Ta­čiau gy­ve­ni­me vi­saip nu­tin­ka, tad bend­ra tai­syk­lė to­kia – kuo vy­res­nis vai­kas, tuo ne­igia­mų pa­sek­mių ga­li bū­ti ma­žiau. 11–12 kla­sė gal­būt tas am­žius, kai vai­kui sau­giau gy­ven­ti at­ski­rai.

– Ki­ta ver­tus, bai­giant mo­kyk­lą kaip nie­kad rei­ka­lin­ga par­ama, nes ky­la pa­pil­do­mų įtam­pų.

–Taip. Pa­sku­ti­nė­je kla­sė­je iš­ties la­bai rei­kia tė­vų ar glo­bė­jų par­amos. To­dėl spren­di­mas iš­vyk­ti gy­ven­ti sve­tur ir pa­lik­ti vai­ką baig­ti mo­kyk­lą tė­vams vi­suo­met su­nkus. Ta­čiau, ma­no nuo­mo­ne, pa­lik­ti sep­tin­to­ką aš­tun­to­ką – per anks­ti. To­kio am­žiaus pa­aug­liai jau ge­ba sa­vi­mi pa­si­rū­pin­ti, ta­čiau yra per jau­ni gy­ven­ti vie­ni.

–Ko­dėl re­ko­men­duo­ja­ma, kad tė­vų vai­kams par­ink­ti lai­ki­ni glo­bė­jai bū­tų jiems ar­ti­mo am­žiaus?

–Di­des­nė ti­ki­my­bė, kad pa­na­šaus am­žiaus glo­bė­jai, ku­rie rū­pin­sis vai­ku, pa­na­šiai bend­raus, bus pa­si­rin­kę pa­na­šes­nį gy­ve­ni­mo bū­dą nei, pvz., se­ne­liai, ku­rie ga­li bū­ti ma­žiau ak­ty­vūs, la­biau ati­trū­kę nuo to, kuo da­bar vai­kai gy­ve­na, kas jiems rū­pi, koks lais­va­lai­kis pa­tin­ka.

Ki­ta ver­tus, se­ne­liai ir­gi ge­rai, jei pa­kan­ka­mai daž­nai ma­ty­da­vo­si su anū­kais, tu­rė­jo ry­šį su jais. To­kiu at­ve­ju se­ne­liai net ga­li bū­ti ge­res­nis va­rian­tas nei jau­nes­ni dė­dės ar te­tos. Kiek­vie­nu at­ve­ju rei­kia spręs­ti in­di­vi­dua­liai.

–Rei­kė­tų pa­sik­laus­ti vai­kų nuo­mo­nės ar ne?

–Be abe­jo, kad taip. La­bai svar­bu, kad tė­vai įtrau­kia į spren­di­mo pri­ėmi­mą ir vai­kus klaus­da­mi, su kuo jie la­biau­siai no­rė­tų lik­ti lai­ki­nai gy­ven­ti. Nes vai­kas ži­no, su kuo ge­riau­siai su­ta­ria, kuo pa­si­ti­ki, su kuo jau­čia­si sau­giai.

–Kam rea­liai tė­vai daž­niau­siai pa­ti­ki sa­vo vai­kus?

–Mū­sų pa­tir­tis ro­do, kad se­ne­liams.

–Prieš kiek lai­ko ir kaip pra­neš­ti vai­kui apie spren­di­mą iš­vyk­ti?

–Kuo anks­čiau, kai tik tė­vai nu­spren­džia. Su pa­aug­liais, vy­res­niais vai­kais ga­li­ma kal­bė­tis ir anks­čiau, dar ne­priė­mus spren­di­mo, nes jie gir­di, su­pran­ta, ką tė­vai kal­ba, kas šei­mo­je vyks­ta.

Anks­čiau su­ži­no­ję apie per­mai­nas vai­kai tu­ri lai­ko pri­im­ti ar­tė­jan­tį po­ky­tį. Kol tė­vai dar na­muo­se, jie ga­lės su­teik­ti emo­ci­nį pa­lai­ky­mą, at­sa­ky­ti į klau­si­mus, ku­rie vai­kui kils.

–Ką kon­kre­čiai svar­bu ži­no­ti vai­kui, ku­ris, tė­vų spren­di­mų, liks na­mie?

–Kad ir ko­kio am­žiaus vai­kas bū­tų, svar­bu su­pran­ta­mais žo­džiais pa­aiš­kin­ti, ko­dėl tė­vai iš­vyks­ta, pa­si­da­lin­ti, kaip pa­tys dėl to jau­čia­si. Ti­kė­ti­na, kad ir pa­tiems ne­leng­va, to­dėl ne­rei­kė­tų veng­ti šiek tiek da­lin­tis, kad ir jiems gal ne­ra­mu, ne­ži­no, kaip sek­sis, gai­la pa­lik­ti, bet ne­ma­to ki­tos iš­ei­ties. Tai ir pa­čiam vai­kui vė­liau pa­de­da ge­riau su­pras­ti sa­vo bei ki­tų žmo­nių emo­ci­jas, mo­ky­tis su jo­mis tvar­ky­tis.

Vie­no po­kal­bio apie spren­di­mą iš­vyk­ti ne­pa­kaks, nes vė­liau vai­kams iš­kils kon­kre­čių klau­si­mų. Tė­vams rei­kė­tų pa­si­kal­bė­ti apie tai, ką da­ry­ti, kai bus liūd­na, kaip tvar­ky­tis su ki­tais ne­igi­mais jaus­mais. Ta­čiau pa­grin­di­niai da­ly­kai, ką tu­ri ži­no­ti vai­kas – kur, su kuo jis gy­vens, kaip at­ro­dys na­mų tai­syk­lės iš­vy­kus tė­vams, kas jo gy­ve­ni­me kei­sis, o kas liks, kaip bu­vę.

Vai­kas tu­rė­tų tiks­liai ži­no­ti, kur tė­vai iš­va­žiuo­ja, kur gy­vens, ką dirbs. Ži­no­ji­mas, kas bus su tė­vais, ra­mi­na. Ki­tas da­ly­kas – tė­vų kon­tak­tai, kad vai­kas ži­no­tų, kaip su jais ga­li­ma su­si­siek­ti te­le­fo­nu, pa­štu, in­ter­ne­tu, kam skam­bin­ti, jei ma­ma ar tė­tis il­gai ne­at­sa­ko, jei ten bus drau­gų ar gi­mi­nai­čių.

Vai­kams svar­bu tu­rė­ti ar­ti­mų­jų ar kai­my­nų kon­tak­tus, kad, jei kas nu­tik­tų glo­bė­jams, ga­lė­tų bet ka­da kreip­tis. Pla­tes­nis kon­tak­tų tink­las su­tei­kia pa­pil­do­mo sau­gu­mo.

–Su ko­kiais su­nku­mais su­si­du­ria emig­ra­vu­sių tė­vų pa­lik­ti vai­kai?

–Tė­vų iš­vy­ki­mas – di­de­lis po­ky­tis. O jei iš­va­žiuo­ja abu tė­vai, ne­be­lie­ka žmo­nių, ku­rie bu­vo ar­ti­miau­si ir ži­no­jai, kad pa­si­rū­pins, at­lieps po­rei­kius. Ne­sau­gu­mo, ne­už­ti­krin­tu­mo jaus­mas pa­si­reiš­kia dau­gu­mai vai­kų, ku­rių tė­vai iš­vyks­ta. Ar šie jaus­mai taps prob­le­miš­ki, pri­klau­sys nuo to, su kuo vai­kas liks, kaip sek­sis pa­lai­ky­ti kon­tak­tą su tė­vais.

Ne­sau­gu­mas, ne­už­ti­krin­tu­mas vei­kia vai­ko pa­sie­ki­mus mo­kyk­lo­je, kaip jis įsi­trau­kia į veik­las, kaip se­ka­si bend­rau­ti su bend­raam­žiais ir pan.

Ki­ta ypa­ty­bė, kad be tė­vų li­ku­siems vai­kams daž­nai ten­ka pri­siim­ti dau­giau at­sa­ko­my­bių, nei tu­rė­jo anks­čiau. Kar­tais jos vir­ši­ja jų rai­dos ga­li­my­bes – vai­kas ne­tu­rė­tų tiek rū­pin­tis sa­vi­mi, kiek ten­ka. Tai ke­lia pa­pil­do­mos įtam­pos, ne­ri­mo.

To­kiems vai­kams bū­din­gas pyk­tis, nu­si­vy­li­mas, kad tė­vai iš­va­žia­vo, pa­li­ko ir tie jaus­mai įgy­ja vi­so­kias for­mas. Ga­li mo­kyk­lo­je pa­si­reikš­ti el­ge­sio prob­le­mo­mis, pa­sip­rie­ši­ni­mu, ne­su­ta­ri­mu su glo­bė­jais, su­dė­tin­gais san­ty­kiais su iš­vy­ku­siais tė­vais.

–Koks bend­ras pri­nci­pas kai tė­vai vai­kus pa­lie­ka glo­bė­jams ir iš­vyks­ta – ge­riau kuo ma­žiau ki­tų po­ky­čių ar ne­bū­ti­nai?

–Bend­ras pa­ta­ri­mas – kuo ma­žiau po­ky­čių, nes pats tė­vų iš­vy­ki­mas yra la­bai di­de­lė per­mai­na. Jei yra įma­no­ma, ge­riau tuo pa­čiu me­tu ne­keis­ti mo­kyk­los, bū­re­lių, na­mų ir pan., kad iš­lik­tų kuo dau­giau sta­bi­lu­mo, la­bai stip­riai ne­si­keis­tų įpras­ta ru­ti­na.

–Da­lis vai­kų sle­pia mo­kyk­lo­je ir nuo tar­ny­bų, kad jų tė­vai iš­vy­kę, ne­no­rė­da­mi su­lauk­ti pa­pil­do­mo dė­me­sio. Kaip pa­tvir­ti­no kal­bin­ti psi­cho­lo­gai, jie pa­žįs­ta vai­kų, ku­rie nuo 7–8 kla­sės gy­ve­na vi­siš­kai vie­ni.

–Vie­na ver­tus tai ge­ras ženk­las – vai­kai su­ge­ba taip mo­bi­li­zuo­tis, kad su­sit­var­ko: ga­li lai­ku at­si­kel­ti, ei­ti į mo­kyk­lą, at­lik­ti dar­bus ir pan. Ki­ta ver­tus, To­kio am­žiaus pa­aug­liai dar ne­tu­rė­tų gal­vo­ti apie vi­są sa­vo bui­tį – mais­tą, būs­tą ir tai su­ke­lia įtam­pos, ne­ri­mo, stre­so. Ti­kė­ti­na, kad da­lį ener­gi­jos, ku­rios jie tu­rė­tų skir­ti mo­ky­mui­si, užk­la­si­nei veik­lai, san­ty­kiams su bend­raam­žiais, jie iš­nau­do­ja vi­sai ne ten.

–Paaiš­kin­kit, kur čia ža­la – o gal tu­rė­da­mi dau­giau par­ei­gų vai­kai iš­siug­dys at­sa­ko­my­bės, grei­čiau užaugs, su­bręs?

Pa­aug­liai ga­li at­ro­dy­ti pa­kan­ka­mai su­bren­dę, su­au­gę, ta­čiau jie tu­ri tu­rė­ti lai­ko ir sau, užuot pri­siė­mę su­au­gu­sių­jų at­sa­ko­my­bes. Šia­me am­žiaus tarps­ny­je svar­bu tu­rė­ti lai­ko pa­žin­ti sa­ve kaip as­me­ny­bę per be­si­kei­čian­tį po­žiū­rį į pa­sau­lį, jaus­mus.

Pa­aug­lys­tė­je vyks­ta daug po­ky­čių, su ku­riais rei­kia su­si­gy­ven­ti, tad pa­aug­lys tu­ri tu­rė­ti lais­vos ener­gi­jos ir lai­ko su tuo tvar­ky­tis. Kai di­de­lės at­sa­ko­my­bės už­krau­na­mos per anks­ti, ne­be­lie­ka lai­ko rai­dos už­da­vi­niams, ku­riuos vai­kas tu­ri iš­spręs­ti bū­tent pa­aug­lys­tė­je. Kai toks žmo­gus su­au­ga, vė­liau ga­li kil­ti su­nku­mų – rei­kė­jo pri­siim­ti daug at­sa­ko­my­bių, bet iki ga­lo ne­su­si­gau­džiau, kas ir kaip aš esu. Daug lai­ko ir ener­gi­jos bu­vo ski­ria­ma iš­gy­ve­ni­mui, bet ne­li­ko maiš­tau­ti, prieš­ta­rau­ti tė­vams. Svei­kai maiš­tau­ti yra nor­ma­li pa­aug­lys­tės da­lis, ta­čiau anks­ti vie­nas pa­lik­tas vai­kas jos ne­tu­ri, nes kon­cen­truo­ja­si į kas­die­nius bui­ti­nių klau­si­mų spren­di­mus.

–So­cia­li­nė dar­buo­to­ja kaip tik mi­nė­jo pa­na­šų at­ve­jį – vi­sų gi­ria­mą mer­gai­tę, ku­ri ne tik mo­ko­si, bet ir pa­si­rū­pi­na jau­nes­niais bro­liais ir se­se­ri­mis, ku­riems par­uo­šia mais­to, ap­ren­gia, į mo­kyk­las iš­lei­džia ir t. t., kol jos tė­vai už­dar­biau­ja sos­ti­nė­je.

–Ta­čiau pa­čiai moks­lei­vei tai nė­ra ge­rai, nes ji ne­tu­ri lai­ko gal­vo­ti apie sa­ve, už­siim­ti moks­lais, tu­rė­ti lais­va­lai­kio, o ne tik at­lik­ti tė­čio ir ma­mos funk­ci­jas jau­nes­niems bro­liams ir se­se­rims. Vie­na ver­tus, tai gra­žus pa­vyz­dys, ki­ta ver­tus – ša­lia to yra ir ne­igia­mų pa­sek­mių.

–Ko­kia to­kiu at­ve­ju ga­li­ma bend­ruo­me­nės (gi­mi­nių, kai­my­nų, mo­ky­to­jų ir pan.) pa­gal­ba mo­ki­niams?

– Kai vai­kai lie­ka be tė­vų, la­bai svar­bi ins­tru­men­ti­nė bend­ruo­me­nės pa­gal­ba. Kai­my­nai kar­tą per sa­vai­tę ga­li pa­sik­vies­ti vai­kus pa­va­ka­rie­niau­ti ar pa­pie­tau­ti – ne tik pa­si­kal­bė­ti su jais, bet ir šiek tiek su­ma­žin­ti bui­ties rū­pes­čių naš­tą. Taip pat svar­bu, kad vai­kai tu­rė­tų su kuo pa­si­kal­bė­ti, ga­lė­tų kreip­tis iš­ki­lus bet ko­kiam klau­si­mui, prob­le­mai ar jei pra­sčiau pa­si­jaus. To­kiais žmo­nė­mis ga­li bū­ti kai­my­nai, gi­mi­nai­čiai, mo­kyk­los bend­ruo­me­nė – mo­ky­to­jas, auk­lė­to­jas, ki­tų vai­kų tė­vai, su ku­riais vai­kas už­megs nuo­šir­dų ry­šį.