Pabėgėlis – savas ar priešas
Se­no­vės grai­kams gy­ve­nan­tie­ji už po­lio ri­bų bu­vo bar­ba­rai. Nū­dien kai ku­rie ši­taip api­bū­di­na į Eu­ro­pą plūs­tan­čius mig­ran­tus. Ki­ti tei­gia, jog jų pri­ėmi­mas – mū­sų eu­ro­pie­tiš­ku­mo iš­ban­dy­mas. 

Apie tai, kaip įsi­vaiz­duo­ja­me kitą ir ko­kių po­li­ti­nių pa­sek­mių šis su­pra­ti­mas ga­li tu­rė­ti, kuo re­mia­si ir tu­rė­tų rem­tis mū­sų sve­tin­gu­mas dis­ku­ta­vo po­li­ti­nės teo­ri­jos ty­ri­nė­to­jai, do­cen­tai In­ga Vi­nog­rad­nai­tė ir Nag­lis Kar­de­lis va­kar vy­ku­sia­me Vil­niaus uni­ver­si­te­to Tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ir po­li­ti­kos moks­lų ins­ti­tu­to Stu­den­tų moks­li­nės drau­gi­jos ren­gi­ny­je.

Kaip rea­guo­ja­me, to­kie ir esame

De­ba­tuo­se dėl Lie­tu­vos sie­nų ati­da­ry­mo pa­bė­gė­liams po­li­to­lo­gė In­ga Vi­nog­rad­nai­tė iš­sky­rė ke­lias skir­tin­gas ar­gu­men­tų gru­pes, ku­rio­se jie įgy­ja skir­tin­gus vaid­me­nis. Daž­niau­siai pa­si­sa­kan­tie­ji už sie­nų at­vė­ri­mą mig­ran­tus ma­to kaip ne­tu­rin­čius spal­vos, re­li­gi­jos, tie­siog kaip ken­čian­čius kū­nus, ape­liuo­jan­čius į mū­sų žmo­giš­ku­mą. Ma­no­ma, kad sa­vo reak­ci­ja į juos pa­tvir­tin­si­me ar­ba pa­neig­si­me tai, kad esa­me eu­ro­pie­čiai. Ki­ti tą pa­čią po­zi­ci­ją pa­lai­kan­tys ar­gu­men­tai nu­ro­do į so­li­da­ru­mą su ki­to­mis ES vals­ty­bė­mis. Apie pa­bė­gė­lius kaip to­kius šiuo at­ve­ju ne­pa­sa­ko­ma nie­ko, iš­sky­rus tai, kad jie – naš­ta. Dar ki­ti at­vi­rų sie­nų ša­li­nin­kai rei­ka­lau­ja so­li­da­ri­zuo­tis su anks­tes­nė­mis lie­tu­vių kar­to­mis, ku­rios sie­kė prie­globs­čio ki­to­se vals­ty­bė­se. Tei­gia­ma, kad tu­ri­me su­mo­kė­ti pro­tė­vių sko­las.

Kur kas ap­čiuo­pia­mes­nį pa­vi­da­lą, kaip tei­gia moks­li­nin­kė, pa­bė­gė­liai įgy­ja ar­gu­men­tuo­se už du­rų už­vė­ri­mą. Šiuo at­ve­ju jie ma­to­mi kaip ke­lian­tys grės­mę dėl sa­vo kul­tū­ros, re­li­gi­nių įsi­ti­ki­ni­mų. Ir ne tik ta­pa­ty­bi­nę, bet ir fi­zi­nę. Ne­rei­kia nė te­ro­ris­tų su ka­laš­ni­ko­vo au­to­ma­tais, vie­šo­jo­je erd­vė­je gąs­di­na­ma, kad, tar­ki­me, mo­te­rų ge­ni­ta­li­jų apip­jaus­ty­mas tuoj bus at­lie­ka­mas ir Lie­tu­vo­je, gy­dy­to­jai ne­va tu­rį tam ruo­štis.

Doc. I. Vinogradnaitė / Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

„Klau­si­mas, ku­rį ypač iš­pro­vo­ka­vo reak­ci­jos į įvy­kius Par­yžiu­je, bū­tų toks: kaip iš ti­krų­jų mums rei­kė­tų rea­guo­ti į pa­bė­gė­lius? Man at­ro­do, kad čia yra es­mi­nis mū­sų ta­pa­tu­mo klau­si­mas. Ne tai, ką apie juos kal­ba­me, bet kaip rea­guo­ja­me“, – kal­ba I. Vi­nog­rad­nai­tė. Anot jos, mū­sų san­ty­kis su sve­tim­ša­liais pri­klau­so nuo to, kas esa­me ir ko­kius tiks­lus sau ke­lia­me kaip lie­tu­viai, eu­ro­pie­čiai, krikš­čio­nys. Ki­to­niš­ku­mo ap­raiš­kos yra mū­sų vaiz­duo­tės su­kur­tos, ta­čiau reak­ci­ja į jį iš tie­sų par­odo, kas esa­me.

Per­mąs­tant sve­tin­gu­mo ri­bas

„... sve­tin­gu­mas reiš­kia sve­tim­ša­lio tei­sę ne­su­lauk­ti prieš­iš­kų veiks­mų iš as­me­nų, į ku­rių te­ri­to­ri­ją jis at­vy­ko, pu­sės. Jie ga­li jį iš­va­ry­ti, jei­gu tai ne­bū­tų jo žū­ties prie­žas­tis, ta­čiau, kol sve­tim­ša­lis lai­ko­si tai­kiai, jie ne­tu­ri ro­dy­ti jam prieš­iš­ku­mo“, – ra­šo­ma Im­anue­lio Kan­to trak­ta­te „Į am­ži­ną­ją tai­ką“. Ja­me iš­kel­tas prob­le­mas spren­džia­me iki šiol. Tei­sė į sve­tin­gu­mą, pa­gal šią samp­ra­tą, nė­ra ab­so­liu­ti: dėl sa­vo in­te­re­sų te­ri­to­ri­jos sa­vi­nin­kai ga­li iš­va­ry­ti at­vy­kė­lį, ta­čiau tik ne tuo at­ve­ju, jei jis žus. „Prak­ti­niai veiks­mai pri­klau­sys nuo to, ką mes lai­ky­si­me žū­ties prie­žas­ti­mi ar­ba pa­vo­ju­mi sau. Tai mo­ra­li­nės dis­ku­si­jos klau­si­mai, apie ku­riuos da­bar per­ne­lyg ma­žai šne­ka­ma“, – ko­men­tuo­ja moks­li­nin­kė.

Daž­nai tei­gia­ma, jog į Eu­ro­pą plūs­ta ne pa­bė­gė­liai, ku­rių gy­vy­bei dėl ka­ro ar prieš­iš­kų jė­gų gim­to­jo­je ša­ly­je ky­la pa­vo­jus, o eko­no­mi­niai mig­ran­tai. Ta­čiau I. Vi­nog­rad­nai­tė klau­sia, ar ši skir­tis ti­krai iš­spren­džia mū­sų mo­ra­li­nes di­le­mas. Ar tu­ri­me tei­sę ne­priim­ti nuo ba­do bė­gan­čių as­me­nų? Ki­tas jos ke­lia­mas klau­si­mas – ko­kią grės­mę tu­rė­tu­me lai­ky­ti pa­kan­ka­ma mig­ran­tus iš­va­ry­ti ar ne­priim­ti? Nors į ar­gu­men­tus, kad sve­tim­ša­liai atims mū­sų dar­bo vie­tas bei par­ei­ka­laus daug vals­ty­bės biu­dže­to lė­šų, žiū­ri­ma su iro­ni­ja, po­li­to­lo­gė ne­prii­ma šios reak­ci­jos kaip sa­vai­me su­pran­ta­mos: ar mū­sų ger­bū­vis ti­krai nė­ra pa­kan­ka­mai svar­bus, mąs­tant apie sve­tim­ša­lius? „Jei­gu kas nors tvir­tai įro­dy­tų, kad pri­ėmus pa­bė­gė­lius mes ne­be­ga­lė­si­me mė­gau­tis to­kiu ma­lo­nu­mu, kaip pa­vyz­džiui kar­tą ar du per me­tus iš­va­žiuo­ti į Egip­tą pa­ke­liau­ti?“, – pro­vo­kuo­ja ji.

Tei­giant, kad sve­tim­ša­liai pri­im­ti­ni tol, kol ne­ke­lia grės­mės mū­sų ta­pa­tu­mui, anot I. Vi­nog­rad­nai­tės, lai­ko­ma­si prie­lai­dos, kad jis apib­rėž­tas ir ne­kin­tan­tis. „Lo­giš­kai ši­tuo rem­da­ma­si, nė už ką ne­su­teik­čiau pi­lie­ty­bės žmo­nėms, ku­rie ne­su­lai­kę 60 me­tų. Kiek­vie­nas jau­nas žmo­gus ke­lia grės­mę ta­pa­tu­mui, ku­rį su­pran­ta­me kaip apib­rėž­tą gy­ve­ni­mo bū­dą. Koks skir­tu­mas tarp to, ku­ris jau­nas ir dar ne­prog­no­zuo­ja­mas, lin­kęs maiš­tau­ti, ir to, ku­ris at­vy­kęs iš ki­tos kul­tū­ros?“, – klau­sia ji.

Ki­tas – nei prieš­as, nei ar­ti­mes­nis už savą

„Eu­ro­pie­čiams daž­niau­siai ko­ją daž­nai pa­ki­ša įvai­rūs kraš­tu­ti­nu­mai, tam ti­kros for­ma­li­zuo­tos samp­ra­tos, ku­rios tam­pa šven­to­sio­mis kar­vė­mis. Pa­vyz­džiui, post­mo­der­nu­sis eto­sas, ku­ria­me skir­tis tarp sa­vo ir ki­to pers­pau­džia­ma į ki­to pu­sę. Par­aš­tė su­vo­kia­ma kaip cen­triš­kes­nė už cen­trą, o ki­tas – kaip sa­ves­nis už sa­vą“, – kal­ba fi­lo­so­fas ir fi­lo­lo­gas Nag­lis Kar­de­lis. Jis siū­lo rem­tis sa­vo-sve­ti­mo pers­ky­ra, pa­teik­ta dar Pla­to­no „So­kra­to apo­lo­gi­jo­je“, kur šei­mos na­rys ar bend­ra­pi­lie­tis yra ar­ti­mes­nis už ki­tą, bet pa­sta­ra­sis – ne­bū­ti­nai prieš­as. Į Car­lo Schmit­to, žy­maus XX a. fi­lo­so­fo, teo­ri­jas, mė­gia­mas kai ku­rių Lie­tu­vos in­te­lek­tua­lų, kaip tei­gia do­cen­tas, tu­rė­tu­me žiū­rė­ti tru­pu­tį at­sar­giau, mat jo drau­go-prieš­o pers­ky­ro­je už­ko­duo­tas ka­ras. Jis pri­me­na, kad po­li­ti­nės prie­mo­nės yra al­ter­na­ty­va ka­ri­nėms prie­mo­nėms, tuo me­tu schmittišku po­žiū­riu pa­ti po­li­ti­ka yra po­ten­cia­laus ka­ro va­rian­tas.

Pa­sak N. Kar­de­lio, sa­vo ta­pa­ty­bės apib­rė­ži­mas ne­ga­ty­viai (kaip ne mu­sul­mo­no, ne bar­ba­ro, ne ara­bo) ro­do bend­ruo­me­nės silp­nu­mą. Pa­vyz­džiui, grai­kai sa­vo gy­ve­na­mą te­ri­to­ri­ją – oikumenē – prieš­prie­ši­no erd­vei, ku­rio­je gy­ve­no bar­ba­rai, ta­čiau šis api­bū­di­ni­mas ne­igia­mų ko­no­ta­ci­jų ne­tu­rė­jęs. Bar­ba­rai – tie­siog ne­sup­ran­ta­mai kal­ban­tie­ji, ne prieš­ai, nors ir lai­ko­mi kul­tū­riš­kai že­mes­niais. Fi­lo­so­fas at­krei­pia dė­me­sį, kad grai­kai ne­bu­vo lin­kę į izo­lia­ci­ją: jie bu­vo at­vi­ri as­me­nims ir nau­jo­vėms, o gy­ve­ni­mo pra­smę su­pra­to kaip iš­šū­kių pri­ėmi­mą. Tai ma­to­ma ir iš grai­kų mi­tų, ku­riuo­se žmo­nės iš­ban­do sa­vo pri­gim­ties ri­bas, žen­gia į die­vams pri­klau­san­čią sri­tį.

Doc. N. Kardelis.

At­siž­vel­giant ir į ju­deo-krikš­čio­niš­ką Eu­ro­pos pa­li­ki­mą, iš­ryš­kė­ja, kad svar­bus žmo­giš­ko­sios bū­ties ele­men­tas – dos­nus po­žiū­ris į ap­lin­ki­nius. Vis­gi, kaip pa­žy­mi do­cen­tas, krikš­čio­niš­kas gai­les­tin­gu­mas ne­tu­ri bū­ti mąs­to­mas at­ski­rai nuo tei­sin­gu­mo pri­nci­po: „Gai­les­tin­gu­mas, tei­sin­gu­mas, svei­kas pro­tas, an­ti­ki­nė sa­vo-sve­ti­mo pers­ky­rą for­muo­ja bend­rą eu­ro­pi­nį mąs­ty­mo apie ki­tą kon­teks­tą“. Po tra­giš­kų įvy­kių Par­yžiu­je, kaip tei­gia jis, ypač svar­bu pri­si­min­ti aris­to­te­liš­ką phronēsis – pra­kti­nio pro­to – samp­ra­tą, ku­riuo rei­kė­tų rem­tis, spren­džiant pa­bė­gė­lių bei ki­tus Eu­ro­pai ky­lan­čius klau­si­mus.

Ne­pa­si­duo­ti islamofobijai

Pa­sak fi­lo­so­fo, esa­ma dvie­jų kraš­tu­ti­nu­mų, ku­riems esa­me lin­kę pa­si­duo­ti. Vie­nas – vaiz­duo­tis per­dė­tai gai­les­tin­gais, kvie­čiant vi­sus sve­tim­ša­lius at­vyk­ti į Eu­ro­pą, ne­da­ry­ti skir­ties tarp eko­no­mi­nių ir po­li­ti­nių mig­ran­tų, gal­vo­ti, kad ki­tas, bū­da­mas silp­nas, sa­vai­me yra ge­res­nis už sa­vą eu­ro­pie­tį. Ki­tas – rem­tis gy­ny­bi­ne po­zi­ci­ja, ma­ny­ti, kad bet koks ki­to­niš­ku­mas iš­kli­bins mū­sų eu­ro­pi­nius pa­ma­tus. „Taip iš­si­duo­da­me, kad ne­la­bai ti­ki­me Eu­ro­pa kaip pro­jek­tu ir ma­no­me, kad ši ta­pa­ty­bė yra iš­sip­lo­vu­si. Gal­būt taip ir yra. Ta­da yra pro­ga su­si­mąs­ty­ti apie sa­ve pa­čius, spręs­ti sa­vo prob­le­mas, ne­nu­ra­šant jų is­la­mo ci­vi­li­za­ci­jai“, – ko­men­tuo­ja N. Kar­de­lis, ra­gin­da­mas ne­pa­si­duo­ti is­la­mo­fo­bi­jai.

Jis skep­tiš­kai žiū­ri į Sa­mue­lio Hun­ting­to­no ci­vi­li­za­ci­jų konf­lik­to kon­cep­ci­ją, mat pla­tūs api­bend­ri­ni­mai nė­ra pa­tys tiks­liau­si, juo­ba kad is­la­mas nė­ra vien­ti­sas. Ki­ta ver­tus, fi­lo­so­fas pa­ste­bi, kad šven­tuo­siuo­se mu­sul­mo­nų teks­tuo­se yra dau­giau vie­tų, ku­rio­mis ga­li­ma bū­tų pikt­nau­džiau­ti, pa­ly­gi­nus su ki­to­mis re­li­gi­jo­mis. Po­ten­ci­jos grės­mei yra dau­giau, tei­gia jis, ta­čiau ji ne­bū­ti­nai tu­ri bū­ti rea­li­zuo­ta. N. Kar­de­lis pa­žy­mi, kad as­me­nys ra­di­ka­li­zuo­ja­si dėl eko­no­mi­nių ar so­cia­li­nių prie­žas­čių, o ne re­li­gi­jos spe­ci­fi­kos ar pri­klau­sy­mo ci­vi­li­za­ci­jai: „Mes, va­ka­rie­čiai, tu­rė­tu­me mąs­ty­ti ne tik, kaip ap­si­gin­ti nuo pa­bė­gė­lių, už­ge­sin­ti ka­ro ži­di­nius, bet ir sis­te­mi­nes prie­žas­tis, ku­rios at­ve­dė prie da­bar­ti­nės si­tua­ci­jos. Be tei­sin­ges­nės pa­sau­lio tvar­kos su­kū­ri­mo, at­skir­ties su­ma­ži­ni­mo, ne­ga­lė­si­me tų prob­le­mų iš­spręs­ti“.

Pa­sak fi­lo­so­fo, mū­sų gai­les­tin­gu­mas, dos­nu­mas pa­bė­gė­liams yra do­va­na, o ne prie­vo­lė ar sko­la, tad ir rei­ka­lau­ti dau­giau, nei ga­li­me duo­ti, jie ne­tu­rį tei­sės. „A­tei­nan­tis į prie­globs­tį tu­ri su­vok­ti, kad šei­mi­nin­kas sve­čio at­žvil­giu tu­ri ne­tgi on­to­lo­gi­nį pra­na­šu­mą“, – kal­ba jis, ak­cen­tuo­da­mas bū­ti­ny­bę už­kar­dy­ti pikt­nau­džia­vi­mą ga­li­my­bė­mis. Pa­vyz­džiui, pi­lie­ty­bės ar tam ti­krų tei­sių su­tei­ki­mas at­vy­kė­liams tu­rė­tų bū­ti są­ly­giš­kas, kad eu­ro­pie­čiai jaus­tų val­dan­tys si­tua­ci­ją. Iš ki­tos pu­sės – to­kia mū­sų gar­bi­na­ma lais­vė kaip sa­vi­raiš­kos, pa­sak jo, kar­tais ga­li bū­ti var­žo­ma, sie­kiant už­ti­krin­ti vi­suo­me­nės sau­gu­mą. Iš es­mės spren­di­mas, kaip su­gy­ven­ti, dar ne­atras­tas: nei mul­ti­kul­tū­ra­liz­mas, nei at­vy­kė­lių su­va­ry­mas į ge­tus nė­ra veiks­min­gi, ta­čiau rei­kia jo ieš­ko­ti, tei­gia N. Kar­de­lis.