Pabėgėliai iš Luhansko nori likti Lietuvoje
„Ne­ri­mas, iš­vy­kus iš tė­vy­nės, ne­praė­jo. Prieš­in­gai – nuo­lat pri­si­me­na­me, kad Ry­tų Ukrai­no­je li­ko mū­sų gi­mi­nai­čiai, ku­riems te­beg­re­sia pa­vo­jus“, – LŽ sa­kė kiek dau­giau nei prieš mė­ne­sį į Jo­na­vos pa­šo­nė­je esan­čią Ruk­lą at­vy­ku­si nuo ka­ro pa­bė­gu­si šei­ma – Ju­ri­jus Ry­bi­nas, Han­na Pa­dii ir Je­ho­ras Pa­dii.

Pa­bė­gė­liai iš Ry­tų Ukrai­nos, Lu­hans­ko sri­ties Sta­cha­no­vo mies­to, ne­sle­pia, kad at­vyk­da­mi į Lie­tu­vą jie ti­kė­jo­si gy­ven­ti blo­ges­nė­mis są­ly­go­mis nei tos, ku­rios jiems su­teik­tos. Juk su­ži­no­ję, kad ti­krai bus pri­im­ti mū­sų ša­ly­je, ukrai­nie­čiai in­ter­ne­te ėmė ieš­ko­ti in­for­ma­ci­jos apie Ruk­lą. De­ja, tuo­met ra­do tik ap­leis­to mies­te­lio nuo­trau­kų ir maž­daug pen­ke­rių me­tų se­nu­mo in­for­ma­ci­ją, ku­rio­je apie vie­to­vę bu­vo at­si­lie­pia­ma ne itin pa­lan­kiai.

Rea­ly­bė nudžiugino

„Ta­čiau iš­vy­dę rea­lią si­tua­ci­ją su­pra­to­me, kad vir­tua­lio­je erd­vė­je in­for­ma­ci­ja apie Ruk­lą pa­pras­čiau­siai ne­at­nau­ji­na­ma“, – sa­kė H. Pa­dii. Mo­te­ris anks­čiau ma­nė, jog vi­si pri­glaus­ti pa­bė­gė­liai gy­ve­na vie­no­je pa­tal­po­je, to­dėl ne­ga­lė­jo pa­ti­kė­ti, kad su šei­ma įsi­kurs at­ski­ra­me kam­ba­ry­je. Tad Ruk­lo­je esan­čio Pa­bė­ge­lių pri­ėmi­mo cen­tro pa­siū­ly­tu būs­tu vi­sa šei­ma yra pa­ten­kin­ta.

„In­ter­ne­te pa­žiū­rė­jau fil­mą apie Lie­tu­vą. Šio­je ša­ly­je yra ti­krai daug įdo­mių vie­tų, ku­rias bū­tų sma­gu pa­ma­ty­ti“, – ne­abe­jo­jo J. Ry­bi­nas. Vie­na šiuo me­tu jį la­biau­siai do­mi­nan­čių vie­tų yra Tra­kai. Per mė­ne­sį, kol yra Lie­tu­vo­je, po­ra jau spė­jo ap­si­lan­ky­ti Vil­niu­je. Ta­čiau dar kar­tą nu­vyk­ti į sos­ti­nę jie kol kas ne­ga­li. Juk kiek­vie­nas pa­bė­gė­lis mais­tui kas­dien te­gau­na po 2 eu­rus, ir tai – vi­sos šei­mos pa­ja­mos. O bi­lie­tas iki sos­ti­nės as­me­niui kai­nuo­ja apie 7 eu­rus. „Va­di­na­si, tam, kad nu­vyk­tu­me į svar­biau­sią ša­lies mies­tą, tek­tų ne­val­gy­ti tris par­as“, – su­skai­čia­vo H. Pa­dii. Ta­čiau ukrai­nie­čiai džiau­gia­si jiems par­ūpin­tu ne­mo­ka­mu būs­tu bei su­tei­kia­mo­mis me­di­ci­nos pa­slau­go­mis.

Di­džiau­sia sva­jo­nė – darbas

Nuo ka­ro nu­ken­tė­ju­si šei­ma LŽ pa­brė­žė no­rin­ti lik­ti gy­ven­ti Lie­tu­vo­je – ir dėl ka­ro tė­vy­nė­je, ir dėl dau­gy­bės ki­tų prie­žas­čių, pa­vyz­džiui, ne­be­li­ku­sios ga­li­my­bės su­si­ras­ti dar­bą mies­te, ku­ria­me gy­ve­no.

„La­bai lau­kia­me lei­di­mų dirb­ti Lie­tu­vo­je. Nors su­pran­ta­me, kad ne­mo­kė­da­mi lie­tu­vių kal­bos bū­si­me ma­žiau pa­klau­sūs, ta­čiau steng­si­mės pa­tei­sin­ti darb­da­vių lū­kes­čius. Net sva­jo­jo­me apie ga­li­my­bę įsi­kur­ti Vil­niu­je, bet nuo šios min­ties su­lai­ko di­de­lės būs­to nuo­mos kai­nos sos­ti­nė­je“, – dės­tė pa­šne­ko­vai.

Lie­tu­vių kal­bos Ruk­los pa­bė­gė­lių pri­ėmi­mo cen­tre Han­na ir Ju­ri­jus mo­ko­si kas­dien po dvi va­lan­das. Ukrai­nie­čiai juo­kau­ja, kad iš­mok­ti ją ti­krai įma­no­ma, juk žmo­nės iš­moks­ta net ir su­dė­tin­gą ki­nų kal­bą.

Gink­luo­ti at­vy­kė­liai ža­dė­jo apginti

Ju­ri­jus ir Han­na – pa­žįs­ta­mi nuo vai­kys­tės. Jie gy­ve­no ta­me pa­čia­me dau­gia­bu­ty­je, žai­dė ta­me pa­čia­me kie­me. Vė­liau Han­nos šei­ma iš ten iš­si­kraus­tė, ir jie­du il­gą lai­ką ne­si­ma­tė. Jau­nuo­liai su­si­ti­ko, kai abu vėl įsi­kū­rė kai­my­nys­tė­je.

Ju­ri­jaus veik­la Ukrai­no­je bu­vo su­si­ju­si su kom­piu­te­riais, o Han­na bu­vo pir­ki­mų va­dy­bi­nin­kė. Šil­tus jaus­mus pa­ju­tę vie­nas ki­tam juo­du ap­si­gy­ve­no drau­ge, pa­ma­žu įsi­kū­rė sa­vo tri­jų kam­ba­rių bu­te. Ki­tą bu­tą, pa­vel­dė­tą iš tė­čio, Han­na bu­vo iš­nuo­mo­ju­si.

Vos pra­si­dė­jus ka­rui Lu­hans­ke, Ju­ri­jus ir Han­na ne­sku­bė­jo pa­lik­ti gim­tų­jų vie­tų. Ta­čiau vie­ną va­ka­rą pa­skli­do ži­nia, kad ke­ti­na­ma nu­griau­ti Sta­cha­no­ve esan­tį Le­ni­no pa­mink­lą. Tam be­sip­rie­ši­nan­tys kai ku­rie vie­tos gy­ven­to­jai pa­sis­ta­tė prie jo pa­la­pi­nę ir ėmė bu­dė­ti. „O vie­ną ry­tą mies­te iš­vy­do­me dau­gy­bę gink­luo­tų vy­rų. Kam jie at­sto­va­vo, ne­bu­vo įma­no­ma nu­sta­ty­ti. Bu­vo tvir­ti­na­ma, kad at­vy­kė­liai mus gins. Ta­čiau kas ir nuo ko mus gins, taip nie­kas ir ne­paaiš­ki­no“, – liūd­nai iro­ni­za­vo pa­šne­ko­vai.

Bi­lie­tų ne­par­da­vė už jo­kią kainą

Tuo me­tu Sta­cha­no­ve at­si­ra­do ka­ri­niai pos­tai, bu­vo įves­ta ko­men­dan­to va­lan­da, o apy­lin­kė­se vis daž­niau ai­dė­jo tai­kius gy­ven­to­jus krūp­čio­ti ver­čian­tys spro­gi­mai. LŽ pa­šne­ko­vai sa­kė prieš pu­san­trų me­tų ap­sisp­ren­dę pa­lik­ti na­mus. Tuo pa­čiu me­tu iš Sta­cha­no­vo ėmė trauk­tis dau­gy­bė gy­ven­to­jų, tad trū­ko trau­ki­nių bi­lie­tų. „Nuo­lat nar­šė­me in­ter­ne­te ir lau­kė­me ste­buk­lo. Pa­ga­liau, kai vie­ną kar­tą trau­ki­nį pa­pil­dė dar vie­nu va­go­nu, at­si­ra­do pa­pil­do­mų bi­lie­tų. Bu­vo­me lai­min­gi, kad spė­jo­me juos nu­si­pirk­ti. Be­je, vė­liau mums siū­lė juos par­duo­ti už ti­krai ne­men­ką pi­ni­gų su­mą“, – pa­sa­ko­jo H. Pa­dii.

Ju­ri­jus, Han­na ir Je­ho­ras trau­ki­niu pa­sie­kė Za­po­ro­žę, ap­sis­to­jo pas drau­gus. Vė­liau su­ži­no­jo, kad ge­le­žin­ke­lio bė­giai bu­vo su­sprog­din­ti, ir į Sta­cha­no­vą ga­li­ma ne­bent nuo­sa­vu au­to­mo­bi­liu nu­va­žiuo­ti. Be to, im­ta rei­ka­lau­ti ir spe­cia­lių lei­di­mų, pe­rei­ti dau­gy­bę pa­ti­krų. Taip ne­be­li­ko ke­lio at­gal.

Ga­vo ne vien pastogę

Be jo­kios nuo­sa­vy­bės ir net be žie­mi­nių dra­bu­žių li­ku­siai šei­mai ke­le­tą bū­ti­nų daik­tų iš Sta­cha­no­vo at­ve­žė ar­ti­mie­ji. H. Pa­ddi bu­te da­bar gy­ve­na jos ma­ma – gim­ti­nė­je li­ku­si mo­te­ris ne­ke­ti­na pa­si­nau­do­ti ga­li­my­be iš­vyk­ti į ki­tą kraš­tą.

„Nuo to lai­ko, kai pa­li­ko­me sa­vo na­mus, jų ne­be­ma­tė­me. Tie­są sa­kant, ir da­bar ne­ma­no­me, kad ka­da nors ten grį­ši­me. Sta­cha­no­ve ne­be­li­ko jau­nų žmo­nių, ne­be­li­ko ir dar­bo, tai­gi ten iš­gy­ven­ti bū­tų ne­įma­no­ma“, – tvir­ti­no pa­bė­gė­liai. Pa­sak jų, to­se vie­to­vė­se, kur vis dar įma­no­ma gau­ti dar­bo, at­ly­gi­ni­mai mo­ka­mi mais­to pro­duk­tais. Bū­tent to­dėl šei­ma, kaip ir ki­ti gi­mi­nių mū­sų ša­ly­je tu­rin­tys ukrai­nie­čiai, nu­ta­rė pa­si­nau­do­ti ga­li­my­be iš­vyk­ti gy­ven­ti į Lie­tu­vą.

...

„Ne­be­tu­rė­jo­me ko pra­ras­ti“, – pa­brė­žė ukrai­nie­čiai, į Ruk­lą at­si­kraus­tę ne­ši­ni vien la­ga­mi­nu ir ke­liais krep­šiais. Mū­sų ša­ly­je jie ga­vo ne tik pa­sto­gę, pi­ni­gų mais­tui, bet ir bū­ti­niau­sių daik­tų – ava­ly­nės, dra­bu­žių, bui­ties prie­tai­sų. Gi­mi­nės is­to­ri­ja pa­si­do­mė­ju­si H. Pa­dii su­ži­no­jo, kad Jo­na­vo­je gy­ve­na jos se­ne­lio bro­lis, tad at­vy­kę į Ruk­lą jie ap­lan­kė gi­mi­nai­čius.

Dvy­li­ka­me­tis Je­ho­ras jau lan­ko Kau­no Alek­sand­ro Puš­ki­no gim­na­zi­ją. Kla­sė­je yra daug ru­sa­kal­bių, to­dėl ber­niu­kui ne­ky­la bend­ra­vi­mo prob­le­mų. Jis ti­ki­no grei­tai pri­pra­tęs ir prie nau­jos tvar­kos, ir prie kla­sės drau­gų. Pa­klaus­tas, kas mo­kyk­lo­je jam la­biau­siai pa­tin­ka, sep­tin­to­kas ne­abe­jo­jo: „Lie­tu­viš­kas mais­tas!“